|
|
|
Smiltys„Kristale“: nauji iššūkiai ir galimybės
Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“, vadovaujamas Kristinos Rimienės, tęsia koncertinę veiklą ir laukia naujų narių. Spalį „Kristale“ kartu su Lietuvos kariuomenės orkestru ir Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“ koncertuos Raseiniuose, kur atliks sudėtingą daugiabalsį kūrinį Džono Raterio „Magnificat“. Pirmą kartą šis kretingiškių atliekamas kūrinys suskambėjo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje baigiantis praėjusiems metams. „Labai didžiuojamės, kad įveikėme šį kūrinį, kuris buvo skirtas chorinės bendrijos „Aukuras“ jubiliejui“, – teigė K. Rimienė, kuri yra ir šios bendrijos tarybos narė. Tęsdami šį projektą lapkričio mėnesį „Kristale“ choristai Šilalėje dalyvaus chorų maratone – per parą koncertuos 9 chorai, tarp jų – ir Kretingos, parengęs 45 min. trukmės programą. Beveik dviejų dienų renginį vainikuos renginio dalyvių atliekamas „Magnificat“. Ne su mažesniu atsakingumu „Kristale“ rengiasi ir koncertui gruodį – kraštiečio Seimo nario Antano Vinkaus kvietimu kretingiškiai koncertuos Seimo rūmuose. „Be didžiųjų koncertų, turime ir kitų sumanymų – koncertuojame tikrai intensyviai, – tvirtino choro vadovė. – Jau planuojame kitų metų išvyką į kurioje nors užsienio valstybėje vykstantį konkursą – norisi Kretingos vardą garsinti ne tik šalies, bet ir Europos lygiu, ir konkursuose dalyvaujame tam, kad pasitikrintume savo jėgas.“ K. Rimienė pripažino, kad „Kristale“ branduolys yra stabilus, tačiau kasmet ateina naujų narių. Jų laukiama ir šiemet. „Laukiame tų, kurie mėgsta chorinę muziką, turi gerą balsą, tačiau muzikinio rašto pažinimas nebūtinas – pagaulūs žmonės išmoksta dainuoti iš klausos. Svarbu, kad yra didelis noras siekti rezultato, dalyvauti repeticijose, tada pasiekiama ir rezultato“, – kriterijus tapti choro nariu įvardino vadovė, akcentuodama, kad saviveikla – tai ir prasmingas laisvalaikis, bendravimas, o choras, jo nariams susidraugavus, tampa tarsi viena didelė šeima.
Elena Kniūkštaitė: nuo dailės – iki fotografijos ir atgal
Viena ryškiausių Lietuvos tautodailininkių, apie kurią rašyta ir Pasaulinėje naiviojo meno enciklopedijoje. Savita jos tapybos kolekcija priklauso auksiniam Lietuvos dailės fondui, apdovanota Pauliaus Galaunės vardo Kultūros ministerijos premija, respublikinio Adomo Varno tapytojų konkurso Joniškyje bei Geriausio metų tautodailininko nominacijos „Aukso vainikas“ laureatė, 2010-aisiais pagerbta kaip įsimintiniausia Kauno menininkė – tokia yra mūsų kraštietė Elena Kniūkštaitė. – Gimėte ir augote Žadeikių kaime, Kartenoje lankėte mokyklą. Kokius vaikystės prisiminimus saugote? Kokia buvo Jūsų šeima? – Mano vaikystė – tai geltonai dažytas medinis namas su prieangiu, pro kurį, tiesa, nevaikščiojom, jis tebuvo tik architektūros detalė. Šalia namo – dvi senos obelys, viena saldinė, o kita alyvinė, ir, žinoma, didžiulė senoviška trišakiu liemeniu vyšnia. Prie kelio buvo kalvė, kurioje dirbo tėvas. Tie kūjo dūžiai į priekalą girdėdavosi ir namuose. Kieme – „ubladė“, arba lauko virtuvė su duonkepiu, o už jos – didelis šiltnamis, aviliai bičių, kurias taip mylėjo tėvas. Ir išgėręs retsykiais, būdavo, eis su jom „pasišnekėti“, o jei