|
|
|
SmiltysKURIU LIETUVAI
Garsas apie Salantus – dailės darbais
Salantų meno mokyklos mokinės 14-metės Greta Venclauskaitė ir Roberta Diekontaitė, o išvien su jomis ir pirmus metus besimokanti 13-metė Vakarė Martišiūtė šį pusmetį ir vėl išgarsino savo miestelį užsienyje, įvairiuose tarptautiniuose konkursuose laimėjusios prizines vietas. Merginas kurti mokanti vyriausioji dailės mokytoja Ingrida Taujanskienė sklaidė šūsnis diplomų: Greta ir Vakarė dalyvavo tarptautiniame piešinių konkurse „Slavų šaltinis“, skirtą slavų tautų švietėjų Kirilo ir Metodijaus atminimui, į kurį savo darbus atsiuntė per 4,5 tūkst. mokinių. „Komisija iš jų atrinko 200 darbų, – Gretos grafikos darbas, kuriame ji grotažo technika atspindėjo Salantų apylinkių gamtą, pelnė I vietą, Vakarė tapo laureate“, – džiaugėsi I. Taujanskienė. Atsiimti apdovanojimų šią gegužę salantiškės vyko į Klaipėdos miesto Prano Domšaičio galerijoje surengtą šventę, kurioje dalyvavo Rusijos ambasados atstovai, o apdovanojimus įteikė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas. Roberta respublikiniame mokinių piešinių konkurse „Gimtadienio tortas“ savo amžiaus grupėje laimėjo I vietą. Mergina piešinyje pavaizdavo trisluoksnį tortą, kurį papuošė istoriniais Vilniaus bei jo apylinkių istoriniais objektais – Gedimino bei Trakų pilimis, Šv. Onos bažnyčia, Katedra. Prieš praėjusias Kalėdas ji taip pat dalyvavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro surengtame atvirukų konkurse ir, pavaizdavusi mergaitę su kalėdiniu žaislu, savo amžiaus grupėje taip pat tapo laureate. R. Diekontaitė siuntė savo piešinį ir į nacionalinį konkursą „Knygų namų šviesa“ bei į gamtosauginį konkursą Japonijoje, kur praėjusią žiemą laimėjo sidabro medalį.
Poezijoje – subtilus gamtos šnabždesys
Pranciškonų gimnazijos abiturientė 18 metų Justė Rinkevičiūtė pasakojo gyvenanti gamtos apsuptyje, tad jos grožis ir kaita natūraliai tapo vienu pagrindiniu motyvų merginos kuriamoje poezijoje, idealiai užkoduojančiu žmogiškų išgyvenimų jauseną. Paslėpti mintis ir leisti jas kiekvienam atrasti sava prasme – tai vienas labiausiai J. Rinkevičiūtę žavinčių dalykų, skatinančių ją nepadėti į šalį poezijos plunksnos. J. Rinkevičiūtė prisipažino, kad, ko gero, neatitinka tipiško poeto įsivaizdavimo, nes jai poezija – tai ne įkvėpimo pagautas svaigulys, kai žodžiai liejasi it upė, o sunkus, ilgas ir kruopštus darbas. Mergina kilusias frazes, metaforas pasižymi, o vėliau jas derina, papildo, tobulina, ieško tiksliausiai mintį atskleidžiančių ir eilėraščio ritmą išlaikančių žodžių, kol tekstas užbaigiamas. J. Rinkevičiūtė prisiminė, kad pirmiausia jos talentą rašyti poeziją VII klasėje pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja Virgilija Kavoliūnienė, kuri ją skatino kurti toliau, dalyvauti poezijos konkursuose. Šiemet J. Rinkevičiūtės poezija buvo įvertinta ir Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse – kretingiškė buvo pakviesta į nacionalinio etapo finalinį renginį. „Tai buvo įdomi patirtis, išgirdau profesionalų vertinimą. Tarp išsakytų pastabų buvo ir tai, kad aš gyvenu tarsi burbule ir kuriu tik apie gražius dalykus. Sutinku su tuo, bet man neišeina rašyti apie blogus dalykus, nes aš visur matau grožį“, – nuoširdžiai kalbėjo J. Rinkevičiūtė.
