|
|
|
KuprinėUž geriausius rašinius – Juozo Giedraičio fondo stipendijos
Viešoji įstaiga Pranciškonų gimnazija nuo 2013 m. bendradarbiauja su Juozo Giedraičio fondo steigėjais. Kaip ir kasmet, mokiniams pasiūlyta padirbėti – parašyti rašinį pateikta patriotine tema. Šio fondo tikslas – remti patriotišką ir katalikišką švietimą skiriant lėšų Lietuvoje gyvenančių pavyzdingų moksleivių mokymuisi katalikiškose mokyklose ir gimnazijose. Pranciškonų gimnazijos mokiniams, puoselėjantiems krikščioniškas ir patriotiškas vertybes, rugsėjį įteiktos Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo stipendijos. Kaip pastebėta, šiais metais Juozo Giedraičio fondo organizuoto rašinio konkurso tema „Okupacinės sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 30 metų sukaktis“ buvo įdomi įvairaus amžiaus gimnazijos mokiniams. Keturi gimnazijos mokiniai – ketvirtokas gimnazistas Tomas Valiūnas, trečiokė Brigita Pilybaitė, pirmokės Amanda Indrišiūnaitė, Karolina Strakšaitė – gavo JGF stipendijų pažymėjimus, liudijančius, kad Juozo Giedraičio fondo komitetas skiria jiems metinę stipendiją. Už geriausius rašinius I vieta atiteko Tomui Valiūnui, II vieta – Brigitai Pilybaitei. Mokiniams pasiruošti konkursui padėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Irma Šedienė ir Raimonda Gumbaragienė.
Saksofonu skinasi kelią į didesnes scenas
Kūlupėniškis Donatas Vizgaudis retai paleidžia iš rankų savo išsvajotąjį, kaip pats sakė, instrumentą – saksofoną. 22-ejų muzikantas džiaugėsi, kai yra kviečiamas pagroti įvairiuose renginiuose, o itin nustebino neseniai gautas pakvietimas sudalyvauti televizijos laidoje „Lietuvos talentai“. Nors į antrą etapą Donatas nepateko, tačiau žada taip lengvai nepasiduoti ir nosies dėl to nenukabino. – Donatai, papasakokite ką veikiate šiuo metu? – „Kuprinė“ paklausė muzikanto. – Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Klaipėdos fakultete studijuoju saksofono specializaciją. Šie metai man yra ypatingi, nes esu bakalauro IV kurse ir artėja finišo tiesioji. Baigęs šias studijas, įgysiu pedagogo kvalifikaciją. Gyvenu Kretingos rajone, Kūlupėnų kaime, bet per studijas tenka pagyventi ir Klaipėdoje. – Nežinojusieji, kas toks yra Donatas Vizgaudis, sužinojo, pažiūrėję „Lietuvos talentų“ laidą. Tad kaip ten atsidūrėte? Kaip sugalvojote, kad reikia parodyti savo talentą?
– „Lietuvos talentuose“ atsidūriau ne savo noru. Į atrankas mane pakvietė sudalyvauti „Lietuvos talentų“ kūrybinė komanda. Iš pradžių labai nustebau gavęs tokį pakvietimą, bet po to, gerai pamastęs, nusprendžiau išbandyti savo jėgas „Lietuvos talentų“ didžiojoje scenoje. Deja, bet patekti į antrą etapą nepavyko, bet esu labai laimingas dalyvavęs tokiame šou projekte. Manau, dar tikrai ten kažkada sugrįšiu su trenksmu. – Kiek laiko grojate saksofonu ir kodėl būtent šis instrumentas? – Šiuo ypatingu instrumentu groju jau 12 metų. Kodėl būtent groju saksofonu, negaliu atsakyti. Nuvažiavęs pirmą sykį į muzikos mokyklą, nebuvau apsisprendęs šimtu procentų, kokiu instrumentu norėsiu mokytis groti, tai atsitiktinai nusprendžiau pasirinkti būtent šį instrumentą, ir dabar esu labai laimingas grodamas saksofonu. Dabar tai – mano didžioji svajonė.
