|
|
|
SmiltysMeniniai pasisveikinimai su skulptoriumi Antanu Mončiu
Šiemet birželio 8 d. sueis 100 metų, kai Mončių kaime Darbėnų valsčiuje Kretingos apskrityje gimė pasaulinio garso menininkas skulptorius modernistas Antanas Mončys (1921–1993). Šiai sukakčiai Antano Mončio namuose-muziejuje atnaujinta nuolatinė ekspozicija, o visus metus truksiantis renginių ciklas „Sveikinimai ir pasisveikinimai Antano Mončio gimimo 100-čiui“ pradėtas kovo 10-ąją Anykščiuose atidaryta paroda „Meniniai pasisveikinimai“. Pirma paroda – svajonės išpildymas „Paroda „Meniniai pasisveikinimai“ – tai simboliškas Antano Mončio svajonės pamatyti Anykščius išpildymas minint skulptoriaus gimimo šimtąsias metines, – apie A. Mončio kūrinių parodą Anykščių menų inkubatoriuje-menų studijoje sakė projekto koordinatorė ir komunikacijos vadovė Ramunė Vaičiulytė. – Savo norą aplankyti Anykščius skulptorius išsakė 1989 m., kai po 45 priverstinės pertraukos metų atvykęs į Lietuvą viešėjo Palangoje, kurioje būdamas ir apsisprendė savo kūrybos dalį dovanoti Lietuvai“. Paroda kol kas atidaryta virtualiai, tačiau tikimasi, kad iki gegužės 2 d. ją bus galima išvysti ir gyvai. Jos branduolį sudaro A. Mončio palikimas – piešiniai ir akvarelės, koliažai, skulptūros, fenomenalios unikalių švilpių ir kaukių formos – iš brandžiojo kūrybos periodo (1969–1988). Specialiai šiai parodai surinktas retai matomų ir visai nerodytų kūrinių rinkinys. Žiūrovų čia laukia ir atradimai, ir tikros premjeros: pirmą kartą eksponuojamas A. Mončio ypatinga gofro technika sukurtas parodos plakatas, ekspozicijoje – ir skulptūra, žinoma kaip paskutinis jo gyvenimo kūrinys. Pirmąją skulptoriaus jubiliejui skirtą parodą palydės ir susitikimai, per kuriuos menininkai „paduos“ ranką, būdami nutolę laike ir erdvėje: virtualiai bus galima pasiklausyti A. Mončio nulipdytais švilpiais atliekamos muzikos, susipažinti su filmo apie dailininką eskizu ir susitikti su būriu talentingų asmenybių – atlikėjais Doniu (Donatu Bielkausku) ir Viktoru Rubežu, režisieriumi Linu Mikuta, menotyrininku V. Liutkumi.
Jurgis Pabrėža – ant gimnazijos sienos
Kitą savaitę kraštietis dailininkas Andrius Seselskas pradės įgyvendinti meninį projektą – tapys kunigo ir mokslininko Jurgio Pabrėžos, kurio vardu pavadinta Kretingos miesto universitetinė gimnazija, portretą ant jos holo sienos. Visus 2021-uosius metus, kurie LR Seimo yra paskelbti Jurgio Pabrėžos metais, Kretingos rajono bendruomenė įvairiais renginiais pagerbs įžymųjį kraštietį, kuris liaudyje nuo seno už savo darbus pramintas šventuoju. Menininkas neslėpė, kad, imantis darbo, teko gerai išstudijuoti J. Pabrėžos biografiją, kad kuo įtaigiau atspindėtų šios iškilios Lietuvos asmenybės savitumą. „Siena jau paruošta, o aš esu pasirengęs eskizą, kurį kursiu art decor stiliumi. Man labai smagu sugrįžti į mokyklą, kurioje pats mokiausi. Tačiau nedidelis skirtumas: kažkada už sienų paišymą buvau kviečiamas pas direktorių, o dabar pats direktorius pasikvietė, kad ant jos pieščiau“, – juokavo A. Seselskas. Menininkas pernai Kretingos erdvėse jau paliko ryškų pėdsaką – ištapė vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ studijos Kretingos rajono kultūros centre holo sienas. Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus prašymu, A. Seselskas taip pat sutiko sukurti 12 padėkų su originaliais autoriniais piešiniais. Šios padėkos bus įteiktos nusipelniusiems asmenims per J. Pabrėžai skirtus renginius. Menotyrininkų vertinimu, ypatingu „seselskišku“ grafikos stiliumi, kurio ašis – siurrealizmas, piešiantis kraštietis taip pat sukūrė Motiejaus Valančiaus atvaizdą, kurį padovanojo M. Valančiaus viešajai bibliotekai. „Dar reikėtų imtis miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus, kurio jubiliejinius metus taip pat švenčiame šiemet, portreto“, – sakė menininkas, patikinęs, kad, nors su šeima įsikūręs Kelmėje, tačiau Kretinga, kurioje gimė ir augo, liks jo pirmuoju miestu ligi gyvenimo pabaigos.