Audimo staklės išvedė į žmones
Kretingos krašto audėjų audėja tituluojama tautodailininkė Rūta Vaišnorienė, šią gegužę atšventusi savo 90-ąjį jubiliejų, sakė, jog jaunystėje gerai išmoktas amatas ne tik pelnė jai duoną, bet ilgainiui išvedė į žmones. Dar neseniai per šventes, sėdėdama staklėse, savo audiniais ji populiarindavo Lietuvos tautodailę, šio amato mokydavo jaunimą, o austi skuduriniai kilimai buvo tapę savita jos vizitine kortele. Įgūdžiai – iš motinos pradžiamokslio „Šeimoje iš trijų vaikų buvau vyriausia ir austi išmokau nuo mažumės: kaip visos kaimo moterys – juk ir dainose dainuojama – buvau audėjėlė. Buvau tam gabi: stebėdavau mamą staklėse, greit išmokau apmesti ir jau 12-kos audžiau greičiau už ją. Ne tik sau išsiausdavau visus drabužius – nuo plonos drobės palaidinei ligi margų vilnonių audinių sijonams, bet ir visiems namams „bieliaus“ patalynei, medžiagos vyriškiems kostiumams. Mama Kretingoj turėjo siuvėją, kuri gražiai pasiūdavo, nes kaime amatininkės tik bet kaip suraukt temokėjo“, – savojo kelio pradžią prisiminė moteris. Ankstyva darbinė patirtis bei įgūdžiai jai stipriai pravertė gerokai vėliau, kai, patyrusi stuburo traumą, perkopusi savo 30-metį pradėjo namudinį darbą – įsidarbino tuometinėje Plungės liaudies gaminių įmonėje „Minija“. Ausdavo lino rankšluosčius, servetėles, lovatieses, medvilninius ir vilnonius šalikus. „Įsitaisiau didžiąsias – 1,5 m pločio – stakles ir kibau į šilku ataustas lino užuolaidas“, – pasakojo puikia atmintimi apdovanota R. Vaišnorienė. Ilgainiui išgarsėjo kaip viso Klaipėdos krašto audėjų audėja, apvažiavo Lietuvą – būdavo kviečiama į tautodailės muges, miestų šventes, uostamiestyje kruiziniais laivais atplukdomiems užsienio svečiams demonstruodavo senąjį lietuvių amatą bei išsaugotas tradicijas. Šviesaus atminimo kretingiškės tautodailininkės Stasės Daukšienės paraginta, surengė keletą parodų ir 2000-aisiais įstojo į tautodailininkų gretas.
KŪRYBOS KRAITĖ
KURIU LIETUVAI
Nuotraukose – šiandienos ir istorijos jungtis
Vakar Kretingos rajono kultūros centre buvo atidaryta klaipėdiečio fotomenininko Virgilijaus Jankausko fotografijos paroda „Vydūnas. Gyvenimas, mirtis ir kas toliau...“ Nuotraukose autorius savaip perteikė požiūrį į iškilųjį kūrėją – sovietmečiu draustą, o savo laikmečiu daugelio nesuprastą. Mažosios Lietuvos istorija ir ryškiausiomis šio krašto asmenybėmis besidomintis menininkas V. Jankauskas bičiulystės su Kretingos rajono kultūros centro dailininke Jūrate Jonauskiene dėka su naujausiomis parodomis kaskart užsuka į mūsų miestą. Todėl ir šiemet Lietuvai minint garsaus literatūros klasiko filosofo Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-ąjį gimimo jubiliejų, jis parengė nuotraukų ciklą, kuris mus pasiekė taip pat vienus pirmųjų šalyje. Parodos sumanytojas įsitikinęs, jog Vydūno – vieno ryškiausių mūsų tautos asmenybių – svarba yra akivaizdi, nes jis visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, jos žadinimo darbams. Su šia paroda pabuvojęs Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejuje, Kauno Maironio muziejuje bei Tilžėje, atvyko pas mus. Autorius neslėpė, jog Vydūnas jam tapęs brangus dar jaunystės laikais, kada godžiai skaitė draudžiamus, bet slapta platinamus jo kūrinius. „O dabar trejus metus įdėmiau skaičiau jo raštus, rinkau medžiagą, kol ši išsikristalizavo į parodą. Savo nuotraukose per Vydūną bei jo gyvenimą istoriją stengiausi sujungti su dabartimi. Tas nuotraukas reikia skaityti: jos turi pradžią ir pabaigą“, – apie parodą, kuria siekė priminti apie Vydūną bei jo filosofiją šių dienų Lietuvos žmonėms, kalbėjo jos autorius. Fotografijose, V. Jankauskas sakė, užfiksavęs autentiškas vietas, kurios tiesiogiai susijusios su Vydūno gyvenimu: tai – Jonaičiai, Naujakiemis, Pilkalnio preparandija – parengiamoji mokytojų seminarija, Ragainės mokytojų seminarija, Kintų pradinė mokykla, Kintų bažnyčia, Tilžės berniukų gimnazija, Vydūno gyvenamieji namai Tilžėje, Tilžės kalėjimas. Deja, ne visur išlikę namai, nebelikę kaimų, todėl autentiškumui atkurti panaudojęs istorines nuotraukas iš muziejų archyvų.
