|
|
|
SmiltysScenoje – „Tikroji dinozaurų istorija“
Praėjusią savaitę Klaipėdos muzikiniame teatre dienos šviesą išvydo Aušros Krasauskaitės šokio spektaklio šeimai „Tikroji dinozaurų istorija“ premjera pagal kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muziką. Tai, kad dabar rekonstruojamo Klaipėdos muzikinio teatro išradingi kūrėjai yra tikrasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro lobis. Tai puikiai įrodė naujo šokio spektaklio „Tikroji dinozaurų istorija“ komanda: idėjos autorė ir choreografė Aušra Krasauskaitė, kompozitorius Kristijonas Lučinskas, dramaturgė Samanta Pinaitytė, spektaklio kostiumų ir scenografijos autorė Liuka Songailaitė, šviesų dailininkas Justas Butkus bei garso ir vaizdo režisierius Jonas Raudonius.
Į molio skulptūras – karikatūristo žvilgsniu
Kretingiškio keramiko 67-erių Viktoro Gailiaus darbai atspindi ypatingą jo braižą – nuotaikingos ir šmaikščios glazūra padengtos molio skulptūrėlės tarsi atkeliavusios iš paties menininko pamėgtų piešti karikatūrų. Humoras – gyvenime ir kūryboje Puošnios besiplepančios poniutės, įsimylėjusių dviratininkų pora, gaidelis ir vištelė bei įvairių pasakų herojai. Jie – ryškių spalvų, lyg vienai akimirkai sustingę įdomiomis pozomis, juokingomis veidų išraiškomis. Nulipdyti, išdegti krosnyje ir menininko dekoruoti glazūra. „Lipdau be eskizų, viskas išeina savaime. Nėra taip, kad žinočiau iš anksto, ką nulipdysiu – gyvenimas mėgsta staigmenas. Mano galvoje – milijonas idėjų, bet jos konkrečiais pavidalais virsta tik tuomet, kai paimu į rankas molį: kol minkau, skulptūrėlė tarsi išsiminko savaime“, – kalbėjo keramikas. Tai, kad mėgsta piešti karikatūras, iš dalies lemia ir skulptūrėlių temas. Menininkas sakė, jog gyvenime šiaip jau nesąs didelis optimistas, tačiau nėra ir pesimistas. Aplinka, žmonės tampa labiau suprantamesni, kai jie paprasti, o tam, jo žodžiais, ir padeda humoras. „Karikatūras abu su draugu piešdavome jau mokyklos suole, tačiau mano draugas nuėjo blogais keliais – atsidūrė kalėjime ir ten išgarsėjo, – tokių dalykų pripiešdavo. Galėjo tapti garsiu žmogumi, bet kaip buvo, taip ir liko vagišiumi. Dailininku aš irgi netapau – nuo piešimo pasukau į keramiką, ir tik retsykiais beprisėdu prie popieriaus“, – neslėpė pašnekovas. Turtingas darbų aruodas V. Gailius sakė, jog jo darbai per dešimtmečius stipriai kito: „Niekad nebūna taip, kad gamintum ir tobulintum tik vieną gaminį, – darbai keičiasi, tik braižas išlieka, nes jis yra įgimtas. Nesyk teko taikytis prie gyvenimo ir žmonių poreikių, nes privalėjau užsidirbti duonai“, – kalbėjo V. Gailius. Dešimtmečiais jis tebuvo vienintelis profesionalus keramikas visame Kretingos rajone, puoselėjantis tradicinį amatą, o ilgainiui lipdyti išmokęs nemažai vietinių meistrų. Greta įvairios tematikos statulėlių V. Gailiaus kūrybos aruode – krūvos varpelių, žiestų puodynių, vazų, ąsočių. Žiesti ir glazūruoti keramikos gaminius V. Gailius išmoko studijuodamas Kauno Stasio Žuko technikume. „Įprastai po studijų visi siekė paskyrimų į Vilnių ar Kauną, o aš, brolio Rimanto paragintas, atvykau pas jį į Viekšnius, kur veikė „Jiesios“ fabriko filialas. Norėjosi išmokti žiesti tobulai. Fabrikas prieškariu priklausė žydams, – jame pagrindinai įsidarbindavo iš tremties sugrįžę lietuviai. Buvo keletas šį amatą itin gerai išmanančių meistrų, – iš jų mokiausi “, – prisiminė pašnekovas.