„P. n.“ informacija
Kretingiškės fotografijose – slėpiningi gamtos tvariniai
Kretingiškė ilgametė pedagogė Danutė Vasiliauskienė džiugina savo meninėmis fotografijomis, kuriose užfiksuotos gamtos akimirkos – gyvūnai, paukščiai įstabiomis pozomis, peizažai, gėlės: ji rengia parodas, siunčia nuotraukas TV3 žinioms, taip pat dalijasi jomis šalies ir tarptautiniuose socialiniuose tinkluose. Kadre – visas gyvūno kūnas Žmonių kretingiškė sakė nefotografuojanti, vien – gamtą. Ji laukia tupinčios gulbės, kada ši išskleis sparnus, kada pursluose paskęs iš snaudulio pabudusi besipurtanti antis, kada kamienu nuliuoksės išpurusia uodega švytruodama voverė ar akimirką užsimirš varlinėjantis gandras. „Reikia pagauti gyvūnus, paukščius judesy, fokusuojant vaizdą rankomis – tai duoda tam tikrą efektą, – tikino fotomenininkė mėgėja. – Žinau fotografų, kurie, eidami į gamtą, maskuojasi ir valandų valandomis tyko kadro. Bet aš to nedarau. Einu aplinkui tvenkinius, palei Akmeną, važiuoju į mišką. Gamta visur juda kruta, tik reikia ją matyti. Vaikštau aplink sodybą: kikiliai, dagiliai, zylės patys atskrenda, tik fotografuok. Bet jei jau ką užmačiau, nebegaliu atsitraukt, kol tą „kažką“ vis vien pagaunu“, – pomėgiu, kuriuo dega jau 25-erius metus, dalijosi D. Vasiliauskienė. Ji tęsė mintį: „Nemažai pasitaiko netikėtų kadrų: žiūriu – Pastauninko upely žiemojęs garnys plastelėjo, prie muziejaus praskrido baltasis garnys. Gyvūnas ar paukštis mano nuotraukoje turi matytis visas, ne fragmentais. Man labai svarbu, kad į kadrą tilptų visas jo kūnas, o ne vien atskiros dalys“, – patikino pašnekovė. Jos žodžiais, taip pat reikia žinoti, kada fotografuoti: vasarą geriausias apšvietimas iki 8-os ryto arba po saulėlydžio. Fotografui nereikia turėti kažkokio ypatingo matymo, bet gerai matyti yra būtina. Svarbiausia – pastebėti: kiti nė nemato to, ką pastebi fotografas. Į gamtą – su 3 kg sveriančiu aparatu Buvusi pedagogė D. Vasiliauskienė sakė su fotografijos menu susipažinusi, kai, mokydama geografijos, pati skatindavusi vaikus fotografuoti. Vykdavo respublikiniai moksleivių fotografijos konkursai, vaikai laimėdavę ir prizinių vietų. Rengdavo projektinius darbus – tyrė Pranciškonų gimnazijos tvenkinį, Pastauninko upelį, Reiskių tyrą, o projektus reikėdavo ir meniškai pateikti. „Tai ir buvo mano pradžia. Po to sūnus padovanojo pirmąjį fotoaparatą „Leika“, bet netyčia šokdama per upelį jį nuskandinau. Vėliau įsigijau du aparatus „Nicon“ – vienas jų, sunkus ir masyvus, skirtas fotografuoti gyvūnus, vaizdą pritraukia net iki 100 m. Gyvūnai gamtoje labai atsargūs, tik voverės Kretingos parke gali imti skanėstus iš rankų“, – juokaudama pasakojo pašnekovė. Klaipėdiečiai profesionalūs fotomenininkai Alė ir Virgilijus Jankauskai, pas kuriuos ji mokėsi fotografijos kursuose, sakė – neišlaikysi rankoj, imk stovą. Bet ji išsitreniravo ir į gamtą eina laikydama rankoj maždaug 3 kg sveriantį fotoaparatą.
