|
|
|
SmiltysŠiaudo magija baubliškės kūryboje
Baubliuose gyvenanti tautodailininkė, garsi krašto puokščių ir verbų kūrėja 76-erių Stasė Gideikienė pastaruoju metu paniro į kitą sritį – ji riša šiaudinius sodus. Permatomos, tarsi audinio ažūras, tiksliai matematiškai suskaičiuotos ir į vientisą kūrinį sujungtos šiaudų detalės virsta palubėse kabančiais sodais, aplinkoje kuriančiais magišką atmosferą. Struktūra dėliojama matematiškai Kabančius sodus baubliškė kuria iš rugių šiaudelių. Rugių pėdus būtina nusipjauti ligi žydėjimo. Išsidžiovina juos, susikarpo 5–7 cm ilgio šiaudeliais, žiūrint, kokio dydžio sodą ketina rišti. Daug darbo, kone tiek pat, kiek ir surišti kompoziciją, užtrunka pasiruošti medžiagas. Nuo kiekvieno šiaudo nuvelka „marškinėlius“. Tada rūšiuoja. Yra įvairių būdų, kaip šiaudą paruošti, bet, pasak S. Gideikienės, kiekvienas meistras susiranda sau labiausiai tinkantį. Kiekvieną šiaudelį ji veria ant lininio siūlo – šis dėl spalvos ir savo struktūros kompozicijoje geriausiai žiūrisi. Verti pradeda nuo sodo apačios. Kompozicijas susigalvoja pati. „Kažko ypatingo ir nesugalvosi, nes sodo struktūra – linijos, kampai – yra matematiškai suskaičiuojama. Rišant privaloma išlaikyti simetriją. Nemėgstu jokių „cackų pacackų“ – kiti dar prikabinėja šiaudinių paukščiukų, gėlyčių, mano sodus sudaro vien geometrinės figūros“, – savąjį braižą apibūdino meistrė. Tautodailininkės žodžiais, pernai Baubliuose rugiai dar laukuose plaukė, ir nebuvo jokių sunkumų jų iš ūkininkų įsigyti, bet dėl medžiagų šiems metams jau įžvelgia problemą: aplinkui niekas rugių nebesėja, teks ieškoti svetur.
KŪRYBOS KRAITĖ
Paveikslus kurti įkvepia užburianti taškelių magija
„Taškuoti pramokau tik rugsėjo mėnesį, bet šis kūrybinis procesas mane iškart pagavo. Tiesiog pasinėriau į taškelių magiją. Priemones veiklai sukuria žmogus, bet polėkio sparnus man dovanojo Dievas. Kitaip negalėčiau paaiškinti – kaip per tokį trumpą laiką man pavyko ir techniką perprasti, ir parodą parengti“, – atidarydama parodą „Metų laikai“ sakė jos autorė Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė. Susirinkę į parodos atidarymą Kretingos rajono švietimo centre, Pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotojos ugdymui V. Krikščiūnaitės-Buitvydės kolegos ir jau spėję įvertinti jos talentą gerbėjai, apžiūrinėdami dvylikos originalia taškavimo technika sukurtų darbų, grožėjosi jų ornamentų, kiek primenančių budistų mandalas, įvairove, stebėjosi autorės kruopštumu ir gebėjimu spalvomis perteikti kiekvieno metų laikų mėnesio savitumą. Pasak juvelyro Gražvydo Kasparavičiaus, į parodą jis atėjo, nes, išvydęs autorės darbus socialiniuose tinkluose, „užsikabino“, ir norėjo juos pamatyti gyvai, o ir sūnų, mėgstantį piešti, supažindinti su taškavimo technika. „Puikūs darbai, nuostabios mandalos. Visi žinome, kad tame pasaulyje, iš kurio jos atkeliavo, jas kuriantieji taip perteikia savo jausmus, savo mintis. Mandalos, kaip ir runos, yra tam tikri ženklai, koduotas raštas, apjungiantis dvi dimensijas: tą, kurioje mes dabar esame, ir tą, kuri yra anapus, kurios mes neregime. Tai padaroma spalvų, ornamentų kalba. Ir kiekvienas, tai kuriantis, yra savotiškas išrinktasis, perduodantis tam tikrą žinią kitiems. Man labai gražu, kad Vaivos darbuose iš rytų atėję motyvai persipina su mūsiškais, su baltiškais“, – kalbėjo G. Kasparavičius, kaip ir visi atėjusieji į parodos atidarymą linkėjęs autorei ne tik įkvėpimo kuriant naujus paveikslus, bet ir perduodant technikos paslaptis tiems, kam tai įdomu.