Lino suknelėje pražysta šilko gėlės
Turtingą savo rankdarbių skrynią 60-metė kretingiškė Marytė Ruginienė viešai atvėrė tik po to, kai savo darbovietėje – darželyje-mokykloje „Žibutė“ – surengtoje parodoje pristatė lėles iš modulino. Tuomet ir paaiškėjo, kad moteris dar kuria lino sukneles, puoštas piešinių ant šilko detalėmis. Jos namai taip pat pilni rankdarbių – lino pagalvėlių su šilko aplikacijomis, ant šilko pieštų paveikslų. Moteris dar siuva rankines, žaislus, lipdo visokius mielus mažmožius. Kūrybingoji M. Ruginienė neslėpė, jog ilgus dešimtmečius buvusi bedarbė – rūpinosi neįgalia dukterimi Donata, tad širdį ir mintis pailsindavo panirusi į kūrybą. Nuo jaunumės mezgė, siuvo sau ir namiškiams, o tapyti ant šilto išmoko ir įdomesne technika – batika ir aplikacija – susidomėjo prieš kelerius metus, pradėjusi lankyti Šilko klubą Palangoje. Per tą laiką M. Ruginienė sukūrė daugybę puošmenų, kurios skirtos įvairaus amžiaus moterims ir mergaitėms, kelias jų kolekcijas pristatė neįgaliųjų „Vilties“ bendrijos parodose, taip pat – Kretingos rajono ir Salantų kultūros centruose, Jokūbavo ir Kūlupėnų skyriuose. Tačiau tautodailininkės vardo ji neturi, sakė, tiesiog niekad jo nesiekusi. „Kažkaip nedrįsau“, – prasitarė, tačiau patikino, jog nuo šiol apie tai pagalvosianti.
Temos kūrėją susiranda pačios
Kūrybinis procesas visai neprimena senovinių burtų seanso ir kitiems jis atrodytų netgi nuobodus, temų kūrybai specialiai neieško, nes dažniausiai jos pačios ateina, kai tenka laukti vėluojančio autobuso, o pirmoji novelė buvo parašyta apie tai, kad visai neaišku, kaip tas noveles reikia rašyti. Štai tokiu sveikos ironijos prieskoniu pasakojimą apie savo kūrybinį kelią pasūdo Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos II klasės mokinė Laineda Vainauskaitė, kurios tekstai pelno ne tokius kuklius įvertinimus, kaip pati jų autorė – mergina buvo pakviesta į 50-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso finalinį renginį, o pernai šiame konkurse ji laimėjo III vietą.
– Kada savyje atradote talentą kurti? Kokia buvo pradžia? Kas „užkabino“? – Talento kurti neatradau, jį atrado pradinių klasių auklėtoja Aistė Lukauskienė. Viskas prasidėjo nuo poezijos. Kai buvau devynerių, mokytoja pasiūlė man sudalyvauti eilėraščių konkurse. Pirmasis eilėraštis buvo apie pavasarį. Tuo metu labai savimi didžiavausi. Daugybę kartų skaičiau jį tėvams, dėdėms, tetoms, močiutėms, seneliui... Vaje, iš artimųjų tikriausiai sulaukiau daugiau dėmesio nei pati J. K. Rowling. Vis dėlto jau nė nepamenu, kas mane tame rašyme užkabino. – Kiek ir kokių literatūrinių ieškojimų teko patirti, kol atradote sau patogiausią kalbėjimo formą? Kuo novelės forma Jums miela? – Nieko neieškojau, bet patogiausia kalbėjimo forma – pirmu asmeniu. Kai rašau taip, lyg pati būčiau ten buvusi, labiau įsijaučiu į tekstą ir tada man maloniau rašyti. Aišku, išbandžiau įvairių žanrų rašymą – kai mokaisi mokykloje, kitaip ir negali būti. Novelės irgi atėjo iš mokyklos. Pamenu, devintoje klasėje mokytoja pasiūlė, jog galėčiau parašyti novelę, paaiškino, kas tai. Grįžau namo, pasiėmiau popieriaus lapą (tuo metu rašydavau tik ranka, kompiuteris man buvo svetimas), sėdžiu ir svarstau, kaip čia pradėjus tą novelę... O tada suvokiau, jog visai nesuprantu, kaip tos novelės rašomos, todėl ėmiau