|
|
|
SmiltysSykiu virkdantys armonikas
Įvairios Kretingos miesto folkloro šventės nebeįsivaizduojamos be 10-metį atšventusio armonikininkų ansamblio, kuriame armonikas virkdo Rimantas Staponas, Donatas Vaičiulis, Kostas Valužis ir jiems vadovaujantis Vytautas Kubilinskas. Ansamblio gretas neseniai papildė ir karteniškis Adomas Bertašauskas. Kretingiškių atliekami kūriniai – valsai, polkos, maršai – buvo atrinkti į netrukus pasirodysiantį Klaipėdos krašto armonikininkų kompaktinį diską. Groja šlagerius ir savo muziką Per šventinius susibūrimus kretingiškiai jau įpratę matyti tautiniais rūbais pasipuošusius armonikininkus, plėšiančius trankias populiarias bei pačių sukurtas melodijas, – pastarųjų autorius V. Kubilinskas. Po karantino armonikininkai sakė jau grįžę į įprastą repeticijų grafiką, tik jų pasirodymai bendruomenių šventėse, konkursuose kol kas dar ribojami. Muzikantai tvirtino, kad dėl paties koronaviruso per daug nesijaudinę, tik labai norėję vėl susibėgti draugėn. „Muzika įkvepia, pakylėja, atpalaiduoja, nuima bet kokią įtampą, o ką dar reiškia groti ne vienam, o drauge su kitais“, – kalbėjo vienas grupės atlikėjų R. Staponas. „Per daugel metų pažinome savo klausytojų skonį, grojame jiems tai, kas labiausiai mėgstama – liaudies dainas, populiarius instrumentinius šlagerius bei mano paties sukurtus kūrinius „Draugų valsą“, „Sodžiaus valsą“, valsą „Gražios dienelės“, fokstrotą, polką“, – kalbėjo muzikos pedagogu dirbantis V. Kubilinskas, jau kelis dešimtmečius bendradarbiaujantis su Kretingos rajono kultūros centru. Armonika – kaip žvejui meškerė Vadovo žodžiais, saviveiklininkus, ligi tol dainavusius ir grojusius kituose folkloro kolektyvuose, susiburti į atskirą armonikininkų ansamblį paskatino kolektyvo „Gervelė“ vadovė Elena Šalkauskienė bei dabartinis Kretingos rajono kultūros centro vadovas Pranas Razmus. „Susibėgome keturiese su savo armonikomis, repetuodavome Kultūros centre. Vienas kitą nuo pat pradžių kažkaip jaučiame, o kaip mums sekasi, įrodo žiūrovų šypsenos ir aplodismentai. Tai mus labiausiai ir įkvepia. Sėkmingai susigrojome ir jau po poros metų – 2012-aisis – dalyvavome Telšiuose surengtoje Žemaitijos tradicinėje liaudiškų kapelų ir armoninkininkų šventėje „Grok, armonika“. Tame konkurse man pavyko laimėti pirmąją vietą“, – džiaugėsi R. Staponas, dirbantis bendrovėje „Kretingos grūdai“, jis beje, dar vadovauja ir sodininkų bendrijai „Žemaitija“. Armonika jam, pajuokavo, kaip žvejui – meškerė. Nuo vaikystės svajojęs išmokti groti, šį norą įgyvendino tik grįžęs iš armijos. „Mano amžinatilsį kūmas Alfonsas Skliuderis plėšdavo armoniką taip, kad besiklausant atkrisdavo palūpis. Nusprendžiau išmokti ir aš, mokiausi savarankiškai, iš klausos – iš pradžių grodamas namiškiams „ant nervų“, – šmaikštavo Rimantas. – Pirmas kolektyvas, į kurį pakvietė groti, buvo Palangos folkloro ansamblis „Mėguva“, po to perėjau į Kretingos kultūros centro ansamblį „Sodžius“, grojau jame tol, kol susibūrė armonikininkai“.
Kūrybos kraitė
Kviečia į vieno kūrinio galeriją
Vieno kūrinio galerija apiece vasarą iš Vilniaus išsikėlė į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Palangos vasaros skaityklą. Nuo liepos iki rugsėjo joje surengtos trys šiuolaikinio vaizduojamojo meno kūrinio parodos, žiūrovams prieinamos dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Menas turėtų būti prieinamas kiekvienam
Kretingiškė Aira Bendikaitė siekia, kad jos kūriniai būtų prieinami kiekvienam žmogui. Dar paauglystėje įgijusi dailės žinių pagrindus, moteris prie tapybos ir piešimo sugrįžo po ilgų metų pertraukos ir teigė, kad ši veikla ją skatina pamiršti visus rūpesčius ir problemas.
