|
|
|
SmiltysAtgimė garsaus peizažisto kūryba
Šią savaitę į Kretingos rajono kultūros centro parodų salę iš Kretingos muziejaus atgabenta žinomo mūsų krašto peizažisto Kurto Skroblio darbų paroda. Ji skirta Tautodailės metams ir kūrėjo 20-osioms mirties metinėms paminėti. Parodoje iš viso eksponuojama 18 darbų, kuriuose dominuoja gimtojo krašto – girių, upių vakaro sutemų, pamiškių – vaizdai. K. Skroblio nutapyti vaizdai – sodrių, šiltų spalvų, jais kūrėjas jam būdingu stiliumi ištransliavo ramybę, santūrumą, gerumą. Kretingos rajono kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė sakė, kad darbai nutapyti apie 1970–1980 metus, kurie tautodailininko gyvenime buvę patys kūrybingiausi. „Norėjosi, kad Valstybės atkūrimo dieną kretingiškiai prisimintų, kokį tautodailės ąžuolą subrandino mūsų žemė, kokį ryškų pėdsaką jis paliko Kretingos rajono kūrybiniame gyvenime“, – kalbėjo J. Jonauskienė. Jos žodžiais, aktyviai dalyvaudamas Klaipėdos tapytojų klubo „Guboja“ veikloje, K. Skroblys išugdė būrį talentingų kūrėjų, turėjo įtakos kitų krašto peizažistų – Eduardo Stalmoko, Alfonso Sereikos, Jurgio Račkausko – kūrybai. Nuolat būdamas gamtos apsuptyje, nes pagal specialybę – agronomas, perdien pamatytus įspūdingiausius vaizdus K. Skroblys vakarais ar savaitgaliais sėdęs prie molberto perkeldavo į drobes. Tapyba buvo mėgstamiausias K. Skroblio užsiėmimas, jis tapė apylinkių gamtovaizdžius visais metų laikais. Menu besidominčius kaimo ir viso rajono žmones labiausiai žavėjo jo nutapytų peizažų realistiškumas, įvairovė, nuostabus koloritas, atitinkantis metų laikų kaitą ir nuotaiką. Buvo gana produktyvus tapytojas – iš viso nutapė apie 2 tūkst. paveikslų, surengė 10 personalinių parodų. Teptuką pirmą kartą į rankas K. Skroblys paėmė 1957-aisiais, 1974 m. tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nariu. Nuo to laiko dalyvavo beveik visose Liaudies meno draugijos organizuojamose parodose, svarbesnės jų – 1974–1975 m. tuometiniame Leningrade, 1979 m. – Vilniuje. Kretingos muziejuje pirmąją personalinę savo kūrinių parodą surengė 1980-aisiais. Nemažai tautodailininko kūrinių iškeliavo į privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje, – jų įsigijo ir Kretingos muziejus. --- K. Skroblys gimė 1936-ųjų liepą Šimkų kaime Klaipėdos rajone. 1962 m. tapo Kretingos rajono Piliakalnio kolūkio pirmininku, jam vadovavo 15 metų. 1975 m. K. Skroblys buvo paskirtas Laukžemės-Piliakalnio kolūkio pirmininko pavaduotoju. 1992 m. išsikėlė gyventi į atkurtą tėvų ir senelių ūkį Klaipėdos rajono Peskopų kaime, pats suprojektavo sodybą. Mirė 2000 metų sausio 30 dieną.