rašyti apie tai, kaip sunku rašyti novelę. Paskui savo „kūrinį“ perskaičiau, pagaliau pasiekiau aukščiausiąjį novelių suvokimo laipsnį ir tada parašiau savo tikrąją „pirmąją“ novelę, kurią kitą dieną ir pateikiau mokytojai. – Kokias temas renkatės kūrybai? – Kūrybai temų nesirenku, temos pačios pasirenka mane. Dažniausiai stoviu ir laukiu autobuso... Laukiu, o jis vėluoja. Ir kartais gerai, kad vėluoja, nes galiu pagaliau pamatyti tai, ko paprastai nepastebiu. Dažniausiai taip ir ateina tema. Tai yra vienintelis važiavimo autobusu pliusas. – Gal galite apibūdinti savo kūrybinį procesą? Kaip gimsta idėja, ar ilgai ieškote tinkamų žodžių, ar pasiduodate tos akimirkos impulsui? – Mano kūrybinis procesas niekuo neypatingas ir keista, kai kartais žmonės įsivaizduoja rašymą lyg senovinį burtų seansą. Nieko panašaus. Jei stengčiausi nupasakoti savo rašymo procesą, skambėtų nuobodžiai, maždaug taip: „Iš pradžių laukiu, kol visi sumigs ir paliks ramybėje kompiuterį, tada pavalgau naktipiečius, įlendu į „Word‘ą“, pusvalandį prasėdžiu svarstydama, kaip geriausiai pradėti, o tada jau parašau pirmąjį sakinį“. Dažniausiai rašau naktį, tamsiu paros metu turbūt atsiveria kokia kūrybinė čakra, ir ima plūsti mintys. Vis dėlto nerašau dažnai. Kažkada nerašiau maždaug pusmetį, jaučiausi užstrigusi, baiminausi, kad viskas, baigėsi mano aukso amžius, tačiau viskas išsisprendė savaime ir noras rašyti grįžo.
Nutūpė keliaujantys kraštiečio angelai
Kretingoje praėjusią savaitę įvykus tarptautiniam jaunimo teatrų festivaliui „Atžalyno scena“, kurį surengė vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyriausioji režisierė Auksė Antulienė, į mūsų miestą buvo atvežta po Lietuvą keliaujanti įspūdinga režisierės brolio kraštiečio dailininko Andriaus Seselsko angelų kolekcija „34 angelai pradeda kelionę“. A. Seselsko angelai – labai žmogiški: jie supasi, lipa, trumpam prisėda, nenustygsta vietoje ar sėdi susimąstę, kažką įdėmiai stebintys. Jie ekspresyvūs ir šmaikštūs. Atrodytų, jog ir sustingę tik trumpoms akimirkoms, kol juos stebi žiūrovas. Angelų žaismingumo įspūdį kuria ir juos juosiančių įvairiaspalvių šviesų instaliacijos. „Kolekcijoje iš viso yra 34 angelai. Žinau, kad jie neįprasti, nematyti, tiesiog – labai žemiški. Jeigu sakoma, kad kiekvienas žmogus turi jį lydintį angelą sargą, manau, kad maniškiai ir atspindi jo gyvenimo palydovą. Kaip žmonės yra skirtingi, taip ir angelai skiriasi, – kiekvienas žvelgdamas į mano kūrinius, gali susirasti jam labiausiai patinkantį savąjį angelą“, – kalbėjo Kelmėje su šeima įsikūręs A. Seselskas. Angelų figūras menininkas sukūrė iš aliuminio, todėl šios nebijančios oro permainų ir gali būti eksponuojamos ne tik uždarose, bet ir atvirose erdvėse, kaip ir buvo sumanyta. Per festivalį papuošę Kultūros centro erdves, angelai čia pasiliks ligi birželį įvyksiančios Kretingos miesto šventės, o po to iškeliaus kitur – A. Seselskas ir jo kolekcija kviečiami į kaimyninę Latviją. Kai po kelionių angelai sugrįš namo, jų autorius tikisi juos nuolat apgyvendinti Kelmės miesto viešosiose erdvėse, galbūt prie santuokos rūmų, kad džiugintų kelmiškių širdis, kurtų praeiviams gerą nuotaiką. Iš noro dalintis kūrybos džiaugsmu tris kolekcinius angelus A. Seselskas jau padovanojo privačiam kolekcininkui, Šiauliuose įkūrusiam Angelų muziejų.
|
|