kuri įgeldavo, sakydavo, jog „įspyrė“. Tą meilę bitėms paveldėjo 7-eriais metais vyresnis brolis. Kol augom, mudu nelabai ką bendro turėjom, nebent kartais į mokyklą jis mane dviračiu nuveždavo. Vaikystė – tai ir rūpestinga mama. Prisimenu su kaimynėm į turgų Kretingoje arkliu ją važiuojant ir visą kelią apie kokią nors perskaitytą knygą pasakojant. – Kada išryškėjo Jūsų gabumai menui, dailei? – Pradinėse klasėse mėgau piešti, o vėlesnėse labiau ėmė patikti literatūra. Sužinojęs, kad ruošiuosi stoti į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, literatūros mokytojas apibarė – esą Lietuvai reikia gerų rašytojų, o ne „tepliorių“. Bet po 8-ių klasių ten aš ir neįstojau – gavau dvejetą iš kompozicijos. Tai buvo teisinga. Nei aš žinojau, kas ta kompozicija, nei ką, piešimą tada mums ir dėstė bibliotekininkė. O baigus 11-a klasių, kad ir lengvai įstojau, pati dailės technikume mokytis nebenorėjau, patraukė fotografija. Nors fotoaparato iš arti nebuvau mačiusi, nuvažiavau į Vilniaus politechnikumą ir išlaikiau egzaminus. Mokytis buvo labai įdomu, ypač patiko portretinė fotografija. Praktiką atlikau tuometiniame Kretingos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Kai baigiau studijas, dirbau keliose sostinės fotoateljė. Vilnius yra Vilnius, ne veltui sakoma, kad galimybių miestas. Vaikščiodama po parodas supratau, kad dailė – taip pat mano pašaukimas. Profsąjungų rūmuose pradėjau lankyti Dailės studiją, kuriai vadovavo Rimas Bičiūnas. Tiesą sakant, apie metus aš ten tik stebėjau, kaip kuria kiti, klausiausi, kokių pastabų jie gauna. O sykį vadovas ir rėžė: „Emilija, arba tu ištekėk, arba pagaliau pradėk tapyti, ko čia be reikalo pas mus vaikštai?“. Ištekėt neištekėjau, bet, kai paėmiau į rankas teptuką, taip ir nepaleidžiu, „tebevargstu“ su juo ir dabar. Pirmuosius paveikslus nutapiau laisvalaikiu, po darbo fotoateljė valandų. Vėliau sekė pirmosios parodos, pirmieji plenerai... Juose mielai dalyvaudavau su studija, su kitais, kaip anuomet vadino, liaudies meistrais.
Kūrybos kraitė
Restauruos istorinius vargonus
Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčioje įvyko simbolinis atsisveikinimas su istoriniais barokiniais vargonais – nuo rudens jų laukia restauracija Vokietijoje. Per koncertą „Nuo baroko iki romantizmo“ buvo surengta ir šio, 1785 m. Johano Proiso (Johann Preuss) pagaminto, instrumento prezentacija.
Knygų apžvalgas įkvepia bendraminčiai
Per tūkstantį sekėjų socialiniame tinkle „Facebook“ turintis puslapis „Skaitymo ypatumai“ nuolat informuoja knygų mėgėjus apie įvairius jiems aktualius renginius ir naujoves, o platformoje „Blogspot“ sukurtame internetiniame dienoraštyje jau beveik dešimtmetį rašomos įvairių knygų apžvalgos. Šias paskyras skaitytojams pildo Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje bibliotekininke dirbanti ergoterapijos studijas baigusi kretingiškė Paulina Sutkutė.
Jungtinis teatralų kolektyvas lankėsi Latvijoje
Kretingos rajono kultūros centro Jokūbavo skyriaus vedėja ir meno vadovė Albina Buntinienė drauge su savo suburtu jungtiniu aktorių mėgėjų kolektyvu „Kaimynų grupė“ jau ketvirtą kartą lankėsi Tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje „Plinķītis gurķos“ Durbėje Latvijoje.
