|
|
|
SmiltysKurti – vadinasi, gyventi
Klibiuose gyvenančių menininkų Odilės Norvilaitės-Bytautienės ir Gedimino Bytauto namai, regis, sprogsta nuo čia kylančių kūrybinių idėjų, kai po vienu stogu puikiai sutaria kelios meno mūzos – dailė, muzika, poezija. „Koronaviruso pandemija sustabdė visas mūsų keliones, o mano kūryboje atsirado daugiau pilkų spalvų ir atspalvių: dangus – pilkas, dienos – irgi pilkos, niūrios“, – O. Norvilaitė-Bytautienė kalbėjo, kad įprastų kelionių automobiliu jiems labai trūksta, nes jos būdavo skirtos ir kraštui pažinti, ir kūrybinėms idėjoms užgimti. G. Bytautas prisipažino šiuo metu paniręs į muzikos kūrybinius ieškojimus ir sakė laukiąs to laiko, kai galės surengti atšauktas jo ir žmonos dailės darbų parodas mūsų rajone ir Klaipėdoje – jų buvo planuotos 4. Susidomėjo įrašų studija iš JAV Prieš septynerius metus, 2013-aisiais, išleidęs muzikos albumą „Nonexistence of existence“ – jo leidyba pasirūpino Rusijos, Maskvos, leidybos kompanija „United Studios Corporation“, G. Bytautas Naujųjų išvakarėse socialiniame tinkle „YouTube“ paleido savo singlą „Midnight dance“, kuriuo susidomėjo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) leidybos kompanija CDBaby. Ji, išleidusi Gedimino kūrinį, vasario pradžioje ketina pristatyti antrąjį šio kūrėjo muzikos albumą „World will disappear“. „Buvo galimybė ir toliau bendradarbiauti su Rusijos kompanija, tačiau dėl profesionalumo, bendravimo kultūros, teisinių dalykų pasirinkau Amerikos leidybos kompaniją“, – prasitarė G. Bytautas, savo kuriamą muziką apibūdinęs kaip elektroninį avangardą, kuriame vokalas naudojamas tik kaip ritmo akcentas. Iš klausos pajaučiantis, kokia turi būti sekanti sekundė, niekur specialiai muzikos nesimokęs 32-jų metų G. Bytautas save įvardino kaip universalų kūrėją: „Kurdamas muziką ir eiles, piešdamas aš nepatenku į kūrybines duobes – nepatiriu kūrybinės krizės. Tarkim, dabar nėra kaip rengti parodų, vadinasi, „pajudėjo“ muzika. Be to, planuoju išleisti ir trečiąją savo poezijos knygą, tik šiuo metu sunkiau per nuotolį komunikuoti su leidėjais.“ Ieškodami išeičių, kaip būtų galima paįvairinti kasdienybę, ir jaukindamiesi dabartines aplinkybes, O. Norvilaitė-Bytautienė ir G. Bytautas, kol dar nebuvo judėjimo ribojimų savivaldybės ribose, keliaudami rengė Gedimino sukurtos poezijos skaitymus pačiose netikėčiausiose vietose: piliakalniuose, sakraliose vietose, gamtos prieglobstyje. Skaitymų įrašus jie transliuoja socialiniuose tinkluose ir taip ne tik įprasmina poetinį žodį, bet ir parodo, kiek visko gražaus yra mūsų rajone ir Lietuvoje. „Man, užaugusiai ir ilgą laiką gyvenusiai Kaune, Žemaitija, kaip ir kitiems kauniečiams, visada siejosi su jūra, pajūriu. Kai atsikėliau čia gyventi, pamačiau, kad Žemaitija yra ypač įspūdingas kraštas, ir tuo įspūdžiu labai norisi pasidalinti su kitais“, – savo atradimais pasidžiaugė Odilė, kuriai didelį įspūdį paliko vaizdo klipo pagal vieną Gedimino sukurtų muzikinių kūrinių filmavimas Erškėtyne.