V. Krikščiūnaitė-Buitvydė tikino, kad „taškuoti“ gali kiekvienas – tai nėra sudėtinga. Tam reikia tik noro ir kai kurių priemonių: kartono, kuris padengiamas specialiu gruntu, skriestuvo ir liniuotės, kuriais padaromas norimo ornamento eskizas, akrilinių dažų ir įrankių taškavimui, kuriuos ji pavadino „taškuoliais“. O pats procesas jai kiek primenąs servetėlių nėrimą: pradedi nuo centro ir – „neri akutes“, taškuoji. „Dailės niekada nesimokiau, o ir mokykloje nesijaučiau esanti gabi piešimui. Dainuoti, šokti – taip, „Atžalyną“ esu lankiusi, bet dailė – ne, ne mano. Tiesa, pirmoji specialybė susijusi su menais: studijavau choreografiją bei etiką Klaipėdos universitete. Paskui gyvenimas visai kitu keliu nuvedė: ir buhalterijos mokiausi, ir teisę studijavau – jos žinių prireikė, kai pradėjau dirbti administracinį darbą“, – pasakojo tris vaikus auginanti ir save visų pirma mama, o paskui jau mokytoja vadinanti V. Krikščiūnaitė-Buitvydė. Anot parodos autorės, „taškavimas“ pats ją susiradęs. Prieš pat naujus mokslo metus ji norėjusi sustiprinti kūno ir sielos sveikatą ir užsirašiusi į vienos dienos sveikos gyvensenos stovyklą, o ten pateko ir į taškavimo pradmenų kursus. „Procesas iškart pagavo: visiškas atsipalaidavimas, visiškas minčių išvalymas, visiška ramybė. Tiesiog meditacija. Yra žmonių, sakančių, kad jiems neužtektų kantrybės taškelius į raštus dėlioti, aš gi nejaučiu, kad čia kokios papildomos kantrybės reikėtų. Pataškuoju, jei pavargstu – padedu į šoną, po to vėl grįžtu. Didesniems darbams, tokiems, kaip parodoje, sukurti prireikia kokių 8 valandų. Bet juk nebūtina nuo didelių pradėti, pradėti galima ir nuo atviruko formato. Svarbiausia, kad laikas, praleistas taškuojant, skiriamas sau pačiai, o tai dabartiniame skubančiame, lekiančiame, darbų ir rūpesčių kupiname pasaulyje labai svarbu. Nuoširdžiai kviečiu – pabandykite, pajusite malonumą“, – paragino Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė, pajuokavusi, jog taškavimo procesas subalansuotas moterims, bet – ką gali žinoti, gal tiktų ir vyrams.
Livija GRAJAUSKIENĖ
Gediminas Bytautas: „Meno kūrėjo statusas – pradžia, o ne pabaiga“
Naujųjų išvakarėse mūsų kraštietį dailininką, poetą ir kompozitorių 33-jų Gediminą Bytautą geros naujienos – kad jam suteiktas meno kūrėjo statusas – pasiekė iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Šia žinia menininkas dalinasi su tais, kurie sekė jo kūrybinį kelią, ir svarbiausia – juo tikėjo. „Tik sužinojus, kad man suteiktas meno kūrėjo statusas, buvau pakviestas įstoti į Nepriklausomųjų rašytojų sąjungą. Man tai – irgi džiugi žinia, svarbus įvertinimas“, – kalbėjo menininkas, prisipažinęs, kad iki meno kūrėjo statuso jis ėjęs ilgą kelią: iš pradžių – kūrybos, kai 2003-aisiais pradėjo rašyti poeziją, po to – kurti muziką, galų gale ėmėsi tapybos, grafikos. „Nemažai laiko užtruko ir parengti dokumentus, kurių reikalaujama, norint gauti meno kūrėjo vardą. Viskas būtų buvę gal ir lengviau, jeigu ne pandemija, kuri apribojo gyvus kontaktus, galimybę gyvai paviešinti savo kūrybą, kas menininkui būtina kaip mums visiems grynas oras“, – kūrėjui paantrino jo žmona taip pat menininkė Odilė Norvilaitė-Bytautienė. Meno kūrėjo statusas G. Bytautui suteiks daugiau laisvės dalyvauti įvairiuose valstybės finansuojamose projektuose, suteiks pirmumo teisę teikiant paraiškas ir panašiai. „Kūrėjui šis statusas – pradžia, o ne pabaiga“, – kad jo laukia dar daugybė kūrybinių sumanymų, suplanuotų susitikimų, parodų, teigė G. Bytautas, šiuo metu intensyviai kuriantis muziką savo trečiajam albumui, taip pat – eiles ketvirtai poezijos knygai, kuri dar neturi pavadinimo. Kovą Kaune menininko laukia vadinamoji inauguracija į Nepriklausomųjų rašytojų sąjungą – bus rengiamas kūrybinis vakaras, kuriame Gediminas skaitys savo eiles, Odilė – prozą. „Su jauduliu laukiame ir susitikimo Pagėgiuose, iš kur yra kilęs Gedimino senelis ir tėvas – abu turėję Juozo vardą. Angelas sargas į kūrėją žvelgia ir iš koplytstulpių
