|
|
|
KuprinėVasarą paskyrė darbui ir to nesigaili
Šių metų pavasarį Kretingos centre savo veiklą pradėjo daug teigiamų atsiliepimų ir visuomenės dėmesio sulaukus kepyklėlė-kavinė „Nuogne skanu“, kurioje savo jėgas vasarą nutarė išbandyti kretingiškiai Saulė Simutytė ir Augustinas Paulauskas.
Sužinojo teatro paslapčių
Jaunimo teatro „Atžalynas“ auklėtiniai Sidas Čepelevas, Emilija Matulaitytė ir Dominyka Gudauskaitė ne per seniausiai sugrįžo iš Vengrijoje įvykusios Europos jaunimo stovyklos, kur mokėsi aktorystės paslapčių, atliko teatrines užduotis. Gerino įgūdžius Dalyvauti stovykloje mokiniams pasiūlė „Atžalyno“ vadovė Auksė Antulienė. Pasak pašnekovų, stovykla gana gerai žinoma Europoje, kasmet valstybėms skiriamas tam tikras skaičius kelialapių. Šiemet pakviesti aštuoni lietuviai: atrinkti po du vilniečius, pasvališkius, telšiškius ir trys kretingiškiai. Stovykloje visi buvo paskirstyti į grupes, kurioms vadovauja skirtingų šalių lyderiai. Kasdien vyko dirbtuvės. Dominykai teko teatrinės išraiškos dirbtuvės, apie tai diskutavo su kitais dalyviais ir išbandė praktiškai. Sidas atliko pasitikėjimo užduotis: kiek tolėliau stovėjo dalyviai, susikibę rankomis, reikėjo greitai į juos bėgti, kad kiti pagautų, tačiau daugeliui įvykdyti šią užduotį buvo nelengva. Taip pat teko balsu vesti kitus dalyvius, mokytis išlaikyti pusiausvyrą.
Vakarais vyko įvairios programos, šokiai, talentų vakaras, kad visi pabendrautų, nes tose pačiose grupėse jaunieji aktoriai dirbo visą savaitę. Taip pat vyko ir nacionalinis vakaras, per kurį reikėjo pristatyti savo šalį, tautinius patiekalus, sukurti etiudą. Lietuviai lauktuvių nuvežė šakotį, obuolių sūrio, „skruzdėlyną“. Etiudu papasakojo faktų apie Lietuvą, jos kalbą, sukūrė legendą, kurioje šakotis virto karaliaus Mindaugo karūna. Stovyklos pabaigoje dalyviai kūrė bendrą pasirodymą.
Pasak Sido, stovykla suteikė naujų įgūdžių, kurių savame teatre dažnai nepavyksta išmokti, pavyzdžiui, tikroviškai muštis ir nesužeisti kito. Be to, kiekvienoje valstybėje daugelis teatro niuansų skiriasi. Dominyka paantrino, tikindama, kad užsienyje dažnai kuriami kūno kalbos spektakliai, tačiau jie skiriasi nuo lietuviškos pantomimos, nes nėra tiek rekvizito. Taip pat stovykla suteikė galimybę pažinti aktorius iš kitų valstybių.
Kitais metais mokiniai brandos egzaminus pradės laikyti jau vienuoliktoje klasėje. Tačiau būsimi vienuoliktokai jaučiasi it bandomieji triušiai.
Septynioliktą kartą Žemaitijos regione vykstanti Jaunimo vasaros akademija „Kartu mes galime daug!“ šiais metais rengiama Kretingos rajone. Tai antras kartas, kuomet į mūsų rajoną suvažiuoja jaunuoliai, jaunimo darbuotojai, koordinatoriai, politikai iš beveik 20 šalies savivaldybių. Svečius priimti jau rengiasi mūsų savanoriai.
Lietuvių šeimoje užaugusi šešiolikmetė Milana Podlinevas Lietuvoje lankėsi kone pirmą kartą ir čia praleido beveik visą vasarą. Kai paskutinį kartą mergina buvo Kretingoje, kur gyvena jos močiutė, ji buvo visai mažytė. O paaugusi viską pamatė kitomis akimis.