Ypatinga proga – laisvės angelas
Kretingiškė tautodailininkė Genovaitė Žukauskienė Sausio 13-osios jubiliejaus proga išdrožė savo pirmąją skulptūrėlę, kurią simboliškai pavadino laisvės angelu. Ją, ryškią ir įvairiapusę kūrėją – dar kuriančią medžio raižinius, papuošalus iš odos, veliančią iš vilnos, tapančią ant šilko, audžiančią – imtis drožybos paskatino siekis išbandyti save naujoje srityje. „Namie – pilna įrankių, nes vyras Antanas yra medžio meistras, restauratorius. Davė nedidelę pliauską, iš jos ir išskaptavau 24 cm aukščio angelą. Pasirinkau angelą, nes namie turiu jų kolekciją. Nesakau, kad labai pavyko, net ranką susižeidžiau, bet šis darbas – labai mielas. Ir labai prasminga, kad užbaigiau sausio 13-ąją, nes jis ir skirtas iškovotos laisvės 30-mečiui“, – kalbėjo G. Žukauskienė. Ji prisiminė, kaip sausio 13-osios naktį prieš 30 metų, su 17-mečiu sūnumi Juozapu, dabartiniu Kretingos katalikų parapijos klebonu Juozapu Marija Žukausku, vyko į Vilnių, negalvodami, kad daro kažką ypatinga. „Tiesiog tai buvo pareiga išsaugoti taip sunkiai pasiektą nepriklausomybę. Nebuvo jokios baimės, kai kažkas, stovėjęs ant barikadų pranešdavo, kad atvažiuoja tankai. Tik stipriau susikibę rankomis giedojom, meldėmės, dainavom dainas. Neišdrįso pulti, mūsų buvo tiek daug, su mumis širdimis buvo visa Lietuva. O penkiametis sūnus Justinas, su tėčiu likęs namie Šiauliuose, vis klausė, ar neužvažiuos tankai ant brolio ir mamos. Sausio 13-oji sūnums buvo amžiams išmoktos tėvynės meilės pamokos“, – viešai prisiminimais pasidalijo G. Žukauskienė. Ligi šiol tautodailininkę labiau traukė tradicinė, Kretingos kraštui būdinga, liaudies meno sritis – medžio raižiniai. Pernai sukūrė 2 raižinius, vaizduojančius arkangelą Mykolą, su palinkėjimu, kad saugotų tautą nuo koronos, ir šv. Pranciškų. G. Žukauskienė, pagal specialybę inžinierė radiotechnikė, ilgus metus dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje, kuriam priklausė Dviračių bei Radijo ir televizijos muziejai, vykdavo į ekspedicijas. Ją itin žavėdavo savamoksliai konstruktoriai, jų išmonė. Todėl ir pačiai, tikino ji, maga išbandyti realizuoti save kuo plačiau. Ji dar veda užsiėmimus Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centre, rengia parodas ir savanoriauja Trečiojo amžiaus universiteto rankdarbių klube.
