|
|
|
SmiltysKurti gyvenimą ant kūno yra džiaugsmas
Kretingoje augusi, Salantuose gimnaziją baigusi, šiandieną Vilniuje gyvenanti ir kurianti 40-metė grimo ir tapybos ant kūno dailininkė Simona Broks šioje kūrybos srityje per pastaruosius kelerius metus pasiekė neregėtų aukštumų: iš mokinės tapo dėstytoja ir šio meno moko dviejose sostinės mokyklose – „Grimo akademijoje“ ir tarptautinėje „Art of Beauty“. Menininkė dalyvauja pasaulinio lygio Body painting – tapybos ant kūno – konkursuose, rengia įvairius performansus, puošia žinomas kino ir televizijos žvaigždes, garsius politikus. Gyva instaliacija – dedikacija Ukrainos moterims Neseniai sostinės gatvėse S. Broks surengė Ukrainos moterų palaikymo akciją: ji sukūrė gyvąją instaliaciją, siekdama atkreipti dėmesį į moters padėtį karo metu. Vilniaus centre vaikščiojo moterys, kurių kūnai išraiškingai buvo ištapyti Ukrainos spalvomis, o piešiniai skleidė tam tikrą žinią. „Šis metas verčia susimąstyti, ką išgyvena moterys Ukrainoje, kai jų vyrai kovoja. Moteris privalo pasirūpinti vaikais ir senoliais, ištverti visus baisumus ir netektis, alkti ir trokšti, ir dar būti prievartaujamai. Moteris aprauda žuvusius, bet nepasiduoda, nes joks priešas negali išrauti su šaknimis jos vidinės stiprybės“, – kalbėjo menininkė, kuriai performansai su gyvais žmonėmis, kurių ištapyti kūnai skleidžia tam tikrą žinią išoriniam pasauliui, nėra naujiena. Prieš trejus metus S. Broks kartu su keliasdešimt menininkų iš įvairių pasaulio šalių, tokių, kaip JAV, Pietų Korėjos, Prancūzijos, Švedijos, dalyvavo pasauliniame Body painting konkurse, kur kamufliažo kategorijoje pelnė 6-tą, o makiažo 12-tą vietas. „Kamufliažo tapyba yra toks būdas, kai modelis paslepiamas aplinkoje – miesto infrastruktūros, augalijos, arba tampa meno kūrinio dalimi. Sėkmė labai stipriai priklauso nuo to, kokią užduotį gausi: jeigu tenka atspindėti aplinką, gamtą, užduotis yra labai sunki, nes gamta yra tobula, ir ant kūno atkurti jos kūriniją gana sudėtinga“, – pasakojo Simona. Jai itin įsiminė dailininkės Monishos Modestos Boti surengtas projektas, kai pati menininkė pasislėpė paveiksle – tapo jo dalimi.
KŪRYBOS KRAITĖ
Palangoje – menininkų portretų paroda
Iki liepos 10 d. Jono Šliūpo muziejuje Palangoje bus eksponuojama fotografo Rimanto Dichavičiaus darbų paroda „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“. Tai Lietuvos menininkų – tapytojų, grafikų, skulptorių, monumentalistų, ekslibrisų ir heraldikos kūrėjų – portretai. Fotografas atskleidė, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro per 400 fotografijų, buvo kurtas dešimtmečius ir tarsi savaime susijungė į bendrą visumą. Parodoje „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“ pristatoma dalis šio ciklo fotografijų. Jono Šliūpo muziejuje eksponuojamose nuotraukose lankytojai atpažins išeivijos kūrėją, optinio meno meistrą Kazį Varnelį, skulptorių, tapytoją, grafiką Antaną Kmieliauską, grafiką, heraldikos kūrėją Arvydą Každailį, skulptorių Gediminą Karalių ir Stanislovą Kuzmą, grafikes Birutę Žilytę-Steponavičienę ir Aldoną Skirutytę, tekstilininką Andrių Valių, tapytojus Augustiną Savicką, Vincą Kisarauską, Arvydą Šaltenį, Šarūną Sauką, tapytoją, grafiką Algimantą Švėgždą ir kitus. „Nemaža dalis iškilių Lietuvos menininkų vienaip ar kitaip susiję su Palanga. Vasaromis jie čia laiką leisdavo Lietuvos dailininkų sąjungai priklausiusiuose Kūrybos namuose, ieškojo įkvėpimo ir kūrė tam pritaikytose studijose. Net ir dabar atrastume kai kurių jų ženklų miesto topografijoje – čia veikia Savicko paveikslų galerija, Skulptūrų parką puošia Stanislovo Kuzmos skulptūra, o pasigilinę apčiuoptume ir kitų dailininkų sąsajų su Palanga“, – neabejojo Jono Šliūpo muziejaus vedėja Nijolė Laužikienė. Didžiąją dalį parodoje pristatomų dailininkų fotografas įamžino išskirtinėje vietoje – jų asmeninėje erdvėje, dirbtuvėse, į kurias patenka ne kiekvienas. „Esu išgirdęs žodį „ne“. Būdavo įdomu, o kodėl? Aplinka labai daug pasako apie menininką, ir kiekviena dailininko studija turi savo charakterį“, – teigė R. Dichavičius, kurio asmeniniame archyve saugomas ne tik dailininkų portretų ciklas, bet ir per dešimtmečius sukaupti negatyvų ciklai Lietuvos etnografijos, peizažo, gamtos temomis.