Ikonos – galimybė giliau pažinti Dievą
Orvidų sodyboje buvo surengta pradedančiųjų ikonografų stovykla, kurioje buvo mokomasi vieno svarbiausių ikonografijos parengimo darbų – gruntavimo technikos. Stovyklos dalyvių teigimu, ikona – Dievo žodis spalvomis, jas tapyti gali kiekvienas, siekiantis gilesnio ryšio su Dievu.
Alfonsas Skiesgilas – liaudies menininkas, išdrožęs visą karalystę
„Aš tavyje Karalių pažinau“, – ši citata iš Vytauto Mačernio eilėraščio, perskaityto aktorės Virginijos Kochanskytės ir palydėto Akvilinos Gaubienės fleita atliktos melodijos, lyg leitmotyvas lydėjo Kretingos muziejuje atidarytos tautodailininko Alfonso Skiesgilo (vyresniojo) medžio skulptūrų parodos atidarymą. Parodos, kuri atspindi tik nedidelę dalelę talentingojo medžio drožėjo sukurtos „medinukų“ karalystės.
KŪRYBOS KRAITĖ
Senos durys kviečia kelionei į praeitį
Šiomis dienomis Veiviržėnų miestelį Klaipėdos rajone papuošė čia įvykusio kūrybinio plenero dalyvių darbai: 13 dailės mokytojų iš Veiviržėnų, Kretingos, Šiaulių, Klaipėdos ir Jūrmalos paliko atminimo ženklus, kurie kviečia nepraeiti pro šalį ir, pravėrus senas duris, pažvelgti į istorinę Veiviržėnų – 2020-ųjų Mažosios kultūros sostinės – praeitį. Kūrybinių darbų leitmotyvu pasirinktos senos, žmonių nebenaudojamos durys. „Prašėme žmonių, kad jų neišmestų – atiduotų mums, kad mes galėtume nešti žinią apie Veiviržėnus, istoriškai atsidūrusius kryžkelėje: iš čia galima patekti į Priekulę, Gargždus, Klaipėdą, Vėžaičius... O juk, norint kur nors patekti, reikia atverti duris“, – esminę mintį išsakė plenero dalyvė Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos dailės mokytoja, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejaus vadovė Valdonija Karaliūnienė, beje, pati kilusi iš šio miestelio. Be jos, Kretingai kūrybiniame plenere atstovavo Pranciškonų gimnazijos dailės mokytoja Liudmila Liaudanskaitė ir Kretingos meno mokyklos dailės mokytoja Lina Nikartienė. Kūrybiniams ieškojimams pritaikytos senos durys plenero dalyvius iš pradžių paskatino pasidomėti, kokia ta miestelio praeitis – kelias dienas dailės pedagogai Veiviržėnų gimnazijos muziejuje gilinosi į istorinę medžiagą, kuri ir nusėdo jų darbuose. Nepraeiti pro šalį visų pirma pakvies durys su senuoju Veiviržėnų planu – šios durys iškeltos ant Veiviržėnų kultūros centro, kurio specialistai ir buvo plenero sumanytojai bei organizatoriai. „Liudmila, kuri Veiviržėnuose ieško savo šaknų – iš šio miestelio kilęs jos tėvas, – vaizduoja raitą žemininką – praeityje jie žiūrėdavo tvarkos turguose, mugėse. Lina gi sukūrė keramikos kompoziciją, atspindinčią amatininkų namus – amatai Veiviržėnuose klestėjo, o miesteliui jau 1792 m. buvo sutektos Magdeburgo teisės. Įdomu, prasminga, ir tikiuosi, kad Rinkos aikštėje pastatytos kretingiškių menininkių stilizuotos durys abejingų nepaliks“, – kad vienas plenero tikslų yra pritraukti ir kuo daugiau pravažiuojančių turistų, teigė V. Karaliūnienė, pati savąsias duris papuošusi senovinių turgų, senojo vandens malūno, kuriame malūnininku dirbo jos senelis, vaizdais. Menininkės, neleidusios žmonėms išmesti senų durų, jų, sakė, pririnkusios ir kitiems metams. Joms norėtųsi, kad projektas tęstųsi, kad nevienadieniai darbai skatintų žmones ieškoti savųjų šaknų, pasigilinti, o kas gi tie Veiviržėnai, kas juose gyveno, kas čia kažkada vyko. Veiviržėnuose įvykęs pleneras dailės mokytojams suteikė galimybę ne tik išreikšti savo kūrybiškumą, bet ir pasidalinti savo pasiekimais, aptarti ateities planus. „Mes, susirinkusieji į plenerą, vienas kitą gerai pažįstame, nes bendraujame ir bendradarbiaujame per įvairius projektus, rengdami konferencijas, dalindamiesi gerąja darbo patirtimi“, – puikia plenero atmosfera pasidžiaugė V. Karaliūnienė.
