- Taip. Esu jaunasis policijos rėmėjas ir žinau, kad atšvaitas tamsiu paros metu yra privalomas. Be to, su juo jaučiuosi saugesnis. Nešioju atšvaitus ne tik ant rankų, bet užsikabinu ir ant kurpinės. Įsigyti atšvaitą yra tikrai nesudėtinga – būna įvairiausių akcijų, juos parduoda parduotuvėse.

- Nešioti atšvaitą mane paskatino šeimos nariai. Tamsiame kelyje noriu būti matomas ir saugus. Jei matau, kad mano draugai ar pažįstami nenešioja atšvaito, paraginu. Manau, kad šios paprastos saugumo priemonės kelyje yra būtinybė: tereikia užsukti į parduotuvę ir nusipirkti atšvaitą.

- Kartais užsidedu ant kuprinės, bet dažniau pamirštu. Vieną kartą mokykloje dalino atšvaitus ir pasakojo, kad juos būtinai reikia nešioti. Kad ir pamirštu atšvaitą, galvoju, kad jis yra reikalingas ir tamsiu paros metu gali išgelbėti gyvybę.

- Nešioju ir kitus paraginu, nes manau, kad tai yra labai reikalingas daiktas. Be to, esu jaunoji policijos rėmėja, žinau labai daug informacijos apie tai, kokie svarbūs yra atšvaitai. Jei nesinori atšvaito pirkti parduotuvėje, yra daugybė progų jį įsigyti veltui – vyksta įvairios akcijos, kurių metu yra dalijami atšvaitai.

- Nenešioju. Galvoju, kad niekam nereikia. Eidamas tamsoje jaučiuosi saugus, manęs negąsdina baisios reklamos, kuriose kalbama apie tai, kiek žūva atšvaitų nenešiojančių pėsčiųjų. Aišku, nesunku užsidėti atšvaitą, bet aš tingiu. O ir tėvai neliepia nešioti. Jei lieptų, gal ir užsidėčiau.

- Šiuo metu atšvaito nenešioju, bet namuose jį turiu. Be to, į pamokas atveža, o po pamokų namo mane parsiveža mama – tamsiomis gatvėmis nevaikštau. Tačiau galvoju, kad žiemą, kada rytą ir po pietų yra prieblanda arba tamsu, atšvaitą būtinai reikia užsidėti ant kuprinės.

Darbėnų vidurinėje mokykloje lankėsi Diana JOMANTAITĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ

- Klasėje yra keli tokie, beje, vienodai - ir merginų, ir vaikinų. Jeigu būna juokinga, kai jie išsišoka, pasijuokiu ir aš. O jeigu elgiasi kvailai, paprasčiausiai nekreipiu dėmesio. Jeigu pasišaipo iš manęs, parodau, kad pykstu. O jeigu iš kitų – nereaguoju, jie patys turi apsiginti.

- Noriu, nes man patinka mokytis. Noriu kuo daugiau sužinoti, man patinka plėsti savo žinias. Tik bėda – labai tingisi anksti keltis. Būtų tobula, jei pamokos prasidėtų dešimtą valandą ryto – tuomet į mokyklą norėtų eiti visi.

- Nėra tokių, bent per rugsėjį dar nepastebėjau – esu naujokė, atvykau iš Kudirkos Naumiesčio. Ten buvo išsišokėlių, bet aš niekaip į juos nereagavau. O mažesnėse klasėse tie „drąsuoliai“ ir sijonus kilnodavo, ir už kasų tampydavo, bet sulig amžium tai praeina.

- Aš irgi esu naujokė, važinėju iš Jokūbavo. Man išsišokėlis yra toks, kuris į kitus žvelgia iš aukšto. Pažįstu visus klasiokus: jie - malonūs, draugiški žmonės. Tokių grubių merginų, kurios surengia teismus savo draugėms, kaip parodo internete, man neteko pažinti.

- Reikėtų pamąstyti, kas yra išsišokėlis: tas, kuris išsišoka elgesiu, ar - išvaizda. Manau, kad mokykloje todėl ir yra privalu dėvėti uniformą, o savo stilių demonstruoti gatvėje. Elgesio išsišokėliais dažniau būna paaugliai, o vyresnėse klasėse tarp draugų įsivyrauja pagarba.

- Yra tokių, kurie maivosi, šaiposi, išsidirbinėja ir merginos. Jeigu juokiasi iš manęs, atšaunu ir aš, bet rankos nė prieš vieną dar nekėliau – apsieiname be kumščių.

Kalbino Irena ŠEŠKEVIČIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS