|
|
|
Smiltys„Pasibuvinėjimai“ su jaunuoju kūrėju kretingiškiu Linu Daugėla
Būsimas antrakursis 20-metis Vilniaus universiteto filologas Linas Daugėla, kuriam pavaldi poezija, proza ir fotografija, per pirmuosius studijų metus išbandė save ne tik krašto, šalies, bet ir užsienio jaunųjų kūrėjų konkursuose, skaitymuose, susibūrimuose, kur jo kūryba buvo puikiai įvertinta. Kukliai savo kūrybą vertinantis ir socialinėje erdvėje dažnai ją „pasibuvinėjimais“, „susiskaudėjimais“, „akmenų kalbinimu“, „vėjo gaudymu“ ir panašiais epitetais vadinantis kretingiškis sakė, kad kūryba jam esanti kaip pats gyvenimas, nes buvinėjimai, o juolab susiskaudėjimai gimsta iš bendrystės su kitu žmogumi, jo skausmo pažinimu ir perkeitimu. Kūryba jam – lyg šachmatų partija paties su savimi. O gyvenimas be kūrybos jam būtų tuščias. Tad nuo to „Smiltys“ ir pradėjo pokalbį su Linu, kurio kūryba mūsų leidinyje buvo spausdinama dar nuo mokyklos suolo, kai mokėsi Pranciškonų gimnazijoje, o jo lietuvių kalbos mokytoja ir pirmoji kūrybos skatintoja buvo Daiva Ataitė. – Galbūt pačiam jau paaiškėjo, kuri iš trijų kūrybos mūzų – poezijos, prozos ir fotografijos – Jūsų gyvenime lyderiauja? – Visa trijulė – poezija, proza ir fotografija – yra visuma, neišskirčiau kurios nors iš jų, nė viena jų nėra viršesnė už kitą. Rašau bet kur ir bet kada, net ir stovėdamas stotelėje – gimsta mintis, prabėga įstrigdama atmintin. Arba pamatau fragmentą – jis mane tiesiog ištinka – ir privalau jį užfiksuoti. Nors būna, kad ir sąmoningai išeinu į gatvę ar laukus su fotoaparatu, tačiau kadrų negaliu suplanuoti: jie nutinka arba – ne. Kuriant man nėra kažkas lengviau ar sunkiau, man tai yra tiesiog gyvenimas, kuris nestovi vietoje, kinta kas akimirksnį.
Operos žvaigždė asmeninę tragediją scenoje perkeičia herojų likimais
Vieną pagrindinių – Zentos – vaidmenį pasaulyje originaliu pastatymu Klaipėdos muzikinį teatrą pasaulyje išgarsinusioje Richardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ atliko mūsų kraštietė, iš Kurmaičių kilusi 48-erių operos solistė Sandra Janušaitė. „Šis vaidmuo man – ypatingai brangus: jis mane išgarsino ir įvairiose pasaulio scenose jį atlieku jau 18 metų. O po pernai išgyventos tragiškos sūnaus netekties Zenta man yra didžiulė meilės jėga, nugalinti visas negandas, moteriškos stiprybės įsikūnijimas“, – „Smiltims“ atviravo operos žvaigždė. Pakilo ir dainuoja vardan sūnaus atminimo Kam teko laimė išvysti „Skrajojančio olando“ pastatymą senajame Klaipėdos elinge – sutemus po atviru dangumi prie ošiančios jūros, žino, kad solistams teko vaidinti tarp metalinių konstrukcijų įrengtose platformose keliasdešimties metrų aukštyje ir