|
|
|
SmiltysVisi 088 188 881 882 namie.
Muzikės širdį pavergė tapyba
Rami, švelni, graži, talentinga, bet labai kukli – tokiais epitetais Kretingos M. Valančiaus viešosios bibliotekos Darbėnų filialo vedėja Danutė Paulikienė apibūdino pirmąkart savo tapybos darbus viešai parodyti išdrįsusią darbėniškę Astą Moncevičiūtę-Šaulienę. Miestelio visuomenei prisistatys „Ir kas galėjo pagalvoti, kad Palangos globos namuose slaugytojos padėjėja dirbanti mūsų miestelio gyventoja Asta laisvalaikiu tapo tokias grožybes?“ – stebėjosi D. Paulikienė. Jos žodžiais, gal tie paveikslai taip ir būtų ilgam likę už uždarų durų, jeigu ne 10 metų Berlyne gyvenanti jaunėlė kūrėjos dukra Inesa, prieš Motinos dieną, mamai nė nenutuokiant, mobiliuoju telefonu nufotografavusi ir atsiuntusi jos tapybos darbų nuotraukas. Dabar jau tie darbai – daugiausia natiurmortai, išraiškingos gėlės, – džiugindamos knygų pasikeisti atėjusius skaitytojus, puikuojasi ant bibliotekos sienų, o Darbėnų miestelio visuomenės susitikimas su autore numatytas liepos 3-iąją. Iš profesijos Asta – muzikė, Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje yra baigusi chorinį dainavimą, tačiau pagal specialybę nėra dirbusi nė vienos dienos. Įstojo ten baigusi Kretingos meno mokyklą ir 9-ias tuometinės Darbėnų vidurinės mokyklos klases. „Jauna buvau, tada buvo kitas ir supratimas – menkai nusimaniau, koks tai būtų darbas, mokslus baigus, niekas per daug ir nešnekėjo, neaiškino, o man, matyt, ne ką ir terūpėjo“, – juokėsi ji. Tačiau tie studijų metai Panevėžyje vis tiek davė savo: praplėtė akiratį, svarbiausia, išugdė muzikinį skonį. Muzika Astą per gyvenimą lydi iki šiol – mielai įsijungia pasiklausyti klasikos arba gero roko. Tik liaudiškas stilius patinka ne taip stipriai.
„Mėguva“: dainingiausi Palangos krašto etnokultūros ambasadoriai
Vienbalsės pamario krašto ir vietinių šventojiškių dainos, daugiabalsės žemaičių dainos, senosios „kantičkų„ giesmės, romansai, sakmės ir pasakojimai, rateliai, žaidimai, šokiai ir instrumentinė muzika, šiuolaikinės folkloro interpretacijos, sutartinės ir kalendorinės kitų regionų dainos – visa tai jau daugiau nei trisdešimt metų galima išgirsti ir pamatyti „Aukso paukšte“ įvertinto Palangos kultūros ir jaunimo centro folkloro ansamblio „Mėguva“ koncertuose. Skaičiuoja ketvirtą dešimtį Folkloro ansamblį, pasivadinusį istorinės kuršių žemės, kurios centru buvo Palanga, pavadinimu – „Mėguva“, kartu su penkiomis bendramintėmis 1988 m. subūrė šio krašto etnokultūros puoselėtoja Zita Baniulaitytė. „Iš kur meilė folklorui, etnokultūrai? Manau, kad visi mes ją turime. Juk ir patys, ir mūsų tėvai, seneliai augo su gimtojo krašto kultūra, tradicijomis. Su dainomis. Tai buvo jų gyvenimas, kuris ir mums persidavė – vieniems daugiau, kitiems mažiau. Mane savo laiku pagavo toji banga, kai buvo atsigręžta į dabar vadinamą etnokultūrą, kai prasidėjo visokeriopas atgimimas. O didžiausią postūmį suteikė 1987 m. Vilniuje įvykusi konferencija „Liaudies kūrybos palikimas dabarties kultūroje“. Būtent po šios konferencijos ir kilo sumanymas suburti folkloro ansamblį.
