|
|
|
SmiltysPristatė knygą apie Alvydą Šeduikį
Palangos miesto bibliotekoje gausiai susirinkusiai publikai buvo pristatyta šios bibliotekos iniciatyva išleista knyga apie Alvydo Šeduikio gyvenimą, veiklą ir kūrybą.
Į festivalio laiką subyrėjo žvaigždės
Rytoj, gruodžio 9-ąją, užsibaigs visą rudens laiką svariais koncertais, muzikos ir poezijos vakarais, teatralizuotomis programomis bei parodomis Kretingos dvaro erdves užpildęs tradicinis menų festivalis „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“. Jau ketvirtus metus rengiamo Kretingos dvaro festivalio pavadinimas „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“ pasirinktas pagal buvusio dvaro valdytojo menų globėjo grafo Juozapo Tiškevičiaus herbo, kuriame puikuojasi mėnuo ir žvaigždė, simbolius. Festivalį rengia Kretingos muziejus išvien su klubu „Kretingos krašto ainiai“, lėšų – 4,5 tūkst. eurų – jam skyrė Kretingos rajono savivaldybė ir antra tiek – pavieniai geradariai, todėl šiemet visus renginius Kretingos miesto visuomenė galėjo išvysti nemokamai. Tačiau žmonės buvo kviečiami savanoriškai aukoti, kad visų bendromis pastangomis būtų atkurtas antrasis, žvaigždės formos su nykštuku viduryje, dvaro fontanas. Festivalio programą parengė meno vadovė Šarūnė Petruškevičienė, kuri sumanė Kretingos dvaro erdves užpildyti legendų dvasia, rūmų salėje bei Žiemos sode sklandžiusia šešis prabėgusius savaitgalius.
Vilna aprengtas Kalėdų laukimas
„Kai už langų dargana, mūsų kūnai džiugiai panyra į šiltą ir jaukų vilnos rojų. Joks rūbas negali pakeisti to, ką sukūrė pati gamta – avies vilnos. Žmonės nuo sintetinių audinių ir vėl grįžta prie natūralumo. Man vilna yra ir neišsemiamas kūrybos šaltinis, ypač – prieš Kalėdas“, – kalbėjo 38-erių kretingiškė Rasa Balsevičienė, veltiniais pelniusi tautinio paveldo kūrėjos sertifikatą. Įvertino žemaitiškus „tūbus“ R. Balsevičienės kūrybos kraitė, pažymėta jos logotipu „Vilnos rojus“, itin turtinga – veltos kepurės, rankinės, servetėlės, šlepetės, batai, paveikslai, suknelės, paltai. Tačiau tautinio paveldo gaminiu buvo pripažinti tik vadinamieji tūbai – žiemą mūsų senolių nešioti velti batai. „Nebėra pas mus gilių žiemų, kad galėtum užsimauti „tūbus“ ir išeiti į lauką. Mūsų seneliai ant jų užsimaudavo kaliošus, – sugalvojau ir aš vaikiškus „tūbus“ apauti permatomais kaliošukais“, – pasakojo R. Balsevičienė. Kūdikiams skirti veltinukai lengvi, sveriantys vos 70 g, o suaugusiems ji velia storus, kaip senovėje, kad būtų patvarūs – šie sveria net iki 1 kg. Šiandieną tokių retai kam bereikia, o lengvesnius vietoj šlepečių mėgsta nešioti vyresnio amžiaus žmonės. Nors ji sakė išbandanti įvairią vilną, tačiau geriausia esanti lietuviška – grubiau iškaršta, su šereliais. Pastaroji, kūrėjos žodžiais, ir veliasi lengviau, ir esanti tvirtesnė už Australijos ar Naujosios Zelandijos avių. Savo 8-mečiui sūnui Radvilui nuvėlė šiuolaikiškos formos batus iš savo mylimo ryzenšnaucerio vilnos. Rinko tą vilną 15 metų, tiek, kiek šuo gyveno, ir jos susikaršė net 15 kilogramų. Pritvirtino prie veltinių padus, o šonuose – mylimo šuns atvaizdus.
Maskvietę domina kraštiečių poezija
Į redakciją užsukusi viešnia iš Maskvos – vertėja, rašytoja ir poetė Jelena Pečerskaja pasidalijo savo kūrybinio darbo rezultatais: moteris verčia į rusų kalbą pamėgtų mūsų krašto poetų Juozo Maksvyčio, Aldonos Anužienės bei Irenos Grabienės eiles, ir jų rinktinę ketina išleisti kitąmet.
Katinai-lėlės dovanoja šypsenas
Katinai-lėlės dovanoja šypsenas Kretingiškės 52-jų tautodailininkės Ramunės Martinėnienės iš lino pasiūti katinai savo veidų išraiškomis ir uodegų formomis visuomet pakelia nuotaiką pirkėjams: „Žiūrėk, tas į Joną Petrą panašus, o tas – į aną giminaitį“, – juokėsi kūrėja, rodydama visą glėbį Kalėdų mugei jau parengtų lėlių.
Iš medžio iškirsti stebuklai – knygoje
„Išsipildė sena svajonė“, – laikydami rankose neseniai iš leidyklos parvežtą meninį albumą „Iš medžio iškirsti stebuklai“, džiaugėsi medžio skulptorius dievdirbys iš Kiauleikių Virgilijus Vaičiūnas ir jo žmona Rūta. Savo knygą menininkas lapkričio 16-ąją pristatys Palangos miesto bibliotekoje, kur šiuo metu eksponuojama dalis jo darbų, o lapkričio 30-ąją – Kretingos muziejuje.