Kretingiškės sumanymas – škaplierankė
Kretingiškė menininkė Rasa Statkuvienė, garsėjanti savo kūrybiniu ženklu „Plunksnos linija“, manoma, vienintelė Lietuvoje ėmėsi kurti originalų ant rankos nešiojamą papuošalą, kurį ji pati pavadino škaplieranke. Jos žodžiais, tai religinio simbolio – škaplieriaus ir apyrankės derinys, nešantis krikščioniškojo tikėjimo žinią, o kartu – estetiškas ir madingas kasdien nešiojamas papuošalas. Sujungė tradiciją ir modernumą „Škaplierankę sukūriau lyg alternatyvą iš kitų kraštų atkeliavusiam raudonam siūlui, kurį tapo madinga nešioti, nežinant nei jo tikrosios prasmės, nei kilmės. Mes, krikščionys, per mažai kuriame ir į viešumą nešame savo tikėjimo ženklų, todėl rinka greit užpildoma svetimų kraštų simboliais, ypač, kai kelionės daugeliui buvo tapusios kone kasdienybe“, – tikino menininkė, kurios kūrybos spektras – labai platus: nuo paveikslų tapybos iki papuošalų, dėžučių, karpytų ir pieštų atvirukų gamybos, indų ir pagalvėlių dekoravimo. Škaplierankė, tikino jos sumanytoja, yra krikščionybės simbolis, tarkim, kaip ir ant kaklo nešiojamas kryželis – per krikštą gauto kryžiaus simbolis. Nors škaplierankę, pasakojo kūrėja, pirmąkart pabandžiusi sukurti prieš kelerius metus, tačiau ją vėl prisiminė pernai, kai Lietuvoje buvo minimi Tautodailės metai. Jai norėjosi sukurti neįprastą papuošalą, kuris būtų patrauklus nešioti šiuolaikiniam žmogui ir tuo pačiu – kad jame būtų išlaikyta senoji škaplierių kūrimo tradicija ir jų dvasia. Menininkė mano, kad jai tai pavyko – jos škaplierankes pamėgo žmones, o Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyrius pristatė tautinio paveldo kūrinio sertifikatui gauti.
Operos solistė: „Nuo mažumės buvau tikra, kad žengsiu muzikos keliu“
Mecosopranas Gabrielė Kupšytė teigė dar vaikystėje žinojusi, kad savo gyvenimą sies su muzika. Iš Kretingos rajono, Baublių kaimo, kilusi solistė muzikos pasaulį ėmė tyrinėti sulaukusi vos šešerių, šiandien ji – neseniai baigusi Karališkąją muzikos akademiją Londone, ir toliau siekia pažinti muzikos pasaulį Mascarade operos studijoje Florencijoje. „Aš visada žinojau, kad noriu tapti dainininke, tai tarsi buvo užkoduota mano genuose. Visi turime gebėjimų, labai svarbu juos atrasti ir lavinti, džiaugiuosi, kad mano tėvai man padėjo surasti mano talentą labai anksti“, – G. Kupšytė tvirtino, kad tėvai yra didžiausi jos gerbėjai. Vertingos patirtys skatino tobulėti Anot pašnekovės, ji Kretingos meno mokyklą pradėjo lankyti šešerių, ten prabėgo jos gražiausi vaikystės ir paauglystės metai: „Širdyje nešiojuosi labai daug nuostabių atsiminimų apie šią mokyklą, o dainuoti chore „Saulainė“, kuriame praleidau beveik dešimtmetį, mane išmokė disciplinos ir atsidavimo.“ Jos teigimu, pirmoji mokytoja Violeta Andruškevičienė, išskirtinio profesionalumo choro vadovė, ją išmokė pamilti dainavimą. „Išvykos į užsienį, choro skinami laurai būdavo patys saldžiausi. Puikiai pamenu užplūstantį vienybės jausmą stovint užkulisiuose su visu mergaičių choru prieš žengiant ant labai svarbaus konkurso scenos ir begalinį norą pasirodyti kuo geriau“, – prisiminė G. Kupšytė. Vėliau ketverius metus pašnekovė mokėsi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, kurioje ji pradėjo gilintis į operinio dainavimo subtilybes: „Galima sakyti, aš operos neieškojau, ji pati mane surado. Pirmoji operinio dainavimo mokytoja suteikė gerus techninius pamatus toliau vystytis mano balsui. Pirmaisiais dainininko metais labai svarbi gera pedagogo ausis ir priežiūra. Besimokydama čia supratau, kad operos solisto profesija yra labai sudėtinga ir reikalaujanti kantrybės, sunkaus darbo, atsidavimo ir nuolatinio mokymosi.