Nuo interjero puošybos grįžtų prie gintaro skulptūrų
Nemarusis Baltijos auksas – gintaras – jau prieš dešimtmečius pakluso kretingiškio 49-erių menininko Sauliaus Miltakio rankoms: taip gimė subtiliomis detalėmis ir ypatingu kruopštumu stebinantys suvenyrai – laivai, įvairios graviruotos miniatiūrinės skulptūrėlės. Tačiau šiandieną S. Miltakis duoną valgo iš sieninės puošybos ir interjerų dekoravimo, bet, atviravo, mielai sugrįžtų prie gintaro. Aukščiausia kūrybos viršūnė Dar sovietmečiu S. Miltakis tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume įgijęs meninio medžio apdirbimo specialybę, bandė kurti medžio skulptūras, įsirengė dirbtuves, kuriose gamino vienetinius baldus, puoštus drožinėtomis detalėmis. „Bet taip išėjo, kad su medžiu mažiausiai tedirbau. Jaunystėje vis žiūrėdavau į savo tėvo Vlado, liaudies meistro, gintaro darbus – jie man nedavė ramybės. Pabandžiau, taip ir pradėjau kurti vienetinius darbus, – tėvas buvo mano pirmasis mokytojas šioje srityje. Prigimtinį pajautimą turėjau, o pagrindus gavau technikume. Kūriau pagal užsakymus, kurie tuo metu iškeliaudavo į užsienį. Ir šiandien manau, kad suvenyriniai laivai ir miniatiūros buvo aukščiausia mano kūrybos viršūnė. Tuo metu norėjosi įrodyti ir galerijų savininkams, kad galiu padaryti vis geriau. Tai skatino siekti, tobulėti. O po to – stop. Ištiko krizė, pasukau į verslą, bet pasirinkau ne tą kryptį“, – atviravo menininkas. Jis sakė, kad kūrybinę krizę išprovokavo ir pokyčių siekis, noras kažką keisti: „Užsisėdėjau dirbtuvėse, dienų dienomis palinkęs prie smulkių gintaro detalių. Norėjosi judesio. Teko galvoti, iš ko užsidirbti. Tai, ką darau dabar, jau neprilygsta mano kažkada pasiektam lygiui“, – atviravo menininkas, puoselėjantis viltį kada nors vėl kurti iš gintaro.
KŪRYBOS KRAITĖ
Vaidilutės
– Tai dabar turim susirasti po tinkamą gėlę? – Aha... – O ten nerašė kokią? – Ne... Kokių norim. – Tai gal tas tulpes? – ranka tvoros pusėn mostelėjo brunetė. Už metalinio tinklo tvoros, pakalnėje virš upės, raudonavo dvi viena nuo kitos per kokį metrą nutolusios tulpės. Šviesiaplaukė šiek tiek užlaužė antakius, įdėmiai nužvelgė tvorą, apžiūrėjo vartelius: vartai atrakinti, spynos nėra. – Liepa... Liepa... – sušnabždėjo šviesiaplaukė, – Liepa, aš einu nuskinti mums po tulpę, o tu žiūrėk, ar niekas neateina. Ir ji kiek palenkusi galvą žengė pro siaurus, gyvatvore apžėlusius vartelius, įsikibo į betoninį tvoros įtvirtinimą ir šonu statydama pėdas ėmė judėti tulpių link. Nors kartelį koja ir slystelėjo, spėjo išsilaikyti ir nenudardėti šlaitu į upę. Toliau judėjo atsargiau. Pasiekusi pirmąją gėlę, nuskynė ją prie pat žemės ir tokiu pačiu lėtu žingsniu pasiekė antrąją tulpę. – Egle, o kaip praeisim? Ką, brisim per upę? – galvą pro vartus įkišo Liepa. – Ne... Apeisim aplink tvorą, ten toliau turėtų būti dar vieni vartai ir tiltas. Ir jiedvi dairydamosi kaip dvi nusikaltėlės apėjo tvorą, joje tikrai buvo dar vieneri vartai, tik štai tilto už tvoros nerado. – Na... Einšteine, tai kas toliau? – Tai ką, Liepa, šoksim. – Šoksim? – Taip. O kaip kitaip pateksime į mišką? Siaura ta upė, peršoksim. – Gerai. Bet tu pirma. Šviesiaplaukė nusileido šlaitu, kiek įsibėgėjo ir tikrai šoko per upę. Kokia tai buvo upė... Labiau priminė išsausėjusį upės vardo nevertą upeliūkštį. Ir vis dėlto tas upeliūkštis