|
|
|
SmiltysKŪRYBOS KRAITĖ
Atgaivino akustinius „Špitolės vakarus“
Kretingoje, priešais bažnyčią įsikūrusioje arbatinėje „Špitolė“, šį pavasarį vėl suskambo gyvai grojama jaunųjų atlikėjų muzika, suskambo poezija, – kone prieš du dešimtmečius užgimusią „Špitolės vakarų“ tradiciją atgaivino iniciatyvinė grupė „Dangės pakrantės jaunimas“. Šios grupės lyderis 34-erių klaipėdietis Michailas Denisenko, šiuo metu grupėje „Poezijos medžiotojai“ muzikuojantis išvien su kretingiškiais atlikėjais Veronika Šlionskyte ir Aurimu Stoniu, „Pajūrio naujienoms“ sakė, jog idėja atgaivinti garsiuosius „Špitolės vakarus“ jiems ir gimė besišnekučiuojant arbatinėje. „Prisiminiau, kaip dar paauglys būdamas atvykdavau į Kretingos „Špitolę“, nes jau tuomet „vežė“ tikra, necenzūruota ir nesugadinta muzika. Ir šiandien mūsų iniciatyvinė grupė, kuri veikia kaip visuomeninis kultūrinis sąjūdis, siekia populiarinti nekomercinę jaunųjų kūrėjų muziką, skatinti pradedančius poetus. Visi mūsų renginiai yra nemokami“, – teigė M. Denisenko. Pašnekovas pabrėžė – jų sambūrio renginiuose skambančiai muzikai siekiama suteikti pilietinį atspalvį: „Mes ieškome neformalių erdvių – prie jūros, ant skardžių, pamėgome piliakalnius, nes piliakalnių populiarinimui Lietuvoje buvo skirti visi metai. Grojome ant Žardės, Kalniškės, arba Gargždų, piliakalnių, o Kretingoje iš naujo atradome į „Špitolę“.
KURIU LIETUVAI
Garsas apie Salantus – dailės darbais
Salantų meno mokyklos mokinės 14-metės Greta Venclauskaitė ir Roberta Diekontaitė, o išvien su jomis ir pirmus metus besimokanti 13-metė Vakarė Martišiūtė šį pusmetį ir vėl išgarsino savo miestelį užsienyje, įvairiuose tarptautiniuose konkursuose laimėjusios prizines vietas. Merginas kurti mokanti vyriausioji dailės mokytoja Ingrida Taujanskienė sklaidė šūsnis diplomų: Greta ir Vakarė dalyvavo tarptautiniame piešinių konkurse „Slavų šaltinis“, skirtą slavų tautų švietėjų Kirilo ir Metodijaus atminimui, į kurį savo darbus atsiuntė per 4,5 tūkst. mokinių. „Komisija iš jų atrinko 200 darbų, – Gretos grafikos darbas, kuriame ji grotažo technika atspindėjo Salantų apylinkių gamtą, pelnė I vietą, Vakarė tapo laureate“, – džiaugėsi I. Taujanskienė. Atsiimti apdovanojimų šią gegužę salantiškės vyko į Klaipėdos miesto Prano Domšaičio galerijoje surengtą šventę, kurioje dalyvavo Rusijos ambasados atstovai, o apdovanojimus įteikė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas. Roberta respublikiniame mokinių piešinių konkurse „Gimtadienio tortas“ savo amžiaus grupėje laimėjo I vietą. Mergina piešinyje pavaizdavo trisluoksnį tortą, kurį papuošė istoriniais Vilniaus bei jo apylinkių istoriniais objektais – Gedimino bei Trakų pilimis, Šv. Onos bažnyčia, Katedra. Prieš praėjusias Kalėdas ji taip pat dalyvavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro surengtame atvirukų konkurse ir, pavaizdavusi mergaitę su kalėdiniu žaislu, savo amžiaus grupėje taip pat tapo laureate. R. Diekontaitė siuntė savo piešinį ir į nacionalinį konkursą „Knygų namų šviesa“ bei į gamtosauginį konkursą Japonijoje, kur praėjusią žiemą laimėjo sidabro medalį.