Aktorystė širdy lieka visą gyvenimą
Iš Kretingos kilusi aktorė Daiva Siurblytė tikino, kad troškimas vaidinti ją lydi visą gyvenimą. Nors kurį laiką kraštietė dirbo valstybės tarnyboje ir aktyviai nedalyvavo su aktoryste susijusiose veiklose, scenos ilgesys tik sustiprėjo – todėl prieš daugiau negu dvejus metus ji sugrįžo į meno pasaulį. D. Siurblytė prisiminė, kad, besirinkdama studijas, ji kryptingai siekė studijuoti vaidybą. „Lankiau meno mokykloje chorinio dirigavimo ir fortepijono pamokas, šokau tautinius šokius Kretingos rajono kultūros centro kolektyve „Abrozdėlis“, tuometėje III vidurinėje mokykloje (dabar – Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija) vedžiau įvairius renginius – šimtadienius, paskutinio skambučio šventes. Natūraliai supratau, kad aktorystė bus mano gyvenimo kelias“, – atskleidė pašnekovė. Dvyliktoje klasėje per atvirų durų dienas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Daivos abejones dėl tolimesnių studijų išsklaidė būsimasis jos kurso vadovas režisierius Jonas Vaitkus: „Tais metais aktorių kursą rinko Dalia Tamulevičiūtė ir Jonas Vaitkus, atvykus ėmiau dvejoti, ar turiu potencialo mokytis aktorystės meno, nes kiti moksleiviai atrodė kur kas įdomesni, o aš niekuo iš jų neišsiskirianti. Belaukiant susitikimo su kurso vadovais, prie manęs priėjo J. Vaitkus ir paklausė – pas mane atvažiavai stoti? Nustebau, kodėl iš didelės minios moksleivių jis pastebėjo būtent mane.“ Mažas miestelis – ne kliūtis Anot D. Siurblytės, gyvenant mažame mieste, televizijos ekranuose matomi aktoriai sutaurinami ir sudievinami, o atvykus į Vilnių viskas tampa ranka pasiekiama: „Per stojamuosius egzaminus reikėjo drąsos ir ryžto siekti savo svajonės, tačiau nei mažas miestelis, nei atstumas nėra kliūtis.“ Stodama į LMTA, nesėkmės atveju pašnekovė turėjo kelias alternatyvas, viena jų – stoti į policijos akademiją, tačiau to neprireikė. „Iš pirmo karto į aktorystės studijų programą LMTA patenka labai nedaug: 1992 metais į aktorystę pakliuvo vienas iš šešiolikos stojusiųjų, buvau viena tų laimingųjų“, – tikino D. Siurblytė. Moters teigimu, renkantis aktorystę daug žmonių bandė ją atkalbėti nuo šių studijų. Pašnekovė prisiminė, kad stojamųjų egzaminų metu komisijoje buvęs aktorius Antanas Šurna klausė, ar tikrai ji norinti būti aktore, esą ši profesija didelio finansinio stabilumo neužtikrina ir niekada nežinai, kiek vaidmenų turėsi. Jo žodžiais, jei stojantysis turi bent krislą abejonės, šio kelio patartina nesirinkti. Vaidybos studijos nebuvo lengvos – baigus pirmą kursą, beveik pusė studentų nutraukė studijas. „Disciplinų labai daug – mokydavomės nuo aštuntos valandos ryto iki vienuoliktos vakaro, krūvis buvo didelis, ruošėme ne tik balsą, bet ir kūną – baleto pamokos, scenos judesys, flamenko, fortepijonu grojome ne tik savo partijas, bet ir keturiomis rankomis, dviem fortepijonais, solfedis, vokalas, muzikos istorija, kalbos kultūra. Mūsų kursas buvo muzikinis, tad baigę akademiją įgijome dvigubą profesiją“, – apibūdino D. Siurblytė. Pasak jos, J. Vaitkus – nepaprastas mokytojas, lavinęs ne tik kūną, bet ir protą, ieškojęs žmogaus psichikos ribų: „Jis buvo griežtas – pats iš savęs daug reikalavo, taip pat – ir iš studentų. Jis parengė mūsų kursą negailėti savęs nei gyvenime, nei scenoje. Kreipdamasis į mus sakydavo, kad, vaikai, pailsėsit kapuose, o dabar reikia dirbti, jeigu norite būti įdomūs ir reikalingi.“ Vėlesniais studijų metais D. Siurblytė dirbo ir su Oskaru Koršunovu, nes J. Vaitkus buvo laukiamas ir kitų šalių teatruose. „Truputį gaila, kad nepavyko visų studijų metų praleisti su šiuo režisieriumi. Jis – vienas tų genijų, iš kurio norisis semtis kuo daugau žinių, o jie reikalingi visam pasauliui“, – įžvalgomis pasidalijo kraštietė. Pirmą kartą D. Siurblytė teatro scenoje kartu su choru pasirodė O. Koršunovo spektaklyje „Labas Sonia Nauji Metai“. Pirmasis moters vaidmuo – Nacionalinio dramos teatro scenoje Augusto Strindbergo dramoje „Sapnas“ įkūnytas Linos, šeimos tarnaitės, personažas. „J. Vaitkus labai norėjo akcentuoti mano žemaitiškumą, todėl Lina visą spektaklį kalbėjo žemaitiškai. Turėjau dviejų šviesių kasų iki žemės peruką, kuris svėrė nemažai ir visą spektaklį neišeidavau į užkulisius, tad šis vaidmuo kėlė iššūkių“, – su šypsena kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad režisierius turėdavo labai aiškią viziją, kaip turi atrodyti personažas, jo patarimai sukurti vaidmenį būdavę labai taiklūs.
