|
|
|
SmiltysKŪRYBOS KRAITĖ
Žemaitiškas žodis šiapus ir kitapus Atlanto
Tarp Imbarės kaimo ir Bostono JAV, Masačiusetso valstijoje, gyvenanti 77-erių Aldona Anužienė yra tikra žemaitiško žodžio puoselėtoja – ji domisi tarmės gramatika ir žemaitiškai kuria eiles. Pieš kelias dienas vėl „pakėlusi sparnus“ į užjūrį, moteris džiaugėsi turininga praėjusia vasara – ji dalyvavo poezijos šventėse, skaitymuose bei kituose renginiuose, kuriuose skaitė naujausias savo eiles. A. Anužienė itin džiaugėsi, kad jos eilėraštis „Pėlalė“ pateko į Skuodo rajono literatų klubo „Nojus“ išleistą antologiją „Žemaitiu žuodis, skėrts Žemaitėjės 800-metiniems ėr Skouda mūšė 760-uosiuoms metiniems“. Literatė sakė, jog įprastai kūrybinis proveržis užplūsta rudenį, kai su minčių bagažu išvyksta iš Lietuvos, vaikštinėjant Atlanto pakrantėmis, kur netoliese prieš kelis dešimtmečius įsikūrusi jos duktė Vida, gyvena anūkė Nika. „Lietuvoje pas kitą dukterį Ainą būnu 5 mėnesius, ir vėl kraujas šaukia pas Vidą. Su ja daug keliaujame: esame aplankę Europą, Maroką, Jamaiką, Las Vegasą. Bet sugrįžtu į Lietuvą – savo šiltą, švelnų, jaukų užutekį, čia viskas kitaip – ir jūra minkštesnė, ir žemė lengvesnė“, – atviravo A. Anužienė. Ir šiapus, ir anapus Atlanto su namiškiais jie šnekasi tik žemaitiškai, ir taip malšina tėviškės ilgesį. „Ten turiu daugiau laisvo laiko sau, daug skaitau – duktė parūpina lietuvių rašytojų knygų. Nuolat vartau Bernardo Brazdžionio, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Rudoko eilėraščių rinkinius ir iš jų mokausi poezijos meno, internete skaitau „Literatūrą ir meną“. Iš Lietuvos išsivežu minčių kraitį, o grįžtu jas pavertusi eilėmis, ir tai įgyvendinti visko nespėju“, – kalbėjo imbariškė. Ji sakė, jog savų eilėraščių jau yra pakankamai sukaupusi knygai, kurią ketina išleisti kitąmet. Dabar šlifuoja žemaitiškai parašytas savo eiles .Eilėraščius A. Anužienė pirmiau sueiliuoja literatūrine kalba, o po to žodžius dėliojanti taip, kad jie kuo sklandžiau skambėtų žemaitiškai. „Man nepatinka rašyti bet kaip, vien iš klausos rimuoti žodžius, sudedant kirtis. Todėl gilinuosi į šiaurės vakarų žemaičių tarmės gramatiką: anksčiau eiliuodami nedrįsdavome išryškinti dvigarsių on, ou, o dabar kaip tik pabrėžiame jų skambesį – tai ir yra tikrasis tarmės grožis“, – tvirtino kūrėja.
Gimtąją Palangą apdainavo grafika ir nuotraukomis
Miestų ir gyvenviečių želdintoju dirbantis 65-erių palangiškis Reinoldas Liaudanskas nuolat gyvena supamas gamtos, kuri ilgainiui prabudino ir jo meninius polinkius – šiandieną jis fotografuoja, piešia, kuria koliažus. Neseniai Palangos „Anapilyje“ buvo surengta jubiliejinė R. Liaudansko fotografijos, piešinių bei balandžių skulptūrėlių, kurias kolekcionuoja, paroda „Pomėgiai“. Parodoje itin išsiskyrė naujausių R. Liaudansko grafikos darbų ciklas „Medžiai“, – jame palangiškis juodu flomasteriu į popierių perkėlė senuosius Palangos Birutės parko medžius. „Neatsidžiaugiu senosiomis parko pušimis – jos tokios gražios, išlakios, menančios grafų Tiškevičių laikus, kai teikė malonumą ir pavėsį rūmų šeimininkams bei svečiams. Gerai apžiūriu man patinkantį medį, akimis užfiksuoju jį, pridedu kažkiek fantazijos ir piešiu. Man labai patinka pušys, tai – vienas gražiausių pajūrio medžių, kiekvienos laja – skirtinga. Prieš tapydamas būtinai sužinau medžio amžių, man tai yra labai svarbu“, – tvirtino parodoje nuo vieno darbo prie kito vedžiodamas autorius. Seniausios jo užfiksuotos pušies amžius siekia 140–150 metų. Ir kituose R. Liaudansko grafikos darbuose dominuoja gamta ir žmogus. 