senoviniame, tarsi į minią įplaukiančiame laive. Ši išskirtinė scenografija nukelia į kitą realybės, laiko ir erdvės pojūtį. S. Janušaitės sukurtoji Zenta – paslapčių paviliota idealistė, įsimylėjusi siaubą jūreiviams keliantį svetimšalį vaiduoklio laivo kapitoną Olandą. Apkaltinta neištikimybe, Zenta ryžtingai puola į jūros bangas: jos auka nutraukia prakeiksmą ir išgelbsti amžinoms klajonėms pasmerkto Olando sielą. „Ne tik tie skirtingi scenų aukščiai, gamta, vėjas, iš aukščio krintantis vanduo ir šalia juntama jūros dvasia kūrė ypatingą nuotaiką. Visa ši stichija tarsi atliepia mano vidų draskančią būseną. Prieš metus galėjau išprotėti, netekti balso. Bet įveikiau savo skausmą ir vėl dainuoju. Visa stiprybė slypi mumyse pačiuose. Galvoju: jeigu Dievas man atsiuntė tokį išbandymą, išvengiau beprotybės, atsikėliau, vadinasi turiu gyventi, mylėti, dainuoti vardan sūnaus atminimo“, – atviravo kraštietė. Neslėpdama savo skausmo, ji papasakojo, kad pernai sausio 29-ąją netoli namų surado 25 dūriais, iš jų – 5 giliais, subadyto ir sudeginto savo 24-erių sūnaus Edvardo Iljoičio kūną. „Absurdas, apkaltino sūnų savižudybe, dėl to esu pikta ant sistemos: buvo pandemija, niekas įvykio netyrė. Ištvėrėme netektį ir dar plius neteisybę. Jeigu ne didžiulis vyro Artūro, jaunėlio sūnaus Edmundo ir kolegų palaikymas, maldos ir tikėjimas, kurį padėjo sustiprinti Žvėryno Švč. Mergelės Marijos parapijos kunigas Vytautas Rapalis, nebūčiau pakilusi, – pradėjus dainuoti, balsas dingdavo ties antra oktava“, – išgyvenimais pasdalijo pašnekovė.
KŪRYBOS KRAITĖ
Menininkui svarbu... konkuruoti su savimi
Sugrįžęs iš respublikinio tapybos plenero Alantoje Molėtų rajone, kretingiškis dailininkas Andrius Miežis pasidalijo, kaip svarbu menininkams bendrauti tarpusavyje, neužsidaryti savame kiaute. „Menininkui būtina išvykti, kad pamatytų kitus, sužinotų, kuo jie kvėpuoja. Nes, jei užsidarysi savo dirbtuvėse, bus sunku „diagnozuoti“ ir savo kūrybą“, – tvirtino jis. Į privačią kaimo turizmo sodybą garsius šalies dailininkus pakvietė menininkų pora Giedra Purlytė ir Saulius Žvirblis. Kūrybos tema buvo plati ir laisva – nuo peizažo iki vidinių inspiracijų. Tarp plenere kūrusių menininkų – Miglė Kosinskaitė su vyru estų menininku Peter Krossman, grafikė Eglė Kutskaitė, Arvydas Kašauskas, taip pat – įžymus šalies menininkas Nacionalinės premijos laureatas 87-erių abstrakcionistas Eugenijus Cukermanas. „Žavėjo ši charizmatiška asmenybė: įžvalgos, atmintis, gebėjimas bendrauti. Beje, jis – ir labai šiuolaikiškas, modernus, puikiai išmanantis dabarties technologijas. Man buvo didžiulė garbė ir malonumas pažinti šį žmogų“, – kalbėjo A. Miežis.