Muzika – hobis, tapęs darbu
Iš Kretingos rajono, Raguviškių kaimo, kilusi 26-erių Monika Mėčiutė dažnai pastebima televizijos ekranuose. Nors mergina šiuo metu Vilniaus Mykolo Riomerio universitete siekia įgyti lyderystės ir pokyčių vadybos magistro laipsnį, ji aktyviai dalyvauja muzikiniuose projektuose ir teigė, kad muzika ją lydi visą gyvenimą. ėkinga už vokalo pamokas M. Mėčiūtė tikino, kad muzika jos gyvenimo dalimi tapo vaikystėje. „Raguviškiuose rengėme mažus spektaklius, kurių metu ir dainuodavome. Tąkart buvau tik apie penkerių metų, tačiau turėjau troškimą mokytis muzikos paslapčių“, – pirmuosius žingsnius scenoje prisiminė pašnekovė. Sulaukusi septynerių, M. Mėčiūtė pradėjo mokytis Kretingos meno mokykloje groti fleita. Besimokydama ten, mergina dalyvavo „Dainų dainelėje“ ir instrumentinės muzikos konkursuose: „Tai – kardinialiai skirtingos patirtys. Supratau, kad dainavimas yra tai, ką labai mėgstu, o su fleita nenoriu sieti savo ateities.“ Už pirmąsias vokalo pamokas ji yra dėkinga mokytojai Mildai Trušauskaitei. „Pamenu pertraukas Marijono Daujoto mokykloje po 3 pamokų, kai kartu su mokytoja ir pussesere Laura Mažonyte beveik kasdien susirinkdavome trumpai dešimties minučių repeticijai. Tai buvo nuostabi praktika ir patirtis“, – prisiminė M. Mėčiūtė. Merginos sėkmingai dalyvavo „Dainų dainelėje“ ir įvairiuose renginiuose, tačiau, anot pašnekovės, pusseserių duetas šiandien atgimsta tik per giminės susitikimus: „Per aštuonerius metus daugybė dalykų pasikeitė, jaučiame, kad ir mudviejų balsų skambesys bei darna pakito.“ Baigusi medicinos diagnostikos studijas Vilniaus kolegijoje, M. Mėčiūtė 6-erius metus dirbo odontologijos klinikoje asistente. Praėjusiais metais ji nutarė keisti savo gyvenimą – išėjo iš darbo, pradėjo studijuoti ir dirbti IT kompanijoje. „Darbo pozicija odontologijos klinikoje buvo puiki, man patiko dirbti, tačiau norėjau augti ir tobulėti“, – pokyčių priežastis įvardijo pašnekovė.
Fotografijose – sugautas paukščio žvilgsnis
Salantų regioninio parko ekologu dirbantis ir su fotoaparatu gamtoje nesiskiriantis 28-erių Antanas Kubilius parko direkcijoje surengė savo fotografijų parodą „Žemaitiškas žvilgsnis“, kuri netrukus iškeliaus į Kūlupėnų, o vėliau – ir į Kretingos Motiejaus Valančiaus viešąją bibliotekas. Vaikštinėti po Kūlupėnų, iš kur kilęs, apylinkes, stebėti gamtą, o išvien – ir fotografuoti A. Kubilius sakė pamėgęs dar vaikystėje. „Išeidavau į gamtą, rinkdavau ir apžiūrinėdavau visokius vabalus, po to pradėjau stebėti paukščius. Tėvai nupirko pirmąjį fotoaparatą. Įsirengdavau slėptuves, kad galėčiau arčiau prisivilioti paukščius, ypač retesnius ir įdomesnius – yra pavykę nufotografuoti erelių, juodųjų gandrų, vandeninį strazdą. Šis paukštis į Lietuvą atskrenda tik žiemoti, bėgioja ir maitinasi po vandeniu. Jį aptikti yra gana sudėtinga. Įdomių kadrų būna per paukščių migraciją“, – apie besitęsiantį pomėgį kalbėjo pašnekovas. Studijų metais kartu su kitais bendraminčiais dalyvavo fotomenininkų klubo „Naturephoto“ veikloje, kartu rengdavo parodas, darbus siųsdavo į Lietuvos gamtininkų rengiamus konkursas. Konkursai būdavę rengiami pagal atskiras temas, – ligi šiol pašnekovui įsiminė vienas jų „Gintarinis žaltys“.
