|
|
|
SmiltysKretingiškiai – į respublikinį konkursą „Aukso vainikas“
Kretingos rajono tautodailės klubo „Verpstė“ vadovė Danutė Šorienė informavo apie pasibaigusį Klaipėdos regiono tautodailės meistrų konkursą-atranką į tradicinę respublikinę parodą – konkursą „Aukso vainikas“, į kurį atrinkti kretingiškių kūrėjų Adolfo Andriejaus Viluckio ir Alioyzo Pociaus darbai. Šį rudenį Klaipėdos regiono tautodailininkų kūrybos darbų paroda „Kai kalba sielos” buvo surengta Dovilų etninės kultūros centre. Savo kūrybos darbus joje eksponavo 10 Kretingos krašto tautodailininkų. Pirmą kartą parodoje savo darbus pristatė kretingiškės savamokslės tapytojos Laimutė Kasparavičienė ir Janina Budrienė. Lietuvos nacionalinio kultūros centro sudaryta komisija tarp geriausių Klaipėdos regiono meistrų laureatais atrinko ir du Kretingos krašto du tautodailininkus: taikomosios dailės srityje – LR meno kūrėją Adolfą Andriejų Viluckį, o meno ir kryždirbystės – salantiškį tautodailininką Alioyzą Pocių. Jų kūrybos darbai toliau bus eksponuojami respublikinėje parodoje – konkurse „Aukso vainikas“, kuris įvyks kitąmet sausio 6-ąją, tradiciškai – per Tris Karalius, Gelgaudiškio dvare Šakių rajone. Respublikinė paroda-konkursas „Aukso vainikas“ rengiamas jau kone du dešimtmečius. Jis buvo organizuotas pirmąkart 2005 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro iniciatyva, ir nuo to laiko rengiamas kasmet. Geriausi iš geriausių liaudies meistrų apdovanojami simboliniais „aukso vainikais“. Vertinama už geriausius 5-erių metų laikotarpiu sukurtus vaizduojamojo (skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai), taikomojo (tekstilė, keramika, medžio dirbiniai, kalvystė, juvelyrika, paprotiniai dirbiniai – margučiai, verbos, sodai) meno ir kryždirbystės (kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės ir kt.) darbus. Pretendentų atranka vyksta dviem etapais: pirmajame ture geriausi meistrai išrenkami dešimtyje apskričių, o antrajame, respublikiniame, ture trys iš jų – po vieną taikomosios, vaizdinės dailės ir kryždirbystės atstovą – paskelbiami geriausiais metų meistrais.
„P. n.“ informacija
Kraštietės eilėse – gyvenimas tarp dviejų kontinentų
Šį spalį kraštietei kūrėjai Aldonai Anužienei, kurios didžioji dalis gyvenimo prabėgo Salantų krašte, o pastarąjį dešimtmetį – Bostone Jungtinėse Amerikos Valstijose, sukaks 80 metų. A. Anužienė yra mūsų laikraščio literatūrinio priedo „Smiltys“ ilgametė bičiulė, atsiunčianti savitų eilių, kurias jubiliejaus proga ketina išleisti vienoje knygoje. Ji taip pat – žemaitiško žodžio puoselėtoja, – Miela Aldona, papasakokite skaitytojams apie save ir savo šeimą: iš kur esate kilusi, ką veikėte iki išvykstant gyventi į JAV. – Gimiau Imbarės kaime per Antrąjį pasaulinį karą 1942-ųjų spalio 18-ąją. Mano tėvas, kilęs iš Skuodo rajono, Žalgirių kaimo, buvo pašauktas atsarginiu į karą, jam teko nukeliauti iki Berlyno. Grįžęs iš karo, dirbo meistru, kolūkio brigadininku, fermose. Mama, kilusi iš Imbarės, verpdavo vilnonius siūlus močiutės audžiamiems kilimams, vėliau dirbo kolūkyje karvių melžėja. Aš turėjau vienintelį brolį Praną. Baigusi Imbarės pradinę, vėliau – Salantų vidurinę mokyklas, įstojau studijuoti matematikos ir braižybos į Valstybinį pedagoginį institutą. Tačiau susirgau tuberkulioze ir studijas teko atidėti. Pradėjau dirbti Imbarės pradinės mokyklos mokytoja, vėliau – Juodupėnų aštuonmetėje 8-erius metus mokiau matematikos. 1964 metais ištekėjau už latvio Konstantino Pušmucan, mūsų šeimoje pamečiui gimė dvi dukros Aina ir Vida. Joms praraugus, siekiau neakivaizdžiai atnaujinti studijas, tačiau dėl nesutarimų šeimoje mokslui įsigytos knygos liko gulėti auditorijoje, ant suolo. Kad nelikčiau be jokio amato, su vyru išsiderėjau, jog mokysiuos netoliese, Klaipėdoje, Žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume. Po studijų pradėjau dirbti vyriausiojo buhalterio pavaduotoja Imbarės kolūkyje. Ir vis dėlto siekiau aukštojo mokslo: per 2,5 metų baigiau Žemės ūkio akademiją, įgijau buhalterinės apskaitos ekonomisto profesiją.