“ Baigusi mokyklą, pašnekovė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pradėjo mokytis klasikinio vokalo pas Sigutę Stonytę. „Labai norėjau studijuoti būtent pas ją. S. Stonytė – viena iškiliausių šalies solisčių, kelianti aukštus standartus ir sau, ir savo studentams. Didžiuojuosi buvusi jos studentė, S. Stonytė man yra didelis autoritetas. Ji išmokė interpretuoti skirtingą kompozitorių muziką, suprasti stiliaus ypatybes, visų svarbiausia – supratau, kaip valdyti savo instrumentą ir kokį repertuarą turėčiau dainuoti“, – tvirtino pašnekovė. Pasak jos, studijų LMTA metu įkvepianti patirtis buvo dirbti ir su Jurgiu Karnavičiumi, kuris akompanuodavo profesorės studentams. Studijos LMTA buvo orientuotos į vokalo technikos tobulinimą, muzikos teoriją, vaidybą, šokį. Studijuodama G. Kupšytė pradėjo bendradarbiauti su „Vilnius City Opera“, kuriai vadovauja Dalia Ibelhauptaitė. „Dainuoti ir girdėti Asmik Grigorian, Kosto Smorigino ir daugelio kitų įžymių solistų balsus man buvo neįkainojama patirtis. Atlikti vaidmenį yra nemažas iššūkis, reikalaujantis suformuoto balso, todėl džiaugiuosi, kad LMTA bakalauro studijos suteikė galimybę mokytis skirtingų stilių ir kompozitorių muzikos be reikalavimų dainuoti taip vadinamąsias pilnas roles. Studijuojant magistrantūroje, mano pirmas vaidmuo buvo Ciesca G.Puccini operoje „Gianni Schicchi“. Magistro studijas užbaigiau atlikdama Aličės vaidmenį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje G.Verdi operoje „Falstafas“ kartu su LMTA simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo Martynas Staškus“, – prisiminė G. Kupšytė.
Liaudiškos giesmės: iš širdies gelmių kylanti malda
Gieda nuo vaikystės Giesmės Margaritą Lizdenytę lydėjo nuo pat vaikystės: jauniausia aštuonis vaikus auginusioje Lizdenių šeimoje mergaitė giedoti pradėjo nuo trejų metų. Dainos ir giesmės skambėdavo tiek namuose, tiek įvairiose bažnyčiose: net tarybiniais laikais giliai tikinti šeima melsdavosi, dalyvaudavo šv. Mišiose, tėvas ir broliai giedodavo chore. Vėliau šeimos galva, mokęsis groti vargonais dar prieš karą, iki 85-erių metų vargonavo Viekšniuose, Plungėje, Žemaičių Kalvarijoje – kartu su juo giedodavo ir Margarita. Mokyklos metais chore bei ansambliuose dainuodavusi mergina, įstojusi studijuoti į Šv. Antano kolegiją Kretingoje, pasijuto patekusi į tikrą dainavimo ir giedojimo oazę. „Žanrų pasirinkimas buvo itin platus: nuo choralų iki džiazo. Laisvalaikiu mėgome dainuoti liaudies dainas: jos – tikras lobynas, padedantis suprasti, kuo gyveno mūsų protėviai, padedantis suvokti Lietuvos etnografinių rajonų tarmių bei gyvenimo būdo ypatumus. Ilgose, širdį ir sielą suvirpinančiose dainose perteikiamas visas žmogaus gyvenimas, ir tu, jas dainuodamas, tą gyvenimą pats išjauti“, – kalbėjo M. Lizdenytė.
Širdį ir sielą pakylėja ir liaudiškos giesmės – pasak pašnekovės, liaudiškais motyvais perteikiamas Dievo žodis, lyg perpasakojamos psalmės, padeda žmogui geriau tą žodį suprasti, išjausti ir įsijausti: „Prieš keletą metų teko dalyvauti per „Marijos radiją“ transliuotame liudijimo vakare, kurio metu giedojau liaudiškas giesmes. Ir pajutau, kad reikia pabandyti pakeisti požiūrį į šias giesmes, parodyti, kaip giliai jose skambantys žodžiai – ar pačių giedotojų sudėti, ar, pavyzdžiui, Antano Vienažindžio arba švento Augustino parašyti, – susiję su bažnyčia, su tikėjimu“.
