|
|
|
SmiltysKetvirtoji „Balta drobulė“ skirta jubiliejinei Palangos datai
Palangos kurorto muziejuje eksponuojama jau ketvirtą kartą rengiama projekto „Balta drobulė“ paroda. Šiemet jos temą „Seserys“ savo kūriniuose atskleidžia 32 menininkai, o pati paroda skirta ypatingai progai – Palangos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui. „Visada malonu matyti, kai sumanymai prigyja, kai jie pamažu perauga į tradiciją, – „Pajūrio naujienoms“ prisipažino projekto „Balta drobulė“ sumanytoja ir kuratorė Palangos kurorto muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė. – Šiais metais jau ketvirtąjį kartą rengiamoje parodoje dalyvauja 24 Lietuvos ir 8 Latvijos kūrėjai, atsiliepę į mūsų kvietimą ir sutikę interpretuoti temą „Seserys“. Projekto sumanymas gimė 2017-aisiais, kai Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkai muziejuje buvo surengę savo parodą „Mostas mano miestui“. Tada, bekalbant su kūrėjais, ir nuskambėjo pasiūlymas kasmet, pavasariui įsibėgėjus, rengti parodas, kurias vienytų vienas pavadinimas, o temos būtų skirtingos.
Nuo eilėraščių – mokslinės literatūros ir prozos link
Mūsų kraštietė poezijos kūrėja dr. Gražina Pranauskienė, ilgus metus gyvenanti Australijoje, nenutraukė saitų su Lietuva, Kretinga ir su nekantrumu laukia, kada galės vėl čionai atvykti. Su „Smiltimis“ dr. G. Pranauskienė pasidalino mintimis apie kūrybą, poetinį žodį ir jo vietą šiandieniniame gyvenime. – Papasakokite apie save – ką veikiate, kuo užsiimate, kokių pokyčių yra įvykę Jūsų gyvenime? – Kai 1989 metais atvykau į Australiją, gyvenimą tarsi pradėjau iš naujo. Teko išmokti anglų kalbą, priprasti prie kultūrinių skirtumų, klimato, o 2012 m. pakeisti chorinio dirigavimo specialybę. Keturioliktus metus darbuojuosi Melburno universiteto vizualinių menų ir muzikos fakultete. Šeši milijonai Viktorijos valstijos gyventojų keturis mėnesius laikėsi griežtų COVID-19 karantino taisyklių, ir šiuo metu viruso plitimas sustabdytas. Antri metai dirbu namuose. – Jūsų kūrybiniai darbai, pasiekimai. Ką esate parašiusi, ką sukūrusi, kur publikuojatės? – Pradėjau rašyti nuo trylikos metų. Pamenu, per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą visada pasirinkdavau laisvą temą. 1979–1988 m., dirbama Gargždų kultūros namuose, aprašydavau renginius laikraštyje „Banga“ ir be galo didžiavausi, gaudama kokį rublį už straipsnį! Nuo pat atvykimo į Australiją savanoriškai rašau lietuvių laikraščiams „Mūsų pastogė“, „Tėviškės aidai“, pasaulio lietuvių ir Lietuvos spaudai. Didžiausiu pasiekimu laikau galimybę studijuoti ir po Vilniaus konservatorijoje baigtos chorvedybos siekti garbės bakalauro, magistrantūros, doktorantūros diplomų, įsigyjant žurnalistikos, kultūrinių studijų ir kūrybinio rašymo specialybes. Tėviškėje išleisti eilėraščių rinkiniai „Eukaliptų tyloj“ ir „Abu krantai“. Anglų kalba parašytas knygas „Lietuvybė anapus žemės: tautinė ir kultūrinė lietuvių priklausomybė Australijoje“ bei „Tarybinės pasakos“ „Australian Scholarly Publishing“ leidykla išleido nemokamai, rengimo spaudai išlaidas padengė Australijos lietuvių fondas.