Negali gyventi be meno
Jaunuosius rašytojus ir dailininkus suburiantį festivalį „Literatūrinės slinktys“, kaip ir kasmet, vainikavo jaunųjų menininkų kūrybos rinkinys. Penkiose jo knygelėse – jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūriniai. Viena dailininkių – kretingiškė 28-erių Verdenė Monika Valkiūnaitė. Norėtų surengti parodą Dailininkė specialiai šiam rinkiniui iliustracijų nekūrė – pasidalino anksčiau sukurtais darbais. Knygelėje publikuojamos 4 iliustracijos: lino raižinys, „Dangaus pelės“, piešinys flomasteriu iš vaisių-daržovių dienoraščio, Ukrainai skirta „Vasario 26 d. interpretacija karo prieš Ukrainą tema“ ir tušu pieštas darbas iš ciklo „Savana“. „Man niekada nebuvo svetima literatūra ir jos žanrai. Kada nors svajoju iliustruoti tikrą knygą. Knygų iliustravimas apskritai yra kita taikomosios grafikos rūšis, kurią norėčiau apčiuopti iš arčiau“, – savo svajones atskleidė V. M. Valkiūnaitė. Dailininkė yra dalyvavusi ne vienoje grupinėje parodoje įvairiuose šalies miestuose, užsienyje, taip pat surengė ir personalinių parodų. „Keturis darbus esu eksponavusi Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje. Turiu planų surengti ir didesnę parodą Kretingoje“, – kalbėjo mergina. Pranciškonų gimnaziją baigusi kretingiškė tapė dar iki mokydamasi Vilniaus dailės akademijoje (VDA). „Čia supratau, kad į naująsias medijas einu būtent per tapybą, suvokiau, o ir ne kartą sulaukiau dėstytojų komentarų, kad esu „tipiška tapytoja“, – apie save pasakojo Verdenė Monika, pridūrusi, kad būtent tapyba jai leidžia laisvai kvėpuoti, pasipasakoti, išsidėlioti, ji veikia tarsi terapija. – Nežinau, kiek pati pasirinkau meną, kiek labiau negaliu be jo gyventi, be indvidualios raiškos vizualiojo meno medijomis. Kitaip tiesiog krentu į duobę, iš kurios kitaip nepavyksta išlipti.“ Stiliaus paieškos Iki šių metų, dalininkės teigimu, neskaitant eskizų spektakliams ir knygoms, jos paveiksluose sunkiai buvo įmanoma atrasti aiškų naratyvą ar veikėją, daugiausiai dominavo formos ir spalvos: „Balansavau tarp visiškų abstrakcijų ir abstrakcjų su numanomu, dėl to aiškesniu, figūratyvu. Šiuo metu tapomame cikle galima rasti aiškų veikėją, aiški net ir tematika. Kol kas nenoriu atskleisti, kokia – tikiuosi surengti parodą. Tada ir bus matyti.“ Eskizų savo darbams menininkė nepiešia: „Man patinka atrasti vietoje, išgirsti, ką šita konkreti drobė norėtų ant savęs nešioti. Beveik misticizmas, bet toks mano kūrybinis procesas.“ Kūrėjai, jų kūriniai, stilius nuolat keičiasi, dažnai išlieka tik braižas, o pati tematika priklauso nuo asmeninio gyvenimo vingių ir sankryžų. „Stilių iki šiol dar gryninu. Jis labai žaidybiškas, spalvingas, nerimtas, margas. Kūryba nepretenduojanti į rimtumą, vaikiška. Bet, jeigu kalbame apie scenografiją, čia pranyksta žaismingumas, o emociją ir piešimo stilių diktuoja pjesė arba komanda, su kuria dirbu“, – savo stilių įvardijo dailininkė.