2005-aisiais sukurtame cikle „Vasara“ autorius bando perteikti žmogaus portretus skirtingų gamtos laikų fone. Jo darbų technika yra mišri – keliasluoksnė, klijuota ir deginta. Išbandė ir akvarelę ant glamžyto popieriaus, kurio kraštus taip pat „pasendino“ apdegindamas. Kitą grafikos darbų ciklą „Mėnulio sapnas“ autorius sukūrė panaudodamas blizgius akcentus, kurie, jo manymu, pagyvina paveikslus. „Tai – ne mano išgalvota technika, o jau kitų kūrėjų išbandyta. Didelis patarėjas ir mokytojas man buvo palangiškis menininkas ir poetas Vytautas Kusas“, – atviravo dailininkas mėgėjas. „Vasaros sodai“ – ne mažiau įspūdingi paveikslai taip pat romantišku pavadinimu. Jubiliejinis festivalis „Kita erdvė“ pasiekė aukštumas
Prieš 20 metų Kretingoje užgimusi teatrų festivalio „Kita erdvė. Vakarų krantas 30“ tradicija pasiekė aukštumas – šį lapkritį ji startuos vien su profesionaliais kolektyvais. Kretingos rajono kultūros centro scenoje bus parodyti spektakliai: Lietuvos nacionalinio dramos teatro – Jo Striomgreno (Stromgren) „Durys“, Oskaro Koršunovo teatro – „Terapijos“ ir Vilniaus miesto Urbanistinio šokio teatro „Low Air“ – „Kelionė namo“. Brandina publikos skonį „Visąlaik norėjosi į Kretingą atvežti spektaklius tokių teatrų, kurie šiaip jau patys čia nevažiuotų. Mano siekis – kad kretingiškiai pamatytų kokybišką teatrą. Juolab kad publikos skonis bręsta, žiūrovams nebeužtenka vien pigių komercinių pasirodymų su televizijos „žvaigždutėmis“. Tam, kad dalyvautų profesionalūs kolektyvai, reikėjo įdėti nemažai pastangų, – laiką ir galimybes su jais pradėjau derinti dar pernai, tebevykstant „Kitai erdvei“, ir nežinodamas, ar tam gausiu lėšų“, – atviravo festivalio organizatorius Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas. Pirmasis festivalis įvyko 2000-aisiais, tačiau, režisieriaus žodžiais, dar nebuvo galutinai išsikristalizavusi jo idėja. Jau tuomet kartu su šviesaus atminimo vyriausiuoju Kretingos rajono kultūros centro mėgėjų teatro režisieriumi Egidijumi Radžiumi sumanę, kad festivalio spektakliai būtų rodomi kitokioje erdvėje, todėl ir pavadinę jį „Kita erdvė“, o „Vakarų krantas“ – tai vieta, kuri būtų įdomi ir žiūrovams, ir atvykstantiems aktoriams. Pavadinime 3 laipsniai reiškė tris teatrų pakopas – tuomet festivalis turėjo vienyti mėgėjų, profesionalų ir jaunimo teatrus. Tačiau pastaraisiais metais šiame projekte, teigė režisierius, beveik nebeliko mėgėjiško teatro, nes Kretingoje gyvuoja turtinga mėgėjų teatrų tradicija „Vėinė jouka“.
Don Žuano vaidmenyje – balsingasis kraštietis
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytos Volfgango Amadėjaus Mocarto operos „Don Žuanas“, rodomos šįvakar Žvejų rūmuose, pagrindinės Don Žuano partijos atlikėjas – kraštietis Mindaugas Rojus. Žavingąja Dona Ana scenoje šįvakar taps Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro primadona Rita Petrauskaitė, Dona Elvyra – žinoma solistė Gabrielė Kuzmickaitė, o Komandoru – Vilius Trakys. Diriguoti „Don Žuano“ spektaklių Klaipėdon sugrįžta pastatymo muzikos vadovas, žymus austrų dirigentas Josefas Valnigas (Wallnig) „Mozarteum“ universiteto profesorius, 2006 m. Zalcburge įkūręs Mocarto operų institutą. Pasak muzikologės Daivos Kšanienės, šios operos sėkmė – ne atsitiktinumas: ją lėmė puikios atlikėjų komandos susiklausymas ir įveikta gan aukštai pakelta meninio profesionalumo kartelė. Svarbiausias operos pasisekimo garantas – įspūdingas dirigento J. Valnigo darbas. „Don Žuano“ pastatymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisavo Jonas Vaitkus, scenografiją jam sukūrė Gintaras Makarevičius, o ryškiais stilizuotais kostiumais pasirūpino dailininkė Sandra Straukaitė.