Gimnazisto kūryba vainikuota auksu ir sidabru
Kretingos pranciškonų gimnazijos abiturientas 19-metis Linas Daugėla, pasak jo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Daivos Ataitės, gimnaziją baigia su pergalės trenksmu – vaikino ilgametės kūrybinės pastangos Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse šiemet buvo įvertintos 2 medaliais: aukso – publicistikos ir esė sekcijoje bei sidabro – poezijos sekcijoje. Kretingoje gimęs ir augęs L. Daugėla savo kūryba jau yra žinomas ir „Smilčių“ skaitytojams. Jis taip pat – ir jaunimui skirto mūsų laikraščio priedo „Kuprinė“ korespondentas, „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narys. Apie tokius žmones, kaip Linas, sakoma, kad jo pilna visur: jis dar dalyvauja respublikiniuose mokinių kūrybiniuose, filosofiniuose konkursuose, fotografuoja, o jo meninės nuotraukos stebina pagautų akimirkų gelme ir jautrumu. Kretingiškiai jau kelerius metus mato Liną savanoriaujant parapijoje – jis patarnauja per šv. Mišias, talkina bažnyčios renginiuose. Tačiau šįkart su mąsliu ir ramiai mintis dėstančiu L. Daugėla pokalbis – apie tai, kas jam yra literatūra, kaip į ją atėjo ir atsivėrė savo kūrybiniam polėkiui. – Kas paskatino tave rašyti, gal giminėje yra kūrybingų žmonių? Kurgi toji pradžia? – Kurti pradėjau seniai, o rimčiau – nuo penktos klasės, kai pradėjau lankyti Pranciškonų gimnaziją. Ligi tol parašinėdavau, labiau patikdavo vaizduoti gamtą. Prisimenu ir savo pirmąjį eilėraštį, šiandien jis, aišku, skamba naivokai. Bet tai, kad literatūra bus manoji sritis, didysis pomėgis, supratau gana anksti: jau penktoje klasėje dalyvavau respublikiniame mokinių epistolinio rašymo konkurse, šeštoje – patekau į 10-tuką, o septintoje laimėjau pirmąją vietą.
Kūrybos kraitė
Siuvinėti skirtukai – malonios staigmenos draugams
Meniški kryželiu siuvinėti skirtukai knygoms su senovės baltų ženklais, žmonių inicialais, gamtos vaizdais, geometrinėmis figūromis ir vaikiškais piešiniais. Kelias dešimtis jų, sukurtų Kretingos rajono kultūros centro darbuotojos Dianos Žukauskaitės, bus galima išvysti balandžio pabaigoje šio centro tinklalapyje surengtoje virtualioje personalinėje parodoje. Nuo seno siuvinėjanti, tik labiau – paveikslus, D. Žukauskaitė sakė, kad prieš porą metų jai kilusi mintis sukurti meniškus skirtukus knygoms. „Labai patogu tokias savo rankomis padarytas, o dažnai – ir kiekvienam atskirai apgalvotas, smulkmenas išdovanoti draugams, įvairių švenčių dalyviams, skaitovams. Tiesiog nešiojuosi jų ir kuprinėje: einu gatve ir staiga pamatau mielą pažįstamą veidą – šast išsitraukiu ir padovanoju. Žmogus nustemba – padovanoju gerą nuotaiką, malonu ir jam, ir man pačiai“, – kalbėjo kūrėja. Jos sukurti knygų skirtukai – dviejų rūšių: tradiciniai stačiakampiai per knygos ilgį ir keturkampiai, užmaunami ant knygos lapo kampo. Kiekvienam darbui D. Žukauskaitė iš anksto pasiruošia eskizą, pagal kurį į specialią skirtingų tankių drobę – kanvą – perkelia siuvinėjamą motyvą. Nors, atviravo, siužetų – pilnas internetas, tačiau iš esmės ji mėgstanti juos susigalvoti pati. „Buvo metas, kai labai domėjausi baltų ženklais, – buvau sukūrusi visą seriją paveikslų. Tai atsirado iš to, kad bičiulių latvių folkloro kolektyvo nariams sumaniau padovanoti specialias kišenes – dalmonų imitacijas. Tuomet ir pradėjau domėtis, ką gi ant jų išsiuvinėjus. Kadangi abi mūsų tautas sieja istorinė praeitis, pagalvojau, kad reikia paieškoti baltiškų motyvų. Ir taip kuo toliau, tuo giliau – buvo labai įdomu panagrinėti baltų ženklus, simbolius, sužinoti jų prasmę. Todėl tie ženklai vis dar gyvena manyje, sukirba mintis, ir retkarčiais sumanau juos perkelti į skirtukus“, – kalbėjo kūrėja. Įprastai D. Žukauskaitės kuriamų užmaunamų skirtukų dydis – 7x7 cm, pagal pasirinktą tankį viename piešinyje jai tenka išsiuvinėti per tūkstantį akelių. „Kuriant ilsisi galva. Kaip ir vasarą, dirbant gėlyne ir darže tėviškėje, Kūlupėnuose, kur, į amžinybę iškeliavus abiem tėvams, liko jų butas. Kretingoje žiemoju, o vasaras leidžiu tėviškėje. Esu žemdirbio vaikas: nuo vaikystės visas piktžoles pažinojau, visų mamos puoselėtų, ir ne tik, gėlių pavadinimus. Kai manęs paklausia, kam tau to daržo reikia, atsakau: kad negalvočiau, ar darbas atitinka teisinį aktą, ar teisingai padariau“, – šmaikštavo pašnekovė.
