|
|
|
SmiltysKretingos miesto erdvėse – dvigubas meno festivalis
Jau daugel metų, nuo 2000-ųjų, kone kasmet rudenį Kretingoje vykstanti meno akcija „Kita erdvė [3] Vakarų krantas“ šiemet taps tarptautine, nes pasipildys tarptautinio menų festivalio „PLartFORMA“ renginiais – dviem šokio spektakliais, sukurtais choreografų iš Danijos ir Estijos. Klaipėdiečiai dalinsis su kretingiškiais Meno akcijos „Kita erdvė [3] Vakarų krantas“ organizatorius Kretingos rajono kultūros centro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas, šiuo metu besisemiantis kūrybinės patirties Estijoje, „Pajūrio naujienoms“ sakė labai besidžiaugiąs, kad šiemet pavyko susieti du svarbius renginius į vieną ir pristatyti juos kretingiškiams. „Daugel metų išvien su menininkų grupe „Žuvies akis“ Klaipėdoje rengiame festivalį „PLartFORMA“. Senokai brandinau viltį jo renginius pristatyti ir kretingiškiams, juolab kad mūsų judėjimas siekia kūrybinės sklaidos regionuose. Tapo labai populiaru bendradarbiauti, derinat festivalius, tačiau ligi šiol vis iškildavo kliūčių dėl finansinių ir techninių dalykų. Todėl šįkart labai džiaugiuosi, kad pavyks surengti dvigubą festivalį ir tradicinė Kretingos meno akcija „Kita erdvė [3] Vakarų krantas“ taps tarptautiniu renginiu“, – kalbėjo N. Gedminas.
Palangą saugos „Angelas“ iš Paryžiaus
„Angelas yra belytė būtybė, bet aš pasirinkau angelą – moterį, nes būtent iš moters, iš moteriškumo sklinda daug jausmų: jautrumas, užuojauta, globa, saugumas. Tad šis „Angelas“ visa tai perduos Palangai, o kartu – ir ramybę bei moterišką atjautą kitam žmogui“, – sakė menininkė Rūta Jusionytė, kurios sukurta skulptūra „Angelas“ rugpjūčio pabaigoje buvo atidengta Palangos skulptūrų parke. Atskrido iš Paryžiaus Iš Klaipėdos kilusi, šiuo metu Prancūzijoje gyvenanti skulptorė Rūta Jusionytė „Angelą“ sukūrė specialiai Palangai. Skulptūros atidengimo ceremonijos metu vienas jos pastatymo iniciatorių galerijos „Menų tiltas“ vadovas Edvidas Žukas sakė, jog už iš Paryžiaus atskridusį „Angelą“ reikia dėkoti ne tik jį per septynerius mėnesius sukūrusiai Rūtai Jusionytei, bet ir – Palangoje gyvenusiam tikram kultūros žmogui Zigmui Stankevičiui ir jo šeimai. Būtent Z. Stankevičiaus žentas Andrius Pranckevičius pasirūpino, kad būtų įgyvendinta itin mėgusio Palangos skulptūrų parką šviesuolio svajonė kurortui padovanoti kokią nors gražią skulptūrą ir šitaip papuošti miestą ir jo pamėgtą erdvę. Per E. Žuką Z. Stankevičiaus artimieji susirado V. Jusionytę: šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ pamatę jos skulptūrą, jie panoro būtent „Angelą“ padovanoti Palangai. „Sukurti skulptūrą atvirai erdvei buvo tam tikras iššūkis, – prisipažino V. Jusionytė, kurios skulptūrų yra įsigiję muziejai, tačiau lauke jų dar nebuvo pastatyta. – Iššūkis buvo ir ją išlieti: skulptūra iš bronzos, dengta šviesia patina. Paprastai patina būna ruda, kartais žalia, tačiau būtent šviesi – o tokia ir tinka angelui – geriausiai atlaiko net pačias ekstremaliausias oro sąlygas“. Skulptūra, išlieta garsioje Prancūzijos Paumelle liejykloje, Palangos skulptūrų parke pastatyta ant juodo granito postamento-kolonos, kurią baltajam angelui nutašė nuo Salantų kilęs žymus akmentašys Juozas Žilinskis. R. Jusionytė pabrėžė, kad J. Žilinskis puikiai perteikė jos sumanymą, o išvydusi savo kūrinį, ji pasidžiaugė ir tuo, kad „Angelas“ stovės šalia lietuvių skulptūros korifėjų Mindaugo Navako ir Dalios Matulaitės kūrinių. Iš jų skulptorė mokėsi, iš jų sėmėsi įkvėpimo, o su D. Matulaite teko dalyvauti bendroje lietuvių ir prancūzų menininkų parodoje Paryžiuje.