Rengdamasi išleisti kompaktinę plokštelę, M. Lizdenytė įrašė 23 giesmes. Į pačios giedotojos piešiniu iliustruotą albumą, kurio viršelį sumaketavo dizainerė Giedrė Gagilaitė, sudėtos 9 giesmės: „Alsuok many, Šventoji Dvasia“, „Dieve, gėrybių šaltini“, „Oi gražus, gražus tolimasis dongus“, „Dieve, myliu Tave“, „Viešpatie, Karaliau“, „Amžinasis Visagali“, „Marija, Motina brangi“, „Džiūgaukit, širdys“, „Žinom širdį tokią“.
„Albumo įrašams pasirinkau tas liaudiškas giesmes, kurios man pačiai labiausiai patinka. Tai nėra labai populiarios giesmės, yra ir itin retų, mažai kam žinomų. Rinkau atsižvelgdama ir į šių metų, šių dienų aktualijas, realijas, dėjau jas taip, kad būtų aiški seka. Pavadinimui pasirinkau giesmės „Žinom širdį tokią“ pirmuosius žodžius: „Žinom širdį tokią, širdį maloningą“ – jie neša viltį, džiaugsmą. Ir nukreipia mus į maldą“, – pasakojo albumo sumanytoja.
Tragikomiški siužetai drobėse. Spalvingi ir kontrastingi. Keliantys šypseną, kartais – netgi šokiruojantys. Džiaugsmas ir liūdesys kartu, tarsi režisieriaus Frederiko Felinio filmuose. Toks yra šį gruodį 50-mečio slenkstį peržengusio, siurrealizmo stiliumi tapančio kretingiškio dailininko Andriaus Miežio kūrybinis braižas.
Neužmiršti savyje vaiko
A. Miežio drobėms neįmanoma likti abejingam – nei žvilgsniu, nei mintimis. „Visi mano personažai yra iš gyvenimo – tragiško ir komiško. O visa tai yra šalia ir balansuoja ant ribos, aš tik perfiltruoju situacijas per savo stilistiką ir pasaulėžiūrą. Aš ir pats sau toks – balansuojantis. Vienas architektas iš Londono pasakė: tavo darbai įdomūs tuo, kad nesuprasi, kokio amžiaus žmogus juos sukūrė. Aš kartais pagalvoju, ar būnant vaiku, man pačiam mano darbai patiktų? Jeigu taip – nuostabu. Jei tai, koks esu, ir tai, ką kuriu, vaiką „veža“ – nuostabu, vadinasi „neišpindėjau“, dirbtinai nevaidinu ir nekuriu iš savęs intelektualo. Niekuomet nereikia savyje užmiršti vaiko“, – apie savo pasaulėjautą ir jos atspindį kūryboje atvirai kalbėjo menininkas.
A. Miežio darbai eksponuoti per 40-yje parodų įvairių pasaulio šalių – be Lietuvos, dar JAV, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Suomijos, Danijos – galerijose. Kretingiškiui viena įsimintiniausių – prestižinėje Londono „D Contemporaly“ galerijoje surengta Lietuvos meno kūrėjų paroda, kuriai nemažai dėmesio skyrė ir BBC televizija. „Tai buvo bendra tapybos, dizaino, fotografijos, performanso paroda, kuriai savo darbus galėjo pristatyti visi šalies kūrėjai. Iš tūkstančio menininkų atrinko tik 10 – man buvo garbė tarp jų atstovauti savo šalies menui“, – džiūgavo prisiminęs A. Miežis.