Kinas – daugiau negu pomėgis
Ko gero kiekvienas svajojame apie darbą, kuris mums teiktų džiaugsmą. Iš Palangos kilęs Justas Pačinskas, šiuo metu randantis laiko net dviem darbams, apie vieną jų vis dar atsargiai kalba kaip apie pomėgį, gimusį iš meilės kinui ir vienuolika metų skaičiuojančios užrašų knygutės. Meilė kinui užgimė dar vaikystėje Dvidešimt ketverių palangiškio Justo Pačinsko meilė kinui prasidėjo dar vaikystėje. „Atsimenu, anksčiau mano mama žiūrėdavo daug filmų, taigi nuo mažų dienų juos žiūrėjau ir aš. Tuomet itin žavėjausi fantastika, ypač atmintin įsirėžė trilogija „Atgal į ateitį“. Tai – vienas mano mėgstamiausių filmų iki šiol“, – su šypsena kalbėjo pašnekovas. Jis prisiminė 2009 metus, kuomet sužinojo apie kino teatruose pasirodysiančią antrą filmo „Transformeriai“ dalį ir pradėjo nuodugniai ieškoti apie jį informacijos internete: skaityti, žiūrėti medžiagą iš filmavimo užkulisių ir panašiai. „Toliau viskas vyko sniego gniūžtės principu – kinu, bėgant laikui, pradėjau domėtis vis labiau ir labiau“, – prisipažino J. Pačinskas. Danijoje finansų valdymo studijas baigęs vaikinas teigė, kad į užrašų knygutę matytus filmus surašyti pradėjo neatsitiktinai. „Dar mokykloje lankiausi pas korepetitorę, su kuria labai gerai sutarėme. Būtent ji man ir padovanojo užrašinę bei pasiūlė joje surašyti visus peržiūrėtus filmus. Šioje užrašų knygelėje buvau sudaręs jau gana ilgą sąrašą, tačiau dabar turiu šiam reikalui skirtą virtualią programėlę, kurioje žymiuosi, vertinu ir trumpai apžvelgiu peržiūrėtus filmus ar serialus“, – aiškino šiuo metu Vilniuje gyvenantis ir dirbantis vaikinas. Pomėgį pavertė darbu Be išlaidų kontrolieriaus darbo farmacijos kompanijoje, J. Pačinskas kartu su kolega Dario Voitukevez kuria turinį savo internetinei tinklalaidei pavadinimu „Pasiklydę ekrane“. „Vasarą, kai grįžau iš Danijos, laiką leidau Palangoje ir man kilo idėja pradėti tinklalaidę kino tema. Pasiūliau tai savo geram draugui kino apžvalgininkui Dario ir jis sutiko. Galiausiai pasikalbėjome su vienu Youtube kanalo „Negyvas eteris“ kūrėjų Rolandu Mackevičiumi ir jis leido mums pabandyti kurti savo laidą“, – apie pokalbių laidos „Pasiklydę ekrane“ pradžią pasakojo palangiškis. Dar 2020 metų spalį kartu su kolega pirmą tinklalaidės laidą Youtube platformoje patalpinęs J. Pačinskas tikino, kad kol kas po vaizdo įrašais jiedu susilaukiantys iki keliasdešimties tūkstančių peržiūrų. „Savo tinklalaidėje kalbame apie kino industriją, filmus, serialus, išsamiai juos apžvelgiame, suteikiame žiūrovams rekomendacijų, todėl turime konkrečia auditoriją. Ir, nors kino mėgėjų bendruomenė Lietuvoje gana didelė, jo apžvalgininkų ir panašaus tipo turinio, kokį kuriame mes, internete nėra daug“, – pastebėjo pašnekovas. Anot J. Pačinsko, kas savaitę pasirodančioje laidoje „Negyvas eteris“ vaikinai sulaukia įvairiausių įžymių svečių. „Kol kas man asmeniškai didžiausias pasiekimas kuriant šią tinklalaidę buvo Ryčio Zemkausko dalyvavimas joje. Jis yra tarsi Lietuvos kino guru, tad pats faktas, kad tokioje naujoje laidoje pasirodė šis žmogus, man buvo labai svarbus“, – paaiškino vaikinas.
