|
|
|
Smiltys
Piešimas kretingiškei – tarsi malda
Žvelgiant į kretingiškės profesionalios grafikės, dirbančios vienoje dizaino įmonių Klaipėdoje, 33-jų Giedrės Gagilaitės grafikos darbus, apima ramybės jausmas. Dauguma jos pieštuku štrichuotų darbų, kaip tikino autorė, atspindi jos pačios emocines būsenas ir yra inspiruoti tikėjimo tiesų, kuriomis ji gyvena. „Esu tikinti ir praktikuojanti katalikė, visas mano gyvenimas iš to ir susideda. Todėl nenuostabu, kad ir piešiniuose, kuriems skiriu tik laisvalaikį, dominuoja sakralinė tematika“, – kalbėjo santūraus būdo G. Gagilaitė, kaip prasitarė, tapanti nuo vaikystės, tačiau savo darbų nemėgstanti viešinti, todėl apie parodas nė negalvojanti. Piešinių nekaupianti ir nesauganti, nes yra labai savikritiška ir savęs menininke neįvardina. O kaip išdrįso paviešinti darbus socialiniuose tinkluose, nė pati sau negalinti atsakyti. Gal, kaip teigiama Šventajame Rašte, užkasti šeimininko duotus talentus, yra tiesiog nuodėmė? Juoda balta spalvomis Giedrė pasakoja ir apie savo vidines būsenas, tam tikras jausenas, kurios tarsi pačios nugula į popieriaus lapą per jos rankas, kaip mano, vedžiojamas iš aukščiau. Tokiais momentais piešimas jai tampa savotiška maldos forma. O rezultatas – bendrame piešinyje išryškėję sudėtų rankų, širdies motyvai, tampantys savitu kretingiškės kūrybos stiliumi. „Vieni eskizai gimsta mano pačios galvoje, kiti atkeliauja iš atminties, treti tarsi patys prašosi perkeliami iš paveikslų, įžymių dailininkų drobių. Švysteli kažkokie jų fragmentai arba staigus minties blykstelėjimas“, – sakė kūrėja.
Palangos istorijos drobėje – trys dešimtys „Mosto“ potėpių
„Kūrėjų keliai neužpustomi“ – šis menininkės Miglės Jonaitienės kūrinio, dedikuoto Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ trisdešimtajam gimtadieniui skirtai parodai, – pavadinimas puikiai atspindi ir bendrą dailininkų kelią, ir parodos, kuri visą gruodį bus eksponuojama Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, atidarymo metu skambėjusių linkėjimų pagrindinį leitmotyvą. „Kelias – 30“, – taip pavadintai parodai darbus kūrė ir patys „mostiečiai“, ir pakviesti joje dalyvauti bendrakeleiviais pavadinti bičiuliai: o tų bendrakeleivių per 30 metų surasta ir išlaikyta – tikrai daug. Nes „Mostas“, kaip prieš dešimtmetį sakė ilgametis kūrybinės grupės vadovas dailininkas Juozas Griušys, pristatant jubiliejinę parodą ir leidinį „Dvidešimt mostų“, – unikalus ir fenomenalus reiškinys Lietuvos meno padangėje. Jeigu žmogui 20–30 metų nėra labai jau didelis amžius, tiek metų išsilaikyti draugėn susibūrus kūrybingiems žmonėms yra taip sunku, kad beveik neįmanoma. „Mostas“ – maloni išimtis.
Surengta pirmoji ikonų kūrėjų paroda
Šią savaitę su Kretingos muziejumi atsisveikino pirmą kartą čia suorganizuota sakralinio meno paroda ID EST..., kurioje susitiko Kretingos krašto ikonų tapytojų darbai ir sakralinio liaudies bei profesionalaus meno pavyzdžiai iš muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinio. Kiekvieną ikoną buvo galima identifikuoti per jos kūrėjo vardą ir pavardę, gi eksponuojami šventųjų paveikslai ar skulptūros dažniausiai – nežinomų autorių. „Taip ir buvo – retas autorius rėžė savo pavardę ar vardą. Meistrai paprasčiausiai arba gyveno tose vietovėse ir žmonės juos žinojo, arba jie keliavo iš vienos vietos į kitą, po savęs palikdami ir sakralių dirbinių. Kretingos kraštas buvo vienas amatų centrų, todėl ir turime gausų liaudies meistrų palikimą“, – kalbėjo Kretingos muziejaus istorikė parodos kuratorė Danutė Šorienė, kuri iš muziejaus fondų vis dėlto iškėlė ir žinomų krašto meistrų darbus: P. Kalendos „Nazarietį“, R. Idzelio „Šv. Mariją“, A. Lubio „Šv. Jurgį“, ekspoziciją papildė ir Audriaus Danilevičiaus paveikslai. D. Šorienė pasidžiaugė, kad parodoje pavyko parodyti ne tik XIX a. pab.–XX a. pr. liaudies meistrų, bet ir profesionalių menininkų drobes, o ir ikonos muziejuje dar niekada nebuvo eksponuotos.