Visi menai giminingi
Jo žodžiais, įprastai menininkai savo kūrybinės atspirties tašku laiko pirmąją parodą: tokią jis surengė 1992-aisiais Kaune, Architektų sąjungos „AL galerijoje“, kurios įkūrėjas Albertas Stankevičius A. Miežio darbų jau buvo užmatęs vienoje Palangos galerijų. Menininkas tuo metu Vilnių, kur gimė, augo, brendo, jau buvo iškeitęs į Kretingą.
A. Miežį galima būtų vadinti universaliu menininku: pirmieji jo darbai – juodai balta grafika, tokios buvo ir pirmosios 7-ios parodos, tik vėliau pereita prie tapybos ant drobės. Trejus metus – 2003–2006-aisiais – jis taip pat kūrė elektroninę muziką, platino ją internete, išleido kompaktinę plokštelę „SHARO‘N‘STONE“.
„Visi menai yra giminingi“, – akcentavo dailininkas, taip pat išbandęs skaitmeninę grafiką, – sukūręs ne vieną užsakytą darbą. Dar nuo mokyklos suolo jis puikiai valdo ir plunksną.
Vilniuje įsikūrusio palangiškio fotomenininko Pauliaus Makausko vardas šiemet nuskambėjo itin plačiai – jis buvo pripažintas vieno prestižiškiausių pasaulyje fotografijos konkurso „International Photography Awards“ (IPA) nugalėtoju. Konkursui pristatęs keletą savo kuriamo ciklo „Naujos jūros“ nuotraukų, tarp 13 tūkst. darbų iš daugiau kaip 120 pasaulio šalių jis laimėjo pirmą vietą analoginės fotografijos kategorijoje.
Su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais P. Makauskas sutiko pasidalinti pamąstymais apie kuriamą jūros vaizdų ciklą, kas jį inspiravo ir kokią žinią pasauliui jis siunčia savo naujausiais darbais.
– Pauliau, papasakokit apie IPA konkursą: kaip manote, kuo komisiją patraukė Jūsų darbai?
– Dar besimokydamas Vilniaus dailės akademijoje pirmąsyk dalyvavau šiame konkurse. Tada laimėjau ne profesionalams skirtoje subkategorijoje. IPA konkursas labai platus ir įvairus – nuo reportažų iš karinių konfliktų kamuojamų Žemės taškų iki reklaminės fotografijos.
Kuo komisijai patiko manasis projektas, negaliu pasakyti. Nuoširdžiai kuriu ir kalbu apie tai, kas man atrodo labai svarbu: tai – gana komplikuoti ekologiniai klausimai, žmogaus įtaka jį supančiai aplinkai. Iš esmės – dalykai, kurie vienaip ar kitaip susiję su žmonija ir visa gyvybe.
– Kuo svarbus šis pripažinimas Jums pačiam? Ir kas toliau?
– Paties laimėjimo fakto nesureikšminu – esu dėkingas už tai, kad mano skleidžiama žinia gali plisti plačiau. Ne tam, kad pakeistų pasaulį. Bet kad bent šiek tiek pakeistų mūsų požiūrį į gamtą. Taigi ir į save. Mano mąstymo pamatas labai paprastas – gamtą sudaro nesuskaičiuojama daugybė tarpusavyje persipynusių, lygiaverčių dalių. Niekas nėra svarbiau už kažką kitą. Taip pat ir žmogus nėra tų gamtos dalių valdytojas. Jis yra dalyvis. Šiame projekte su jūra aš bendradarbiauju – mudu kuriame kartu.
Projektu „Naujos jūros“ aš dar tik įsibėgėju, nors seriją plėtoju apie vienerius metus. Norisi pasiekti bent tarpinį etapą – surengti fotografijų parodą. Bekuriant vis daugiau, pildosi visuma.
– Kodėl ciklą pavadinote „Naujos jūros“ – kokią jūrą per fotoobjektyvą matote Jūs pats?