pasirodė vis tiek buvęs pranašesnis ir netgi panoręs pasiglemžti sportbatį: šokdama Eglė neapskaičiavo trajektorijos ir viena pėda tekštelėjo tiesiai į purvą. Krizendama valė vargšą batą į žolę. Tuo tarpu jos nusikaltimo bendrininkė sekti paskui neskubėjo, tik pagauta linksmos nuotaikos dairėsi. Ir vis dėlto gaila, kad neapsidairė vos čionai atėjusi... – Eglute, – bemaž visai leipo iš juoko, – Egle, tu pasuk galvą į dešinę. Dešinėje, už kokio pusantro šimto metrų, jų laukė tiltas. – Tai nešok, geriau pereik tiltu, palauksiu. – Ne... Toli tas tiltas, ir sunku šlaitu jo link eiti. Ne, aš irgi šoksiu. Ir ji lygiai taip kaip draugė įsibėgėjo, peršoko upę ir tekštelėjo purvan. Dabar abi nesėkmingai trindamos batais žolę keliavo į miško tankmę. Ir vis dėlto sportbačiai nė kiek neatgavo pirminės išvaizdos – priešingai: apkibo žole, sudžiūvusiais lapais ir šapeliais. – Ir kur tas gėles dabar reiks dėti? – Liepa knabinėjo tulpę pirštais. – Šiaip reikėtų aukuro, bet šičia tokio nerasime. Nežinau, internete rašė, kad galime ir be aukuro, atseit, reikia pajusti tinkamą vietą. Taip ir gandrinėjo lyg kokios laumės dvidešimt minučių jausdamos mišką. Galbūt būtų ir dar dvidešimt minučių jautusios, jei ne apsamanojusią miško aikštelę nutvieskusi gegužės saulė. Būtent čia abi kaip susitarusios ir pajuto. – Oi... Bet aš dabar nė nežinau, kaip į ją reikia kreiptis, – akis išpūtė Eglė, – šito tam straipsny nebuvo. – Ai, Eglut, man atrodo tu sureikšmini... Negali būti taip sunku, – ji žengė priekin, šalia pro samanas vos boluojančio akmens, – labas, Milda. Štai tau tulpė. Dovanų. Hmm... Už tai prašau atvesti man meilę iki metų galo. Iki gruodžio trisdešimt pirmos dienos. Tai... Ačiū. Ir ji padėjo gėlę ant akmens. – Na? – stebėjo draugę, – dabar tu. – Ai nežinau... Kad nesąmonė tas straipsnis buvo. – Ką nesąmonė? Tai dabar aš viena pati būsiu padariusi nesąmonę? Ne ne, man taip netinka... Išvis, neįžeidinėk Mildos. Greičiau dėk gėlę, kol neišėjo, o tai senmerge liksi. – Gerai, gerai, – ir ji nešina savo tulpe taip pat paėjėjo į priekį, – Sveika, baltų deive Milda... Aaa... Aš tau irgi atnešiau tulpę ir norėčiau paprašyti meilės. Mmm... Gal iki kitos gegužės tryliktos... Nors ne, kai turėsi laiko, tada ir atsiųsk. Matai, norėčiau kokybiškos... Gal netinkamas žodis. Tikros. Štai, tikros meilės ir būčiau tau labai dėkinga. Padėjo savo auką šalia pirmosios. Ceremonija buvo baigta. Aukotojos neskubėjo: tylėdamos vaidilutės romiai stebėjo savo paminklą meilei ir laukė. Laukė, kol kuri nors pasisuks eiti. Tas pakilus jausmas, privertęs vogti tulpes, šokinėti kaip kokioms pamišėlėms per upę ir galiausiai kalbėti niekus kažin kokiai miško fėjai buvo dingęs. Jokia Milda neatėjo, dovanų nepriėmė ir tortu viešnių nepavaišino. – Tai ką, ir viskas? – tylos neištvėrė Liepa. – Jo... Turbūt. – Kažkaip per daug paprasta. – Taip. Aš irgi ne šito tikėjausi. Gal efektų trūko: žinai, laužas, dainos, šokiai... Miško grožis ir mistiškumas dingo. Jos nusigręžė eiti. Slinko lėtai, neskubėdamos. Po kojomis trakšteldavo nuo svorio lūžtančios šakos. Galbūt šakoms skaudėjo, kad viena jų ėmė ir atgijo, o atgijusi prašliaužė greta purvinų merginų sportbačių. Šmėstelėjo šakos geltonis, draugių veidai persikreipė, ir mišką perskrodė laumiški klyksmai. Ir vis dėlto keista, kad Eglei Žilvinas nepatiko...