„P. n.“ informacija
Klaipėdos muzikinis teatras žmogiškumą gina meno kalba
Rusijos įsiveržimas į Ukrainą sukrėtė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) bendruomenę, kurios ketvirtadalį kūrybinio personalo sudaro užsieniečiai. Muzikiniame teatre dirba 15 Ukrainos piliečių: 14 – baleto trupėje ir 1 – chore. Sutapo, kad šeši baleto artistai – 3 vaikinai ir 3 merginos – buvo išvykę į Ukrainą laikyti studijų baigiamųjų egzaminų. Tačiau diplominių darbų jiems apsiginti nebeteko, nes paskirtąją dieną, vasario 24-ąją, prasidėjo karas. Vaikinai dėl paskelbtos mobilizacijos nebegali išvykti iš šalies, dvi merginos jau grįžo į Lietuvą, trečioji – dar pakeliui. Stengiasi padėti viskuo „Teatro vadovybė ėmėsi misijos padėti grįžti į Lietuvą Ukrainoje likusioms darbuotojoms. Nuolat palaikėme ryšį telefonu, patarėme ir kartu ieškojome išeičių, kaip greičiau ir sėkmingiau evakuotis. Visiems tai buvo pirmas kartas. Labai jaudinomės ir išgyvenome. Siūlėme vežtis į Lietuvą artimuosius, rūpinomės, kur juos apgyvendinti. Jaudinamės dėl visų Ukrainos žmonių, ypač dėl kolegų menininkų. Mūsų šokėjai buvo išvykę į Kijevą, siekdami baigti studijas aukštosiose mokyklose, tačiau... Susisiekiau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vadovybe, klausdama, ar mūsų darbuotojai ukrainiečiai galėtų baigiamuosius egzaminus laikyti Lietuvoje, ir sulaukiau teigiamo atsakymo. Dar viena mūsų baleto artistė, atvykusi šiomis dienomis iš Ukrainos, nespėjo išlaikyti dvyliktos klasės baigiamųjų egzaminų mokykloje, panašioje į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Tikimės, kad ji tai galės padaryti Lietuvoje“, – kalbėjo KVMT vadovė Laima Vilimienė. KVMT yra sudaręs laisvų darbo vietų, kurias galėtų pasiūlyti atvykstantiems Ukrainos kultūros ir meno darbuotojams, sąrašą. „Jau sulaukėme norinčių atvykti, tad padedame tvarkyti dokumentus. Rūpinamės kuo sėkmingiau juos integruoti. Savo pagalbą siūlome ir ukrainiečiams, studijuojantiems Klaipėdoje, norime jiems pasiūlyti atsikvėpti mūsų spektakliuose. Svarbiausia mūsų misija – rūpintis, kad spektakliai ir toliau vyktų, nors įdėti pastangų teks. Ukrainiečiai sudarė 70 proc. mūsų baleto trupės, o Ukrainoje liko trys vedantieji baleto trupės solistai. Turėsime skubiai ieškoti, kuo juos pakeisti, integruoti naujus šokėjus, taip pat ir bėgančius nuo karo Ukrainoje“, – pasakojo L. Vilimienė.