Restauruota Romeo ir Džiuljetos meilės istorija
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras rugsėjo 17–19 dienomis Žvejų rūmuose pristatys Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džiuljeta“ premjerą. Baletas sukurtas pagal to paties pavadinimo Viljamo Šekspyro tragedijos siužetą, atspindi amžinąsias žmonijos aktualijas – kovą dėl įtakos, meilę, neapykantą, pasiaukojimą, tiesos paieškas. Meninę spektaklio koncepciją sukūrė tarptautinė statytojų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas iš Rusijos, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis. Dirigentą R. Šerveniką S. Prokofjevo „Romeo ir Džiuljetos“ muzika lydi nuo pat jo tarptautinės karjeros pradžios – 1997 m., kuomet Mstislavas Rostropovičius jį pakvietė asistentu į Eviano festivalį statyti šio baleto. Įvairiems orkestrams R. Šervenikas dirigavo beveik visose Europos šalyse, taip pat Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, Izraelyje, Rusijoje. Jis – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas, nuo 2021 m. – Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.
Kuria švytintį Jurgio Pabrėžos sodą
Jau kitą savaitgalį, rugsėjo 18-osios vakarą ant Kretingos rajono kultūros centro pastato gulant sutemoms, viršum fasado nušvis erdvinė kompozicija „Švytintis Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos sodas“. Kompoziciją sukūrė ir šiomis dienomis ant pastato stogo ją montuoja vilnietis garso režisierius ir programuotojas 27-erių Džiugas Antulis. Savo darbu „nusilenks“ šviesuoliui Šio projekto sumanytoja Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyriausioji režisierė Auksė Antulienė, beje ji – ir Džiugo mama, sakė, kad, prasidedant naujajam teatro sezonui norėjosi „nusilenkti“ Kretingos šviesuoliui – kunigui, mokslininkui, botanikui, visuomenininkui – Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai, kurio metus šiemet pažymime visoje Lietuvoje. „Pamaniau, kad šį iškilų žmogų reikia pavaizduoti per jo darbus – prie Kretingos pranciškonų vienuolyno Jurgis Pabrėža buvo įveisęs sodą, kurį puoselėjo mokslo ir gydymo tikslais. Todėl išsyk ir kilo mintis, kad reikėtų kažkaip pavaizduoti sodą. Be to, įsiminė, kad pačiam Jurgiui Pabrėžai tebesant gyvam, nebuvo išleisti nei jo moksliniai raštai, nei garsusis veikalas „Taislius auguminis“. Sugalvojau, kad jo sodas turėtų švytėti ir šiandien. Švytėti taip, kad tamsiu paros metu būtų matomas ir iš Kretingos miesto centro“, – apie tai, kaip gimė kompozicijos idėja, pasakojo A. Antulienė. Ji sakė pasidalinusi šiuo sumanymu su sūnumi Džiugu, kuris jau turėjo patirties puošiant Kretingos miestą: prieš 4-erius metus prie Kultūros centro tvenkinio per miesto šventę jis sukūrė erdvinę instaliaciją „Nakties spinduliai“. Tad ir šįkart ėmėsi techninių instaliacijos kūrimo bei programavimo darbų. Idėjos – iš paties Pabrėžos „Gavus pasiūlymą sukurti „Švytintį J. A. Pabrėžos sodą“, apėmė geras kūrybinis jaudulys. Šis darbas turi kūrybinę ir techninę puses. Abi sritys mane labai domina. Smagu kaskart grįžus į Kretingą matyti kaip miestas puošiasi, gražėja, ir savo kūryba prisidėti prie jo gražinimo. Smagu, kad nedideliame mieste vyksta tokie projektai, kokių nėra net Vilniuje, ir kad Kretingoje yra galimybių reikštis kūrybiškumui. Džiaugiuosi suteikta kūrybine laisve“, – pasidalijo D. Antulis. D. Antulio žodžiais, instaliacijos pagrindas – LED girliandos, lituojant tvirtinamos ant išlankstytos kompozicijos, daliai jų pritaikant programuotą apšvietimą. Karkasą sudarys išlankstyti augalų motyvai, kuriuos inspiravo instaliacijos sumanytojų A. ir D. Antulių tyrinėtas internete paskelbtas veikalo „Taislius auguminis“ rankraštis. „Kokie įdomūs paties botaniko sukurti kai kurių augalų pavadinimai, prie kiekvieno – išsamūs aprašai. Įdėtas titaniškas darbas. Todėl mes savo kūriniu stengėmės nors iš dalies vizualiai perteikti Jurgio Pabrėžos indėlį į Lietuvos mokslą, švietimą, kultūrą ir mūsų miesto garsinimą“, – sakė režisierė.