Palangiškę menininkę užbūrė juodai balta grafika
Pušys, pajūrio smėlis, kopos, vanduo, laiveliai, paukščiai, žvaigždės, žmonių siluetai – tai motyvai, dominuojantys palangiškės Nijolės Dargužienės grafikoje. Kūrybai įkvepiančioje Palangoje gimusiai, augusiai ir dabar gyvenančiai menininkei gražesnio kampelio Lietuvoje nėra. Pasukti meno keliu skatino tėvas „Kasdien važiuoju dviračiu netrumpą atstumą iš darbo namo ir įsivaizduoju, kad tuoj tuoj sėsiu prie rašomojo stalo, imsiu baltą popieriaus lapą, ploniausią, koks tik įmanoma, „laineriuką“, kurio, skirtingai negu plunksnos, nereikės į tušą mirkyti, ir kelioms ilgoms valandoms – nes, kai įninki, sunku sustoti – atitrūksiu nuo kasdienybės“, – sakė Nijolė. Kartais pasitaiko, kad profesijas vaikams rekomenduoja talentus įžvelgę jų tėvai. Taip atsitiko ir Nijolei. „Nieko bendro su menais gyvenime neturėjusiam mano tėvui Vytautui Kaminskui atrodė, kad šioje srityje esu gabi. Jis žiūrėdavo į mano, moksleivės, piešinius, žavėdavosi, girdavo ir sakydavo: „Tu tikrai turėtum pasirinkti menininkės kelią“. Ir pasirinkau“, – atviravo pašnekovė. Baigusi tuometinę Palangos I vidurinę mokyklą (dabar Senoji gimnazija), ji įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą, studijavo pramonės gaminių iš metalo ir plastmasės meninį konstravimą. Pirmoji darbovietė, kurioje dirbo pagal įgytąją specialybę, buvo Kretingos liaudies vartojamų gaminių įmonė „Akmena“. „Kartu su kolege Irena Zamaliene apipavidalindavom stendus įmonei priklausiusiam medinių žaislų cechui, be to, gaudavom įvairių kitų užsakymų – pavyzdžiui, kad ir pagal trafaretus parengti, tinkamu šriftu išrašyti reklamas Kretingos futbolo aikštei“, – prisiminimais dalijosi N. Dargužienė.
Siuvėjos užrašai – paminklas ne tik sau
Kadangi ši knyga, kurioje publikuojamas visas kūrybinis palikimas, yra pirmoji ir juo labiau pomirtinė, pravartu skaitytojus plačiau supažindinti su siuvėjos iš Grybovskos biografija. S. Pučinskaitė-Pladukienė gimė 1907 m. rugpjūčio 8 d. Plungės rajone, Kuzavo dvare, netoli rašytojos klasikės Žemaitės gimtinės Bukantės. Tėvas – Petras Pučinskas. Pagal socialinę kilmę – kumetis. Jo gimimo vieta – Šatės. Dar būdamas trejų neteko tėvo. Likusius vaikystės metus praleido Prialgavos kaime. Kad ir mažai mokslų ragavęs – baigė tik kelias klases, mokėjo gerai skaityti ir rašyti. Vertino tuos žmones, kurie buvo mokyti. Meilę knygai įskiepijo ir savo vaikams. Mėgo meistrauti: dirbo stalus, kėdes, suolus... Nevengė ir ūkiškų darbų. Dirbo viską, ko pageidavo šeimininkai. Nemažai metų praleido Brotykuose. Ūkininkams įtiko, nes buvo darbštus ir tvarkingas, doras ir nuoširdus. Pasilinksminimo vakarėliuose buvo nepralenkiamas šokėjas. Be to, Petras dar turėjo ir Dievo dovaną – gražiai griežė smuiku. Todėl visoje Šačių parapijoje buvo žmonių mylimas ir gerbiamas, laikomas šviesiausiu žmogumi. Mama – Onutė Liaučytė. Vienturtė ūkininko duktė. Kilusi iš Brotykų kaimo. Jos tėvai buvo turtingi. Todėl vaikystėje nepatyrė nei skurdo, nei vargo. Jaunystėje atrodė tikra anų laikų panelė: buvo aukšta, liekna, šviesaus veido. Mokėjo gaminti, patiko siūti, nerti, megzti... Dar nė šešiolikos neturėdama pamilo berną Petrą Pučinską. Nors motina (merginos tėvas jau buvo miręs) ir puoselėjo viltį, kad duktė ištekės už turtingo vyro – beveik jau susižiedavusi buvo su jaunu ūkininku Domarku, vis dėlto viskas apsivertė antraip – slapta susituokė su jaunystės metų draugu. Nuvilta Liaučienė jaunavedžius Oną ir Petrą išvarė iš savo namų.
