|
|
|
SmiltysKretingos teatro istoriją įkurdino knygoje
Kretingos rajono kultūros centrą bei Egidijaus Radžiaus teatro aktorius neseniai pasiekė Danutės Ramonaitės-Mukienės pastangomis sudaryta ir išleista knyga „Kretingos Egidijaus Radžiaus teatras“, aprėpianti mūsų teatro ištakas bei kone šešių dešimtmečių jo veiklos istoriją. Monografija – bendras metraštis Gausiai nuotraukomis iliustruotos monografijos, kurioje – per 300 puslapių, sudarytoja Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro vadovė D. Ramonaitė-Mukienė tituliniame puslapyje nurodo, jog leidinys nėra vieno žmogaus darbas, o – didelis bendras aktorių, režisierių bei žurnalistų rašytas teatro metraštis. Jame – daugybė atsiminimų, laikraščių publikacijų, nuotraukų iš bendro teatro archyvo bei pačių aktorių asmeninių albumų. Iš Skuodo kilusi, pagal profesiją – žurnalistė, D. Ramonaitė-Mukienė sakė labai mylinti Kretingą ir jos žmones: „Čia gyveno ir yra palaidota mano mama Barbora Ramonienė, čia įsikūrė mano sesuo ilgametė E. Radžiaus teatro aktorė Liuda Grikpėdienė – kasmet atvykstu jų aplankyti. Man teko pažinoti ir jūsų teatro legendą režisierių Egidijų Radžių: kai jis mirė, supratau, kokia netektis ištiko Kretingą – jos žmones, teatrą ir visą kultūrinį miesto gyvenimą. Tada supratau, kad turiu surinkti medžiagą apie garsųjį režisierių ir jo kurtą teatrą“, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo pašnekovė. Šią mintį knygos sudarytoja brandino ilgai, kol pustrečių metų ėmėsi darbo: peržiūrėjo teatro archyvus, surinko publikuotus straipsnius, pasisakymus, prisiminimus. „Tačiau aš tebuvau tarsi molis, sulipdęs kitų jau anksčiau parengtas medžiagas“, – tvirtino ji.
Prie miesto kojų parklupdęs eiliuotą maldą
Įkvėptas tikėjimo brolių pavyzdžio Brolis Bernardas, kretingiškių itin mylimas dėl jo buvimo šalia paprasto žmogaus – jų gimimuose, šventėse, mirtyse – ir su meile vadinamas tiesiog Kretingos Pranciškumi, savo eilėmis, lyg neskubriais basakojų brolių žingsniais, pakvietė susirinkusiuosius pavaikščioti po istorinę Kretingą, prisiminti tuos, kurie skirtingose epochose čia dirbo, kūrė ir savo gyvenimo pavyzdžiais šiandien šviečia mums. Savo eilėse jis jautriai, su artistišku polėkiu prikėlė pranciškono mokslininko ir botaniko Ambraziejaus Pabrėžos, kunigo šviesuolio Augustino Dirvelės, grafų Tiškevičių atminimą. Poetas taip pat nuskraidino į tikėjimo didžiavyrio šventojo Antano, kurio garbei lenkiasi visa Kretinga, laikus. Per šiuos tikėjimo šviesulius brolis Bernardas akcentavo svarbiausias bendražmogiškas vertybes – tikėjimo bendrystę, meilę žmogui, gamtai, darbui, šeimai ir savam miestui. Visa tai ir sugulė vienintelėje ligi šiol išleistoje jo poezijos rinktinėje „Taip priėjo gyvenimas“. Brolio Bernardo kelias į Kretingą sutapo su pirmąja pranciškoniškojo atgimimo banga: po studijų Kauno kunigų seminarijoje, suradęs bendrystę su broliais pranciškonais ir tapęs vienu iš jų, į Kretingą jis atvyko 1992 m. Nuo tol čia su nedidelėmis pertraukomis ir pasiliko.
KŪRYBOS KRAITĖ
„Išminties marės“ – Kretingos bibliotekai
Už nenuilstamą kultūros, gimtosios kalbos, tradicijų puoselėjimą, inovatyvią veiklą ir ištvermę , dirbant sunkiomis sąlygomis, Nacionalinės bibliotekų savaitės proga nominaciją „Išminties marės“ šiemet pelnė Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešoji biblioteka.