„Smilčių“ informacija
Filmu įamžins meilės simbolį – Anikę iš Taravos
Teatro aikštėje stovinti Anikės iš Taravos skulptūra yra tapusi Klaipėdos miesto legenda, savitu meilės himnu, kurį jau 400 metų gieda abi – lietuvių ir vokiečių – tautos. Kodėl atsirado ši skulptūra, koks jos likimas ir kuo ji svarbi Klaipėdai? Į šiuos klausimus sumanė atsakyti Europos filmų festivalių „Go Debut“ organizatorius kultūrologas Kęstutis Meškys, išvien su vilniete režisiere Inesa Kurklietyte kuriantis kino juostą „Anikė. Meilės istorija“. Nugriovė prieškariu pastatytą K. Meškys, parengęs scenarijų ir pasirūpinęs, kad projektas gautų Klaipėdos miesto savivaldybės finansinę paramą, „Pajūrio naujienoms“ priminė Anikės skulptūros istoriją. Ji buvo pastatyta Teatro aikštėje 1912 m., tačiau Hitlerio laikais nugriauta: „Sklando legenda, kad ji buvo vienintelė, atsukusi nugarą Hitleriui, sakančiam kalbą iš teatro balkono. Neva dėl to įsakyta ją nugriauti. Tačiau labiau tikėtina, jog dėl to, kad vietoj Anikės ketinta pastatyti paminklą pačiam fiureriui. Abiejų tautų – lietuvių ir mėmelenderių, taip vadinamų Mėmelyje gyvenusių vokiečių palikuonių, rūpesčiu Taravos Anikė buvo atstatyta prieš 30 metų ir vėl tapo Klaipėdos miesto simboliu“, – pasakojo filmo sumanytojas. Jis sakė, jog, gyvendamas netoliese, per kone tris nepriklausomybės dešimtmečius su kamera fiksavo viską, kas vyksta aplink skulptūrą – įsimylėjėlių poras, jaunavedžių priesaikas, fotosesijas, šventes, ekskursijas. Susikaupė daug medžiagos, kurią ir pasiūlęs režisierei I. Kurklietytei, ir prieš metus, subūrę komandą Lietuvoje bei Vokietijoje, jie pradėjo kurti kino juostą, kurios tikslas – per miesto simbolį Taravos Anikę papasakoti apie pagrindinę Klaipėdos miesto Teatro aikštę, jos prieštaringą istoriją ir reikšmę miestiečių gyvenimui.
KŪRYBOS KRAITĖ
Nuotraukose galima įžvelgti žmogaus sielą
Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje kretingiškė Augustė Gerikaitė ir jos kolega Šarūnas Jaskutėlis surengė fotografijos parodas, kurios veiks visą rugsėjį. Dviejų fotografiją Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio mokymo centre studijuojančių kūrėjų darbuose gausu kontrastų, tačiau kiekvienas kadras pasakoja savo istoriją. Fotografijos studijos – atsitiktinumas „Juodame fone“ yra pirmoji personalinė Augustės Gerikaitės paroda, ją įkvėpė teatras: „Scena – juoda, tuščia terpė, kurioje gali gimti bet kas. Man juoda spalva reiškia teatrą, juodame fone lieka tik žmogus. Parodoje eksponuojamos nuotraukos padarytos fotostudijoje, kuri tuo momentu tapo scena, nuotraukoms pozavo mano bendrakursiai“, – sakė menininkė. Jos nuotraukos padarytos senu tėčio fotoaparatu „Zenit“ ir rusiška juosta. „Buvo sudėtinga, svarsčiau, ar pavyks. Išryškinus juostą pamačiau, kad išėjo geri kadrai, vėliau dėstytoja pasiūlė padaryti nuotraukų parodos variantą“, – tikino pašnekovė. Kiekvienas žmogus skirtingai mato nuotraukas, tad, A. Gerikaitės teigimu, sudėtinga pasakyti, kokia pagrindinė parodos žinutė lankytojams. Augustės mintis – žmogus pereina per tamsą ir joje dažnai tenka pasikliauti ne tuo, ką matai, o ką jauti, pasitikėti savimi ir intuicija. Parodoje eksponuojamose nuotraukose matomos rankos gelbsti gyvybę, sukuria draugystę. Fotografuojant juostiniu aparatu, ne visada ryškiai matosi fokusas. Kartais nuotraukos išryškinamos išblukusiu vaizdu, tačiau tai sukuria tam tikrą paslaptį, o ekspozicijos lankytojams lieka interpretacijos galimybė patiems