Palaikymo šokėjų komandos – svarbi ir tiesiog neatsiejama krepšinio dalis. Nors krepšinio varžybose visas aistringų sirgalių dėmesys sutelktas į komandos žaidimą, bet ne ką mažiau dėmesio visuomet sulaukia ir palaikymo šokėjos. Pranciškonų gimnazijos mokinė Karolina Strakšaitė pasirinko būtent šią sritį ir tobulina savo įgūdžius šokdama BC „Kretinga“ palaikymo komandoje. Tačiau 15-metė pripažino, kad šis užsiėmimas ją lydės iki tol, kol lankys mokyklą, paskui galvos apie kažką kita. Nors aktyvų gyvenimo būdą mergina propaguoja jau ilgokai – beveik penkerius metus. Labiausiai sudomino palaikymo šokėjos veikla Paklausta, kada ėmė lankyti šį užsiėmimą, Karolina atskleidė, kad beveik prieš penkerius metus. Tuomet jai buvo vos dešimt metų, ir tiesiog norėjosi viską išbandyti. Pašnekovė prisipažino, kad tikrai buvo idėjų daryti kažką kita, kaip, pavyzdžiui, lankyti plaukimo treniruotes, tinklinį ar badmintoną.
„Nors buvo kilusių minčių ką kitą galėčiau daryti, ši sporto šaka man patiko labiausiai, todėl aš nusprendžiau tobulėti ir eiti toliau“, – sakė Karolina.
Buvusi „kuprinietė“ Inga Vaišvilaitė jau antrus metus dirba lietuvių ir literatūros kalbos mokytoja Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje.
Buvusi „kuprinietė“ 22-erių Inga Vaišvilaitė jau antrus metus dirba lietuvių ir literatūros kalbos mokytoja Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje. Jauna mokytoja nestokoja noro nerti į pasirinktą profesiją visu pajėgumu, stengiantis padėti mokiniams kitaip pažvelgti į taip dažnai nemėgstamą lietuvišką žodį. O artėjančios Mokytojų dienos proga taip ir norisi linkėti kuo daugiau kūrybiškumo ne tik darbuose, bet ir kasdienoje, juk dėl to gyvenimas bus tik įdomesnis.
Svajonių profesija
Inga teigė, jog tapti lietuvių kalbos mokytoja svajojo nuo pat 8-os klasės. Ji pasirinko šią specialybę, nes turėjo didelį palaikymą iš savo tėvų ir senelių. Kol mokėsi Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokykloje-daugiafunkciniame centre, buvo pavyzdinga ir atsakinga mokinė. Kai pakeitė mokyklą, Inga stengėsi išlikti tokia pat atsakinga, nes žinojo, kad reiks gerų rezultatų, norint įstoti į norimą universitetą.
Baigusi studijas ir tapusi mokytoja, kaip ji pati pastebėjo, netapo griežtesnė. „Kartais susimąstau, kad esu per gera savo mokiniams. Labai gerai prisimenu savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos žodžius: „Gerumas nėra profesija“. Todėl dažnai tenka suimti save į rankas ir imtis griežtų veiksmų tam tikrose situacijose“, – pasidalijo jaunoji lietuvių ir literatūros kalbos mokytoja Inga.
I. Vaišvilaitės manymu, mokytojo darbe kartais sunku komunikuoti su tėvais, nes kai kurie jų pamiršta mandagumą, nesupranta to, ką bandai jiems paaiškinti. Sunkumu kyla ir su mokiniais, kurių neįmanoma atitraukti nuo išmaniųjų telefonų. Taip pat nėra lengva mokinius įtikinti mokytis pamokose, nes, daugelio manymu, jiems neprireiks tų žinių, kurias įgyja mokykloje.
Mokinių susidomėjimo lietuvių kalba ir literatūra yra labai mažai. Mokytojos Ingos teigimu, daugeliui ši pamoka yra neįdomi, sudėtingai suprantama, o skaityti literatūrinius kūrinius mokiniams yra tarsi laiko švaistymas. „Tokį požiūrį sukuria šeimoje diegiamos vertybės ir spragos, padarytos mokymosi procese, būtent tai dažniausiai nulemia prastus rezultatus ir mažą norą mokytis“, – atviravo I. Vaišvilaitė.