Poezija – iš meilės žmonėms
„Eilėraščiai yra dovana tiems, kurie juos skaito“, – sakė Salva Paulauskaitė-Buzinovienė, kuri sutiko su „Smilčių“ skaitytojais pasidalinti kūriniais iš savo pirmosios poezijos rinktinės „Meilės erdvėj“. Šiuo metu Norvegijoje gyvenanti autorė dažnai atostogų metų lankosi Kretingos rajone, kur gyvena jos vaikai bei bičiuliai, tad tikisi, kad jos poezija nudžiugins mylimo krašto žmones. S. Buzinovienė pasakojo kurti pradėjusi dar mokykloje, tačiau kai pirmuosius eilėraščius parodė lietuvių kalbos mokytojai, iš jos išgirdo, kad noras eilėraščiai ir geri, bet juos reikia pakoreguoti. „Mano eilėraščiai raudonavo nuo mokytojos raudono tušo, kai ji juos gražino. Liepė perrašyti ir nusiųsti į tuomet leisto laikraščio „Lietuvos pionieriaus“ redakciją. Eilėraščių taip ir neišspausdino, nors rašyti, žinoma, dingo“, – kūrybinio kelio pradžią prisiminė S. Buzinovienė.
Vėliau gyvenimas moterį įsuko į darbų ir šeimos rūpesčius, tačiau tuomet, kai užaugo jos penki vaikai, vėl prabudo noras kurti. „Susikaupė tiek meilės, kad negalėjau ją nepasidalinti su kažkuo. Tuo metu dirbau su žmonėmis, turinčiais protinę negalią. Rašiau jiems, darbuotojams, su kuriais kartu dirbau, savo mylimiems žmonėms“, – pasakojo socialine darbuotoja slaugos namuose dirbusi S. Buzinovienė. Muziejų keliu – pagerbti lietuvybės puoselėtojų
Gegužės 18-ąją, Tarptautinę muziejų dieną, poeto Maironio tėviškėje Pasandravy, Raseinių rajone, startuos Lietuvos muziejų kelias, skirtas ir pavadintas „Vasario 16-osios kūrėjams ir puoselėtojams“. Žemaitijoje šis kelias vingiuos per 15 muziejų, tarp jų – ir Kretingos.
„Nerijos“ atlikėjo dovana padvariškiams
Į šią savaitę Padvarių socialinės globos namuose surengtą muzikinę popietę buvo pakviestas legendinis estrados grupės „Nerija“ atlikėjas Antanas Čapas.
Skaptavęs patį gyvenimą
Savo vyro tautodailininko pedagogo Prano Zapalio pirmųjų mirties metinių proga Kretingos muziejuje rengdama parodą, 86-erių pedagogė Irena Zapalienė sakė kone visus jo drožinius surinkusi iš giminių, draugų, pažįstamų. Drožęs kone pusšimtį metų, dažniausiai – tematinius bareljefus, P. Zapalis savo darbų nekaupė – iškeliavę po pasaulį jie gyvena savąjį gyvenimą.
KŪRYBOS KRAITĖ
Palangiškio smuikas – mažiausias Lietuvoje
Palangoje gyvenantis kraštietis 67-erių Vytautas Kusas, jau 7 kartus nustebinęs Lietuvą savo rekordiniais, agentūros „Factum“ įregistruotais, kūriniais netrukus ir vėl ketina pateikti naujus rekordus – rankomis sukurtą ligi šiol šalyje žinomą mažiausią – vos 40,7 mm ilgio smuiką ir 71 mm gitarą. Pranoko savąjį rekordą Menininkas vieną po kito iš futliarų traukė paties sukurtus miniatiūrinius muzikos instrumentus: 92 mm šešiastygę ir keturstygę gitaras, – šios jau įregistruotos Lietuvos rekordų knygoje, o dabar jau sumeistravo dvi mažesnes – po 71 mm. Po to – 68 mm smuikus, kol pateikė didžiausią staigmeną, atvėręs dėžutę su 40,7 mm smuiku nykštuku. Net ir šis smuikelis turi miniatiūrines stygas bei stryką, o svarbiausia – juo galima groti. Vyras atviravo, jog, prieš imdamasis šio itin kruopštaus, milžiniško susikaupimo ir atidumo reikalaujančio darbo, nuodugniai ištyrinėjo tikrą smuiką. „Ėjau ir į muzikos mokyklą konsultuotis – juk pradėjęs darbą, nežiūrėsi, kaip avinas į naujus vartus“, – tikino jis. Visi instrumentai – tuščiaviduriai, kaip ir tikrieji. Jie pagaminti iš beržo, raudonmedžio ir juodojo ąžuolo, apie tūkstantmetį pragulėjusio vandeny. „Ėjau pas draugus, žvalgiausi po jų dirbtuves, kol suradau reikalingos medienos gabalus. Tą medieną reikėjo virti, kad galėčiau išlankstyti reikiamą instrumento formą“, – pasakojo V. Kusas. Jo miniatiūrinių instrumentų stygos pagamintos iš arklio uodegos ašutų, nes, anot menininko, anksčiau metalo nė nebuvę, ir netgi arfų stygas gamindavę iš gyvūnų žarnų. Išskyrus mažąjį smuiką, šio stygos – metalinės, joms panaudojęs labai ploną metalą iš elektros laidų. Varžteliai reguliuoja stygas, kaip tikruose styginiuose instrumentuose. |
|