KŪRYBOS KRAITĖ
Senosios muzikos žvaigždžių dovanos – Kretingai
Švęsdami penkerių metų sukaktį, Tarptautinio Kretingos senosios muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, šiemet galėdami pakviesti klausytojus net į septynis pasaulinio lygio atlikėjų koncertus. Kaip ir kasmet, festivalio koncertų centre – seniausi Lietuvos vargonai, Kuršo meistrų maždaug 1680 metais sukurtas barokinis instrumentas, saugomas puikios akustikos Kretingos pranciškonų bažnyčioje. Šįmet pirmą kartą vienas festivalio koncertų bus surengtas ir Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, siekiant sudominti kurorto svečius vos už 10 km vykstančiais aukščiausio lygio tarptautiniais koncertais, kurie klausytojams yra nemokami. Tokių sąlygų savo publikai negali pasiūlyti turbūt nė vienas Europos senosios muzikos festivalis, pristatantis žvaigždes – ansamblį „Cappella Mediterranea“, atlikėjus Maria Cristina Kiehr, „Richter Ensemble“, Claire Lefilliatre, James Johstone ar Emiliano Gonzalez Toro. Iškilmingam atidarymo koncertui festivalio meno vadovas Rodrigo Calveyra pakvietė ansamblį „Capppella Mediterranea“ (Šveicarija/Prancūzija), kurio pasirodymai visada išjudina klausytojų emocijas – jų pasirodymas įvyks rugpjūčio 15 d. 19 val. Kretingos bažnyčioje. Pastaraisiais metais ansamblis savo barokinių operų pastatymais drebina Paryžiaus, Versalio, Dižono, Ženevos ir kitų operos teatrų sales, be jų pasirodymų neapsieina garsiausi Europos festivaliai ir koncertų salės. Iš Argentinos kilusio Leonardo Garcia Alarcono vadovaujama komanda su Lotynų Amerikai būdingu ekspresyvumu išryškina baroko muzikoje slypinčius afektus, aistras. Ištikimoji Kretingos festivalio publika jau girdėjo L. G. Alarconą 2017 metais vargonų solo rečitalyje, kuriame jis visą valandą įspūdingai improvizavo remdamasis baroko muzikos formomis. Šįkart prie jo prisijungs ir pagrindinis „Cappella Mediterraena“ veidas – sopranas Mariana Flores, išties įsimintina dainininkė, ištransliuojanti auditorijai plačiausią jausmų paletę, palydimą išraiškingais gestais, bei ansamblio basso continuo komanda. „Cappella Mediterranea“ nupieš spalvingą muzikinį XVII a. Venecijos paveikslą, o koncertą filmuos LRT televizija.