Pražydę papuošalai iš odos
Šiauliuose įsikūrusi kraštietė odos meistrė Dalia Pocienė kaskart nustebina kretingiškius per miesto šventės mugę – ji atveža tik pačius naujausius papuošalus iš spalvotos odos: apyrankes, vėrinius, auskarus, diržus. Jos papuošalai – vienetiniai rankų darbo kūriniai, gulantys ant moters kūno lyg subtiliai pražydintos gėlės. Irena ŠEŠKEVIČIENĖ Nuo galerijų – ligi festivalių „Į Kretingą važiuoju tik sykį per metus – nesinori pirkėjoms įkyrėti, nes kaskart reikia atvežti kažką naujesnio. Kretingos moterys ypač domisi odiniais papuošalais, ieško, derina juos tarpusavyje. Ir į šventę jos visuomet ateina pasipuošusios. Taip kalbu ne todėl, kad jaučiu sentimentus savo kraštui, – tikino Kūlupėnuose gimusi, augusi, bet jau 3 dešimtmečius Šiauliuose gyvenanti ir kurianti 56-erių kraštietė. – Kiekvienas miestas turi savo veidą ir pirkėjų skonį: kretingiškės labai mėgsta spalvas ir jų dermes, kaip ir Kauno ponios, o, tarkim, šiaulietėms reikia tik juodos spalvos, panevėžietės domisi, bet mažai teperka.“ Šiaulietės vardas garsiai nuskambėjęs ne vien tarp šio krašto tautodailės kūrėjų, – jos darbų galima išvysti parodose, per žinomus tautinius ir tarptautinius festivalius, tokius kaip „Parbėg laivelis“, „Tek saulužė ant maračių“, „Skamba skamba kankliai“, taip pat galerijose Šiauliuose, Druskininkuose, „Baltas angelas“ Vilniuje, Monos Kaune. Kelerius metus ji kūrė pagal užsakymus Vilniaus modelių namams. Originalūs Dalios papuošalai seniai peržengę Lietuvos ribas: jais puošiasi moterys, gyvenančios JAV, Australijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Papuošalų įsigyja mugėse ar užsako internetu. „Man mieliau, kai galiu tiesiogiai bendrauti, suderinti, patarti, nes internetas dažnai iškraipo spalvas. Tai svarbu, nes papuošaluose mėgstu derinti įvairius vienos spalvos atspalvius, tarkim – skaisčiai raudoną, rožinę, vyšninę“, – atviravo pašnekovė. Kūryba – per sąlytį su gamyba D. Pocienės, kaip menininkės, pažintis su oda prasidėjo nuo tada, kai ji, įgijusi siuvėjos technologės specialybę Vilniaus lengvosios pramonės technikume ir baigusi jį raudonu diplomu, dėstytojų paskatinta siekti daugiau, baigė ir ekonomikos-valdybos studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute ir buvo paskirta dirbti į Šiaulių „Stumbro“ gamyklą. „Kai atėjau dirbti, „Stumbras“ gamino storą odą, iš kurios buvo siuvami kerziniai batai. Vėliau atsirado išpuoselėta spalvinta drabužių oda: ją gamino iš raguočių – avių, ožkų, veršelių – ir egzotinių gyvūnų, dažniausiai – stručių. Ši oda buvo labai graži, eidavau į cechą ją tiesiog paglostyti. Atlikdavo atraižėlių, kurių leisdavo nusipirkti, nes visas gabalas buvo brangus. Dar studentaudama siūdavau rūbus draugėms, o čia atsirado proga pradėti iš tų atraižų siūti rankines, kosmetines ir papildomai užsidirbti“, – kabinimosi į gyvenimą pradžią prisiminė D. Pocienė.
|
|