Klaipėdos jubiliejui dovanos teatralizuotą oratoriją
Rugpjūčio 1-ąją istorinėse Klaipėdos miesto, švenčiančio savo 770-ąjį gimtadienį, erdvėse, teatralizuota eisena judant iš senamiesčio piliavietės link, skambės kompozitoriaus Alvido Remesos oratorija „Sakmė apie Mėmelburgą“. Ši premjera – tai dovana pranciškonų istoriją menančiam seniausiam Lietuvos miestui, kurią 19.30 val. Klaipėdos piliavietėje nemokamai galės stebėti miestiečiai ir svečiai. Kretingiškiai kompozitorių, vargonininką, pedagogą ir muzikos terapeutą A. Remesą pažįsta kaip ilgametį Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios vargonininką – jo kūrybos kelias čia prasidėjo dar pranciškonų sugrįžimo priešaušriu ir su pertraukomis tęsėsi ligi pandemijos pradžios. Pastaruoju metu jis dirba vargonininku Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Su „Smilčių“ skaitytojais A. Remesa pasidalijo apie pastarąjį didingą kūrinį, dedikuotą ne tik Klaipėdos jubiliejui, bet ir pranciškonų atvykimo į Lietuvą istorijai priminti. – Kaip ir kam gimė sumanymas per muziką, per didingą kūrinį, bandyti atkurti pirmųjų į Lietuvą atvykusių pranciškonų istoriją? – Klaipėda yra vienas uostų Baltijos pakrantėje, kuriame prieš 770 metų pranciškonų vyskupas Henrikas Liuksemburgietis, tapęs Klaipėdos krikštatėviu, statė šventyklas – bažnyčias. Klaipėdos miesto užgimimo pagrindas – būtent šventykla. Klaipėda atsirado iš bažnyčios. Apie ką mąstė pirmieji Klaipėdos architektai, statydami šventyklą? Deja, šito sužinoti jau niekada negalėsime. Tikėtina, kad pirmųjų Klaipėdos architektų ir statytojų vienintelis ir pagrindinis tikslas buvo sukurti Dievo namus Vakarų Baltijos pakrantėje. Remiantis istoriniais dokumentais, pranciškonų vyskupas H. Liuksemburgietis, būdamas Kuršo vyskupas (1250–1263 m.), ne tik prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, bet ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Su šiaurės vakarų žemaičiais pranciškonai jau tada turėjo tiesioginius ryšius, kadangi Kretingos, Palangos ir kitų apylinkių gyventojai priklausė Klaipėdos šv. Mikalojaus parapijai.
KŪRYBOS KRAITĖ
„Salanta“ – ten, kur šokis susipynęs su draugyste
Salantų kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių ansamblis „Salanta“, kuriam vadovauja ilgametė choreografė Alma Preibienė, garsina savo kraštą ne tik rajono šventėse, festivaliuose, bet ir Žemaitijos, šalies ir užsienio renginiuose. Kolektyvo sėkmė, anot vadovės, – salantiškių porų draugystėje. „Scenoje mus nuolat palydi gausias aplodismentais, giria už šokio ekspresiją, kuriamą gerą nuotaiką. Aišku, aš kaip vadovė, matau, kur dar galime pasitempti ir visuomet randu, prie ko prikibti, – juokėsi A. Preibienė. – Gėdos savo kraštui tikrai nepadarome.“ Praėjusi gegužė salantiškiams buvo itin intensyvi: 13–14 dienomis dalyvavo tarptautiniame šokių konkurse-festivalyje „Baltic Amber Jurmala 2022“, kuriame papildė laimėjimų kraitę, namo parsiveždami I ir II vietos diplomus. Taip pat puikiai pasirodė tradiciniame liaudiškų šokių festivalyje „Nupinkim margą šokių pynę“ Žlibinuose Plungės rajone bei Kretingos rajono kultūros centro Darbėnų skyriaus jubiliejinėje šventėje „Draugystės ratu“. Kolektyvas intensyviai dalyvauja įvairiose folkloro šventėse, konkursuose: 2019-aisiais buvo išvykęs į tarptautinį festivalį Kroatijoje, dalyvavo tarptautiniame liaudiškų šokių sambūryje „Samtis kultūros“ Klaipėdoje. Pernai pasirodė Lenkijoje, o Lietuvos šiaurės krašto liaudiškų šokių ir kolektyvų konkurse „Suk suk ratelį“ Kuršėnuose pelnė I vietą, respublikiniame konkurse „Pora už poros“ Prienuose – III vietą. „Šie įvertinimai yra tarsi įrodymas, kad nestovime vietoje, tobulėjame, garsindami savo kraštą, o mums patiems tai – paskatinimas tolimesniam darbui“, – patikino A. Preibienė. Šiuo metu ansamblyje šoka 8 poros, 7 jų yra poros ir santuokiniame gyvenime. Vyrai, pasak vadovės, anksčiau niekur nešokę, tačiau jų žmonos sugebėjo uždegti meile šokiui.
