|
|
|
SmiltysUžčiuopę gyvenimo esmę
Menas, kūryba negalimi be emocijų, filosofinio ir gilaus požiūrio į pasaulį ir gyvenimą – toks buvo pagrindinis parodos „Transformacija“, kurią Kretingos rajono kultūros centre surengė tapytojas, grafikas, poetas, muzikantas bei filosofas Gediminas Bytautas, atidarymo akcentas. Tapybos ir grafikos darbų pristatymą papildė grupės „Poezijos medžiotojai“ muzika, Klaipėdos apskrities poetų bei paties menininko skaitomos eilės. Šios parodos atidarymas siejosi ir su dailininkės Odilės Norvilaitės tapybos darbų paroda „Transformacija 2“, veikiančia Kretingos Motiejaus Valančiaus bibliotekos abonemente.
KŪRYBOS KRAITĖ
„Skambutis sielai...“ – galimybė pamatyti save
Šiuo gyvenimo tarpsniu Palangoje gyvenanti bei kurianti literatė 58-erių Adelė Daukantaitė, savo kūrybinį kelią pradėjusi nuo eilių, sakė ir pati neatsistebinti, kodėl pirmoji jos knyga „Skambutis sielai...“ – prozos, o ne poezijos.
Įkvepia švari gamta ir tikėjimas
Pranciškonų brolio amžiną atilsį Viliaus Orvido bičiulio dailininko Boriso Jokubauskio iniciatyva, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į unikalią lankytiną vietą Lietuvoje, Orvidų sodyboje-muziejuje prie Salantų nuo 2005-ųjų organizuojami dailininkų plenerai. Šiemet po pertraukos septintą kartą susibūrę menininkai ne tik tapė paveikslus, bet paminėjo ir 25-ąsias V. Orvido mirties metines.
Kompozicijoje – keturių stichijų ženklai
Galingą metalo konstrukciją įmantriai papildo detalės iš melchioro, žalvario, sidabro, juodojo suomiško granito, uosio ir elnio rago. Pristatydamas savo kūrinį, G. Kasparavičius sakė kompozicijoje „apgyvendinęs“ 4 gamtos stichijas – ugnį, vandenį, orą ir žemę, kuriuose mes gyvename kasdien ir nuo jų esame priklausomi. Kiekviename kompozicijos kampe surašyti tiek religiniai, tiek Zodiako ženklai, tinkantys visai žmonijai bei kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo tikėjimo. Anot kūrėjo, tie ženklai – tarsi vidinio išsilaisvinimo vartai. „Sukurti kompoziciją ant sienos, prie pat įėjimo į valgyklą, sugalvojau ne šiaip sau. Labai seniai norėjau išbandyti save – sukurti kitokių gabaritų kūrinį, negu esu įpratęs kurdamas juvelyrikos dirbinius. Netikėtai atsirado erdvė ir žmonės, kurie leido šią svajonę išpildyti. Iš vidaus atėjo supratimas, kad galiu kažką svarbaus sukurti žmonėms, kurie yra ne tokie, kaip įprasta matyti visuomenėje. Iš pasąmonės atėjo supratimas, kad būtent tiems žmonės, o ne verslininkams, to ir reikia labiau“, – kalbėjo G. Kasparavičius. Kompoziciją pradėjęs kurti pernai rudenį, G.Kasparavičius ją užbaigė per 8 mėnesius. Menininkas neslėpė, jog šis darbas iš jo pareikalavęs ypatingų vidinių jėgų, nemigos naktų, o ypač – sveikatos. „Buvau visiškai užmiršęs poilsį. Per tą laiką išgyvenau 2 širdies-kraujagyslių operacijas, kentėjau ir iš vidaus. O po kompozicijos atidengimo miegu kaip kūdikis, – atrodo, kad visi pasauliai – buvę ir esantys – mane laimina visais savo ženklais“, – atviravo kūrėjas.
KŪRYBOS KRAITĖ
Tarptautinis meno festivalis – dirva naujoms kūrybinėms idėjoms
Kūrybinio įkvėpimo, naujų idėjų bei įspūdžių Kretingos meno mokyklos šokėjai, mušamųjų muzikos atlikėjai ir dailininkai sėmėsi Ispanijoje, Loret de Mar kurortiniame miestelyje surengtame tarptautiniame konkurse, iš kurio jaunieji Kretingos menininkai grįžo su apdovanojimais. Kretingos meno šokių studijos „Ratilėlis“ jaunuoliai, vadovaujami Simonos Kutkevičienės ir Astos Paulauskienės, tautinių šokių kategorijoje savo amžiaus grupėje užėmė I v. Mušamųjų ansamblio, kuriam vadovauja Večeslavas Krasnopiorovas, muzikantai tapo prizininkais – III v. laimėtojais, o iš 10 Dailės skyriaus mokinių apdovanojimai atiteko trims: I v. pelnė Augustės Grikštaitės kūrybinis darbas, antrosios vietos paskirtos Miglei Melnikovai ir Justinai Baltrūnaitei. „Kiti mūsų skyriaus mokiniai buvo apdovanoti diplomais, kurie primins apie dalyvavimą šiame konkurse“, – teigė Kretingos meno mokyklos dailės mokytoja Rūta Šulskienė.