„Mano Tėvas Antas“: sustabdytos skulptoriaus gyvenimo akimirkos
Per Vilniuje įvykusią Knygų mugę šiemet buvo pristatyta ir mūsų kraštiečio skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) sūnaus Žano Kristofo (Jean Christophe) knyga „Mano Tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“. Prancūzų kalba parašyti atsiminimai pirmiausiai buvo išleisti lietuvių kalba, po to – prancūzų, o balandį turėtų pasirodyti ir knygos leidimas anglų kalba. Kad knyga apie genialų skulptorių iš Žemaitijos pasiektų įvairiakalbę auditoriją, pasirūpino vertėjos Diana Bučiūtė, rankraštį išvertusi iš prancūzų į lietuvių kalbą, ir Rima Puniška, iš prancūzų kalbos vertusi į anglų. „Žano Kristofo Mončio rankraštis buvo gana „žalias“ – juk jis visų pirma yra teatralas, aktorius, o ne rašytojas ar literatas. Tačiau tai buvo labai gera medžiaga, galėjusi tapti knyga ir įgyti didesnės vertės. Tai buvo kažkas naujo – asmeniško ir kitu žvilgsniu pažiūrėto į nepakartojamą Antano Mončio asmenybę, kurią sūnus vertina vaiko, paauglio ir tik po daugybės metų – suaugusio žmogaus žvilgsniu“, – knygos kuratorė vertėja Dovilė Kėdikaitė papasakojo, kad apie Ž. K. Mončio parašytus atsiminimus, kuriais jis tarsi sustabdė savo tėvo skulptoriaus gyvenimo akimirkas, sužinojusi per savo bičiulę taip pat vertėją Karoliną Paliulis.
Gyventi – sparnais į viršų
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Kretingos rajono kultūros centre kraštietis menininkas medžio meistras 68-erių Virgilijus Vaičiūnas surengė naujausių savo darbų parodą „Paukščiai neša taiką“, skyręs ją Lietuvos laisvei ir Ukrainos taikos siekiui įprasminti. Paukščiai ir angelai – iš nugenėtų šakų Parodoje – per pastaruosius 4-erius metus sukurtos 35 paukščių ir angelų skulptūros, šių politinės įtampos kupinų dienų kontekste tapusios laisvės simboliais. Vos laiptais užkopus į Kultūros centro holą, kur jos eksponuojamos, užvaldo lengvumo, gracingumo pojūtis: V. Vaičiūno sukurti paukščiai ir angelai tarytum sklando, nutūpia ir vaikšto, nemačiom žvilgčiodami per petį juos apžiūrintiems parodos lankytojams. Tartum iš paties medžio šerdies ar jo šakų išnirę mediniai paukščiai į žemę remiasi ir nuo jos atsispiria grakščiomis metalinėmis kojomis. Tokių įvairių formų paukščių parodoje – ištisas ciklas. „Kai sodyboje genėju medžius, pamatau kokią įdomesnę šaką, ir atidedu į šoną. Atėjus laikui, dažniausiai – rudeniop, imu ją ir improvizuoju. Lyg ir pats metų laikas – ruduo, kai krinta lapai, apnuogindami šakas, o padangėse – išskrendančių paukščių voros, padiktavo paukščių ciklą. Nieko per daug nei per mažai iš medžio neišspausi, tik tai, ką jis leidžia, tiksliau – ką pati šaka pasufleruoja“, – apie tai, kaip gimė naujausios skulptūros, kalbėjo V. Vaičiūnas pagal specialybę – architektas landšaftininkas, savo kūrybinius sumanymus dažniausiai įgyvendinantis benzininiu pjūklu. Jo meninė koncepcija, tikino kūrėjas, remiasi natūralumu, todėl paukščio kūnas lieka medžio spalvos, o snapas – šviesus.
KŪRYBOS KRAITĖ
Kūrėjos teptukui jūra dar nepaklūsta
lgus metus pradinių klasių mokytoja dirbusi Angelė Skurdauskienė visą tą laiką ilgėjosi laisvės – laisvės kurti, būti ten, kur traukė širdis. O traukė ji prie meno, prie dailės, to grožio, kurį galima išreikšti spalvomis, kompozicija ar įdomiu siužetu. isa, kas susiję su daile. Ir studijuoti norėjau būtent ją, bet pabijojau reikalavimo būti baigus meno mokyklą“, – teigė 70-ies moteris, pedagoginiam darbui pradinėse klasėse atidavusi 42-jus metus, iš kurių Kretingos mokyklose – dabartinėse Jurgio Pabrėžos universitetinėje ir Pranciškonų gimnazijose, „Pasakoje“ ji dirbo nuo 1985-ųjų iki 2012 m. Gimė ji ir užaugo Palangoje, čia baigė tuometinę I vidurinę mokyklą. Išėjusi užtarnauto poilsio sugrįžo į gimtuosius tėvų namus, kur ir prabėgo mokykliniai metai. „Mokykloje man viskas sekėsi gerai: matematika, kalbos, patiko fizinė kultūra. Tačiau gi tuomet niekas nekalbėjo apie profesijos pasirinkimą, todėl pasidaviau draugės raginimui rinktis pedagogiką. Pagalvojau, kodėl gi ne? Juk dirbant su vaikais reikia įvairių gebėjimų“, – kalbėjo studijas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute pasirinkusi A. Skurdauskienė, akcentuodama, kad nėsyk nepasigailėjusi dėl savo pasirinkimo ir jo neatsisakiusi nė tada, kai buvo kviečiama dirbti administracinio darbo į švietimo skyrių.