Poezijoje – subtilus gamtos šnabždesys
Pranciškonų gimnazijos abiturientė 18 metų Justė Rinkevičiūtė pasakojo gyvenanti gamtos apsuptyje, tad jos grožis ir kaita natūraliai tapo vienu pagrindiniu motyvų merginos kuriamoje poezijoje, idealiai užkoduojančiu žmogiškų išgyvenimų jauseną. Paslėpti mintis ir leisti jas kiekvienam atrasti sava prasme – tai vienas labiausiai J. Rinkevičiūtę žavinčių dalykų, skatinančių ją nepadėti į šalį poezijos plunksnos. J. Rinkevičiūtė prisipažino, kad, ko gero, neatitinka tipiško poeto įsivaizdavimo, nes jai poezija – tai ne įkvėpimo pagautas svaigulys, kai žodžiai liejasi it upė, o sunkus, ilgas ir kruopštus darbas. Mergina kilusias frazes, metaforas pasižymi, o vėliau jas derina, papildo, tobulina, ieško tiksliausiai mintį atskleidžiančių ir eilėraščio ritmą išlaikančių žodžių, kol tekstas užbaigiamas. J. Rinkevičiūtė prisiminė, kad pirmiausia jos talentą rašyti poeziją VII klasėje pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja Virgilija Kavoliūnienė, kuri ją skatino kurti toliau, dalyvauti poezijos konkursuose. Šiemet J. Rinkevičiūtės poezija buvo įvertinta ir Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse – kretingiškė buvo pakviesta į nacionalinio etapo finalinį renginį. „Tai buvo įdomi patirtis, išgirdau profesionalų vertinimą. Tarp išsakytų pastabų buvo ir tai, kad aš gyvenu tarsi burbule ir kuriu tik apie gražius dalykus. Sutinku su tuo, bet man neišeina rašyti apie blogus dalykus, nes aš visur matau grožį“, – nuoširdžiai kalbėjo J. Rinkevičiūtė.
Audimo staklės išvedė į žmones
Kretingos krašto audėjų audėja tituluojama tautodailininkė Rūta Vaišnorienė, šią gegužę atšventusi savo 90-ąjį jubiliejų, sakė, jog jaunystėje gerai išmoktas amatas ne tik pelnė jai duoną, bet ilgainiui išvedė į žmones. Dar neseniai per šventes, sėdėdama staklėse, savo audiniais ji populiarindavo Lietuvos tautodailę, šio amato mokydavo jaunimą, o austi skuduriniai kilimai buvo tapę savita jos vizitine kortele. Įgūdžiai – iš motinos pradžiamokslio „Šeimoje iš trijų vaikų buvau vyriausia ir austi išmokau nuo mažumės: kaip visos kaimo moterys – juk ir dainose dainuojama – buvau audėjėlė. Buvau tam gabi: stebėdavau mamą staklėse, greit išmokau apmesti ir jau 12-kos audžiau greičiau už ją. Ne tik sau išsiausdavau visus drabužius – nuo plonos drobės palaidinei ligi margų vilnonių audinių sijonams, bet ir visiems namams „bieliaus“ patalynei, medžiagos vyriškiems kostiumams. Mama Kretingoj turėjo siuvėją, kuri gražiai pasiūdavo, nes kaime amatininkės tik bet kaip suraukt temokėjo“, – savojo kelio pradžią prisiminė moteris. Ankstyva darbinė patirtis bei įgūdžiai jai stipriai pravertė gerokai vėliau, kai, patyrusi stuburo traumą, perkopusi savo 30-metį pradėjo namudinį darbą – įsidarbino tuometinėje Plungės liaudies gaminių įmonėje „Minija“. Ausdavo lino rankšluosčius, servetėles, lovatieses, medvilninius ir vilnonius šalikus. „Įsitaisiau didžiąsias – 1,5 m pločio – stakles ir kibau į šilku ataustas lino užuolaidas“, – pasakojo puikia atmintimi apdovanota R. Vaišnorienė. Ilgainiui išgarsėjo kaip viso Klaipėdos krašto audėjų audėja, apvažiavo Lietuvą – būdavo kviečiama į tautodailės muges, miestų šventes, uostamiestyje kruiziniais laivais atplukdomiems užsienio svečiams demonstruodavo senąjį lietuvių amatą bei išsaugotas tradicijas. Šviesaus atminimo kretingiškės tautodailininkės Stasės Daukšienės paraginta, surengė keletą parodų ir 2000-aisiais įstojo į tautodailininkų gretas.