Milana Lietuvoje
Milana gyvena Čikagoje, šis miestas skiriasi nuo Lietuvos miestų, nes jis – naujas. Mergina stebėjosi, kad Lietuvoje yra gatvių, skirtų tik pėstiesiems, nes Čikagoje eismas daugiausiai vyksta automobiliais: „Man labai patinka gamta ir tai, kad čia galiu nuo vieno taško iki kito nueiti pėsčiomis.“
Merginą taip pat stebino kai kurie kultūriniai amerikiečių ir lietuvių skirtumai: „Mano draugams yra keista, kad lietuviai turi tautinius rūbus. Amerikoje neturime nieko panašaus, nes ten gyvena daug tautų ir nėra vieningos kultūros.“ M. Podlinevas ryškus skirtumai tarp Lietuvos ir Amerikos atsiskleidė architektūroje. Merginai lankantis Kaune į akis krito Kauno senamiestis, mat Čikagoje ji pratusi prie dangoraižių panoramos.
Nuo vaikystės dainuojanti 21-erių kretingiškė Algimantė Kubilinskaitė Kretingos dvaro saldaininės kiemelyje debiutavo solo koncertu. Ilgai brendusi mintis surengti solinį koncertą tapo ne tik realybe, bet viršijo sau iškeltus lūkesčius.
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos devintokas Gytis Valanta pateko tarp 20-ties geriausiai informacines technologijas šalyje išmanančių mokinių.
Jis dalyvavo nacionaliniame informacinių technologijų iššūkyje, kuris skirtas visos Lietuvos mokiniams gerinti žinias IT srityje.
Per projektą 7–9 klasių mokiniai dalyvavo nuotolinėse pamokose ir sužinojo daugiau apie technologijų istoriją, kas mūsų laukia ateityje bei mokėsi programavimo pagrindų. Mokiniai taip pat išbandė jėgas atstovaudami savo mokyklai kovoje dėl pažangiausių mokyklų ir regionų vardo bei varžėsi dėl patekimo į 20-uką geriausių mokinių, kuriems atiteko individualios programavimo pamokos ir išmanūs prizai.
Iššūkyje dalyvavo daugiau kaip 8,5 tūkst. mokinių iš visos Lietuvos, tarp jų – ir G. Valanta. Jis birželio 19 d. buvo pakviestas į baigiamąjį projekto renginį Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, kur pateko tarp 20-ties geriausiai technologijų išmanymą pademonstravusių mokinių Lietuvoje.
Mokslo metai tiek Kretingoje, tiek visoje šalyje baigsis kitaip – dvyliktokų išleistuvėse nebebus įteikiami popieriniai atestatai, o išsiunčiamos tik elektroninės jų versijos.
Šventė keisis
Pakalbinta Pranciškonų gimnazijos abiturientė Kamilė Venckutė pripažino, kad atestatų skaitmenizavimo vertinti vienareikšmiškai neįmanoma. „Iš vienos pusės galima įžvelgti ir teigiamų pokyčių, nes tokiu būdu labiau tausosime gamtą, tačiau iš kitos pusės – šiek tiek keista ir neįprasta, nes nebetęsime tradicijos“, – kalbėjo mergina.
Vis dėlto gimnazistės tokie pokyčiai nenustebino. „Reikia suprasti, kad šiais laikais labai svarbios išmaniosios technologijos, tad nenuostabu, jog ir atestatai suskaitmeninami“, – dalijosi įžvalgomis abiturientė.
Kamilės teigimu, išleistuvių – atestatų įteikimo – šventė nepaprastai svarbi kiekvienam dvyliktokui. „Juk tokia akimirka! Mokyklos baigimas! Dvylika metų abiturientai mokėsi, siekė tikslų, todėl kiekvienas tikisi gauti bent kažkokį pažymėjimą, kad įgijo vidurinį išsilavinimą“, – tikino ji.
Abiturientė taip pat apgailestavo, kad tokia tradicija taip greitai ir negrįžtamai keičiasi. „Visada būdavo malonu, kai tėvai ar seneliai pasakodavo savo prisiminimus, rodydami nuotraukas iš mokyklos laikų, atestatus ir kitus įvairius diplomus už pasiekimus“, – svarstė mergina.
Abiturientė pripažino, kad dėl atestatų skaitmenizavimo išleistuvės bus kitokios. „Mums irgi dėl to šiek tiek liūdna. Gerai žinau, kad nelengva ir suorganizuoti tokią šventę, nes nebėra prasmės – atestatai suskaitmeninti“, – teigė pašnekovė.