KŪRYBOS KRAITĖ
Į Lietuvą pažvelgė pro karpinių ažūrą
Sausio 13 d. Kretingos rajono kultūros centro Vitražo salėje bus pradėta eksponuoti Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Žemaitijos skyriaus tautodailininkių karpinių meistrių kūrybos darbų paroda „Lietuva mano širdy...“ Parodos sumanytojos ir kuratorės Kretingos muziejaus muziejininkė LTS Kretingos skyriaus pirmininkė Danutė Šorienė ir Kretingos r. kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė išvien sutarė, kad tokia paroda senokai Kretingoje bebuvo organizuota ir kad labai norėjosi, jog kretingiškiai ar miesto svečiai pamatytų, kokį vis dėlto atgimimą išgyvena karpiniai – savita liaudies dailės šaka, trapus ir subtilus, tačiau neilgaamžis liaudies menas. Patriotiškai nusiteikę miestelėnai, dalyvausiantys Sausio 13-osios renginiuose, ir tautodailės mėgėjai karpinių parodoje išvys šilutiškės Rūtos Emigart-Čiuželienės, skuodiškės Elvitos Šeputaitės, iš Salantų krašto, Žvainių, kilusios dabar Klaipėdoje gyvenančios Danutės Valužienės, klaipėdietės Kristinos Stasės Mažukaitienės darbus. „Yra, ko pažiūrėti“, – neslėpė Kultūros centro dailininkė J. Jonauskienė, pasirūpinusi parodos eksponavimu. Ji akcentavo, jog, nežiūrint, kad karpinius vienija Žemaitijos kraštui būdingi simboliai, gamtos motyvai, kruopštumas, detalių tikslumas ir neišpasakytas darbštumas, kiekviena autorė – savita, pasirinkusi savo raiškos kelią. Tai įrodo, kad šiandien karpymo tradicija, nuolat kintanti ir įgyjanti naujų formų, jau gyvuoja kaip šiuolaikinio grafikos meno atšaka, o menininkės ieško ir suranda naujų meninės išraiškos priemonių, technikos galimybių.
„Aukso vainikų“ šiemet kretingiškiams neuždėjo
Tradiciškai per Tris Karalius, sausio 6-ąją, rengiamos respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatų paskelbimo iškilmės, – šiemet jos įvyko Širvintų kultūros centre. Praėję atrankas rajonuose bei regionuose ir patekę į finalinį etapą, meistrai buvo vertinami šalies konkurse, kuris šiemet įvyko 14-ąjį kartą. Pirmųjų vietų laimėtojai – po vieną vaizdinės, taikomosios dailės ir kryždirbystės atstovą – apdovanoti simboliniais aukso vainikais kaip geriausi 2018 metų šalies liaudies meistrai.
Medicina plius dailė – aukso viduriukas
„Pasirinkau gyvenimo kelią, kuriame medicina sietųsi su daile, ir kol kas jaučiuosi laiminga“, – šypsojosi aukso viduriuką radusi kretingiškė Greta Šablinskaitė. Kūrybiškumą galima rasti kasdienybėje Prieš metus Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją baigusi 19-metė Kauno šv. Ignaco Lojolos kolegijoje studijuoja ortopedijos technologiją. Anot pašnekovės, galūnių netekusiems pacientams išskirtinius protezus arba susilaužiusiems reikalingus įtvarus ne iš gipso, o iš lengvo termoplastiko pagal užsakymus pageidaujamų formų taip pat galima gaminti kūrybiškai. „Procese daug rankų darbo, bet man tai patinka“, – atviravo pašnekovė. Studentų atostogų metu savo apsilankymais gimnazijoje, kurioje mokėsi, G. Šablinskaitė buvusių mokytojų nestebina. „Nenutrūko ryšys ypač su buvusia auklėtoja lietuvių kalbos mokytoja Egle Litviniene, su kuria per mano mokymosi šioje mokykloje laiką puikiai sutarėme“, – šypsojosi Greta. Šioje ugdymo įstaigoje ji paliko gražų pėdsaką – sieną tarp antrojo ir trečiojo aukšto papuošė freska. Šis meno kūrinys – tai išsipildžiusi dvejopa svajonė: susigrąžinti kūrybos džiaugsmą, o tuo pačiu apie save palikti prisiminimą.
Minės kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-metį
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras sausio 15-ąją iškilmingu koncertu pradės minėti jubiliejinius iš pajūrio krašto kilusio kompozitoriaus Eduardo Balsio metus. Iškilmingame koncerte Žvejų kultūros rūmuose nuskambės E. Balsio 1954 m. parašytas Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui. Jį atliks užsienyje studijas baigusi klaipėdietė smuikininkė Lina Marija Songailė bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio. Antroje koncerto dalyje klausytojai išgirs Siuitą simfoniniam orkestrui iš vienintelio E. Balsio sukurto baleto „Eglė žalčių karalienė“. Ji taps savotiška įžanga į būsimą to paties pavadinimo šokio spektaklio premjerą. Vasarą bus pristatyta E. Balsio šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ premjera, o rudenį į Lietuvos sceną po ilgos pertraukos sugrįš ir kompozitoriaus opera „Kelionė į Tilžę“. Lietuvos kompozitoriaus, pedagogo E. Balsio pėdos ryškiai įmintos ir Kretingoje. Jis gimė 1919-aisiais Ukrainoje, ten susipažino jo tėvai – Kostas Balsys ir pavolgio vokietė Barbora Renner. Šeima grįžo į Lietuvą, kai Eduardui buvo dveji. Apsistojo Skuode: čia E. Balsys pradėjo mokytis muzikos ir žaisti futbolą. 1928 m. su šeima persikėlė į Klaipėdą, 1939 m. į Kretingą, vėliau – į Palangą.