– Pavadinimas tarsi aliuzija į naujai atsiradusį geografinį objektą Žemėje. Kaip kad staiga iš vandens išnyra nematytos salos. Jūros tampa naujos, nes nebeatpažįstamai ir labai greitai kinta. Jūros, vandenynas yra didžiulė vientisa sistema ir dabartinė jos metamorfozė iškelia labai daug įvairiausių klausimų. Gimiau ir užaugau prie Baltijos jūros, kuri yra jauniausia jūra pasaulyje, bet jau dabar viena labiausiai užterštų. Todėl ši problema mane kamavo labai asmeniškai ir natūraliai. Tačiau idėjos vizualiai ką nors nuveikti tiesiog subliūkšdavo. Desperatiškai bandžiau užfiksuoti tai, ko nesuprantu. Po ilgų ieškojimų perskaičiau Timothy Mortono mintį, kad klimato kaita yra „hiperobjektas“ – nesuvokiamai didelis objektas, ištįsęs erdvėlaikyje. Pažinus tik dalimis, bet niekada visas vienu metu. Supratau, jog turiu įžiūrėti dalį, kad pradėčiau suvokti visumą.
„Šiuo metu kuriu medalių ciklą, skirtą grafams Tiškevičiams. Ne visai dinastijai, o tai giminės šakai, kuri prisidėjo prie Palangos kurorto atsiradimo. Jie – Mykolas Juozapas, nupirkęs čia dvarą ir žemes, jo sūnūs ir anūkai, įkūrę ir išplėtoję kurortą,– tikrai nusipelnė padėkos“, – sakė skulptorius Petras Baronas, kurio sukurti proginiai medaliai buvo įteikti visiems, prisidėjusiems prie neseniai iškilmingai atidarytos kurorto simboliu vadinamo Palangos kurhauzo medinės dalies atkūrimo.
Mintį pasiūlė kolega
Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos mokytojas, Šventosios herbo autorius skulptorius Petras Baronas, kurio sukurti medaliai bei jų ciklai pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą įvairiuose konkursuose, prisipažino, jog mintį sukurti mažaisiais paminklais vadinamų medalių ciklą grafų Tiškevičių giminei pasiūlė grafikas, medalių kūrėjas Petras Repšys.
„Kolega Petras Repšys, su kuriuo kasmet dalyvaujame nuo 1985 m. vykstančiose tarptautinėse medalių ir mažųjų skulptūrų kūrėjų stovyklose Telšiuose, prieš kokius penketą metų, žinodamas, kad aš kuriu medalių ciklus, užklausė: „O kodėl tu nekuri ciklo grafams Tiškevičiams?“ Sakau, kad nespėju: turiu, ką užbaigti. Po metų kitų jis vėl: „Kodėl tu nedarai?..“ Jau, sakau, tuoj pradėsiu ciklą, bet ne visai plačiai dinastijai, o būtent tai grafų Tiškevičių giminės šakai, kuri susijusi su Palanga, kuri kūrė čia kurortą“, – prisiminė P. Baronas.
Pirmasis šio ciklo medalis gimė besirengiant atidaryti grafienės Sofijos Tiškevičienės viloje įkurdintą Palangos kurorto muziejų.
„Iš pradžių buvau sukūręs medalį tik grafienei Sofijai: vienoje jo pusėje – jos atvaizdas, giminės herbai, užrašas Sofija Horvataitė Tiškevičienė bei gyvenimo datos 1837–1919. Po parodos „Balta drobulė“ gavau pasiūlymą sukurti medalį, kurio kitoje pusėje būtų pavaizduota ne tik grafienės Sofijos vila ir jos statybos data 1898 m., bet ir atsirastų įrašai „Vila Sofija–vila Anapilis – Palangos kurorto muziejus“ bei datos 2013 m., kai įkurtas muziejus, ir 2019 m., kai atidaryta nuolatinė ekspozicija“, – papasakojo skulptorius.