Kalėdiniai atvirukai – lyg užkoduotos pasakos
Tarp atvirukų – ir pašto ženklai Šioms Kalėdoms J. Pečiulė sukūrė 8-ių šventinių atvirukų ciklą: 2 iš jų dalyvavo Lietuvos pašto surengtame pašto ženklų kalėdiniame konkurse, buvo nominuoti ir išleisti kaip pašto ženklai. Vienas šių pašto ženklų-atvirukų „Kalėdų širdis“ vaizduoja vieningos širdies sujungtą šeimą ir tėvynę, o piešinio interpretacijos gali būti kuo įvairiausios ir priklauso nuo kiekvieno asmeninio požiūrio, suvokimo. Pašto ženklas-atvirukas „Kalėdos 2022“ buvo sukurtas dar pernai. Kituose atvirukuose taip pat atsikartoja svarbiausių vertybių – šeimos, draugystės, meilės, tėvynės – motyvai. J. Pečiulė juos sukūrė mišria technika: eskizus piešė ranka, o spalvas užpildė specialia kompiuterine programa. Atvirukus spaustuvėje atspaudė ant specialaus popieriaus. Iš viso ji nupiešė keliasdešimt eskizų atvirukams, tačiau šventėms atspausdino tik kalėdinius. „Kūriau atvirukus kaip nebylias pasakas, kiekviename jų yra užkoduota tam tikra istorija. Manau, kad tas, kuris įdėmiau į juos pažvelgs, supras, kokią pasaką jie seka mums“, – kalbėjo kūrėja.
Kūrybos žaismėje juvelyriką nurungė žolynai
Savitu stiliumi, kurį itin paryškina pačios sukurti masyvūs metalo papuošalai, išsiskirianti 74-erių kretingiškė kūrėja, buvusi pedagogė Damilė Urbakonienė pastaruoju metu juvelyriką iškeitė į kitą kūrybos sritį – žolynų vainikų sukimą. Vainikuose – stilizuotos figūros Moteris atviravo, kad prieš 15 metų, artėjant laikui, kada reikėjo visam palikti darbą mokykloje, suradusi save papuošalų iš metalo kūryboje: „Patiko kalti, gręžti, sukti metalą. Patiriu tikrą relaksą: prieini prie lango, pamąstai, grįžęs „įkali“ mintį į papuošalą. Bet rankų darbo papuošalai yra brangūs, nes nepigios medžiagos, reikalauja nemažai laiko, jų moterys nedaug beperka“, – kalbėjo dabar jau ramia širdimi vietą kūrybai iš gamtinių medžiagų užleidusi Damilė. Nors retsykiais, sakė, dar gebanti suderinti abi šias kūrybos sritis. Damilės sukurtų vainikų pagrindas – šienas. Jie ne pinami, o sukami, formuojant paukštį, saulę, o artėjančiam adventui – Kalėdų žvaigždę. Paukštis, kūrėjos žodžiais, simbolizuoja ryšį tarp dangaus ir žemės, saulė – kūrinijos centrą, o kelrodė žvaigždė – Išganytojo gimimą ir kelią išganymo link. „Kiekvienas vainikas – skirtingas, jų neatkartotum nė norėdamas. Tarkim, paukštį pradedu sukti nuo snapelio, po to išsuku kaklą, o akis sudedu iš uogų. Gimsta jie tokie, stilizuoti, gal ne itin panašūs į gyvus paukščius, bet man jie – labai mieli“, – kalbėjo D. Urbakonienė. Jos vainikuose nėra eglišakių ar dirbtinių gėlių, o vien – džiovintos natūralios laukų, pievų, pamiškių žolės. Kūrėjai labai patinka smilgos, ramunės, bitkrėslės, kraujažolės ir netgi džiovintų bijūnų žiedai. Į vainiką dar prideda gilių, kaštonų, prieskonių. „Net jei gaminu verbą, aš nesakau, kad tai verba, nes šios būdingos aukštaičių kraštui ir yra rišamos, o aš tik kuriu velykines žolynų kompozicijas“, – teigė moteris.