Vakaras autorinei poezijai pristatyti
Rusijos sostinėje Maskvoje gyvenanti, tačiau vasaras Baltijos pajūryje – Palangoje ir Liepojoje – leidžianti lietuvių tautosakos ir poezijos mėgėja vertėja filologė poetė Jelena Pečerskaja šiandien, rugpjūčio 9 d., 17 val. Palangos miesto bibliotekoje pristatys savo kūrybą, tiksliau – pačią naujausią poezijos rinktinę „Svet i teni“ („Šviesa ir šešėliai“). Autorė tikisi, kad pokalbis su skaitytojais pasisuks ir apie poezijos, tautosakos vertimus, kurie savarankiškai lietuvių kalbos išmokusiai J. Pečerskajai yra labai svarbūs.
Siekia supažindinti žmones su senąja muzika
Rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 1 d. Kretingos katalikų bažnyčioje vyks III tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis, šiemet skirtas Baltijos kelio trisdešimtmečiui paminėti. Pasak ansamblio „Canto Fiorito“ ir Kretingos senosios muzikos festivalio meno vadovo Rodrigo Calveyra, penkiuose koncertuose skirtingas programas parodys atlikėjai iš įvairių Europos šalių, bus siekiama atskleisti daugiasluoksnį senosios muzikos pasaulį ir jo įvairovę.
KŪRYBOS KRAITĖ
Naujausiuose tapybos darbuose – įvykių horizontas
Moters, vyro siluetas, neatpažintas „babaušis“, įvykių horizontas – visa tai galima įžvelgti menininkės 36-erių Agnės Palilionytės tapybos darbų parodoje „Idėja už žemės atmosferos ribų“, kur eksponuojami 23 jos darbai. „Kai tapau, jaučiu tarsi ranka pati veda teptuką ir aš nežinau, kas tai“, – savo kūrybą apibūdino tapytoja. Įkvepia astronomija Tapybos darbuose vaizduojama daug siluetų, kuriais kūrėja išreiškia emocijas. „Mėgstu šokti, todėl darbuose emociją, momentą noriu išreikšti judesiu. Vienose ekspresija ryškesnė, kitose – mažesnė. Kad ir, pavyzdžiui, trijuose paveiksluose, kuriuose vaizduoju moteris su lengvu judesiu. Jos tarsi truputį paslaptingos, niekšiškos, nori kažko blogo, tuo pačiu ir gero, o mums belieka spėti, ko jos nori“, – apžvelgė A. Palilionytė. Jos kūriniuose dominuoja šaltos spalvos – melsvi, violetiniai atspalviai, kurie susipina su tapytojos vidine būsena. „Jos tarsi kosminės“, – tvirtino moteris, pridurdama, kad pasakymas daugiausiai tinka keturiems naujausiems darbams, pavadintiems „Mintys ties įvykių horizontu“. Toks pavadinimas atsirado neatsitiktinai. „Ten, kur juodosios skylės sutraukia viską, ir tas taškas, kur dar matosi, ką jos traukia – tą materiją, – paveikslus apibūdino kūrėja. – Bandai įsivaizduoti tą jausmą, kai tu esi ten, netoli įvykių horizonto. Minties jokios lyg ir netapau, bet tapau tą veidą, kuris perteikia mano įsivaizduojamą emociją. Įvykių horizontas – tai mokslinis terminas, reiškiantis erdvėlaikio sferą, supančią juodąją bedugnę.“ A. Palilionytė domisi astronomija, todėl darbuose galima įžvelgti nemažai su šiuo mokslu susijusių motyvų: „Stengiuosi domėtis mokslu, konkrečiai astronomija.“ Be su astronomija susijusių motyvų, darbuose galima matyti ir daug raudonos spalvos momentų. „Visose paveiksluose įterpiu raudonos spalvos akcentų. Labai sudėtinga atsakyti, kodėl. Viską darau intuityviai“, – kitą labiausiai patinkančią spalvą įvardijo tapytoja. Kokias detales vaizduoti ir kas nuguls ant drobės, nežino net pati autorė. „Pamatau kur nors detalę, kurią noriu pavaizduoti. Tada ji tampa mano kūrinio atspirties tašku – taip atsiranda tapybos darbai“, – atskleidė A. Palilionytė. Parodos autorė atkreipė dėmesį, kad žmonės labiausiai vengia paveikslų, kuriose vaizduojamos žmogaus akys: „Jie yra sunkiausiai parduodami. Žmonės sako, kad nenori, jog kažkas į juos žiūrėtų. Jeigu yra tik lūpos, tuomet jų reakcija yra kitokia.“
|
|