Tatuiruotės – menas visam gyvenimui
Kūlupėniškis 20-metis Egidijus Jonušas Šiaurės Airijoje save atskleidė kaip tatuiruočių meistrą. Jo teigimu, daryti tatuiruotes 100 proc. yra menas. Į šią industriją patekti sunku Vaikinas tikino, kad jam labai pasisekė, nes iš karto surado tatuiruočių meistrą, kuris sutiko jį mokyti. Tačiau iš tiesų patekti į šią industriją yra pakankamai sudėtinga. Tai įrodo ir Egidijaus meistro pavyzdys. „Vieni meistrai yra atviri, kiti nenori mokyti naujokų. Pradedančiajam dažnai tenka nemažai patirti, kad pavyktų surasti žmogų, kuris sutiktų mokyti. Mano meistro istorija tai tik įrodo. Jis ilgai ieškojo, kol kas nors priims, teko išleisti ir nemažai pinigų“, – pasakojo E. Jonušas. Kūlupėniškio mokytojas buvo užsispyręs, todėl pas vieną meistrą jis ėjo darytis tatuiruočių sau, už kurias sumokėjo maždaug 2 tūkst. svarų. Tam meistrui jis papasakojo apie savo norą mokytis, tačiau šis tik atkirto, kad nieko panašaus gali nesitikėti ir kad jis netaps tatuiruočių meistru. „Mano mokytojas buvo užsispyręs ir pas meistrą ėjo tol, kol šis sutiko pradėti mokyti. Tačiau tai nebuvo pabaiga. Iki realių mokymų jis metus laiko salone dirbo kaip tarnas – darydavo viską, ką jam liepdavo, net jeigu tai būdavo absurdiški dalykai“, – tvirtino jaunuolis, akcentavęs, kad po metų jo meistras pasiekė tikslo ir buvo pradėtas mokyti, dabar jis – ir šios srities profesionalas. Egidijui pasisekė kur kas labiau, nes pirmas salonas, į kurį jis užėjo, priklausė būtent dabartiniam jo mokytojui: „Meistras nenorėjo, kad patirčiau tą patį, ką jam teko patirti, todėl mielai sutiko mane mokyti.“
KŪRYBOS KRAITĖ
Kūrybos įžvalgos – lyg rasa, iškritusi ant pienės
Kretingos bažnyčios chorvedė, pedagogė ir giesmių kūrėja Rasa Lapienė, viešojoje erdvėje labiau žinoma kaip Rasa Pienė, savyje slypėjusius kūrybos klodus pagaliau atvėrė fotografijai – kiekvieną užfiksuotą vaizdą ji geba įvilkti į gilią, jį sustiprinančią mintį. „Pagaliau galiu daryti tai, ką tikrai noriu, ką seniai brandinau savyje – fotografuoti. Ir dar daugiau. Per fotoobjektyvą pamatau vaizdą, ir mintys rimuojasi pačios. Savaime išeina iš gilumos, abi – nuotrauka ir mintis – viena kitą papildo ir sustiprina, lyg dvi paralelės, jų sintezė“, – atviravo profesionali muzikė ir savamokslė fotografė. Rasa jau anksčiau buvo surengusi 2 personalines fotografijų parodas arbatinėje „Špitolė“ ir Kretingos bažnyčios galerijoje. Yra išleidusi 5 kompaktines savo įrašytų giesmių plokšteles, vieną jų 2015-aisiais, pavadintą „Malonės vėjas“, – dvigubą. Menininkė salė labiausiai mėgstanti fotografuoti gamtos vaizdus ir žmones netikėtais rakursais, ypač – veidus, kuriuose atsispindi emocijos, vaizdus, kuriuose žaidžia šešėliai ir šviesa. Tai gali būti bet kur – gatvėje, bažnyčioje, darbe netikėtai pagautos žaismingos ir netikėtos akimirkos. Tačiau labiausiai kūrybiniai proveržiai ją aplankantys, fotografuojant jūrą – ji tokia gili, mąsli ir bekraštė, kaskart vis kitokia, kaip ir bėgančios žmogaus mintys. Arba būnat miške, braidžiojant po samanotus pušynus.