Poezijos skambesys nuo Airijos iki Australijos
Pasaulinės poezijos dienos proga Airijos lietuvių kultūros asociacija kartu su visuomenine organizacija „Lyrikos vakarai“, „Nojus Live Music“ ir Airijos lietuvių bendruomene pristatė Pasaulio lietuvių virtualią poezijos kelionę. Renginį globojo Lietuvos Respublikos ambasada Airijoje ir Pasaulio lietuvių bendruomenė. Kovo 21-ąją – Pasaulinę poezijos dieną – 21-os šalies poetus, skaitovus ir atlikėjus internetinėse paskyrose stebėjo per 4 tūkst. žiūrovų. Dalyvius ir žiūrovus eilėmis pasveikino šventės organizatoriai buvusi ilgametė Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Kochanauskaitė-Raižienė ir Darius Mileris-Nojus. Tada kas kelias minutes keitėsi Lietuvos Vyriausybės atstovų, Lietuvos ambasadoriaus Airijoje J. E. Marijaus Gudyno, Lietuvos Respublikos Seimo narės Dalios Asanavičiūtės, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke bei 25 dalyvių veidai. Ištarto žodžio prasmė Marcelijaus Martinaičio žodžiais „Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau, negu ji gali pasakyti“ , tad pagrindinės išgirstų eilių ir dainų temos apėmė tėvynės ilgesį, neužtikrintumą dėl rytojaus, jautrumą, viltį ir lietuvišką kuklumą. Štai keletas pavyzdžių. Jūratė Leonavičiūtė (Jungtinė Karalystė) sutapatina laiką su nuolat kintančia žmogaus egzistencija: „Į laiką, kurio nėra/Per amžinybės srovenimą/Supyliau save./Atėjau į žemę saulės taku/Čia save iš naujo renku./Po spindulį, pamažu/Statau savo gyvenimą.“ Jutta Noak (Vokietija), eilėraščiu „kūno izoliacija...“ priminė, kad tebegyvenam koronaviruso laiku, kai „užsitęsusi kūno izoliacija/lyg drykstantis audinys/laikinai apsigyvena/siuvimo mašinoje/nauji apdarai/priedanga kūnui dilgčioja akis/kaukė veidui trukdo/dygsniuoti žodžius.“ Valdo Kišūno (Airija) abejonės persipina su viltimi eilėse „Aš Tikiu“: „Švelnink prigimtį kur mindo/mano šviesų veido žvilgsnį,/Duok lašelį nusipraust,/Skirk minutę Tave garbint --- /Sutiksiu ką, jei bėgsiu šitaip greitai,/O ką pajausiu, jei klausiu vis – „kodėl.“
Tadas Girininkas: „Auksinis scenos kryžius“ – tai išties laimė“
„Solistui visada būna malonu, kai sulaukia publikos pripažinimo. O jeigu už sukurtą vaidmenį, už sunkų darbą nusipelnai dar ir „Auksinio scenos kryžiaus“ – tai didžiulis įvertinimas, tai – tiesiog laimė“, – prisipažino operos solistas Tadas Girininkas, šiemet Tarptautinės teatro dienos proga apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų solistas už Dalando vaidmenį Richardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) ir Henriko vaidmenį Gaetano Donicečio operoje „Ana Bolena“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Saksofoną iškeitė į vokalą Šiauliuose gimęs, nuo pat ankstyvos vaikystės Palangoje augęs Tadas Girininkas sako ir pats nežinąs, iš ko paveldėjęs muzikalumo geną: gal iš muzikalios sielos senelio, gyvenusio Palangoje, gal iš kito, Šiauliuose gyvenusio senelio, kurio turėtą turtingą akordeonų kolekciją jis atsimenąs nuo mažumės. Gabų septynmetį, tuometinio Palangos vaikų darželio „Saulutė“ pradinuką, pastebėjo ir mokytis pakvietė atranką surengę Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos pedagogai. „Iš pradžių apie dainavimą net negalvojau, juolab kad ir su vokalu susijusios specialybės nebuvo: visi dainavome chore, grojome fortepijonu, – leidosi į prisiminimus T. Girininkas. – Berods, šeštoje klasėje, kai reikėjo rinktis specializaciją, panorau groti saksofonu: gal patiko pati instrumento forma, gal – neįprastas skambesys. Ir į Lietuvos muzikos akademiją Vilniuje 2000-aisiais įstojau tęsti saksofono studijų. Po kurio laiko kažkas – gaila, neprisimenu, kas, – man pasiūlė: „Turi puikų balsą, tau reikia dainuoti“. Likimas suvedė su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu, ir, palikęs saksofoną, 2003 metais perėjau į vokalo studijas“. Pasak solisto, klasikinė muzika jam visą laiką buvusi prie širdies, nepaisant to, kad saksofonas artimesnis džiazui. O dabar jis gali drąsiai pasakyti: klasikinė opera yra jo tikroji didžioji meilė.