KŪRYBOS KRAITĖ
KURIU LIETUVAI
Nuotraukose – šiandienos ir istorijos jungtis
Vakar Kretingos rajono kultūros centre buvo atidaryta klaipėdiečio fotomenininko Virgilijaus Jankausko fotografijos paroda „Vydūnas. Gyvenimas, mirtis ir kas toliau...“ Nuotraukose autorius savaip perteikė požiūrį į iškilųjį kūrėją – sovietmečiu draustą, o savo laikmečiu daugelio nesuprastą. Mažosios Lietuvos istorija ir ryškiausiomis šio krašto asmenybėmis besidomintis menininkas V. Jankauskas bičiulystės su Kretingos rajono kultūros centro dailininke Jūrate Jonauskiene dėka su naujausiomis parodomis kaskart užsuka į mūsų miestą. Todėl ir šiemet Lietuvai minint garsaus literatūros klasiko filosofo Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-ąjį gimimo jubiliejų, jis parengė nuotraukų ciklą, kuris mus pasiekė taip pat vienus pirmųjų šalyje. Parodos sumanytojas įsitikinęs, jog Vydūno – vieno ryškiausių mūsų tautos asmenybių – svarba yra akivaizdi, nes jis visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, jos žadinimo darbams. Su šia paroda pabuvojęs Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejuje, Kauno Maironio muziejuje bei Tilžėje, atvyko pas mus. Autorius neslėpė, jog Vydūnas jam tapęs brangus dar jaunystės laikais, kada godžiai skaitė draudžiamus, bet slapta platinamus jo kūrinius. „O dabar trejus metus įdėmiau skaičiau jo raštus, rinkau medžiagą, kol ši išsikristalizavo į parodą. Savo nuotraukose per Vydūną bei jo gyvenimą istoriją stengiausi sujungti su dabartimi. Tas nuotraukas reikia skaityti: jos turi pradžią ir pabaigą“, – apie parodą, kuria siekė priminti apie Vydūną bei jo filosofiją šių dienų Lietuvos žmonėms, kalbėjo jos autorius. Fotografijose, V. Jankauskas sakė, užfiksavęs autentiškas vietas, kurios tiesiogiai susijusios su Vydūno gyvenimu: tai – Jonaičiai, Naujakiemis, Pilkalnio preparandija – parengiamoji mokytojų seminarija, Ragainės mokytojų seminarija, Kintų pradinė mokykla, Kintų bažnyčia, Tilžės berniukų gimnazija, Vydūno gyvenamieji namai Tilžėje, Tilžės kalėjimas. Deja, ne visur išlikę namai, nebelikę kaimų, todėl autentiškumui atkurti panaudojęs istorines nuotraukas iš muziejų archyvų.
Lino suknelėje pražysta šilko gėlės
Turtingą savo rankdarbių skrynią 60-metė kretingiškė Marytė Ruginienė viešai atvėrė tik po to, kai savo darbovietėje – darželyje-mokykloje „Žibutė“ – surengtoje parodoje pristatė lėles iš modulino. Tuomet ir paaiškėjo, kad moteris dar kuria lino sukneles, puoštas piešinių ant šilko detalėmis. Jos namai taip pat pilni rankdarbių – lino pagalvėlių su šilko aplikacijomis, ant šilko pieštų paveikslų. Moteris dar siuva rankines, žaislus, lipdo visokius mielus mažmožius. Kūrybingoji M. Ruginienė neslėpė, jog ilgus dešimtmečius buvusi bedarbė – rūpinosi neįgalia dukterimi Donata, tad širdį ir mintis pailsindavo panirusi į kūrybą. Nuo jaunumės mezgė, siuvo sau ir namiškiams, o tapyti ant šilto išmoko ir įdomesne technika – batika ir aplikacija – susidomėjo prieš kelerius metus, pradėjusi lankyti Šilko klubą Palangoje. Per tą laiką M. Ruginienė sukūrė daugybę puošmenų, kurios skirtos įvairaus amžiaus moterims ir mergaitėms, kelias jų kolekcijas pristatė neįgaliųjų „Vilties“ bendrijos parodose, taip pat – Kretingos rajono ir Salantų kultūros centruose, Jokūbavo ir Kūlupėnų skyriuose. Tačiau tautodailininkės vardo ji neturi, sakė, tiesiog niekad jo nesiekusi. „Kažkaip nedrįsau“, – prasitarė, tačiau patikino, jog nuo šiol apie tai pagalvosianti.
|
|