Į žaislų pasaulį įvedė „Mažasis princas“
Kretingiškė 27-erių Inga Paulauskaitė siuva žaislus, – sukūrė visą jų seriją, susijusią su populiarių literatūros kūrinių bei pasakų herojais ir skyrė juos vos vienerių savo sūnėnui Arnui, kad šis kuo įdomiau pažintų jį supantį pasaulį. Pirmoji buvo lapė, atkeliavusi iš Antuano de Sent Egziuperi „Mažojo princo“. Kūrėja sakė, jog jai labai įstrigusi mintis iš šio kūrinio, kai berniukui Lapė pasakiusi, kad dabar esanti tik lapė, bet, kai jiedu susidraugaus, ji būsianti vienintelė. „Kai brolio Dariaus šeima laukė pagausėjimo, pasakė, kad dovanų labiausiai norėtų rankų darbo žaislo. Dabar tokie ypač vertinami. Žinojo, kad mėgstu sau pasisiūti ir nusimegzti rūbų. Taip į sūnėno kolekciją ir atkeliavo manoji lapė. Antroji buvo žirafa iš „Daktaro Aiskaudos“. Po to sekė liūtas, tigras, koala, dramblys, meškėnas ir kiti. Kas mėnesį kūriau po vis kitokį žaislą, kad vaikas, vėliau girdėdamas ir skaitomas pasakas, susipažintų su gyvuoju pasauliu“, – sakė I. Paulauskaitė. Jauna moteris neslėpė, jog sąmoningai atsisakiusi meškinų, zuikių ir šuniukų, nes šiais užverstos parduotuvių lentynos. Ilgainiui apie jos pomėgį sužinojo ir aplinkiniai, tad dabar sukurianti žaislų ir pažįstamų vaikams. Atskirą žaislų kolekciją pasiuvo ir Kretingos rajono Motiejaus Valančias viešojoje bibliotekoje surengtai kalėdinei mugei. Jos kalėdiniai žaislai šioje mugėje, gausybės puošmenų bei dekoracijų fone, traukė akį savitumu ir originalumu, – dviejų vienodų nebuvo. Tačiau, atviravo pašnekovė, žmonės jais labiau tik pasidžiaugdavę: „Manau, kad šiandien esame visko pertekę. Ne visi įvertina rankų darbą, – kitiems minkštas žaislas atrodė nevertas kelių eurų, kai ryškių serijinių gamyklinių apstu prekybos centruose bei dėvėtų rūbų parduotuvėse.“ I.Paulauskaitės žaislai kruopščiai pasiūti: suderintos ir preciziškai apgalvotos detalės. Kūrėjos žodžiais, lavinant estetinį vaiko skonį, ir žaislo rūbai turi būti tvarkingi bei stilingi. Kai kuriuos ji numezga ar apneria vąšeliu. Rūbams naudoja namie atlikusias skiautes arba perka naudotas medžiagas ar drabužius. Nes, akcentavo, jai esą labai svarbus ekologinis požiūris tausoti gamtą, antrąkart panaudojant tai, kas įprastai išmetama. Siūti žaislus anksčiau neturėjusi patirties, to mokėsi iš interneto. Tačiau ten pateiktos tik idėjos, o iškarpas turėjusi susigalvoti pati. „Siūdama pagal tą pačią iškarpą kitą žaislą, jo neatkartoju. Identiškai ir neišeitų, o ir sąmoningai to vengiu“, – tvirtino pašnekovė. Prie kiekvieno žaislo kelnyčių – kol kas ji tik berniukiškai rengė savo žaislus – pritvirtina savąjį braižą patvirtinančią emblemėlę „Pagaminta su meile“. „Didelių ambicijų neturiu, – sukūriau žaislų kolekciją mylimam sūnėnui. Šis užsiėmimas man buvo labai mielas. Dabar galvoju siūti labiau buičiai skirtus reikmenis, atsižvelgiant į didėjantį žmonių gyvensenos polinkį į ekologiją“, – atviravo Palangoje viešbučio administratore dirbanti I. Paulauskaitė.