KŪRYBOS KRAITĖ
Marija Meilė Kudarauskaitė: „Esu įžeminta Žemaitijoje“
Iš Klausgalvų kaimo kilusi, Vilniuje gyvenanti kraštietė poetė, aktorė, pedagogė, Kretingos rajono garbės pilietė Marija Meilė Kudarauskaitė, gimusi per pačią Žolinę – rugpjūčio 15-ąją, šiemet minėjo savo gyvenimo brandos – 90-mečio – jubiliejų. „Nė pati nepajutau, kaip atstraksėjau į 90-metį, jaučiuosi taip pat, kaip ir ankstesniais metais“, – šmaikštavo vis dar guvi ir energinga, stipriu humoro jausmu apdovanota pašnekovė. – Kaip savo gimtadienį pasitikote Jūs pati? Kokia Jūsų kasdienybė? – Gal arogantiškai nuskambės, bet dabar jaučiuosi netgi geriau, kaip visą gyvenimą, kai priklausiau nuo kitų žmonių, jų emocijų. Dabar viskas nutolę, gyvenu sau – niekas nekontroliuoja, niekam nereikia atsiskaityti. Tik per karantiną vieną rytą pajutau, kad esu 90 laipsnių sukumpusi – negaliu ištiesti nugaros. Ji skauda, bet natūralu – vadinasi, gyvenu. Nusipirkau lazdelę ir dabar vaikštau sau kaip grafienė. Išsimiegu, ir vėl gyvenu, nesuprantu, kodėl žmonės tiek pykstasi, vargsta... Bendrauju su šeima: mano dukrai Nomedai Saukienei 65-eri, šiandien ji – žinoma dailininkė. Sūnus Vytautas – jau 10 metų po žeme, su juo išleidome bendrą knygą „Lėto laiko glėbyje“. Šiandieną džiaugiuosi 5 anūkais ir 3 proanūkiais. – Jūsų kūrybos kraitis – itin turtingas: esate parašiusi ir išleidusi 24 knygas vaikams ir poezijos rinkinius, parengėte ir išleidote adaptuotą lietuvių kalbos vadovėlį „Kalbos balso lavinimas“, pagal Jūsų tekstus yra sukurta dainų. Ar plunksna vis dar vilioja? – Rašau, kada rašosi, esu tarsi vėjo nešamas pūkelis – veikla susijusi su tam tikra emocine būsena. Kai prisėdu, prisiminimai virsta į sovietinių laikų esė: visi tie aprašomi nuotykiai šių dienų kontekste skamba kaip didžiausias paradoksas – gyvenimas šitaip pasikeitęs. Na, tarkim, buvo toks, kaip sakydavome, vienas geriausias rašytojas tarp daktarų, bet prasčiausias tarp rašytojų. Sykį jis nutvėrė mane ir klausia: iš kur gavai tuos batus, kokiu būdu – lytiniu ar politiniu? Nes gerą daiktą galima gauti tik dviem būdais. Argi šiandien ne juokingai atrodo, kad trūkdavo daiktų, nuo kurių lūžta lentynos... 2018-aisiais išleidau knygą „Istorijos iš pastalės“, rašiau ją ilgai ir sau – apie vaikystę, Žemaitiją. Žadėjo paramą, bet, jos nesulaukusi, išleidau už savo lėšas. O kai atėjo parama, ši nuėjo leidėjams – ir jie išleido antrąjį leidimą. Bet kas iš to? Knygynai jų nepriima, o bibliotekoms nereikia. Sykį pasiūlė – atvežkit, bet kuo – ar karučiu? Jeigu manote, kad visų 24 knygų leidimai pas mane nedūli, netiesa. Ir jei mano gyvenime būta nesusipratimų, tai didžiausias turbūt dėl šito. Tačiau nesigraušiu ir savo grožio dėl to negadinsiu. Mano vaikams būtų didelės išlaidos, jei pageidaučiau, kad jas visas ant mano karsto suverstų (smagiai kvatojosi – aut. past.).