Tautodailininkai atsiskirs nuo kičo pardavėjų
Kone 150 šalies liaudies kūrėjų, pasipiktinusių, kad miestų amatininkų mugėse liaudies paveldo darbus nustelbia masinė produkcija, įkūrė meno kūrėjų grupę „Meistrai ir kūrėjai“, kuri sieks labiau įtvirtinti tautodailininkų statusą bei realizuoti rankų darbo kūrinius.
Iš teatro – į grafikos pasaulį
Buvęs ilgametis Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ vyriausiasis režisierius bei garsiosios kojūkininkų grupės įkūrėjas 69-erių Algimantas Verbutas neseniai atrado savitą grafikos pasaulį, o sausio 20 dieną 13 val. jis kviečia į asmeninę parodą Kretingos muziejaus ūkvedžio name įrengtoje Tušo studijoje, kur taip pat veikia jo suburtas bendraminčių būrelis „Meditacija tušo pasaulyje“. Ornamentai – iš vaikystės pasaulio Pernai rudeniop Kretingos muziejaus vadovės Vidos Kanapkienės pakviestas, A. Verbutas įkūrė Tušo studiją ir pirmiausia pats ėmė giliau domėtis grafikos menu kaip saviraiškos ir sveikatinimo priemone, o ilgainiui tuo uždegė ir kitus, norinčius išmokti grafikos pradžiamokslio ir per tai patirti dvasinės terapijos džiaugsmą. Pasaulyje žaibiškai plintantis šiuolaikinės grafikos meno metodas, A. Verbuto žodžiais, yra vadinamas įmantriai – zentangle, lietuviškai – dzenraizgymas. Tai – meditacinis atpalaiduojantis būdas tapyti besikartojančiais raštais, kitaip tariant – ornamentinė grafika. „Nė neabejoju, kad šį grafikos būdą esame išbandę kiekvienas. Dažniausiai nė pats to nežinodamas. Atsimenate mokyklos ar studijų laikus, kai per neįdomias pamokas ir paskaitas savo sąsiuvinių paraštėse nesąmoningai imdavome brūkšniuoti, raityti, braižyti besikartojančias linijas. Tiesiog tuomet, kai būdavo neįdomu, mes lįsdavome ten, kur patiems darydavosi įdomu. Tai ir yra zentangle, kai ranka braukia, o mintys gyvena, plaukia sau“, – kalbėjo menininkas. Ornamentinės grafikos technika veda į pažinimą ir tobulėjimą: ne vien nuo paprasčiausių linijų ligi sudėtingesnių, bet ir vidinio pažinimo link. Pasak A. Verbuto, prisėdus nebūtina piešinį užbaigti tą patį vakarą, – prie jo galima sugrįžti tuomet, kai atveda širdis.
Kūrybą brandino nepriklausomybės idealai
Kretingą atgabenta iškilaus išeivijos menininko Adomo Galdiko kūrybos paroda. Šią parodą parūpino ir pristatė Telšių žemaičių „Alkos“ muziejus, kuriame saugomas 2002-aisiais iš JAV pargabentas turtingas kūrybinis dailininko palikimas. Stilius – nuolatiniame ieškojime „Ši paroda pabuvojo Lietuvos didmiesčiuose, todėl norėjosi, kad ir mažų miestelių visuomenė pamatytų, kokių kūrybos perlų, sužibėjusių užatlantėje, tačiau skirtų tėvynei, turtinga mūsų šalies dailė“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė parodos kuratorė Žemaičių „Alkos“ muziejaus Ikonografijos poskyrio vadovė Daiva Lukšienė. Paroda, kurioje keliasdešimt įvairia technika – aliejumi, tušu, anglimi, tempera – nutapytų paveikslų su Lietuvos peizažais, jos kryžiais, koplytėlėmis, o taip pat – ir abstrakčių darbų, Kretingos muziejų pasiekė, minint menininko 125-ąsiais gimimo metines, sutampančias su Lietuvos valstybės 100-mečiu. Parodoje eksponuojami prieš pusšimtį metų ir dar anksčiau sukurti A. Galdiko darbai, žavintys savita spalvine gama, plastinės kalbos subtilybėmis ir perteikiantys menininko dvasinę būseną ir tuo pačiu parodantys nepaprastai aukštą jų meninį lygį bei turtingą kūrėjo individualybę. A.Galdikas yra priskiriamas tai lietuvių menininkų profesionalų kartai, kurią subrandino nepriklausomybės idealų siekis, kuri brangino savo tautos istoriją ir puoselėjo atsikuriančios valstybės kultūrą. Meno kritikai A. Galdiką priskiria prie tų menininkų, kurie nuolat ieškojo naujų išraiškos kelių, siekė pažinti naujų meno stilistinių srovių galimybes.
|
|