Pažintis su Irena Upe, dainuojančia savo laisvę ir nuoširdumą
Kovo 20-osios vakarą Kretingos rajono kultūros centras renginių išsiilgusius muzikos mylėtojus pakvies virtualiai pasiklausyti klaipėdietės atlikėjos ir kompozitorės, muzikos meno studijos „Motyvas“ įkūrėjos Irenos Upės koncerto. Pranašiški Leonido Donskio žodžiai Menininkės auditorija – labai plati, nes muziką atlieka skirtingą. „Savęs aš nerėminu žanrais“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo Irena Upė, vis dėlto atkreipusi dėmesį, kad jos dažniausiai klausosi tvirti ir atviri ieškojimams žmonės, kurių amžius nuo 30 iki 45-erių metų. Vienas įdomiausių renginių įvyko Šveicarijoje, tarptautinėje parodoje. „Teko koncertuoti 40 kvadratinių metrų erdvėje, todėl jaučiau itin stiprų ryšį su publika. Klausydamosi dainų, moterys verkė, o po pasirodymų pasakodavo apie save, dėkojo už tai, kad priminiau, kas yra tikra“, – išgyventas akimirkas perteikė pašnekovė. Klaipėdietės atmintyje taip pat neišblėso ir koncertas Islandijoje, kur ji dainavo lietuviškas dainas: tenykščiai žmonės gyrė, kokia graži, daininga yra lietuvių kalba. Kodėl ji Upė? Kokią žinutę žiūrovams siunčia pasirinktasis sceninis vardas? Iki 2019-ųjų besivadinusiai „Synthgirl I-rena“ ir tuo vardu vinilinėje plokštelėje išleidusiai debiutinį albumą „8“ menininkei žodis „Upė“ tiesiog vieną dieną suskambo galvoje. „Šis vardas atskleidžia mano laisvę, natūralumą ir nuoširdumą“, – akcentavo Irena. Ji užaugo Šilutėje, muzikos mokykloje ten baigė smuiko klasę ir daugiau muzikos nebestudijavo, manė, kad muzikinis kelias taip ir pasibaigs. „Man nepatiko mokytis muzikos, bet visada ji buvo šalia: aktyviai lankiau įvairius meno būrelius, svajojau tapti aktore, baigti režisūrą, imtis teatro kūrybos“, – atviravo pašnekovė. Kadangi nesinorėjo iššvaistyti ir gerų mokymosi mokykloje rezultatų – mėgo kalbas, istoriją, matematiką, fiziką, – kelias ją nuvedė į politikos mokslus Klaipėdos universitete. Čia baigusi ir bakalaurą, ir magistrą, dirbo politinio marketingo srityje, stažavosi Briuselyje. „Ko gero, amžiną atilsį profesorius Leonidas Donskis mano gyvenime buvo pirmasis žmogus, kuris pakišo mintį, kad esu sutverta didesniam tikslui negu vien politikės darbas“, – svarstė Irena. Save ji išbandė ir privataus verslo sektoriuje, taip pat kurį laiką dirbo pardavimo vadove. Besilaukdama vaikelio, suprato, kad nebenori grįžti atgal, kur jau buvo, o nori laisvos dvasios, trokšta kurti.
KŪRYBOS KRAITĖ
|
|