suprasti kadrą. Pašnekovė tikino, kad fotografuojant juostiniu fotoaparatu reikia apgalvoti, kokį vaizdinį norisi užfiksuoti, nes juostoje ribotas kadrų kiekis, tačiau kadrai neatrodo tokie tušti, kaip skaitmeniniai, juose galima įžvelgti žmogaus sielą. Merginai patinka kinas, dažnai tai – ir įkvėpimo šaltinis. Ji bandė stoti į režisūros studijas, tačiau nesėkmingai. Kadangi režisūros kursas renkamas kas dvejus metus, A. Gerikaitė nutarė stoti į fotografiją profesinėje mokykloje ir šį laikotarpį išnaudoti produktyviai, ir dėl tokio sprendimo ji visiškai nesigaili. Augustė Gerikaitė siekia sulaužyti visuomenėję gajų stereotipą, kad į profesines mokyklas eina nieko nemokantys ir žemo išsilavinimo žmonės. „Iš pradžių buvo sudėtinga sau pripažinti, kad mokausi ne režisūros aukštojoje mokykloje, o fotografijos profesinio mokymo įstaigoje. Vis dėlto, visas kursas labai susidraugavo, tapome viena didele šeima.“ Pašnekovė mano, kad žmonės turėtų nebijoti kažką išbandyti naujo. „Jei nežinai, ką nori veikti gyvenime, mokymasis profesinėje mokykloje yra puiki galimybė išbandyti save. Juk bet kuriuo metu gali stoti į aukštąją mokyklą ir įgyti bakalaurą. Žmonės turėtų keisti neigiamą požiūrį apie profesinio mokymo įstaigas“, – nuomone dalinosi A. Gerikaitė.
Nuotraukose – kalbantys vaizdai
Rugsėjo 11 – spalio 6 dienomis Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje veiks Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos paroda „Sublime 3“. Susitikimas su autoriumi įvyks rugsėjo 15 d., sekmadienį, 15 val. Virginijus Kinčinaitis geriausiai žinomas kaip esantis kitoje vaizdo pusėje – ne kūrimo, bet tyrimo. Tačiau atsivertus menotyrinius šio autoriaus veikalus, pirmiausia išaiškėja, kad jis nuolat jautėsi persekiojamas vaizdų, jam visada rūpėjo vaizdų elgsena, poveikis, ilgainiui teko išrasti savo atsaką. Šioje parodoje V. Kinčinaitis – ne kuratorius ir ne rašytojas, o fotografas arba kalbantysis vaizdais. Sublime – tai asociatyviai komponuojamų fotografinių vaizdų telkinys, kurį autorius sukaupė per kelerius metus. „Fotografuodamas V. Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų... Kinčinaičio vaizdų pasaulio turtingumas ugdo erdvinį mąstymą, pasaulio tarpusavio ryšių sudėtingumo pajutimą, plečia bendrumo suvokimą. Jo meistriškoje vaizdų iškalboje plyti išmintis, gyvenimo geismas ir svarbiausia – geras humoras. Sekti Kinčinaičio vaizdų pasaulį yra nepamainomas malonumas“, – parodos anotacijoje skelbia menotyrininkė Monika Krikštopaitytė.
„P. n.“ informacija
Rekordinis Stasio Povilaičio parašas
Palangos koncertų salės fasadą puošiantis dainininko ir dainų tekstų autoriaus Stasio Povilaičio autografas oficialiai pripažintas didžiausiu parašu šalyje. Šį Lietuvos rekordą įregistravo agentūra „Factum“. Ilgą laiką Palangoje gyvenusio bei koncertavusio S. Povilaičio vardas yra itin glaudžiai susijęs su kurortu. Buvusioje Palangos vasaros estradoje, po rekonstrukcijos virtusioje modernia Palangos koncertų sale, dešimtmečius aidėjo S. Povilaičio dainos, džiuginusios visą Lietuvą. Tad maestro autografas, papuošęs šios salės fasadą, tarsi įprasmina Lietuvos estrados istoriją, S. Povilaičio ir šios salės neatsiejamą tarpusavio ryšį. S. Povilaičio autografas yra 6,96 m ilgio ir 1,19 m aukščio. Jis ant Palangos koncertų salės fasado buvo atidengtas šios vasaros pradžioje. Kompoziciją „Autografas“ sukūrė skulptorius Romas Klimavičius ir architektė Gerda Antanaitytė.
„Smilčių“ informacija
|
|