Realistinis Augustės Santockytės „Pojūtis“
Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje iki sausio 14 d. dar galima aplankyti jaunos tapytojos Augustės Santockytės retrospektyvinę parodą „Pojūtis“. „Esu Augustė Santockytė, tapytoja ir… truputį architektė, gimusi gražiame Kretingos mieste. Piešimas, tapyba, meniniai, kūrybiniai užsiėmimai mane lydi nuo pat mažumės. Menas, kūryba, buvę tik pomėgiais, pamažu peraugo į norą tapti profesionalia menininke“, – parodos anotacijoje prisistato tapytoja. A. Santockytė 2018 metais baigė Vilniaus dailės akademiją, įgijo architektūros bakalauro laipsnį, tačiau būtent tapyba yra jos pašaukimas ir kasdienybė: „Studijavau architektūrą, nes tikiu, kad visos meno sritys tarpusavyje yra susijusios, architektūra su tapyba – taip pat. Architektūros studijos praplėtė mano, kaip jaunos kūrėjos, akiratį, išmokė su atsakomybe žiūrėti į meną, kūrybą, idėjas“. Pasak dailininkės, jos paveikslai gimsta iš daugybės eskizų, svajonių, prisiminimų, kelionių, netekčių, pastebėjimų. „Tapydama „žvelgiu“ į savo pačios jausmus, patirtis. Kuriu žmogui, o kuriant kyla egzistenciniai, moters esybės, meilės svarbos klausimai. Mane visuomet žavėjo realistiniai-hiperrealistiniai paveikslai. Kūryboje būtent tai ir atsispindi. Realybė kartais persipina su moksline fantastika, jos elementais, siurrealizmu, simbolizmu. Hiperrealistinė tapyba – tarsi meditacija“, – prisipažino dailininkė. „Ne vienas parodos lankytojas, atėjęs apžiūrėti Augustės parodos, pasijuto, švelniai tariant, keistai, o gal net apgautas. Daugelis, ko gero, taip ir išėjo nesupratę, ką gi jaunoji tapytoja eksponuoja: tapybos darbus, fotografiją ar kažkokios miksuotos technikos atspaudus. Buvo tokių, kurie mažesnio formato paveikslus (dalis jų ne kabo ant sienos, o yra išdėlioti) vartė prieš šviesą, bandydami įžiūrėti dažo pėdsakus arba, niekam nematant, pirštais lietė drobes, nes negalėjo patikėti, kad tai, ką jie mato, yra nutapyta. Itin preciziškai nutapyti Augustės darbai įžiebė rimtas diskusijas apie meno turinio ir formos santykį,“ – šitaip jaunos kretingiškės menininkės parodą pristatė Klaipėdos viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė.
„P. n.“ informacija
Pagarba viskam, kas gyva
Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje atidaryta 49-erių menininko iš Kretingalės Valentino Dilgino akvarelės darbų paroda. Paveiksluose – pažįstami Kretingos apylinkių bei Žemaitijos krašto vaizdai, atspindintys giluminį žmogaus ryšį su gamta. V. Dilgino darbuose itin juntamos sąsajos su senąja baltų kultūra, pasaulėjauta ir filosofija, sakraliniu pasaulio suvokimu, todėl gausu etnokultūrai būdingų simbolių bei ženklų. Menininkas neapsiriboja vien akvarelėmis, jo kūrybos diapazonas – itin platus: jis kuria iš gintaro skulptūrėles, amuletus ir dalyvavo tarptautinėje gintaro ir juvelyriškos parodoje „Amber Trip 2004“, taip pat drožia iš medžio skulptūras ir skrynias, užsiima žalvario juvelyrika. Menininkas jau surengė kelias akvarelės darbų parodas Žemaitijos miestuose, dalyvauja tarptautiniuose pleneruose, o 2016-aisiais kartu su 15 Lietuvos akvarelininkų grupe atstovavo šaliai tarptautiniame simpoziume „Fabriano in Acquarello“ Italijoje. Kretingos meno mokykloje kūrybinių pradmenų gavęs, Telšių taikomosios dailės technikume medžio apdirbimo technologijas studijavęs, o vėliau Klaipėdos universitete turizmo ir rekreacijos bakalauro bei teatrologijos magistro diplomus įgijęs, V. Dilginas pasižymi plačiu požiūrių diapazonu, įvairiapuse veikla. Menininkas gilina žinias etnokultūroje ir dalijasi jomis per edukacinius užsiėmimus, rengia baltiškas apeigas. Jis – ir aistringas keliautojas: noras pažinti kitų šalių papročius nuvedė jį į Maroką, Egiptą, Indiją, Izraelį, Turkiją, Siriją, Vietnamą, Singapūrą, Braziliją, Argentiną, Gvatemalą, Panamą ir kt šalis.