KŪRYBOS KRAITĖ
Poetas iš obelų baltumo vienkiemio
Šį vasarį buvęs ilgametis pedagogas, krašto poetas Juozas Maksvytis, savo kūryba gerai žinomas ir „Smilčių“ skaitytojams, atšventė 70-mečio jubiliejų. Gyvendamas atokiame Peldžių kaimo vienkiemyje, kur sodybą supančios obelų šakos linksta nuo baltumo, pavasarį – žiedų, o žiemą – sniego, poetas tikino nejaučiąs nei vienatvės, nei karantino sunkumo. Tyloje išgirsta save „Aš mėgstu vienatvę, o karantinas vienkiemyje – visai neblogai: nereikia nei kaukių, nei žmonių saugotis. Gyvenu vienas, bet nesu vienišas: turiu 8 šunis, 8 kates, 6 ožkytes. Aplinkui – ramybė, tyla ir grožis. Išeinu į kiemą: priešais plyti didžiulis baltas laukas, o tolumoje jį supa miškas. Anksti rytą matau, kaip kyla saulė, o vakare gula. Atbėga stirnos, kapstosi, vargsta ieškodamos maisto. Sodybą supa senos obelys, dabar apsunkę nuo sniego. Atskrenda pulkai zylių: pakabinu joms lašinių, paberiu grūdų. Grožis, gerumas...“, – poetiškai apie kasdienybę, nuo kurios ne kažkiek tesiskyrė ir jubiliejinis gimtadienis – tik atvyko pasveikinti sūnėnas Kazys, – pasakojo J. Maksvytis. Jis atviravo, kad vienatvė ir gamtos grožis jį labiausiai ir įkvepiantys kūrybai – jo eilės tarsi plaukte plaukia ritmingais žodžiais ir iškylančiais tėviškės vaizdais, nuspalvintos poeto vidinėmis pajautomis. „Triukšme nieko neparašyčiau, man tiesiog patinka spengianti tyla – joje išgirstu save. Vaizdai, aplinkos grožis, tėviškė – žiūriu į visa tai su meile ir atjauta“, – kalbėjo šimtus eilėraščių sueiliavęs krašto poetas. Nemažai jų publikuota, perskaityta įvairiuose literatų ir bendruomenių renginiuose, į kuriuos J. Maksvytis noriai kviečiamas. Mėgsta eiliuoti šmaikščius posmus ir žemaitiškai. Motina skatino kurti Kūryba, samprotavo J. Maksvytis, tarsi užkoduota genuose – eiliuodavo jo motina Petronėlė, kilusi nuo Salantų, savamokslė, baigusi vos 4 skyrius. „Ji anksti tapo našlaite, nebuvo galimybių mokytis, nors turėjo kūrybos talentą. Rašė eilėraščius apie sunkią vaikystę, ligi šiol tebemoku jos poemą apie Adomėlį. Mums vakarais deklamuodavo ir mokydavo užjausti našlaičius. Vėliau jos tėvas Kazimieras Beniušis – beje, su rašytojos Žemaitės vyru buvę trečios kartos pusbroliai – vedė antrąkart. Iš viso šeimoje augo 8 vaikai, iš jų tik Antanas Beniušis dar gyvas“, – prie savo šeimos šaknų sugrįžo pašnekovas. Senelio jis nepažinojo, nes šis su šeima buvęs ištremtas į Sibirą, o jo tėvas, taip pat Juozas, irgi tremtinys – buvo ištremtas į Sachalino salą, šalia Japonijos. Motina Petronėlė su 4 vaikais liko Lietuvoje, – Juozas ir jo jaunesnysis brolis Adomas tuomet dar nebuvo gimę. Dabar iš 6 brolių ir seserų gyvi tebėra 4-iese: iškeliavo vyriausioji sesuo ir jaunėlis brolis. „Mama mums daug skaitydavo, turėjo labai gražų balsą, buvo viso kaimo „giedorka“. Labai brangino spausdintą žodį ir vis skatino mane rašyti. Didžiavosi Vienuoliu, Jonu Biliūnu, sakydavo – rašyk ir tu tapsi įžymus“, – jautriai motinos skatinimą kurti prisiminė J. Maksvytis.