Šiandien salantiškis tautodailininkas Alioyzas Pocius savo 70-mečio proga Kretingos muziejuje atidaro jubiliejinę darbų – žemaitiškų Užgavėnių kaukių, vadinamųjų „ličynų“, tekintų indų, kryžių, koplytstulpių, koplyčių, atspindėtų fotografijose, – parodą. Savo nueitą netrumpą kūrybos kelią apžvelgęs A. Pocius sakė, kad visą gyvenimą turėjęs globėją – savąjį angelą sargą, kuris jį pernešė per visas negandas, apsaugojo nuo blogų nutikimų. Meistrystė įaugusi į kraują „Esu globojamas pačia tikriausia prasme: aplinkybėms susiklosčius, atsiradau ir tebesu tame kelyje, kuriame norisi būti“, – pokalbio pradžioje patikino A. Pocius, kurį Salantų krašto žmonės pažįsta kaip ilgametį Salantų gimnazijos pedagogą ir medžio meistrą. Medį drožia, ir kaip juokavo, myluoja nuo pat vaikystės, kiek save prisimena: būdamas vos trejų jau kalė vinis į grindų plyšius mažoje trobelėje, kur gyveno Salantų bažnyčios pašonėje. O besimokydamas septintoje klasėje sugalvojo ir pasidirbo sau krėslą. Šis ligi šiol tebetarnauja jo namų dirbtuvėse. „Todėl ir sakau, kad meistrauju beveik 70 metų, – nuotaikingai kalbėjo meistras, nuo kurio lūpų per visą pašnekesį nedingo šypsena. – Tai įaugę į kraują: mano bočius Jonas, o ir visi protėviai buvo nagingi amatininkai. Tėvas Pranas buvo universalus medžio meistras: ir namus statė, ir langus, duris darė. Giminė kilusi nuo Kūlupėnų, jos garbei buvusioje tėviškėje, palei kelią, pastačiau didelį kryžių. Protėvių pėdomis pasekiau ir aš.“ Tačiau, samprotavo tautodailininkas, kūrybai dėkingos aplinkybės susiklostė, pabaigus Plungės statybos technikumą ir patekus tarnauti į Baltijsko karinį jūrų laivyną: „Laivyne buvo geros sąlygos, galėdavome ir gintaro, ir metalo gauti. Ko tik nesugalvodavo sukurti nagingi jūreiviai: ir iš suspausto metalo įvairius paveikslus iškaldavome, ir iš gintaro-metalo visokių konstrukcijų, suvenyrų pridarydavome.“
KŪRYBOS KRAITĖ
Orkestras – kaip „Skambantis miškas“
Koks instrumentas vadinamas sielos veidrodžiu, kodėl orkestrui reikia dirigento ir kodėl muzikuojant būtina klausytis vienas kito – atsakymus į šiuos ir kitus klausimus naujojoje edukacinėje programoje vaikams „Skambantis miškas“ kviečia atrasti „Palangos orkestras“. Pirmosios muzikinės kelionės mažųjų klausytojų laukia jau gruodžio 17 d. Palangos kurhauzo teatro salėje. Kurti edukacinę programą vaikams „Palangos orkestras“ ėmėsi siekdamas dar labiau sustiprinti ryšius su bendruomene, kurioje jau daugybę metų muzikuoja, ir suvokdamas, kad alkis kultūrai, tvirtumas įvairioms jos formoms turi būti skatinamas nuo mažens. Taip gimė edukacinis užsiėmimas-koncertas su teatriniais elementais, padėsiantis jauniausiems klausytojams geriau suprasti, kas yra orkestras, pažinti kiekvieną jo instrumentą ir atliekamą muziką. Idėjai įgyvendinimui suburta talentingų jaunų žmonių komanda: aktorė, edukacijos scenarijaus autorė ir režisierė kretingiškė kraštietė Aistė Šeštokaitė, kompozitorius Tadas Šileika, scenografė ir kostiumų dailininkė Guoda Korsakaitė, grafikos dizainerė Martyna Jucevičiūtė, prie dirigento pulto stojo „Palangos orkestro“ atlikėjas Gytis Girdauskas. T. Šileikos muzika užpildytas pasakojimas užsiėmimo dalyvius ves į „Skambančio miško“ gilumą, kur mažieji susipažins su įvairiausiais stebuklingais padarais, turinčiais supergalių – gebančiais įvaldyti, prakalbinti pučiamuosius ir mušamuosius instrumentus. Mažuosius klausytojus kelionėje lydės aktorė A. Šeštokaitė. Ji rūpinsis užsiėmimo dramaturgija, tarpininkaus tarp dalyvių ir orkestro, padėdama bendrauti su miško gyventojais, įsiklausyti į jų balsus.