„P. n“ informacija
Sėkmę atnešė malūno „šokis“ su žvaigždėtu dangumi
Laukžemėje gyvenantis fotografas Karolis Bakūnas, įamžinęs garsųjį Lazdininkų, arba darbėniškių prezidentiniu pramintą, malūną, „Fujifilm“ praėjusių metų talento konkurse su šia nuotrauka pelnė nugalėtojo vardą. Įteikė ir Prezidentui Žvaigždėto dangaus fone įamžinęs Nausėdų giminės malūną Karolis ne tik konkurse laimėjo I vietą – jo nuotrauka buvo įteikta ir pačiam LR Prezidentui Gitanui Nausėdai. Pirmosios vietos nugalėtojas taip pat laimėjo kelionę į Fuerteventurą, salą, kurioje įvyko kūrybinė stovykla su vienu žinomiausiu šalies fotografu Algiu Krikščiūnu. Fotografas konkurse dalyvavo trečią kartą, pirmą kartą pateko į finalą, tačiau iškovoti pergalės nepavyko. Antrą kartą sekėsi kiek prasčiau, tačiau jis nepasidavė, ir trečias kartas jam atnešė nugalėtojo titulą. Karolis „Pajūrio naujienoms“ atskleidė ir įdomią šios nuotraukos atsiradimo istoriją. „Kiekvienais metais konkursui pateikdavau portretines nuotraukas, tačiau šįkart kilo mintis nusiųsti Lazdininkų malūną, kurio nuotrauką buvau padaręs prieš trejus metus ir padėjęs ją „į stalčių“, – prisiminė jis. Padaryti šią nuotrauką K. Bakūną įkvėpė laisvė: „Laisvė ne nuotraukoje, o savyje. Dažniausiai naktimis fotografuoju, kai norisi pabėgti nuo darbinės rutinos ir vėl pamėgti fotografiją.“ Sustabdyta žvaigždėto dangaus ir Lazdininkų malūno „šokio“ akimirka iš dalies buvo atsitiktinė. „Darant šią nuotrauką atsidūriau geru laiku tinkamoje vietoje. Pro šalį važiavo mašina, kuri apšvietė malūną, o ir dangus buvo itin giedras, todėl ši nuotrauka yra koreguota nedaug, – kalbėjo fotografas pasidžiaugęs savo pasiekimu. – Ši nuotrauka man – tarsi Leonardui da Vinči „Mona Liza“. Kartais padaryti maži dalykai gali virsti realybe, todėl šis darbas man primena, kad niekas nevyksta be reikalo.“ Ne viena Karolio nuotrauka yra daryta naktį Laukžemės kaime. „Kretingos rajone dažniausiai sukiojuosi aplink Laukžemę, tad visi naktiniai darbai ten ir „gimsta“, – sakė K. Bakūnas. – Rajonas, kaip ir visas pajūrio regionas, mane įkvepia savo žvaigždėtu dangumi, tokio niekur kitur Lietuvoje nerasite.“ |
|