Guodai Mėčiūtei šie metai pažėrė laimėjimų – ji ne tik pelnė šimto balų įvertinimą iš lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, bet ir iš tarptautinės geomokslų olimpiados „IESO 2023“ Lietuvai parvežė net tris medalius.
Praėjusiais mokslo metais Pranciškonų gimnaziją baigusi Guoda Mėčiūtė ne tik pelnė šimto balų įvertinimą iš lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino – mergina iš tarptautinės geomokslų olimpiados „IESO 2023“ Lietuvai parvežė tris medalius.
Rengė akademinius tyrimus
Guoda geomokslų olimpiadose pradėjo dalyvauti ne taip ir seniai – nuo vienuoliktos klasės, paskatinta geografijos mokytojo Viliaus Adomaičio. „Be jokios abejonės, taip pat labai svarbus buvo susidomėjimas biologija, chemija, nes neišvengiamai žemės mokslų srityje tenka susidurti ir su šiomis disciplinomis“, – pridūrė mergina.
Pirmiausia merginai teko pereiti atranką į respublikinį geomokslų olimpiados etapą, kuris vyko Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultete. Dalyvaudama atliko praktines ir teorines užduotis, rengė akademinį pristatymą anglų kalba apie karstinius procesus Lietuvoje. Olimpiados organizatoriai Guodos darbą įvertino itin gerai ir atrinko kartu su komanda atstovauti Lietuvai tarptautiniame etape.
Deja, olimpiada vyko nuotoliniu būdu, tačiau, nepaisant to, visų dalyvių iš daugiau negu 30 pasaulio valstybių laukė intensyvus pasiruošimo procesas. „Teko ne tiek sėdėti prie knygų, kiek atlikti gerokai daugiau praktinių užduočių“, – teigė pašnekovė.
Guoda turėjo parengti analizę apie dirvožemio nualinimą Lietuvoje, atliekant lauko darbus bei tyrimus laboratorijose. „Reikėjo daryti dirvožemio profilio brėžinius, o tam iškasti ne vieną duobę. Tad teko paplušėti iš peties tiesiogine to žodžio prasme, nes pavasaris ir vasara buvo itin sausi, prireikė net tėvo ir brolio pagalbos“, – juokėsi Guoda, tačiau taip pat tikino, kad fizinis darbas padėjo atsipalaiduoti ir lengviau įveikti sunkumus, kilusius analizuojant gautus lauko darbų rezultatus. Būtent už šiuos tyrimus mergina pelnė pirmąjį tarptautinį bronzos medalį.
Antrasis bronzos medalis buvo laimėtas duomenų bazės rungtyje. „Buvo net trisdešimt lapų užduočių, prisijungimas prie duomenų bazės ir tik trys valandos viską atlikti. Tačiau kaip tik šioje rungtyje ypač gelbėjo tarpdisciplininės žinios – biologija, chemija bei truputėlis fizikos“, – dalijosi įspūdžiais mergina.
Šokantys ir dainuojantys įvairių tautybių jaunuoliai, eilės prie dušų bei tualetų ir Dievo malonė pasitiko į Pasaulio jaunimo dienas atkeliavusius kretingiškius. Su įvairiais iššūkiais susidūrę piligrimai į tėvynę grįžo patenkinti ir kupini naujų įspūdžių.
Internacionalizmas
Pilnas jaunimo autobusas, kuriame 13 jaunuolių iš Kretingos, Vydmantų, Palangos ir Karklės, važiavo susitikti su Popiežiumi į Portugalijos sostinę Lisaboną. Visą savaitę šiame mieste vyko įvairūs krikščioniški renginiai, skirti jaunimui nuo 14 iki 29 metų. „Tai yra renginys, kuriame jaunimas iš viso pasaulio susirenka gerai praleisti laiką, atrasti naujų pažinčių ir vienokiais ar kitokiais būdais patirti Dievo meilę“, – renginio dvasią perteikti mėgino dešimtokė kretingiškė Viltė Paulauskaitė.