Į gyvenimą paleido „Gerumą“
Vydmantuose bažnyčią statantis, o šiomis dienomis ypatingame darbų sūkuryje atsidūręs, mat artėjant žiemai suskubta užpildyti karkaso sienas, kūrybingasis šios parapijos klebonas Karolis Petravičius suranda laiko ir atokvėpiui – neseniai jis trimis formatais – CD, USB paprastąja jungtimi ir kortele – išleido savo įdainuotą muzikinį albumą „Gerumas“. „Atradęs stebuklą žmonėse – Gerumą, skubu dalintis su Tavimi. Teskamba gėrio pasaulis“, – tokiais žodžiais krištolinio skaidrumo balsu apdovanotas K. Petravičius albumo viršelyje kreipiasi į Kūrėją ir į kiekvieną klausytoją, savo dainomis ir giesmėmis dėkodamas už patirtą begalinį jų gerumą ir dosnumą, už jų darbus ir aukas, statant bažnyčią. Albume – 20 dainų ir giesmių, sukurtų paties kunigo Karolio įvairių autorių tekstais per pastaruosius 6-erius metus, iš esmės – per tą laiką, kai jis buvo paskirtas tarnystei į Vydmantus ir kai ėmėsi bažnyčios statybos. „Nors darbų – begalės, bet vis dėlto reikia rasti būdų, kaip paskrajoti gerumo pasaulyje. Aš liudiju, kad savo tarnystėje patiriu didžiulį žmonių gerumą, ir stengiuosi tai įprasminti. Albumo pavadinimui pasitarnavo Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Gerumas tas gyvenimas“: aš sukūriau muziką, o režisierė Inga Tamulienė pasiūlė nufilmuoti ir vaizdo klipą“, – kalbėjo K. Petravičius. Likimas jam lėmė būti šviesaus atminimo žinomų šalies atlikėjų Nelės ir Arvydo Paltinų muzikinio palikimo puoselėtoju – gyvenimo saulėlydyje jiedu dovanojo jam savo muzikos įrašų studiją. „Pasižadėjau Arvydui, kad instrumentai tarnaus žmonėms. Savo bičiulio Tauragės kultūros centre dirbančio Jono Matevičiaus dėka atnaujinome studiją: kai kuriems mikrofonams jau per 40 metų, atvykę muzikos specialistai pavydžiai į juos žiūri dėl kokybės“, – su šia atnaujinta technika K. Petravičius sakė ir įrašęs kompaktinį diską.
Kūrėją šlovina giesmėmis roko ritmu
Lietuvoje sparčiai populiarėjanti, džiaugsmingai Kūrėją ir jo kūriniją šlovinanti krikščioniškojo roko grupė „Gyvasis vynmedis“, neseniai pasirodžiusi ir Palangoje įvykusiame didžiausiame šalies krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“, lapkričio 18-ąją minės 3-jų metų kūrybinės veiklos gimtadienį. Dauguma – profesionalūs muzikantai Grupės iniciatorius ir jos siela yra palangiškis, mušamaisiais grojantis Petras Petreikis. „Gyvasis vynmedis“ iš viso vienija 9 muzikantus, didžiuma jų – profesionalai: klavišiniais groja Vincentas Senkus iš Plungės ir Audrius Janonis iš Kretingos, elektrine gitara – Vidmantas Lūža iš Plungės, bosine gitara – kretingiškis Tomas Virbalis, o multiinstrumentalistas Jonas Petrauskas iš Klaipėdos groja net 13-ka instrumentų (saksofonu, fleita, akordeonu, armonika, bandonija, kontrabosu ir kt.), pritariančios vokalistės Svetlana Sokolovienė ir Ramutė Beivydienė. Pagrindinis vokalistas yra gitara grojantis brolis pranciškonas Paulius Vaineikis. Grupė trankiai ir entuziastingai atlieka įvairių autorių ir dainininkų dainas, giesmes, kurioms nebūna abejingų klausytojų, o brolis Paulius savo charizma geba juos įtraukti į šlovinimo procesą. „Iš viso būrio tik dviese su broliu Pauliumi esame be muzikinio išsilavinimo, o visi kiti – muzikos mokytojai, dėstytojai, kapelų ir ansamblių vadovai“, – tvirtino 40 metų profesionaliu barmenu dirbantis P. Petreikis. Kaipgi gimė ši grupė, kaip Petrui pavyko suburti šiandieną gana užimtus muzikus iš skirtingų Žemaitijos vietų savanoriškai – be jokio atlygio važinėti po parapijas, dalyvauti jų šventėse, festivaliuose ir kituose renginiuose? „Visi grupės atlikėjai esame tikintys žmonės, mus vienija muzika ir buvimas tarp bendraminčių. Mes nesiekiame tapti roko žvaigždėmis ir niekada nepardavinėsime bilietų. Mes kainuojame tik klausytojų dėmesį, kad kartu galime dėkoti Viešpačiui už gyvenimą, ir būname dėkingi, jeigu organizatoriai sumoka už kurą kelionei“, – atvirai kalbėjo P. Petreikis.
