- Pirmiausia uždrausčiau seimūnams išlaidauti; per televiziją parodo, kiek jie išleidžia pinigų kelionėms, baliams. Galėtų gi jie susimažinti ir savo atlyginimus: eilinis žmogus 13 – 15 tūkstančių uždirba per pusę metų, o jie – per mėnesį. O nėra nė kiek protingesni už daugumą tų, kurie juos išsirinko. Skatinčiau, kad kiekvienas žmogus tobulintųsi, keltų savo kvalifikaciją. Tik aukštos kvalifikacijos darbuotojas gali gerai gyventi iš savo uždarbio.

- Iš krizės bent dvejus metus neišeina niekas. Bet ją galima nukreipti tokia linkme, kad skaudžiai neatsilieptų žmonėms. Aš sulyginčiau atlyginimus ir lengvatas. Tarkim, dabar patys mažieji vaikai gauna po 90 Lt, o iš kitų atims po 52 Lt, kuriuos pernai skyrė visiems mokiniams ligi 18 metų. Iš seimūnų atimčiau dalį atlyginimo, ir skirčiau mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Skatinčiau verslininkus steigti darbo vietas, kad žmonės turėtų darbus.

- Nustoti smukdyti studentus ir keisti požiūrį į aukštąjį mokslą. Jeigu įves didžiulius studijų mokesčius, tik nedidelė dalis abiturientų begalės galvoti apie aukštąjį mokslą. Patys Seimo nariai turėtų sumažinti savo išlaidas, o ne taupyti jaunų žmonių sąskaita ir žaisti jų likimais. Pažiūrėkit, kokiais jie automobiliais važinėja, kiek išleidžia kanceliarinėms prekėms. Nereikėtų švaistyti ir bereikalingiems kultūros projektams, naujametiniams fejerverkams arba absurdiškoms skulptūroms. Nereikėtų streikų: skatinčiau piliečių ir valdžios dialogą. Streikams tramdyti reikalingos papildomos policininkų pajėgos. Už tai ir už išdaužytus langus tenka sumokėti mokesčių mokėtojams.

- Iškelčiau žmogaus teises, pirmiausia – žmogaus teisę į darbą. Lietuvoje – silpna ekonomika, todėl reikėtų sureguliuoti mokesčių sistemą. Tam suburčiau kompetentingų specialistų komandą. Tik jokiu būdu neskriausčiau paprastų žmonių: jei didini mokesčius - kelk ir atlyginimus. Dabar didžiausia neteisybė yra ten, kur gimsta įstatymai – Seime. Kaip juos gali gerbti tauta, jei jie galvoja tik apie save, o nemato, kas darosi aplinkui.

- Įsteigčiau daug darbo vietų. Gerinčiau sąlygas plėtoti verslą; kas nori ir gali - jį kurtų pats, o kas negali – darbintųsi pas juos. Skatinčiau įvesti sąžiningą mokesčių mokėjimo aparatą: dabar vieni mokesčiai – per dideli, kiti – išvis kvaili. Atsiranda ir tokių, kurie išmoksta juos išvis apeiti. Mažinčiau korupciją: manau, kad ji Lietuvoje egzistuoja pradedant nuo viršūnių. Seimūnai jau net nebesivaržo tautos ir akivaizdžiai dangsto nešvarius vienas kito darbus.

- Su sese ir broliu turime savų darbų: kiekvienas turime susitvarkyti savo kambarius. Aš dažnai tvarkau virtuvę, plaunu indus – reikia padėti tėvams, nes jie dirba, grįžta pavargę. Man nėra tokio buities darbo, kurio nemėgčiau. Atvirkščiai, dažnai tvarkausi, nes mėgstu švarą ir tvarką. Viską darau greitai, todėl privalomi buities darbai neatima daug mano laiko.

- Kai namie dar gyveno sesuo, kartu turėdavome sutvarkyti kambarius. Dabar švarinti namus yra mano pareiga. Be to, dar turiu vedžioti šunį. Labai nemėgstu plauti indų: nesunkus darbas, bet nemalonus. Seniau tėvai manęs turėdavo paprašyti ką nors padaryti, dabar susiprantu pati. Tik šiuo metu sunku suspėti – reikia nemažai mokytis, todėl nelieka laiko namų ruošai.

- Kad nelabai tų buitinių darbų daug: su broliu visuomet turime parnešti malkų, savo kambarius susitvarkyti, kartais prižiūrėti mažesnį brolį. Manau, geri vaikai turi padėti tėvams, nereikalaudami pinigų ar pramogų. Tik štai mes, paaugliai, ne visuomet pastebime, kad namuose reikia pagalbos. Atrodo, et, kambariai dar tvarkingi, o tėvai jau nervinasi, prašo tvarkytis.

- Kaip ir daugelis vaikų, turiu susitvarkyti savo kambarį. Ir jei grįžtu pirma namo, reikia padaryti valgyti jaunesniam broliui. O šiaip man patinka tvarkytis namuose, tad tėvams nereikia prašyti. Tačiau aš pati kartais paprašau tėvų paslaugos už atliktus buitinius darbus. Padariusi ką nors gero, prašau, kad mama kur nors išleistų arba duotų šiek tiek pinigų pramogoms.

- Mano darbas yra sudėti indus į indaplovę, išplauti grindis. Labai nemėgstu valyti šuns voljero – tai toks bjaurus darbas. Dar kartais, kai turiu laiko arba vasarą, padedu mamai kepykloje: kartu darome sausainius, aš juos pakuoju. Taip šiek tiek užsidirbu arbatpinigių: čia todėl, kad dirbu papildomai. O už įprastus buities darbus tėvai neturėtų mokėti – vaikai irgi turi turėti pareigų.

- Labai nemėgstu buities darbų: siurbti kilimų, valyti dulkių, plauti indų. Man visi šitie dalykai yra nuobodūs. Tačiau vis tiek tėvai visuomet liepia susitvarkyti savo kambarį. Ten per kiek laiko pasidaro netvarka, bet man vis tiek atrodo, kad nereikia tvarkytis. Bet kai mama liepia, tada jau ir susitvarkau. O šiaip man mieliausia sėdėti prie kompiuterio ir žaisti.