Stabtelėjimai – akimirkoms pagauti
Šiandien, penktadienį, 18.30 val., Kretingos katalikų bažnyčios galerijoje atidaroma kretingiškio fotomenininko mėgėjo 57-erių Sauliaus Venckaus fotografijų paroda „Stabtelėjimai“, kuriai, neslėpė autorius, pastūmėjo draugai ir bičiuliai. Tai – pirmoji personalinė S. Venckaus fotografijų paroda. Iki šiol jis su bendraminčiais dalyvavo dviejose kolektyvinėse parodose Klaipėdoje. „Stabtelėjimai“ – per dvejus trejus pastaruosius metus sukurti fotografijos siužetai, kuriuose atsispindi uostamiesčio architektūra, kukli miesto gamta, gimtosios Kretingos apylinkės. Darbų nuotaiką kuria šviesos ir natūralių spalvų žaismas, tarsi atkartojantis M. K. Čiurlionio pastelių gamą ir pasakojantis mus supantį gyvenimą be agresijos ar dirbtinių efektų. „Visos fotografijos –100 procentų natūralios, fotografuota be jokių filtrų, neretušuotos, nekoreguotos“, – kad savo darbuose nenaudoja jokių šiuolaikinių technologijų teikiamų įmantrybių, tvirtino S. Venckus. Vienintelė „įmantrybė“ – kad nuotraukos skaitmeninės, nes taip – greičiau ir pigiau, negu dirbant su analogine fotografija. Didžiausia S. Venckaus aistra – miestų architektūra, kurią, kad ji būtų įdomi ir patraukli, fotografuoti nėra lengva – urbanistinis miesto veidas dažniausiai yra statiškas, pilkas, vienodas. „Kad sukurčiau patrauklų siužetą, gaudau akimirkas ir šviesą. Tai – labai trapus momentas, nes sekundė kita, ir nelieka to, ką spėjai pamatyti, kuo spėjai susižavėti. Ir žmogų fotografuojant, žiūrėk, patraukė ranką ar koją, pasuko galvą, ir nebėra to, kas jo portretą galėjo padaryti nepakartojamu“, – fotografavimo niuansais pasidalino parodos autorius, teigęs, kad fotografijos specialiai niekur nesimokė, o fotografijai, kuri traukė nuo vaikystės, rimčiau atsidėjo pastaruosius kelerius metus.
Ilgametė režisierė knygoje įamžins Kartenos teatro istoriją
Kartenos teatras šiemet mini 115 metų sukaktį. Daugiau kaip 40 metų jam vadovavusi 71-erių karteniškė režisierė Martina Žąsytienė gerai prisimena ir jam atsidavusius žmones, svarbiausius to laikotarpio įvykius, sukaupė gausų pluoštą nuotraukų, – visa tai ji ketina sudėti į išvien su kretingiškiu neįgaliųjų draugijos klubo „Trys mūzos“ vadovu Jonu Tiškumi rengiamą knygą, kuriai jau žino ir pavadinimą „Teatras – mano gyvenimas“. Draugavo teatre ir gyvenime Ir iš tiesų, atviravo mėgėjiškos scenos senbuvė, teatras jai buvo tapęs tikruoju gyvenimu – ir darbu, ir laisvalaikiu: „Teatre užaugo 4 mano sūnūs – Arūnas, Mindaugas, Zigmas ir Martynas: vesdavausi juos į repeticijas, vežiodavausi į gastroles. Prakutę jie man talkindavo ir suolus sunešioti, bilietus plėšyti, ir šokiuose budėdavo, patalpas remontuodavo, elektrą pataisydavo. O mažasis Martynas, vos prakutęs, pradėjo ir vaidinti – vienintelis pasekė mano pėdomis“, – kalbėjo M. Žąsytienė. Teatras anuomet, kai ji 1978-aisiais atėjo dirbti į Karteną ne tik režisiere, bet ir kultūros namų direktore, jau buvo įleidęs gilią šaknį ir kitų jį pamilusių karteniškių gyvenimuose. „Mes ne tik vaidinome, bet tarsi žaidėme gyvenimą: pažinome, susidraugavome, padėdavome ir sergėdavome kits kitą. Karteną pažįstu kaip nuluptą: išsyk žinodavau, ką statyti, koks vaidmuo kam tinka. Kaip ir šviesaus atminimo režisierius Balys Juškevičius: užmesdavo akį – būsi tas ir tas, jo spektakliuose buvau ir Veronika, ir pasiutusi boba“, – juokėsi M. Žąsytienė. Ji tęsė mintį: „Visos mūsų šeimų šventės buvo tapusios ir teatro kolektyvo šventėmis. Žinojome, kada savo gyvulį skersti, patys dešras kimšome, vyniotinius ir kastinį sukome, kad galėtume į festivalius ir šventes atvykusius svečius pavaišinti“, – vaizdingai pasakojo ilgametė Kartenos teatro režisierė. Tuomet ir kultūros namai buvo kitokie: dabartiniai, jos žodžiais, yra prabanga, o tuomet nė tualeto viduje nebuvę, patalpos šaltos. Tačiau žmonių noras vaidinti – begalinis. Jau mokykloje vaikai būdavo ugdomi vaidinti, ir taip eidavo iš kartos į kartą.