Į pasaulį paleido žodžius
„Matyt, ta drąsa atėjo su metais: savo žodžius nusprendžiau paleisti į pasaulį, suguldyti juos į knygą“, – atviravo pirmąją savo eilėraščių rinktinę „Išsiblaškiusios mintys“ šiemet išleidusi pedagogė Irena Grabienė. Padrąsino draugai ir kolegos Poetiškos sielos moteris teigė, jog vaikystėje jos eilėraščiai gimdavo stebint gamtą, reiškinius. „Užrašydavau, kas man įdomu, ir... padėdavau į slaptą stalčiuką, kad niekas nematytų, neskaitytų. Galbūt gėdijausi, kad neišjuoktų, neįžeistų kaip nors“, – tolimų dienų prisiminimais dalijosi ji. Pasiryžti išleisti knygą Klaipėdoje gimusią, nuo 1981-ųjų Kretingoje gyvenančią mokytoją paskatino jos geriausių draugų, vaikų, seserų, bendradarbių, kuriems atsiverdavo, šilti atsiliepimai. Sužinojusios, kad kuria eiles, drąsos jas viešinti, prašydamos paskaityti Vydmantų gimnazijos renginiuose, įkvėpė kolegės. Be to, dvejus metus iš eilės skaityti poezijos Irena buvo kviečiama ir į Kretingos krašto kūrėjų vakarus. I. Grabienė Klaipėdos universitete yra baigusi etikos studijas, dabar šias pamokas dėsto Vydmantų gimnazijoje ir Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokykloje-daugiafunkciame centre. Galbūt todėl poezijos knyga „Išsiblaškiusios mintys“, kaip pati autorė įvardino, atspindi žmogaus egzistencinius būties klausimus, meilės, draugystės, gėrio paieškas. Nemažai eilėraščių skirti atskleisti gamtos grožį, jos santykį su žmogumi. „Į knygą sudėjau ir jaunystėje parašytus posmus. Galbūt pasirodys naivūs, bet juose juntamas jaunatviškas nerimas, pirmosios meilės išgyvenimai, kurie taip pat turi teisę būti išgirsti“, – neabejojo pašnekovė.
„Išsiblaškiusios mintys“ – mėgstantiems lyriką Knygą „Išsiblaškiusios mintys“ sumaketavo nemažai savo knygų išleidęs kaunietis poetas Gintaras Karlauskas, o iliustravo buvusi Vydmantų gimnazijos mokinė Elena Trakimaitė-Žaromskienė. „Ant viršelio puikuojasi Elenos nupiešta mergaičiukė. Kolegės šmaikštauja, kad ten esu aš. Žinoma, džiugu girdėti“, – juokavo poetė. Į pirmąją savo knygą ji sudėjo 156 eilėraščius ir miniatiūras. Ši kūryba skirta lyrikos mėgėjams, kai kurie jų malonių atsiliepimų nuolat palieka socialiniame tinkle autorės susikurtame poezijos puslapyje „Irenos G. išsiblaškiusios mintys“. I. Grabienės eilėraščius pamėgo ir į rusų kalbą verčia profesionali vertėja ir poetė iš Maskvos Elena Pečerskaja. Vertimai yra publikuoti šios autorės rinktinėse „Tau, Lietuva“ (2015 m.), poezijos almanachuose „Literatūrinės pažintys“ (2016 m.) ir „Lietuvos gėlės“ (2018 m.). Keletą kretingiškės eilėraščių išspausdino poezijos almanachas „Minčių pakeleiviai“ (2020 m.). „Esu laiminga, kad šiandien galiu didžiuotis ne tik nuostabia savo šeima – vaikais, anūkais, – bet ir talentu“, – atviravo poetė.