Kūryba lieja pasaulio šviesą
Neseniai savo pirmąją poezijos knygą „Nedaug man reikia“ išleidusią 41-erių kretingiškę pedagogę Aušrą Budreckienę drąsiai galėtume vadinti kūrėja, skleidžiančia pasaulio švarą: jos eilėse neaptiksi skepticizmo, nevilties, nėra netgi vidinio dramatizmo, – jos kūryba liejasi šviesa, baltumu, pasaulio trapumo suvokimu ir dėkingumu Kūrėjui. Šviesa – iš tikėjimo „Aušros Budreckienės lyrika – tarsi gėrio ir grožio sala, kurioje gyvena stipri asmenybė – ties artimojo, bičiulio ar net nepažįstamojo likimu budinti moteris“, – poezijos rinktinės pratarmėje rašo jos bičiulė iš Varėnos, literatė ir pedagogė Joana Grigaitienė, kuri ir paskatino kretingiškę atrinkti brandžiausias eiles ir išleisti jas atskira rinktine. Ką pirmiausia kūrėja pastebi, nuo ko suvirpa jos širdis? „Visame kame matau kūrinijos grožį. Man norisi tik dėkoti, dėkoti Viešpačiui – už kiekvieną medį, augalą, paukštį. Už kiekvieną dieną, nes nežinai, ar atsibusi rytoj. Šviesa, baltumas, lengvumas ir ateina iš padėkos jausmo. Tikėjimas teikia jėgų, vilties ir galimybę viską matyti šviesoje. Mirties nebijau – tvirtai tikiu, kad ji – tik slenkstis. Čia esame tik dulkelės, o anapus – amžinybės glėbyje. Likimas man neskyrė išgyventi skaudžių smūgių, netekčių, vaikai užaugo sveiki, šeima tvirta, turiu gyvus tėvus – koks džiaugsmas, kai galiu nuvažiuoti ir juos apkabinti“, – atviravo pašnekovė. Tvirto asmeninio tikėjimo pagrindais ji dalijasi ir su kitais: savanoriaudavo bažnyčioje, rengiant vaikus sakramentams, talkina „Marijos radijui“, vienerius metus Sedoje netgi teko dirbti tikybos mokytoja.
Juozo Griušio karikatūrose – epochos dienoraštis
„Karikatūristai Lietuvoje gyvena gerai, tačiau su Juozu būtų dar geriau. Mums tikrai jo trūksta, trūksta jo ypatingo gebėjimo perteikti tai, kas vyksta šalia mūsų ir aplink mus“, – taip apie dailininką Juozą Griušį nuo 1973-iųjų daugiau nei tris dešimtmečius karikatūrose šmaikščiai fiksavusį Palangos ir visos Lietuvos gyvenimą, kalbėjo kolega ir bičiulis karikatūros meistras Jonas Varnas albumo „Juozas Griušys. Karikatūra“ pristatymo metu. Albume – virš 600 karikatūrų Albumo, kurio 306-iuose puslapiuose sudėta per 600 karikatūrų, kurias palangiškis dailininkas Juozas Griušys (1952–2017), piešė nuo 1973 iki 2007 metų, leidimą inicijavo menininko šeima – žmona Nijolė Griušienė ir sūnūs Mindaugas bei Juozas Griušiai. Susirinkusiems į albumo pristatymą Palangos kurhauzo salėje dailininko kolegoms ir bičiuliams N. Griušienė prisipažino, kad nuo pirmų bendro gyvenimo dienų žavėdavosi vyro karikatūromis, o, metams bėgant, stiprėjo noras jas sudėti į kokį nors leidinį. Taip jau atsitiko, kad albumą „Juozas Griušys. Karikatūra“ teko sudaryti be paties autoriaus – karikatūras iš 4 tūkst. 500 šio žanro piešinių bei dar per tūkstančio eskizų archyvo atrinko sūnūs. „Šis albumas – ne apie Juozą Griušį, o apie beveik 40 metų laikotarpį, kurį apima jo karikatūros, apie įvykius, svarbius Palangai, svarbius Lietuvai, apie tai, kaip tėtis pamatydavo vieną ar kitą situaciją, kaip ją perteikdavo, kaip, metams bėgant, keitėsi jo braižas,– sakė Mindaugas Griušys. – Karikatūros žanras gal ir nėra labai populiarus, bet – labai aktualus. O kai kurios temos, kuriomis kūrė tėtis, tebėra svarbios ir šiandien.“ Juozas Griušys (jaunesnysis) akcentavo, jog karikatūra neturi laiko sampratos ir savo tematika bei aktualumu yra amžina: „Tėčio piešiniuose atsispindi jo santykis su Palanga ir palangiškiais, miesto svečiais, požiūris į kurorto bei šalies gyvenimo įvykius. Kai kurios karikatūros yra su įrašais bei komentarais – jie taip pat labai svarbūs. Ši knyga – kaip minčių segtuvas, tam tikras karikatūros dienoraštis, tad ir viršelį sukūrėme segtuvo formos.“