Nėriniais aprengia skėčius
Kretingoje gimusi ir augusi, o dabar Endriejave įsikūrusi 57-erių Aldona Paulauskienė, dažnoje mugėje ar miestelių šventėse praeivius stebina ažūriniais margaspalviais skėčiais ir lengvais šalikais, čia pat ir pademonstruodama, kad šie mezgami ne virbalais, kaip įprasta, o – ant grėblio.
Poezija – kaip mūzos blyksnis
„Šiandien man – didelis džiaugsmas, ir virpa širdis“, – Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos nariams bei svečiams pristatydama dar spaustuvės dažais tebekvepiančią pirmąją savo poezijos knygą „Minčių ir žodžių žaismas“, kalbėjo kretingiškė Juzefa Jucienė. Žemaitiški – mieliausi Į 159 puslapius sugulė žemaičių bei literatūrine kalba parašyti jos eilėraščiai, proza, trioletai, keletas dedikacijų. Knygelė išleista kol kas 22 egzempliorių tiražu, bet vėliau pasirodys daugiau, nes, anot autorės, yra kam padovanoti. J. Jucienė atviravo: pomėgį kurti, ko gero, kaip dvasinį palikimą perėmusi iš Amžinybėn išėjusio dvejais metais vyresnio brolio Stepono Miltenio. „Jis nuo mokyklos laikų rašė eilėraščius. Kai tik išspausdindavo vietinis laikraštis, skambindavo ir tuo didžiuodavosi, sakydavo: „Paklausyk, kaip parašiau.“ Paklausydavau iš mandagumo, nedrįsdavau atvirauti, kad tie eilėraščiai – „man vienodai“, – juokėsi pašnekovė. O kartą brolio sukurtas eilėraštis išties padaręs įspūdį, nes jis buvęs žemaitiškas. „Mes kilę iš Skuodo rajono, ten kitaip mažai kas šneka“, – paaiškino ji. Pirmąjį savo žemaitišką eilėraštį Juzefa parašė nelengvai. „Naktis, niekaip neužmingu, vartausi. Galvoju – va, Steponas tai imtų ir tuoj ką nors sukurtų... O kodėl aš negaliu? Juk tų pačių tėvų vaikai esam...“ – prisiminimais dalijosi ji. Anot pašnekovės, pirmiau reikėjo sugalvoti temą. Sugalvojo – apie gerokai nusibodusią žiemą ir pavasario laukimą. Staiga, kaip pati pasakojo, pakilo iš lovos, blakt šviesą – ir iš stalčiuko pasiimtame popieriaus lape užrašė pirmąsias eilutes: „Jerguteliau, kap aš lauku, kumet baigsis žėima. Ana mon jau įkyriejė tuokė baise ėlga“. O kaip toliau? Ne kartą tą naktį Juzefa iš lovos šoko užrašyti: „Rytuo vakščiuos jau žydele – Ožgavieniu dėina. Lai tik vara iš mūs kėima nelabuojė žėima“... Taip pamažu posmelis po posmelio ir sudėliojo pirmąjį eilėraštį „Žėimuos letargs“. Po to atsirado daug kitų.
Išsitenkantis tarp drožėjo kaltų ir scenos
Talentą rado garsusis Žymantas S. Jaugą užaugino ne skubrus didmiesčių tempas, o žalios ir ramios Kartenos, Mosėdžio ir Kretingos apylinkės su upių slėniais bei jų kvapais. “Keistas dalykas, bet mano giminėje nebuvo nė vieno menininko, išskyrus senelį Aleksą Kubeckį, kilusį nuo Plungės – šis labai gražiai liejo akvarele ir pieštuku tiksliai štrichavo portretus“, – kalbėjo kretingiškis, atviraudamas, jog į kūrybą jis paniręs atsitiktinai. „Per „perestroiką“ gyvenau Klaipėdoje ir laksčiau po užsienį biznio reikalais, kol sykį šeima pareiškė ultimatumą. Tuo pat metu buvau bebaigiąs istorijos studijas ir rašiau diplominį darbą apie Kretingos rajono žymiausius liaudies meistrus. Taip susipažinau su garsiu drožėju Broniumi Žymantu. Jis man sako – imk pliauską ir drožk. Pabandžiau, o jis – oi, kaip tau lengvai išeina – pagyrė. Prisidrožiau krūvą šaukštų ir su Žymantu išrūkome į Vilnių, į Kaziuko mugę. Planavome nakvoti, bet kai šaukštus išpardaviau per 2 valandas, grįžau namo laimingas, kad pagaliau baigiau klajones po pasaulį“, – prisiminė S. Jauga. Jis sakė, jog nuo medinių stalo įrankių – šaukštų ir šakučių – nenusigręžė visus tuos dešimtmečius. „Susiradau savo medžiagą – vaismedžius obelį ir slyvą. Anksčiau būdavo problemų dėl medienos, bet dabar pažįstami patys skambina, kad galiu nusipjauti seną medį“, – kalbėjo tautodailininko vardą drožyba pelnęs pašnekovas.
|
|