Medaliu pagerbė Juozapą Tiškevičių
Tuo pačiu metu menininkas kūrė ir medalį grafienės Sofijos vyrui, Palangos kurorto kūrėjui ir Kretingos dvaro savininkui grafui Juozapui Tiškevičiui: „Taip sutapo, kad gipsinį šio medalio modelį prieš rengiantis atidaryti restauruotą medinę Palangos kurhauzo dalį pamatė kurorto meras Šarūnas Vaitkus. Ir pasakė, jog labai tiktų ta proga sukurti medalį šiam įvykiui įamžinti“.
Pasak P. Barono, medalį, skirtą Juozapui Tiškevičiui, jis ketino daryti kiek kitokį. Vienoje jo pusėje, kaip ir dabar yra, turėjo būti grafo portretas, kitoje – ne vien kurhauzas, juolab kad medinė jo dalis ne grafo Juozapo iniciatyva pristatyta buvo.
„Norėjau grafą pristatyti kaip viso Palangos kurorto įkūrėją, tad, be šio medalio, sukūriau ir antrąją jo versiją, kurią pristatysiu parodose. Šio medalio reverse yra pirmasis Juozapo Tiškevičiaus dvaras, tiltas su garlaiviu, medinė Palangos bažnyčia, pirmasis kurhauzas, laikraštis „La Limande“ („Plekšnė“), pasirodęs dar tebegaliojant spaudos draudimui 1886 m., rotonda, skirta pučiamųjų orkestro koncertams, vilos „Ursus“, „Danuta“, „Zbyšekas“ – žodžiu, visa to meto kurorto istorija“, – vardijo skulptorius.
Kraštietė Pranciškonų gimnazijos absolventė Kristina Gedminaitė, prieš kelerius metus atradusi save kaip menininkę ir kurį laiką tapiusi tik sau, pamažu savo darbus perkelia į viešumą: jos darbai buvo eksponuojami Dailės akademijos organizuotose parodose, šiuo metu Kristinos ir kitų kelių autorių darbai kabo bendroje parodoje Kauno miesto savivaldybėje.
Į Kauną atvažiavusi studijuoti 2004-aisiais šiame mieste K. Gedminaitė ir pasiliko. „Iškart pajutau, kad tai – mano miestas, ir likau čia gyventi, – prisipažino ji. – Ir nors studijos nebuvo susijusios su menais – Kauno technologijos universitete įgijau verslo administravimo specialybę, visada rasdavau, kaip išreikšti savo kūrybinį polėkį: dar studijuodama įsidarbinau fotopaslaugų įmonėje, kurioje turėjau galimybę iš arti susipažinti su fotografijos menu. Tai buvo mano pirmasis žingsnis menų link.“
Vėliau Kristina keitė profesiją ir pastaruosius 10 metų dirba amerikiečių informacinių technologijų kompanijoje duomenų analitike.
Su tapyba K. Gedminaitė artimiau susipažino maždaug prieš 5-erius metus, vedama vidinio noro kurti. Pradėjusi nuo labai paprastų ir primityvių, kaip pati sakė, tapybos darbų, prieš kurį laiką nusprendė lankyti akademinio piešimo kursus Klasikinio realizmo ateljė, kuri yra Vilniaus dailės akademijos Kauno skyriaus dalis.
„Norėjau tobulėti, ir šie kursai tapo proveržiu mano kūryboje. Įgijau tapybos žinių, susipažinau su meno istorija ir netgi atradau save, kaip meno žmogų. O būti tokiu nėra labai paprasta, ypač šiais laikais, kai viskas yra taip vartotojiška ir laikina, kai tiek mažai dalykų turi išliekamąją vertę. Tad, norint sukurti kažką, kas suteiktų žiūrovui emociją, reikia labai stipriai išjausti ir mažiausius dalykus“, – savo pastebėjimais pasidalino kūrėja.
|
|