Rasa ir Gediminas Staškauskai: „Be meno nebus nieko – nei pasiekimų, nei taikos“
Tris dešimtis metų kūrybos ir bendro gyvenimo keliu einantys menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai ir meno žinovus, ir mėgėjus stebina savo universalumu ir išplėtotu kūrybos spektru: skulptūra, keramika, tapyba, edukaciniai susitikimai – visa tai sueina į bendrą visumą, kuri ir atskleidžia, koks įdomus ir prasmingas gali būti menas. Darbai be pavadinimų kvietė diskusijai Tai, ką sukūrė per pastaruosius kelerius metus ir ką jie veikė per tuos 30 bendrų kūrybos metų, R. ir G. Staškauskai pasidalino vakar, per Darbėnų gimnazijoje įvykusį jų darbų parodos atidarymą – vakarop pabūti kartu susirinko bendruomenės nariai, dieną su menininkais bendravo, jų darbus apžiūrėjo Darbėnų gimnazijos mokiniai. „Auginame meno žiūrovą. Jaunajai kartai norime parodyti, kaip tas menas kuriamas, ir formuoti požiūrį, kad be meno nieko nebus – nei pasiekimų, nei tobulėjimo. Taikos irgi“, – G. Staškauskas sakė kartu su žmona siekiantys, kad jų darbai įkvėptų kitus, palaikytų tvarumo idėją, kaip nevienadienį požiūrį į meno kūrinius. R. Staškauskienė, ieškodama sprendimų, kaip geriau eksponuoti parodai skirtus darbus, atkreipė dėmesį, kad prie jų nėra pavadinimų. „Nenorime sufleruoti, ką žiūrovas turėtų matyti, jausti. Man įdomu, kokios mintys parodos lankytojams kyla, žiūrint, vertinant mūsų darbus. Bendrausime, diskutuosime, ir kiekviena pastaba, išsakyta mintis mums yra kūryba, jos tęsinys“, – menininkė neslėpė, kad per edukacijas nepaprastai daug netikėtų minčių, idėjų ji pasisemianti ir iš vaikų. Į parodą Darbėnų gimnazijos aktų salėje iš menininkų dirbtuvių atvažiavo akmens, medžio, bronzos skulptūros, tapybos darbai, šamoto keramika, kuriai glazūrą per daugybę bandymų sukūrė pati Rasa. „Kol išgavau tokią spalvą, kuri man patiko. Niekur kitur tokios glazūros nerastumėte, – R. Staškauskienė paaiškino, kad šamoto – akmens masės – dirbiniai yra kaitinami 1 tūkst. 300 laipsnių temperatūroje, kuri yra gerokai aukštesnė už tą, kurios reikia molio dirbiniams. – Tokią aukštą temperatūrą ne kiekviena glazūra atlaiko, ir teko labai daug eksperimentuoti.“ Menininkų pora neskirsto kūrybos į „tavo-mano“, dirba, kas tuo metu atrodo malonu ar išpildys kilusią idėją. „Kalu ir aš akmenį, kai to norisi, Gediminas irgi tapo, kai jam to reikia. Gal tik keramikos man daugiau kliūva“, – Rasa, po to ir Gediminas akcentavo, kad mene vis dėlto svarbiausia yra ne materija – akmuo, medis, bronza, molis, dažai ar teptukas, o pirminė idėja, mintis, kuriai įgyvendinti parenkama ta medžiaga, kuri labiausiai ir tinka sumanymui atskleisti.
|
|