Šio renginio tikslas – parodyti, kad Bažnyčia yra skirta visiems, taip pat ir jaunimui. „Norima parodyti, kad Bažnyčioje yra ir jaunų žmonių. Ir kad jie moka džiaugtis, susitikti, bendrauti be svaigalų. Šis renginys keičia jauno žmogaus požiūrį į Bažnyčią“, – apie kai kurių važiavusių lietuvių pakitusį požiūrį į Bažnyčią kalbėjo mokytoja ir lydinčioji vadovė Toma Mackevičienė.
Renginyje dalyvavę lietuviai nepraleido progos susipažinti su užsieniečiais. T. Mackevičienė linksmai stebėjosi, kaip dainuojant pakistaniečiams lietuviai šoko. Pribėgę su savo tautybių vėliavomis užsieniečiai norėjo nusifotografuoti su lietuviais, apsikeisti tapatybę atspindinčiomis smulkmenėlėmis. „Išvažiavau galvodama, kad lietuviai bendraus labiau su savais, bet, iš tikrųjų, mes neatsiliekame nuo ispanų ar portugalų, kurie yra labai linksmi, draugiški, turi be galo daug energijos. Kai vienuoliktą valandą vakare ėjome su jais šokti, tai stebėjomės jų energingumu. Jie be galo komunikabilūs. Ką tik sutiktas žmogus, atrodo, jau seniai pažįstamas draugas“, – apie sutiktus užsieniečius pasakojo vienuoliktokė kretingiškė Kamilė Samulionytė.
Kretingos rajono savivaldybės vicemerė Vaida Jakumienė mero Antano Kalniaus padėkas įteikė 12-ai savanorių, kurie talkino Kėkštų kaime esančioje sodyboje įvykusioje Jaunimo vasaros akademijoje „Kartu mes galime daug!“.
Pasak Savivaldybės Jaunimo reikalų koordinatorės Ingos Biliūnaitės-Rušinskės, iš 19 šalies savivaldybių stovykloje dalyvavo apie 200 jaunimo atstovų, reikėjo rūpintis jų registracija, nukreipti į apgyvendinimo ir maitinimo vietas, padėti virtuvėje gaminant maistą, su Kretingos atviro jaunimo centro darbuotojais organizuojant nealkoholinių kokteilių vakarėlį ir įvairius kitus renginius.
Padėkos ir smulkios dovanėlės buvo įteiktos 10-čiai kretingiškių ir dviem tarptautinėms savanorėms: Živilei Ubytei, Beatai Ubytei, Rugilei Riaubaitei, Eglei Pečiulytei, Emilijai Mikaločiūtei, Urtei Endružytei, Livijai Urbanaitytei, Emilei Palšytei, Ulai Gaubei, Aronui Putvinui, azerbaidžanietei Yaman Aliyeva, kuri dabar savanoriauja Dienos veiklos centre, ir prieš metus taip pat Dienos veikos centre savanoriavusiai ukrainietei Karyna Kudelya.
Žemaitijos regiono jaunimo tradicija rengti vasaros akademijas – išskirtinė, gyvuoja beveik du dešimtmečius. Kretingos rajone ji buvo suorganizuota antrą kartą, kitąmet toks renginys numatytas Telšiuose.
Kretingiškis dvidešimt trejų metų Simas Endriekus pasirinko kinologo kelią. Šiandien jis veda individualias ir grupines šunų dresūros pamokas, o neseniai jis tapo ir oficialiu Lietuvos kinologų draugijos (LKD) dresuotoju mūsų mieste.
Kaip viskas prasidėjo
Šiuo metu dresuotojas užsiima grupinėmis ir individualiomis šunų dresūros pamokomis Klaipėdoje, Palangoje ir Kretingoje. Jis yra Lietuvos kinologų draugijos šunų akademijos dresuotojas.
Baigęs mokyklą Simas žinojo, kad stos į gamtos mokslus. Jam teko rinktis tarp dviejų specialybių – žuvininkystės arba kinologijos. Jį nuo pat vaikystės žavėjo gamta, o ypač akvakultūra, šunys. Dar iki pasirinkdamas tapti kinologu, jaunuolis drąsiai svajojo apie nuosavą žuvininkystės verslą, laisvalaikį leisdavo žvejodamas, tačiau atėjus laikui nuspręsti, su kuo sieti ateitį, pakrypo kita linkme.