Išaukštino žinomas, bet nepažintas Kretingos moteris
Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje buvo pristatyti du originalūs kūrybiniai projektai – paroda „Nepažintos“ ir 2022-ųjų sieninis kalendorius „Kretingos krašto moterys“, kuriais pagerbtos istorinės asmenybės, nusipelniusios mūsų miestui, o tuo pačiu ir visai Lietuvai. Nors tai du atskiri projektai, tačiau jų tikslas tas pats – priminti visuomenei, kuo Kretingos kraštui nusipelnė juose atspindėtos moterys, kokia jų įtaka visuomenei ir kaip jos vertinamos šiandien. Projektą, kurį vainikavo paroda „NEpažintos“, sumanė ir įgyvendino Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė, o kalendorių parūpino Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras. Uždegė 100-mečio garsenybių pavyzdys „Prieš 2-jus metus, kai Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras šventė savo veiklos 20-metį, Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje buvo surengta keliaujanti paroda „100 moterų, kūrusių Lietuvą“. Ji buvo skirta Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui. Tačiau šioje parodoje neradome nė vienos įžymios kretingiškės. Kilo mintis: o kuo Kretingos moterys prastesnės už jas? Taip išvien su bibliotekininkėmis pradėjome brandinti mintį, kad reikia pagerbti ir savas moteris. Rengėme projektus juos įgyvendinti, ir štai šiandien matome jų rezultatus“, – kalbėjo Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro vadovė Jurgita Cinskienė. Abiejų projektų sumanytojos, tikino, tarpusavyje bendravę, derinant istorines asmenybes pagal jų atliktų darbų svarbą ir jų rezonansą šiandien. Informaciją rinko Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Rita Vaitkienė. Kalendoriaus leidybai lėšų – 700 Eur – skyrė Kretingos rajono savivaldybė.
Parodoje – dviejų tautodailės grandų kūriniai
Tebesitęsiant Kretingos muziejaus menų festivaliui „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“, surengta tautodailės paroda, skirta pagerbti du Kretingos krašto kūrėjus medžio skulptorius, Kretingos rajono garbės piliečius – Juozą Lukauską (1906–1999) jo gimimo 115-ųjų ir Anicetą Puškorių (1911–1994) jo gimimo 110-ųjų metinių progomis. Į parodą susirinko būrys abiejų meistrų artimųjų, tautodailės bičiulių, festivalio svečių. Kai kurie eksponuojami pirmąkart Kretingos muziejaus parodų salėje eksponuojama apie 40 abiejų meistrų darbų, sukurtų tarp 1930 ir 1984 metų: skulptūros, bareljefai, verpstės, suvenyrai. Kai kurie jų ligi šiol nebuvo eksponuoti ir tik šia proga iškelti iš muziejaus fondų, kiti į parodą atgabenti kūrėjų artimųjų: A. Puškoriaus sūnūs Raimondas ir Linas Puškoriai pirmąkart į parodą pristatė tėvo sukurtą bareljefą „Napoleonas“, o J. Lukausko sūnus Feliksas – bareljefą „Žalgirio mūšis“. Žvelgiant į abiejų meistrų, dievdirbių tradicijų puoselėtojų, gyvenusių kone tuo pačiu laikmečiu, patyrusių varguolių dalią ir savarankiškai siekusių mokslo bei pažinimo, darbus, išsiveda paralelė, kad kažkuo panašus ir jųdviejų kūrybos braižas, temos, ir netgi – biografijos. Prieškario kūrybai abiem būdingi patriotiniai motyvai, sovietmečiu per meilę motinai, tėvynei, pagarbą gyvybei, o A. Puškorius dar – ir šmaikščiomis skulptūromis bei kaukėmis, išreiškė tai, kas glūdėjo jų prigimtyje ir ką, priklausomai nuo valdžios, viešai galėjo parodyti.