„Per trumpą laiką – tam aukojau praėjusią vasarą – teko apvažinėti visą Lietuvą: išbraidžioti kapines, aplankyti parkus, miestų viešąsias erdves, mokyklas, susirasti privačius kolekcionierius bei asmenis, kuriems kūriau skulptūras, kad nufotografuočiau jas būsimam leidiniui. Tarsi įvykdžiau visą savo, kaip menininko, gyvenimo inventorizaciją“, – juokaudamas kalbėjo 63-jų V. Vaičiūnas. Jo žodžiais, tik gegužę sužinojus, kad leidiniui gauta lėšų, spalį albumas jau turėjo būti išleistas ir pristatytas Klaipėdos knygų mugėje, surengtoje Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Albumas jau spėjo pabuvoti ir garsiojoje Frankfurto knygų mugėje. O dabar atėjo metas šį menišką leidinį, kuriam, neslėpė skulptorius, paaukota daug laiko ir energijos, pristatyti ir savojo krašto žmonėms. Šis gausiai iliustruotas albumas – jame patalpinti 155 svarbiausi, menininko įvairius kūrybinius gyvenimo tarpsnius atspindintys darbai, pradedant rakandais ir baldais, baigiant kryžiais ir meninėmis skulptūromis – išleistas 600 egzempliorių tiražu.
Vienkartinis sielos džiaugsmas
„Tai, ką vieną dieną sugalvojau padaryti, nėra mano išsvajotas kūrinys“, – paklausta, kaip kilo mintis sukurti popierines sukneles, paaiškino Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos vyresnioji metodininkė Lolita Miežienė.
Dailininkės namai tebekvepia Gruzija
„Batumio gatvių prekystaliai užpildyti visokių keistų egzotiškų valgomų dalykų, visa persismelkę prieskoniais, kurių parsivežiau ir aš. Ligi šiol mano namai tebekvepia Gruzija, ir noriu, kad dar ilgai ja kvepėtų“, – neseniai sugrįžusi iš tarptautinio plenero Gruzijoje, Batumyje, susižavėjimo šia šalimi neslėpė kretingiškė menininkė Dalia Skridailaitė-Valatkienė. Vienintelė iš Šiaurės Europos Į plenerą „Batumi 2017“ kretingiškė išvien su kolegomis iš Prancūzijos, Vokietijos, Makedonijos bei Turkijos buvo pakviesta Gruzijos dailininkų sąjungos, su jos nariais užmezgusi ryšius šį pavasarį simpoziume Lenkijoje. „Į Batumį buvo pakviesta 12 menininkų: pusė – užsieniečių, o kita pusė – gruzinų. Reikėjo nutapyti po 2 paveikslus šio, kalnų ir jūros supamo, kurortinio miesto motyvais. Aš sukūriau 6 nedidelio formato darbus. Atvykus į svetimą šalį, pagauna įkvėpimas – įprastai norisi kuo maksimaliau atskleisti save ir kuo geriau prezentuoti savo šalį“, – neslėpė D. Skridailaitė-Valatkienė. Jos žodžiais, kiekvieno menininko darbai buvę saviti ir skirtingi: “Skirtumai buvo ryškūs, pradedant nuo spalvų paletės, baigiant tematika. Tačiau mes, menininkai, į viską žvelgiame labai tolerantiškai. Negali vertinti nei jų, nei jų šalių kultūrinio lygio, nes buvau vienintelė iš Šiaurės Europos tarp menininkų, kurie suvažiavę iš pietų kraštų.“ Pasibaigus plenerui, Batumio „Contemporary arts“ galerijoje buvo surengta jo dalyvių paroda, – visiems dalyviams įteikti Gruzijos švietimo, kultūros ir sporto ministrės Ingos Šamilišvili pasirašyti sertifikatai. „Ne kiekvienam menininkui nusišypso tokia laimė“, – džiaugėsi D. Skridailaitė-Valatkienė.
KŪRYBOS KRAITĖ
„Baltijos rampoje“ – kretingiškio spektaklis estiškai
Tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje „Baltijos rampa“, įvykusiame šį rudenį Jūrmaloje, buvo parodytas ir itin gerai įvertintas Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiojo režisieriaus Nerijaus Gedmino su Estijos Rakverės miesto dramos grupe „KaRakTer“ sukurtas spektaklis Adomo Stančiko „Sraigė“. Pokyčiai neleidžia sustingti Šį spektaklį specialiai „Baltijos rampos“ festivaliui N. Gedminas kūrė praėjusią vasarą Rakverėje pagal bendrą Lietuvos-Latvijos-Estijos nacionalinių kultūros centrų bei mėgėjų teatrų asociacijos vykdytą meninį projektą, kuriuo buvo sumanyta apsikeisti režisieriais. Dalyvauti projekte iš kiekvienos šalies buvo pakviesta po du režisierius. Iš Lietuvos, be N. Gedmino, dar buvo pakviestas jo kolega anykštėnas režisierius Jonas Buziliauskas, dirbęs su mėgėjų teatro grupe Rygoje. Kitų Baltijos šalių režisieriai statė spektaklius Anykščių bei Joniškio mėgėjų teatruose.
|
|
