|
|
|
SmiltysKŪRYBOS KRAITĖ
Palangiškio smuikas – mažiausias Lietuvoje
Palangoje gyvenantis kraštietis 67-erių Vytautas Kusas, jau 7 kartus nustebinęs Lietuvą savo rekordiniais, agentūros „Factum“ įregistruotais, kūriniais netrukus ir vėl ketina pateikti naujus rekordus – rankomis sukurtą ligi šiol šalyje žinomą mažiausią – vos 40,7 mm ilgio smuiką ir 71 mm gitarą. Pranoko savąjį rekordą Menininkas vieną po kito iš futliarų traukė paties sukurtus miniatiūrinius muzikos instrumentus: 92 mm šešiastygę ir keturstygę gitaras, – šios jau įregistruotos Lietuvos rekordų knygoje, o dabar jau sumeistravo dvi mažesnes – po 71 mm. Po to – 68 mm smuikus, kol pateikė didžiausią staigmeną, atvėręs dėžutę su 40,7 mm smuiku nykštuku. Net ir šis smuikelis turi miniatiūrines stygas bei stryką, o svarbiausia – juo galima groti. Vyras atviravo, jog, prieš imdamasis šio itin kruopštaus, milžiniško susikaupimo ir atidumo reikalaujančio darbo, nuodugniai ištyrinėjo tikrą smuiką. „Ėjau ir į muzikos mokyklą konsultuotis – juk pradėjęs darbą, nežiūrėsi, kaip avinas į naujus vartus“, – tikino jis. Visi instrumentai – tuščiaviduriai, kaip ir tikrieji. Jie pagaminti iš beržo, raudonmedžio ir juodojo ąžuolo, apie tūkstantmetį pragulėjusio vandeny. „Ėjau pas draugus, žvalgiausi po jų dirbtuves, kol suradau reikalingos medienos gabalus. Tą medieną reikėjo virti, kad galėčiau išlankstyti reikiamą instrumento formą“, – pasakojo V. Kusas. Jo miniatiūrinių instrumentų stygos pagamintos iš arklio uodegos ašutų, nes, anot menininko, anksčiau metalo nė nebuvę, ir netgi arfų stygas gamindavę iš gyvūnų žarnų. Išskyrus mažąjį smuiką, šio stygos – metalinės, joms panaudojęs labai ploną metalą iš elektros laidų. Varžteliai reguliuoja stygas, kaip tikruose styginiuose instrumentuose. Ant Velykų medžio – keistakampės pagalvėlės
Tautodailininkė Kretingos pranciškonų gimnazijos technologijų mokytoja Aldona Narkuvienė prieš šias Velykas su mokiniais išbandė naujoviškus prancūziškus rankdarbius, sukurtus biscornu technika – keistas aštuonkampes pagalvėles. Siuvinėtos kryželiu ir papuoštos sagomis bei karoliukais šios pagalvėlės tampa puikiomis Velykų medžio puošmenomis ar miela dovana artėjančiai Motinos dienai.
Originalios pagalvėlės – iš žvaigždžių ir meilės
„Iš pirmo žvilgsnio piešimas ir psichologija atrodo nesusiejami dalykai, tačiau aš drįsčiau paprieštarauti. Visų pirma, tai, ką aš dabar darau – asmeniškai man yra visiška terapija. Antra – aš visada stengiuosi per savo darbus perteikti pozityvą, įkvėpti žmones motyvuojančiomis frazėmis ir panašiai. Jei žmogus, svetainėje pasidėjęs pagalvėlę su užrašu „Nusišypsok“, bent kartą per dieną tai ir padarys – būsiu labai laiminga“, – sakė psichologijos studijas baigusi, tačiau šiuo metu visą savo dėmesį skirianti kūrybai, 25 metų Agnė Mačiukaitė.
Prezentavo Lietuvos meną Londono elitui
Prestižiniame Londono, Didžiojoje Britanijoje, Meiferio rajone įsikūrusioje galerijoje „D Contemporary“ buvo surengta lietuvių menininkų paroda „Lithuanian Art – Destination London“ („Lietuvių meno kryptis – Londonas“), kuri sulaukė išskirtinio Londono meno elito dėmesio. Joje tarp dešimties mūsų šalies kūrėjų dalyvavo ir kretingiškis dailininkas siurrealistas Andrius Miežis.