„Kristale“ savo aruodą papildė naujais apdovanojimais
Vievyje įvykusiame chorų festivalyje-konkurse „Mūsų dainose“ vėl sužibėjo Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“, pelnęs pačius aukščiausius apdovanojimus: pasaulietinės muzikos konkurse – I vietą, o sakralinės muzikos konkurse – dar aukštesnį apdovanojimą – Geriausio choro nominaciją, arba Grand prix. Ir dar – šio choro vadovė Kristina Rimienė pelnė geriausio dirigento nominaciją. K. Rimienė pasidžiaugė, kad pastarieji įvertinimai yra nuolatinio atsakingo kolektyvo darbo rezultatas: „Nuo praėjusių metų gruodžio iki šios gegužės iš viso turėjome 17 koncertų. Dažniausiai koncertuodavome Kretingos miesto ir apylinkių renginiuose – visur būdavome laukiami. Žmonės po pandemijos vis dar pasiilgę renginių. O ir mūsų kolektyvas per tą laiką „nemiegojo“ – susirinkdavome repetuoti, todėl choro meninis lygis nenukentėjo. Tai pajutome patys, kiti kolektyvai ir komisija per konkursą Vievyje, todėl šie įvertinimai mums – dar didesnė paskata stiebtis, tobulėti ir džiuginti savo miestą.“ Paklausta, kaip „Kristale“ išgyveno pandemiją, K. Rimienė patikino, kad sunkmečiu kolektyvas nė kiek nesusitraukė: „Nė vienas choristas neatkrito, visi su užsidegimu laukė, kol galėsime vėl repetuoti ir koncertuoti.“ Šiemet „Kristale“, be koncertų, jau sudalyvavo 2-jose konkursinėse programose.
Per Palangos kurorto festivalio „Myliu Palangą“ atidarymą kretingiškiai dalyvavo chorinės muzikos šventėje „Cantate Palangai“, surengtame Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Iš viso šioje šventėje dalyvavo 5 chorai iš Lietuvos: kretingiškiai choristai išvien su valstybiniu choru „Vilnius“, Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro „Žvejų rūmai“ mišriu choru „Cantare“, Klaipėdos universiteto mišriu choru „Pajūrio aidos“, Palangos kultūros ir jaunimo centro kameriniu choru ir solistais Lina Dambrauskaitė (sopranas), Tadas Girininkas (bosas) bei Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru atliko Donato Zakaro „Magnificat“, kuriam dirigavo Artūras Dambrauskas. „Kūrinys – labai sudėtingas, dirbome daug. Tačiau buvo įspūdinga koncertuoti po bažnyčios skliautais, kur muzika, atrodė, kyla į aukštybes, išeina už bažnyčios sienų“, – įspūdį perteikė K. Rimienė. Birželio 12-ąją kretingiškiai dalyvaus Klaipėdoje įvyksiančioje Vakarų Lietuvos krašto dainų šventėje, kurios programa taip pat – labai pati. Per šias Jonines, birželio 24-ąją, „Kristale“ surengs koncertą prie Kretingos muziejaus, o Lietuvos valstybės, arba Mindaugo karūnavimo dieną, koncertuos išvien su atlikėja Indre Malakauskaite-Juodeikiene ant Kretingos muziejaus verandos laiptų.
|
|