„Pasirinkau kinologiją, kadangi ši sritis man atrodo perspektyvesnė, taip pat daug žinių apie kinologiją jau turėjau prieš studijuojant ją. Priėmęs tokį sprendimą tikrai nesigailėjau, nes šis darbas teikia pačias geriausias emocijas“, – sakė pašnekovas.
Simas šunų dresavimu domėjosi dar prieš studijas, apie darbą biure jaunuolis nė nesvarstė. Kretingiškis studijavo Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje gyvūno ir žmogaus sąveiką ir įgijo kinologo specializaciją. Pabaigęs šias studijas S. Endriekus gali dirbti veterinarijos tarnyboje, su gyvūnų maisto gamyba susijusiose įmonėse, kinologu.
Vis dėlto kol kas dirbti kinologu policijoje ar Valstybinės sienos apsaugos tarnyboje jaunuolis neketina. „Darbo teisėsaugoje nepasirinkau, kadangi tai nėra vien darbas su šunimis, pirmiausia privalai tapti pareigūnu, tik po to kinologu. Tai pat dirbant teisėsaugoje daugiausia dirbi su savo šunimi ir prarandi malonumą padėti žmonėms spręsti jų problemas, iškylančias dėl augintinių“, – akcentavo jaunuolis, tikinęs, kad neatmeta galimybės ateityje kinologu dirbti ir teisėsaugos struktūroje.
Per studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje vaikinas dirbo kaip asistentas, savanoris pas kelis dresuotojus. „Darbas pas juos sustiprino mano įgyjamas žinias studijose“, – tikino
S. Endriekus.
Norint tapti kinologu, Simo teigimu, studijos nėra privalomos, tačiau jos suteikia žinių ir padeda tapti kompetentingu savo srities specialistu. Štai norint tapti LKD dresuotoju, reikia dvejus metus dirbti asistentu pas vieną šios organizacijos dresuotojų, tada reikia laikyti teorinį ir praktinį dresuotojo egzaminą.
„Oficialiai LKD kinologas esu apie metus. Konkrečiai užsiimu šunų dresūra ir elgesio koregavimu. Apskritai dirbu su visomis šunų problemomis – nuo nemokėjimo pabūti ramiai namuose iki agresijos“, – darbo specifiką apibūdino Simas.
Lietuvos sveikatos mokslų universitete gastroenterologo rezidentūrą pasirinkusi 27-erių iš Erlėnų kilusi Neringa Toliušytė-Domarkė šiandien savo sprendimo nesigaili, tačiau atviravo, kad medicinos studijos buvo išties sudėtingos.
Teko priprasti
Mokykloje Neringa nesvarstė tapti gydytoja – tuomet ji svajojo apie teisininkės karjerą. „Vienuoliktoje klasėje pasirinkau mokytis biologiją, nuo tada ėmiau svarstyti apie medicinos mokslus. Kad įstosiu, nebuvau visiškai tikra, todėl tarp pasirinkimų įrašiau ir odontologiją“, – studijų pasirinkimą prisiminė kretingiškė.
Vis dėlto jai pavyko įstoti į mediciną. Tuomet jos galvoje sukosi mintys apie chirurgiją, tačiau šiandien ji jau ketvirtus metus yra gydytoja rezidentė gastroenterologijos srityje. „Per šešerius medicinos studijų metus teko mokytis apie įvairias sritis, ketvirtame kurse daug dėmesio skirta būtent virškinimo sistemai, tuomet man tai pasirodė įdomi sritis. Taip pat teko atlikti praktiką Vidaus ligų skyriuje Klaipėdoje, kur dirbti teko su endoskopuotoja“, – kaip nusprendė pasirinkti gastroentorologiją, įvardino N. Toliušytė-Domarkė.