KŪRYBOS KRAITĖ
Gyvenimo komiškumas ir tragizmas – vienoje drobėje
Visą rugpjūtį Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje veiks originalų braižą ir savitą požiūrį į gyvenimą turinčio šiauliečio dailininko Vilijaus Vaišvilos tapybos darbų paroda „Minčių kronikos“. V. Vaišvilos aliejine technika tapytuose darbuose dominuoja asociatyvus meninis vaizdas, mitologizuota simbolika, ironija ir sarkazmas, komiškumas ir tragizmas. Paveikslai kuriami kaip romanai – su savo herojais, siužetu. Naudojamos literatūrinės alegorijos, metaforos, simboliai. Paradoksaliais sugretinimais atskleidžiamos netikėtos psichologinės ir filosofinės būsenos. Manipuliavimas epochomis bei įvaizdžiais, balansavimas tarp realaus ir nerealaus, priešybių jungimas į vieną visumą, uždara kompozicija – visa tai padeda sukurti romantizuotą vaizdų filosofiją. Pagrindinis herojus – žmogus su savo jausmais. Stilistikos požiūriu V. Vaišvilos tapyba artima fantastiniam realizmui, kai realus objektas atsiduria nerealiose situacijose, priartėja prie sapnų vizijos, romantizuoto siurrealizmo.
Kraštietė Urtė Starkevič: „Knygą parašiau migdydama vaikus“
Kraštietė iš Kartenos miestelio kilusi 36-erių Urtė Starkevič, ne per seniausiai parašiusi ir išleidusi knygą vaikams „Mikropolis“, savo esamiems ir būsimiems skaitytojams linkėtų saldžių „Mikropolio“ puslapių su pievų medumi ir traškiais pabarstukais. O paklausta apie kūrybinį procesą ir ateities planus, prisipažino: „Nuo šiol, manau, ilgam įklimpau į knygas ir rašymui pasivaikščioti išeiti nebeleisiu. Esu parašiusi ir antrą knygą, kuri laukia savo eilės, mąstau ir apie trečiąją. Kol kas tai tegul lieka mano paslaptimi.“ – Pristatykite save – kur užaugote, mokėtės, kas formavo Jūsų pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą? Ką veikiate dabar – koks Jūsų tiesioginis darbas? – Sveikinuosi su visais – ir kas mane gerai pažįsta, ir kas nėra niekada sutikęs. Esu Urtė Starkevič, kažkada buvau ir Urtė Bončkutė. Esu iš fantastiško mažo miestelio – Kartenos, čia ir mokiausi nuostabioje Kartenos vidurinėje mokykloje. Mokytis labai patiko, tad su malonumu mokausi ir iki šiol vis naujų ir naujų man dalykų. Augau apsupta visada mylinčių tėvų, sesers, senelių, draugų. Mano pasaulis susikūrė gamtoje: aplink buvo žalia ir mėlyna, tame grožyje visada įžiūrėdavau savo stebuklus. Vėliau išvažiavau studijuoti į Vilnių. Baigiau molekulinės biologijos bakalaurą, tęsiau genetikos magistrantūros studijas. Tada įstojau į chemijos inžinerijos doktorantūrą ir mokiausi ilgai ilgai. Tuo metu tarsi paskendau tiksliųjų mokslų labirinte ir nebeturėjau laiko meninei kūrybai. Susižavėjau tikru moksliniu darbu laboratorijoje. Man itin patiko DNR klonavimas, baltymų gryninimo technologijos. Moksle visada mačiau prasmę, supratau, kad ieškant ir eksperimentuojant galima atrasti naujų ir dar neištirtų dalykų, tarp jų – vaistų, reikalingų žmonėms ir gyvūnams. Tas jausmas, kai sekasi ir pavyksta gauti ką nors naujo, yra ypač saldus. Jau vienuolika metų dirbu mokslinį darbą augalų biotechnologijos srityje ir iki šiol juo žaviuosi.
|
|
<