Išleido tapybos albumą
Vizualių vitaminų dozė – taip prieš kelias dienas išleistą savo naująjį, beje, jau trečiąjį, kūrybos darbų albumą pavadino kretingiškis menininkas Andrius Miežis. Albume iš viso publikuojami 57 per pastarąjį dešimtmetį, ir kaip mano pats dailininkas, brandžiausi jo nutapyti paveikslai. Albume – vien darbai ir jų pavadinimai, be A. Miežiui socialiniuose tinkluose būdingos saviironijos ar šmaikščių pastebėjimų. „Tai – tarsi mano darbų apžvalga, suvestinė, kurią atlieku kas dešimtmetį. Albume pats save galiu pamatyti tarsi vienoje vietoje, nes darbai iškeliavę po pasaulį, o žmonės – susipažinti su mano kūryba, jos kaita ir branda“, – apie tai, kodėl išleido albumą, kalbėjo menininkas, pats parengęs jo, išleisto 200 egz. tiražu, dizainą. A. Miežis neslėpė esąs labai nustebintas, kad jau atsirado tiek daug norinčių jį įsigyti, vadinasi, įsitikinęs, kad tiek turi prielankių savo kūrybai žmonių. Menininkas sakė iš esmės naująjį albumą skiriąs tiems žmonėms, kuriuos myli, nes be meilės nebūtų ir kūrybos – tėvams, šeimai, bičiuliams. „Negali gyventi ir kurti sėdėdamas vienas ant kelmo, visąlaik supa aplinka, sociumas – žmonės, kurie ir inspiruoja kurti“, – atviravo A. Miežis.
„P. n.“ informacija
Jubiliejų sutiko ne scenoje, bet karantine
Iš Darbėnų kilęs kraštietis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus sausio pabaigoje, karantinui įšaldžius visą kultūrinį gyvenimą, tik su šeima atšventė savo 40-mečio jubiliejų ir 15 metų kūrybinės veiklos sukaktį. Nors, kaip tikino dukart scenos Aukso kryžiams nominuotas operos solistas, ir šį įšalo laiką teatro artistai nesėdėjo nuleidę rankų – atskirai repetavo kūrinius. Laimėjo tarptautiniame konkurse Dar prieš jubiliejų, Naujųjų išvakarėse, M. Rojų pasiekė džiugi žinia iš Vokietijos – jis laimėjo pirmąjį prizą Karlsrūhės tarptautiniame muzikos festivalyje. „Per karantiną vis vien vyko judėjimas, repetavome su atskirais koncertmeisteriais, nors ir be orkestro. Koncertmeisterės Ingos Maknavičienės iniciatyva išsiuntėme atskirų mano įdainuotų operų, operečių įrašus festivaliui, ir štai – puiki dovana jubiliejui: skirta pirmoji vieta. Šiandieną, vasario 12-ąją, Klaipėdos valstybinio teatro artistai, pasak M. Rojaus, oficialiai grįžta į darbą: „Ruošiamasi statyti naują operą – tai bus Gaetano Donicečio „Pulko duktė“, ligi tol reikia atgauti arstistinę formą, nes balsui taip pat, kaip ir sportininkams, reikia trenažo. Kovo 1-ąją iš Nacionalinio operos ir baleto teatro turėtų atvykti vadovai, režisieriai paskirstyti ir užtvirtinti vaidmenis. Jeigu pandemija baigsis, šis kūrinys scenos šviesą turėtų išvysti rudeniop“, – kalbėjo kraštietis. Balsui tenka įveikti iššūkius Ligi šiol M. Rojus repetavo atskiras arijas, kurias operoje „Pulko duktė“, jis mano, teksią atlikti tenoru, nors šiaip ypatingo tembro balsu apdovanotas atlikėjas save laiko baritonu – taip jam dainuoti esą lengviau ir patogiau. Tačiau tokia likimo ironija: netgi Herkaus Manto partiją G. Kuprevičiaus operoje „Prūsai“, kuri specialiai buvo sukurta scenos grandui Virgilijui Noreikai, jam teko atlikti būtent tenoru. „Iš pradžių galvojau: neįveiksiu, dainuojant teko vos ne „žarnas pakabinti“, bet susidorojau, sulaukiau pagyrų ir net aukšto įvertinimo“, – juokavo greitakalbe su žemaitišku akcentu žodžius berdamas pašnekovas. Klaipėdoje baigęs Stasio Šimkaus konservatoriją, o po jos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fakultetą, M. Rojus uostamiestyje ir pasiliko dainuoti. Per 15 solinės karjeros metų Muzikiniame teatre jis sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. Iš jų labiausiai jam įsimintini vaidmenys, kuriuos atliko Nacionaliniame operos ir baleto teatro scenoje, ypač – „Traviatoje“ ir „Sevilijos kirpėjuje“. „Išeini į nacionalinės operos sceną – jaudulys suspaudžia ne tik širdį, bet ir gerklę“, – atviravo solistas.
KŪRYBOS KRAITĖ
Mokinių kūryba – Jurgiui Pabrėžai atminti
|
|