Sudomino kretingiškio darbai „Galerija įkurta vienoje brangiausių pasaulio vietų – pačioje Londono širdyje, ir tokio anšlago per parodos atidarymą nesitikėjau. Susirinko apie 300 meno gerbėjų, kaip sakoma, visa Londono grietinėlė, o taip pat – meno kūrėjų ir kritikų, miesto svečių bei mūsų tautiečių. Iš Romos, kur šiuo metu stato spektaklį „Eglė – žalčių karalienė“, atskrido ir senas mano bičiulis režisierius Oskaras Koršunovas. Jo draugė Monika Dirsytė surengė šokiruojantį performansą „Aš tavo saulė“: embriono poza susiraičiusi menininkė pasislėpė cilindre, ir, norint pamatyti konstrukciją, lankytojams teko lįsti vidų, tarsi įsibrauti į žmogaus vidų“, – sugrįžęs iš parodos A. Miežis savo įspūdžiais suskubo pasidalinti su „Smilčių“ skaitytojais. Anot jo, lankytojai klausė, ką vaizduoja trys į parodą atgabenti jo paveikslai, kuriuose, kaip visuomet, nestokojama ironijos ir sveiko humoro, domėjosi, kas juos inspiravo. „Dvi valandas kalbėjau, pasakojau – žmonėms mūsų darbai buvo labai įdomūs. Lietuvoje tokio tikro susidomėjimo tuo, ką kuriu, jau seniai nepatyriau“, – atviravo A. Miežis. Lietuviai britams – atradimas Dešimties Lietuvos menininkų tapybos, grafikos, fotografijos darbus bei performansus iš anksto atrinko Lietuvos menotyrininkai bei galerininkai, o taip pat – parodos kuratoriai Londone: garsus britų meno kūrėjas ir kritikas Baris Martinas bei galerijos „D Contemporary“ atstovė Mara Alves. Be galerijos „D Contemporary“, lietuvių parodą taip pat inicijavo meno projekto „Lithuania Now“ įkūrėjai Vida ir Valius Naureckai. A. Miežis sakė, jog kitądien po parodos atidarymo B. Martinas surengė susitikimą-konferenciją su visuomene ir provokavo menininkus pokalbiams, kad kiekvienas kuo įdomiau papasakotų apie savo kūrybą. „Baris Martinas – Londono meno akademijos profesorius, prisipažino matęs mūsų darbus nuotraukose, bet, kai jie atkeliavo į parodą, sakė apstulbęs iš netikėtumo ir susižavėjimo. Kiekvienas mūsų šalies menininkas jam buvo tarsi atradimas. Tai, ką jūs kuriate yra visiškai nauja ir labai netikėta, pabrėžė jis“, – kalbėjo kretingiškis menininkas. Įtakingas Didžiosios Britanijos meno ir kultūros įvykių portalas „FAD magazine“ šią 10 lietuvių menininkų parodą įtraukė į geriausių tuo metu Londone surengtų parodų šešetuką.
KŪRYBOS KRAITĖ
Užburiantis Šatrijos Raganos pasaulis
„Tai, ką Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana per 15 metų padarė Židikuose, mes per visą gyvenimą tiek nenuveikiame. Ji buvo ne tik talentinga rašytoja, mokytoja, bet ir altruistė – galima, sakyti, savo gyvenimą paaukojusi kitiems“, – kalbėjo Vydmantų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Bronė Kietelytė, įkvėpusi gimnazijos bendruomenę suorganizuoti renginius, skirtus rašytojos 140-ajam gimtadieniui.
Vydamas vienatvę, prisijaukino poeziją ir smuiką
Kūlupėnuose gyvenantis 72-jų Bronius Karlikauskas – bendruomenėje žinomas kūrėjas, per vakarones atmintinai rėžiantis Maironį, pats sueiliuojantis sveikinimo žodį ar savais posmais bei smuiko garsais išsakantis tai, kas nugulę ant vienišos jo širdies.
Tarp nominantų – ir kretingiškiai
Kovo 25 dieną Priekulėje įvyksiančioje tradicinėje XII mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ bus apdovanoti geriausieji praėjusių metų liaudies teatrų kolektyvai bei įspūdingiausius vaidmenis sukūrę aktoriai. Tarp nominantų šįkart – ir būrys kretingiškių.
Kiekviena verba skamba sava muzika
„Kai pradedu rišti verbą, girdžiu jos skambesį: žolynų šnaresys – tarsi muzikos garsai. Paklausykit, jie šiugžda, šnara, traška skirtingai. O kai suriši juos į verbą, kiekviena suskamba lyg atskiras muzikos kūrinys“, – tvirtino Baubliuose gyvenanti 70-metė floristė verbų rišėja Stasė Gideikienė. Mėgaujasi žolynų derme Pastarosios dienos prieš Verbų sekmadienį S. Gideikienei – pats darbymetis, o žolynų pintinėmis, naujai surištomis bei restauruoti paruoštomis masyviomis verbomis apstatyti namai tapę kūrybinėmis dirbtuvėmis. Baubliškė neslėpė, jog verbas ji rišanti pačios susigalvota technika bei formomis, šiemet atsiradę verbos – angelai. Augalus atrenkanti ir rūšiuojanti labai preciziškai: „Esu rišėja, besimėgaujanti kūryba, o ne – prekybininkė. Renku, dedu žolyną prie žolyno: šiaudeliai turi atitikti pagal ilgį, varpos – pagal atspalvius. Ieškodama kelių vienodos žiedų struktūros šlamučių, galiu perkilnoti visą jų pintinę –žiedas turi tikti prie žiedo. Kai negalvoji apie pinigus, kurių galėtum užsidirbti, rišdamas spėriau, neskaičiuoji ir laiko. Tuomet kūryba teikia didžiausią ramybę ir palaimą. Nežinau, kodėl žmonėms nuobodu gyventi, – o aš neturiu laiko nuobodžiauti“, – atviravo šiandieną viena begyvenanti moteris. Sausučiai, kermėkai, „kiškių uodegėlės“, „pinigėliai“, linai, rugių varpos, – žolynus kilnojo ir vardino S. Gideikienė. Ieškodama jų, sakė, po laukus vaikštanti ištisus metus, nes kiekvienas augalas turįs savą laiką. „Dabar skinu pernykštes žoles – kraujažoles, šiloką. Kaip susikrimtau, pamačiusi, kad nurovė Kretingos miesto gėlynus, ypač – smilgas ir šilokus. Ligi tol nežinojau, kieno prašyti, kad leistų pasiskinti ar nupjovę atiduotų. Kiek ten buvo turto, kiek medžiagos verboms, pati gamta pasirūpino – vėjo išpūstos, lietaus išplautos siūbavo“, – apgailestavo kūrėja.
|
|