Prasideda penktasis konkursas „Haiku Palangai“
Palangos kurorto muziejus jau penktą kartą kviečia visus Lietuvos haiku kūrėjus bei norinčius išbandyti savo kūrybines jėgas šiame žanre dalyvauti poezijos konkurse „Haiku Palangai 2022“. Konkurso tikslas – kūrybiškai skleisti žinią apie Palangos kraštą, autoriai šiemet kviečiami kurti haiku tema „Susitikimų miestas“. Kaip ir kasmet, konkurse dalyvaujantys autoriai skirstomi į tris amžiaus grupes: jaunesniojo mokyklinio amžiaus (iki VIII kl.), vyresniojo mokyklinio amžiaus (IX–XII kl., I–IV gimnazijos kl.) ir suaugusieji. Vienas autorius gali pateikti nuo 1 iki 5 (ne daugiau) anksčiau niekur neskelbtų haiku. Pateikiant klasikinės formos haiku, būtina išlaikyti 3 eilučių 5–7–5 skiemenų intervalą. Pateikiant šiuolaikinės formos haiku, būtina išlaikyti 3 eilučių formą. Vertindama pateiktus kūrinius, komisija, vadovausis trimis kriterijais: savita, originali temos interpretacija; sustabdyto momento, netikėtumo atskleidimas; vaizdo ir emocijos dermė. Kūrinius konkursui reikia pateikti iki šių metų kovo 12 d. adresu haiku.konkursas@gmail.com arba atnešti į Palangos kurorto muziejų (Birutės al. 34A) užklijuotame voke, arba siųsti paštu adresu: Konkursas „Haiku Palangai 2022“, Palangos kurorto muziejus, Birutės al. 34A, Palanga, LT-00135. Siunčiant būtina nurodyti autoriaus vardą ir pavardę (vertinimo komisijai ši informacija nėra pateikiama), amžių, gyvenamąją vietą, telefono numerį ir elektroninio pašto adresą.
„Laiko tėkmėje“ – spalvingas Romo Pauliko pasaulis
„Mums visiems įtaką daro laikas. Jis eina, jis nesustabdomas. Man jo tėkmė atsispindi spalvose, kurias perkeliu į drobę“, – Palangos kurorto muziejuje atidarant parodą „Laiko tėkmėje“, kuri dar veiks vasarį, kalbėjo palangiškis tapytojas Romas Paulikas. Tapytojas, kalbantis spalvomis „Romas Paulikas – tapytojas, kalbantis spalvomis“, – yra pasakiusi R. Pauliką, vieną iš trijų palangiškius dailininkus 1993-iaisiais suvienijusios kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjų, ne vienerius metus pažįstanti, bendrose parodose ir „Mosto“ pleneruose kartu dalyvaujanti dailininkė Reda Rimkutė-Ščerbakovienė. „Šiandien, atidarydami ilgai lauktą parodą, galime pasidžiaugti tuo, kad Romas paėmė ir nuspalvino mūsų gyvenimą pačiomis gražiausiomis spalvomis“, – šiuos susirinkusiųjų į dailininko parodos atidarymą kolegų ir R. Pauliko kūrybos gerbėjų aplodismentais bei linkėjimais ir toliau kurti ryškiaspalviais potėpiais palydėtus žodžius ištarė Palangos kurorto muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė. Pats dailininkas paatviravo, kad jo braižas po 2019-ųjų, po kelionės į JAV, kažkiek pasikeitė. „Pagrindas – spalvos – išliko, tačiau paveiksluose atsirado daugiau abstrakcijos, daugiau, dailės kanonais kalbant, modernizmo: kurti akademinius piešinius nelabai besinori. Darau tai, ką jaučiu, bandau perkelti, perduoti savo vizijas ir noriu, kad žiūrintis žmogus taptų tam tikra prasme bendraautorius: kad jis pats pagautų, pats atrastų mintį, idėją, per mano spalvas susikurtų savo paveikslą“, – kalbėjo keliolika autorinių parodų surengęs, vien jūros peizažų – nors marinistu savęs nelaiko – per 700 nutapęs, o kiek peizažų, natiurmortų, koliažų jau ir nebeskaičiuojantis R. Paulikas.
|
|