Karpiniais atskleis Kretingos dvaro istoriją
Jau šį savaitgalį Kretingos muziejaus veranda pasipuoš baltais karpiniais: muziejaus etnografė karpinių meistrė 55-erių Nijolė Kalvienė šioms Kalėdoms, kaip ir pernai, iš popieriaus sukūrė kompoziciją, – šįkart ji pasakos Kretingos dvaro istoriją. Erdvinės dvaro šeimininkų figūros tarsi kvies pasivaikščioti po šerkšnu padengtą senąją Kretingą su puošniais statiniais, eglėmis ir šių metų Kretingos kalėdiniu simboliu – nykštukais. Sudėtingiausia – suformuoti veidus „Kai pernai pirmąkart įstiklintoje ir apšviestoje dvaro verandoje iš karpinių sukūrėme ir įgarsinome kalėdinę pasaką pagal Salomėjos Nėries „Senelės pasaką“, žmonėms tai labai patiko. Todėl ir šiemet norėjosi tęsti sumanytą idėją – sukurti karpinių kitokia tema. Muziejaus direktorė Vida Kanapkienė pasiūlė sukurti ponus, ji neįvardijo, kad tai turėtų būti grafai. Tad pirmiausia jų ir ėmiausi“, – N. Kalvienė pasakojo, kaip dar vasarą pradėjo realizuoti karpytą Kretingos istorijos idėją. Žmogaus ūgio figūros sukurtos vien iš popieriaus, nenaudojant vielos karkaso: karkasą meistrė išsilanksto iš storesnio popieriaus ir ant jo formuoja kūnus, veidus, plaukus, drabužius, apavą, kitas detales. Ponios drabužiai sukurti taip plastiškai, kad krinta tarsi ažūrinis audeklas. „Sudėtingiausia buvo išgauti veido bruožus – teko išsikarpyti ir priklijuoti blakstienas, išgaubti lūpas, kad atrodytų tikroviškiau, fenu suraityti ponios plaukus“, – meistriškumo pamoką dėstė N. Kalvienė. Nameliams – braižybos tikslumo Kūrėja tikino dirbanti be išankstinių brėžinių – vien pagal savo matymą. „Netgi karpinių ažūrui turiu savo viziją, šiek tiek užmetu popieriuje kontūrą, o paskui karpymo eigoje matau, ko reikia: kur iškarpyti gėlytes, kur patupdyti paukščiuką ar sukurti kitokią detalę. Viskas – iš galvos, na, nebent smulkmenoms idėjų pasigaudau, vartydama pasakų knygas“, – kalbėjo karpinių meistrė, patikindama, kad antros tokios pat figūros ji nebesukurtų. Ji sakė iš pradžių sugalvojusi kurti ponų šeimą – dar norėjosi ir mažos mergaitės, tačiau kūrybos proceso eigoje suprato, kad užteks ir dviejų – pono ir ponios – figūrų. Beje, poną teko kurti iš antro karto, nes pirmas variantas jai pačiai nepatikęs. Aristokratai įkurdinti Kretingos dvaro alėjoje, vedančioje į senąją Kretingą, su daugybe karpytų namelių. „Namelius iškarpyti ir suklijuoti yra paprasčiau, negu sukurti žmonių figūras, tačiau ir čia reikia braižybos tikslumo – nukrypai nuo linijos, ir namelis išeis sukrypęs“, – kalbėjo meistrė, patikindama, kad, kuriant karpinius, reikia ne vien išmonės ir fantazijos, bet ir daug atidumo, kruopštumo, taip pat – kantrybės.
|
|