Laineda VAINAUSKAITĖ
Kūrybiniai ieškojimai: nuo abstrakcijų iki polimerinio molio
Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja Laukžemės bendruomenės pirmininkė Aida Mikutienė meno mėgėjus pakvietė pasigrožėti kūrybingų laukžemiškių darbais. Tiesa, jų parodos – virtualios, tačiau ne mažiau reikšmingos, siekiant atskleisti krašto žmonių kūrybinį potencialą. Karantinas privertė ir moko dirbti kitaip, kas ir neleidžia sėdėti vietoje, – A. Mikutienė sakė, kad jos sumanytasis parodų ciklas „Atokvėpis“ artimiausiu laiku pasipildys dar kelių kraštiečių darbais. – Net nustebau, kiek yra kuriančių, meno gyslelę turinčių žmonių, kuriuos surasti ir paskatino šis laikmetis.“ Parodų ciklą „Atokvėpis“ pradėjo laukžemiškės Valės Baužienės tapybos darbai ir siuvinėti paveikslai, o kelionę po virtualųjį meno pasaulį pratęsė Tatjanos Michalkovskajos kūryba – lėlės, abstrakcijos ir vadinamoji mixed medija tapyba. Į Laukžemę iš Klaipėdos Tatjana Michalkovskaja su šeima gyventi atsikėlė prieš 15 metų,. „Visada norėjosi būti arčiau gamtos, – sakė ji. – Apvažinėjome visą Žemaitiją, ieškodami vietos, kurioje norėtųsi gyventi. Pasirinkome Laukžemę – kad čia ramu, gražu, tylu, aplink daug gamtos, žinojome ir seniau, kai į aplinkinius miškus išsiruošdavome grybauti.“
Kalvystėje atrado save
„Buvo laikai, kai gaminį padarai ir ieškai, kas jį pirks. O dabar atvirkščiai – klientai patys ieško, laukia eilėje“, – šypsojosi ypatingais kalvystės darbais garsėjantis 32-jų Vitalijus Anužis. Lydi kontrastai Kontrastų jo gyvenime yra ir daugiau. Pavyzdžiui, pats su šeima gyvena Rūdaičiuose, o dirbti į įmonę, kurioje sukasi 15-a tokių pat metalo entuziastų, kai reikia, trenkiasi į kitą Lietuvos galą – Šiaulius. Arba: besimokydamas Rūdaičių tuometinėje 10-metėje nė iš tolo neblizgėjo gerais pažymiais, tačiau vėliau savo talentu pelnė pripažinimą, kokio galėtų pavydėti bet kuris pirmūnas: iš metalo padaryti Vitalijaus darbai tapo populiarūs jau ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Norvegijoje, Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje – apie 40 proc. kūrinių iškeliauja į įvairias užsienio šalis.
Kur kalvystės V. Anužis išmoko? Ogi, kaip sakė, iš profesionalių šiauliečių kalvių, mat iki pažinties su jais buvo baigęs Kretingos technologijos ir verslo mokyklą, įgijęs prekių vežimo organizatoriaus profesiją, kurios gyvenime neprireikė ir vargu ar kada beprireiks. Kalvystė Lietuvoje turi itin gilias tradicijas. Šio vieno pagrindinių amatų ištakos siekia laikotarpį tarp akmens ir geležies amžių. Kaimo kalvio nukaltus peilius moterys naudodavo virtuvėje, pasagomis vyrai kaustydavo arklius, o į mūšius jodavo apsiginklavę metaliniais ginklais. Vitalijus turi savo požiūrį į šiandieninius kalvius: tai žmonės, jau ne vien tik kalantys peilius ar pasagas, o kūrybingi meistrai, konstruktoriai, architektai ir net dizaineriai.
Užčiuopęs horizonto liniją
Profesionalus kūrėjas 38-erių kretingiškis Alfonsas Lekavičius atstovauja jaunajai Lietuvos menininkų kartai, kuriančiai abstraktųjį meną: postmoderniosios kultūros esmę jis perteikia savitomis meninėmis priemonėmis – be tapybos ir skulptūros, dar fotokoliažu, monotipijomis, piešiniais markeriu. „Man įdomus socialinis gyvenimas, subkultūros ir iš jų gimstančios improvizacijos“, – savo darbų tematiką apibūdino A. Lekavičius. Pradžiamokslis – gimtinėje Vilniaus dailės akademijoje taikomosios skulptūros bakalauro, vėliau Šiaulių universiteto Menų fakultete dailės magistro studijas baigęs A. Lekavičius dailės mokė ir jaunuosius Kretingos meno mokyklos kūrėjus. Nuo 2009-ųjų tapybos ir kompozicijos moko Klaipėdos Adomo Brako dailės mokykloje. Galbūt todėl šiandieną Kretingoje gyvenančio A. Lekavičiaus kūryba labiau žinoma uostamiesčio dailės mėgėjams, nors jis mūsų mieste gimė ir augo, mokėsi Pranciškonų gimnazijoje. Dailės pradžiamokslį išėjo Kretingos meno mokykloje, nors pagrindinis jo mokytojas, kaip tvirtino, buvo ligi šiol tapantis tėvas Zigmantas Lekavičius. Lietuvos dailininkų sąjungai priklausantis kretingiškis per kone 15 kūrybinio darbo metų yra surengęs 3 personalines parodas – „Nulaužtas kodas“, „Musė su deimantu“ Klaipėdos galerijose ir Vilniaus dailės akademijoje, dalyvavo kone 20 įvairių bendrų parodų, projektų Lietuvoje bei užsienyje, tarp jų – ir Kretingos dailininkų klubo PINX parodoje A/MORALUMAS Kretingos muziejuje. Pernai A. Lekavičiui buvo patikėta sukurti „Klaipėdos sporto apdovanojimą 2019“, – jis iš bronzos atliejo sėkmės simbolį – sparnuotą fortūną.
KŪRYBOS KRAITĖ
|
|