Neringos šeimoje taip pat nėra dirbančių medicinos srityje. „Iš artimųjų niekas nedirba medikais. Tėtis dar klausė manęs, ar tikrai noriu tapti gydytoja, nes jam tai atrodė sudėtinga sritis, taip pat priminė, kaip man būdavo nemalonu žiūrėti į įvairias žaizdas, kraują“, – pasakojo erlėniškė.
Pašnekovė atviravo, kad ankščiau išties jautriai reaguodavo į kraują, tačiau pradėjusi studijuoti prie visko priprato ir jos darbas jai nekelia jokių blogų minčių. „Tapus rezidente teko susidurti su pacientų mirtimi. Šis jausmas pats nemaloniausias. Iš pradžių reagavau labai jautriai, mąstydavau, ar viską padariau tinkamai, kad tas žmogus išgyventų, ilgai analizuodavau viską, – pasidalino N. Toliušytė-Domarkė, tikinusi, kad gydytojo darbas reikalauja daug atsidavimo. – Neretai tenka galvoti apie savo pacientus. Ne kartą yra buvę, kad pamiršti ką nors atlikti ir dėl to vėlai vakare grįžti atgal į Kauno klinikas, kad tai padarytum.“
Baigusi medicinos studijas Neringa tapo medicinos gydytoja, tačiau jai dar reikia pabaigti ir ketverius metus rezidentūros gastroenterologijos srityje, kad įgytų būtent šios specialybės kvalifikaciją ir galėtų savarankiškai gydyti. „Būdami rezidentais mes galime konsultuotis su šios srities profesionalais gydytojais, tačiau tuo pačiu mes jau ir esame gydytojai, dirbantys su savo pacientais“, – paaiškino ji.
Buvęs „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narys 21-erių Arnoldas Jankauskas Vilniaus kolegijoje studijuoja šokio pedagogiką. Nors iš pradžių svarstė dėl studijų pasirinkimo, tačiau vėliau suprato, kad šokis yra teisingas sprendimas, kuris visada buvo širdyje. Šiuo metu A. Jankauskas yra laikinai išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas pagal „Work and Travel“ („Dirbk ir keliauk“) programą.
Keitė studijų programą
Baigęs mokyklą, A. Jankauskas įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (Vilnius TECH) ir pradėjo studijuoti kūrybines industrijas. Vis dėlto po pirmų studijų metų vaikinas suprato, kad yra ne ten, kur turėtų būti, ir jo gyvenime kažko trūksta.
„Pakeisti studijas buvo sudėtingas sprendimas, bet esu sau pasakęs, kad nieko nedarau iš reikalo, o kaip tik visus sprendimus stengiuosi išjausti širdimi. Stengiausi sau atsakyti, ką galiu pasiūlyti pasauliui. Išsianalizavęs save supratau, kad be šokių neįsivaizduoju ateities, tad nusprendžiau rizikuoti pasirinkdamas šokėjo kelią“, – atviravo pašnekovas, kuris šį rudenį studijuos antrame šokių pedagogikos studijų programos kurse Vilniaus kolegijoje.
A. Jankauskas svarstė stoti į šokio studijų programą iš karto baigęs mokyklą, tačiau pabijojo. Jam atrodė, kad visi klasės draugai stoja į „rimtas“ programas. Taip pat abejonių kilo ir dėl aplinkinių nuomonės – visi atkalbinėjo, sakė, kad tai nenaudinga ir nepelninga.
Kretingiškis pajautė, kad per vienerius metus Vilniuje labai pasikeitė ir pradėjo labiau pasitikėti savo nuomone, tapo nebaisu, ką pagalvos kiti. Jis mano, kad pakeisti studijas buvo teisingas sprendimas ir yra laimingas dėl savo pasirinkimo.
A. Jankauskas dirbo treneriu sportinių šokių studijoje „Milagro“, esančioje Vilniuje, vedė privačias šokių pamokas moterims Pro / Am kategorijoje. Šioje kategorijoje profesionalūs šokėjai šoka su mėgėjais. Kategorija reikalauja ypatingo trenerio atidumo, kruopštumo, kadangi jis turi ne tik pats šokti su moterimi, kuri neturi patirties, bet dar ją ir mokyti.
|
|