Viliaus Orvido atminimui pagerbti surengė menų sintezę
Rugpjūčio 5 dieną, minint žymaus krašto menininko, akmentašio Viliaus Orvido netekties metines, jo paties įkurtoje Orvidų sodyboje-muziejuje susirinko savarankiški kūrėjai iš Lietuvos bei viso pasaulio, kurie svečius įtraukė į 5 valandų trukmės menų sintezę – spektaklį-performansą „Akmuo“. Priminimas apie svarbias datas Pasak renginio organizatorių, 2022-ųjų rugpjūtį laukia dvi jubiliejinės datos: rugpjūčio 5 d. sueis 30 metų, kai Viliaus Orvido nebėra, o rugpjūčio 18 d. bus minimas jo gimimo 70-metis. Tad šiais metais organizuojama menų sintezė – tartum priminimas apie artėjančias svarbias datas ir siekis apibendrinti V. Orvido kultūrinį palikimą. Renginio sumanytoja bei spektaklio-performanso „Akmuo“ režisierė Inga Stankaitytė teigė, kad pirmąkart su akmens motyvu susidūrė rašydama magistro darbą apie poetę Liūnę Sutemą. „Reikėtų pradėti nuo to, kas yra akmuo. Kaip šiandien pranciškonas brolis Astijus aiškino kūrėjui V. Orvidui skirtose Šv. Mišiose, žodis „akmuo“ yra dvišaknis ir iš hebrajų kalbos išvertus reiškia „tėvas“ ir „sūnus“. Tai ir yra tai, ant ko stovi šis pasaulis – ant akmens. Tai yra visko pamatas, vertybės, kurias turime saugoti“, – aiškino režisierė.
Kūryba įamžinanti jausmą
Vilnietis dailininkas Viktoras Šatas kretingiškiams labiau žinomas kaip žmogus, jau ne kartą dovanojęs savo meno kūrinius Kretingai – jo paveikslai puošia Kretingos ligoninę, Padvarių socialinės globos namus. Iki liepos 30 d. menininko darbai džiugins ir Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos lankytojus. Ryšiai su Kretinga – ne atsitiktinumas Iš Vaškų miestelio Pasvalio rajone kilęs V. Šatas su Kretinga ryšius užmezgė per mūsų kraštietį Romualdą Beniušį. „Su Romualdu susitikome vienoje kavinukėje Vilniuje ir ėmėme apie viską šnekėti, kol galiausiai kalba pakrypo apie jo gimtąjį kraštą. Jis pasiūlė man padovanoti keletą paveikslų Kretingai, aš sutikau, ir taip viskas prasidėjo“, – prisiminė dailininkas. Šešiasdešimt šešerių vyras teigė, kad tapyti pradėjo dar devintoje klasėje, kai su šeima persikraustė gyventi į sostinę. „Aš visą gyvenimą norėjau kurti. Nors, pamatęs konkurentų darbus, taip ir neišdrįsau stoti į Lietuvos dailės akademiją, pasirinkau architektūros studijas – labai norėjau kažko, bent šiek tiek susijusio su menu“, – pasakojo V. Šatas. Vilnietis dailininkas teigė, kad, atidirbęs pagal paskyrimą, vėliau dirbo tik dviejose vietose – „Plastos“ gamykloje ir Lietuvos dailės muziejuje. Būtent pirmojoje darbovietėje vyras teigė sutikęs žmogų, kurį dabar laiko savo tikruoju mokytoju. „Dirbdamas „Plastos“ gamykloje lankiau jos išlaikomą dailės studiją, kuriai vadovavo Antanas Beinaravičius. Jis buvo puikus pedagogas – visada patardavo, pataisydavo, gebėdavo įžvelgti kiekvieno mokinio stipriąsias puses ir nukreipti jį teisinga linkme“, – prisiminimais dalinosi V. Šatas.
|
|