Nors nuo šiol abiturientams teliks galimybė patiems atsispausdinti atestatus, tačiau Kamilė atskleidė, kad bent Pranciškonų gimnazijoje šiais metais abiturientai dar tikrai gaus popierinius jų išrašus. „Bent jau turėsime šventę“, – juokėsi ji, tačiau pripažino, kad tokie metai turbūt bus paskutiniai. „Kitais mokslo metais, manau, viskas greičiausiai užsibaigs su paskutinio skambučio švente ir išleistuvių nebebus, nors jų, be jokios abejonės, laukia kiekvienas abiturientas“, – tikino abiturientė.
Pranciškonų gimnazijos mokinė šiemet šeštą klasę baigusi Justė Petrauskaitė pasidalino savo eilėmis, kurias pati įvardino „poemomis“.
Visiems visada kyla mintys pradėti kažką naujo, tai, ko dar nėra darę. Štai pašnekovė Justė nusprendė pradėti kurti eiles. Tai nutiko netikėtai ir visai neseniai. „Pasijaučiau lyg būčiau bedugnėje. Norėjau pasijusti geriau, todėl pradėjau rašyti, pastebėjau, kad tai man sekėsi, tad nusprendžiau tęsti savo kūrybą“, – sakė ji.
Kuriant eiles vienas svarbiausių dalykų yra suprasti, apie ką kuri. Kaip teigė mergina, pradėti kurti reikia minties – apie ką kursi ir kodėl. „Mano kūryba yra apie liūdesį ir draugystę, ji taip pat man padeda išlieti negatyvias emocijas“, – mintimis pasidalino moksleivė.
Dažniausiai jaunuoliams, išbandantiems naujas sritis, prireikia artimųjų ar draugų palaikymo, taip pat – svarbi jų nuomonė. Justė – ne išimtis. „Kūryba pasidalinau su savo šeima ir artimaisiais. Perskaitę eiles, jie negalėjo patikėti, kad tai parašiau aš. Jie mano eiles prilygino suaugusio žmogaus rašymui“, – pasakojo J. Petrauskaitė.
Savo talentais mažiau ar daugiau džiaugiasi visi, tačiau reikia laiko jį atrasti. Šios moksleivės talentas – kurti. „Ankščiau buvau kiek jautresnė ir dažnai liedavau ašaras, tačiau, atradus savo pašaukimą, man palengvėjo. Nebereikia tiek daug verkti, nes jausmus galiu išlieti kurdama“, – atviravo mergina.
Būsima septintokė prisipažino, kad eiles pradėjo rašyti neseniai. „Dažniausiai kuriu vakare, kai būnu su savimi“, – dalinosi Justė, pasvarsčiusi, kad sudėtingiausia jai kuriant – suformuluoti mintį perteikiančius sakinius.
Mergina mėgaujasi savo kūryba, per ją atskleidžia savo jausmus, patirtus išgyvenimus, todėl kol kas neketina atsisakyti šio pomėgio. „Kai jaučiu norą rašyti, į sąsiuvinio eilutes lieju skausmą, liūdesį, kurį dažniausiai atneša santykiai su draugais“, – tikino ji.
Kultūra ar sportas? Klausimą, kas yra sportiniai šokiai, neretai išgirsta Kretingos pranciškonų gimnazijoje įsikūrusios šokių studijos „Ritmas“ vadovas ir treneris Alfonsas Mačėnas.
Trys treneriai – triguba energija
Atsakymas paprastas: kai respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose šokėjai varžosi ant parketo, kovoja dėl kuo aukštesnės vietos – tai sportas, o kai koncerto metu ant scenos per pusantros valandos iš žiūrovo sugeba išspausti ir juoką, ir ašarą, ir susimąstymą, – kultūra.
Jaudinančių akimirkų „Ritmo“ šokėjai žiūrovams padovanojo ir tradiciniame baigiamajame šio sezono koncerte, kuris įvyko Kretingos rajono kultūros centre. Pasak trenerio, tai buvo atgaiva širdžiai ir patiems per metus įvairiuose konkursuose bei čempionatuose dalyvavusiems „Ritmo“ šokėjams, ir tarsi metinis atsiskaitymas jų tėvams.
|
|
