|
|
|
SmiltysKŪRYBOS KRAITĖ
Grupė „Vo tep“: išskirtinė ištikimybė žemaičių tarmei
Kretingos rajono kultūros centro Kartenos skyriaus grupei „Vo tep“ šie metai – jubiliejiniai. „Dešimt mūsų veiklos metų – tai gausybė dainų, išvykų, koncertų ir, žinoma, branda, kurią pajaučiame dainuodami“, – teigė grupės meno vadovas Rimantas Varkojus. Galima sakyti, kad folkšoko, vėliau – postfolkloro grupę jis į Karteną perkėlė iš S. Įpilties, kur buvo suburtas tokio pat pobūdžio kolektyvas „Kėtep“. „Atsitiko taip, kad Kultūros centre susiformavo jaunimo folkloro kolektyvas „Kitep“, tad teko keisti pavadinimą, – prisiminė R. Varkojus. – Kažkaip mums – be manęs, kolektyve dar dainuoja Dalia Bertašienė ir Janina Vaičekauskienė – lipo toks tvirtas aiškus žemaitiškas pasakymas „vo tep“ – padainavai ir užtvirtinai, tarsi savo nuomonę.“ Folkšoką arba vėliau atsiradusį išsireiškimą postfolkloras turėtume suvokti kaip modernųjį folklorą – šiuolaikinėmis priemonėmis perteiktą liaudies dainą, kurią aranžavus – nekeičiant kūrinio jo originalią faktūrą pritaikius instrumentų galimybėms, parinkus ritmą – klausytojui liaudies kūryba suskamba patraukliau, linksmiau, suprantamiau. Tačiau grupė „Vo tep“, gerokai perlipusi per postfolkloro rėmus, šios tapatybės neteko, ir tam buvo priežasčių. „Pamatėme, kad trūkstame liaudies dainų, kurias būtų galima aranžuoti. Ne kiekviena daina tam tinka – yra gausybė liaudies kūrybos, kuri nepasiduoda būti pritaikyta instrumentui. Teko į repertuarą įtraukti ir poetų žodžiais sukurtų dainų, vadinasi, nebeatitikome pagrindinio postfolklorui taikomo reikalavimo – dainuoti tik aranžuotas liaudies dainas“, – situaciją apibendrino R. Varkojus, kurio kūrybos kraitėje – per 50 aranžuotų ir pagal eiles sukurtų kūrinių. Kasmet meno vadovas sukuria po 2–3 dainas. Kurti originalius kūrinius R. Varkojus pradėjo nuo kretingiškės poetės žemaičių tarme ne vieną eilėraštį parašiusios Juzefos Jucienės. Tai buvo „Senmergės končės“. Pavykus, pagal šios krašto poetės žodžius sukūrė ir daugiau dainų, kurios skamba „Vo tep“ repertuare.
„Sidabrinių balsų aidai“ nusklendė per Salantus
Salantų kultūros centre buvo surengta tradicinė solistų ir vokalinių ansamblių rajoninė apžiūra-šventė „Sidabrinių balsų aidai“. Ši šventė, Salantų kultūros centro vadovės Stasės Preibienės žodžiais, vyksta jau daugiau kaip 50 metų – pirmąsyk surengta 1971-aisiais, ir tapo labai laukiama visų miestelėnų ir svečių. „Nuostabus dalykas vienu metu išgirsti tiek kolektyvų ir pavienių atlikėjų. Salė buvo pilnutėlė: žmonės labai laukė šios šventės, kuri jiems visuomet dovanoja daug gerų emocijų“, – džiaugėsi S. Preibienė. Muzikinę šventės įžangą sukūrė Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“ (vad. Kristina Rimienė). Apžiūroje-šventėje dalyvavo Kretingos rajono kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Svaja“ (vad. Aloyzas Žilys), Vydmantų skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Perlanta“ (vad. Jolanta Japertienė ), Laukžemės skyriaus solistas Gedeminas Jepšas (vad. Alvydas Višinskas), Baublių skyriaus moterų kvartetas (vad. Gintaras Pucas), Raguviškių skyriaus vokalinis ansamblis „Raguva“ (vad. Laura Povilaitienė), Laukžemės skyriaus mišrus vokalinis ansamblis „Žiburys“ (vad. Alvydas Višinskas), Kartenos skyriaus moterų vokalinis duetas (vad. Rimantas Varkojus), Jokūbavo skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Baltos ievos“ (vad. Rita Valiukienė), Kartenos skyriaus moterų vokalinis ansamblis „Rapsodija“ (vad. Jūratė Norkuvienė), Salantų kultūros centro vokalinis ansamblis (vad. Irmantas Norkus), Žvainių skyriaus moterų vokalinis ansamblis (vad. Antanas Žvinklys), Juodupėnų skyriaus vokalinis kvartetas (vad. Jurgita Girdžiūnienė). Apžiūros komisijai – jos pirmininkui Kretingos rajono kultūros centro direktoriui Pranui Razmui, komisijos narėms Kretingos rajono kultūros centro meno skyriaus vedėjai Dianai Brazdeikienei ir kamerinio choro „Kristale“ vadovei Kristinai Rimienei – teko nelengva užduotis į tolimesnį regioninį turą atrinkti geriausius atlikėjus ir kolektyvus. „Komisija dar turės darbo: kol kas nenorime išskirti nė vieno kolektyvo – džiugu, kad šis muzikos žanras ypač išpopuliarėjo, matosi nuoseklus kolektyvų ir jų vadovų darbas. Kolektyvai labai atjaunėję ir visi scenoje atrodė itin estetiškai“, – kalbėjo S. Preibienė. Šventės metu buvo prisimintas ir pagerbtas prieš 4-erius metus amžinojo poilsio atgulęs kraštietis pedagogas, muzikas, chorvedys Petras Pučkorius, kurio 80-osios gimimo metinės minimos šiemet. Salantuose išlikęs P. Pučkoriaus suburtas kolektyvas „Strazdelis“, pavadintas pagal jo paties aranžuotą lietuvių liaudies dainą. Trumpą pranešimą susirinkusiems apie iškilųjų kraštietį perskaitė Salantų kultūros centro renginių organizatorius Aurimas Rapalis, po šventės jos dalyviai Gargždelės kapinėse aplankė P. Pučkoriaus kapą ir pagerbė jo atminimą.
„P. n.“ informacija
Nuotraukose – mistika, vienatvė, pabėgimas nuo triukšmo
Visą gyvenimą su menu siejęs kretingiškis Gvidas Taurinskas, kad ir bandė nuo jo pabėgti, vienu ar kitu būdu sugrįždavo, o dabar vienu pagrindiniu pomėgiu tapo fotografija. Fotografuoja naktį Fotografuoti Gvidas pradėjo maždaug prieš 7-erius metus. „Ilgai ieškojau savęs, bet visą gyvenimą krypau į menų pusę. Prisimenu, kai pradinių klasių mokytoja man pasakė, kad būsiu menininkas, aš tam nepritariau. O štai dabar ir esu menininkas“, – šypsojosi pašnekovas. Nepaisant to, kad kurį laiką bandė nusigręžti nuo menų, tačiau jie jį lydėjo visą gyvenimą. „Piešdavau, mokykloje padėdavau puošti erdves šventėms, kurdavau dekoracijas. Piešimo išmokė mano dėdė amžinatilsį architektas Edmundas Giedrimas“, – įvardijo Gvidas. Baigęs mokyklą kretingiškis įstojo į Klaipėdos paslaugų ir verslo mokyklą, kur mokėsi kompiuterinio projektavimo, kiek vėliau išbandė ir multimedijos mokslus. Mokydamasis Klaipėdoje vyras sutiko savo fotografijos mokytoją Joraną Bružinską, kuris ir atskleidė jam fotografijos grožį. „Jis pastūmėjo mane toliau eiti fotografijos keliu“, – tikino G. Taurinskas. Pirmose nuotraukose kretingiškis daugiausiai fiksavo gamtą, peizažus. Ir dabar fotografas koncentruojasi į gamtą, bet jo kūryba – tai gatvės fotografija. „Nepakanka mokėti dirbti su fotoaparatu, reikia ir savyje turėti pajautimą to momento, kurį nori sustabdyti“, – kalbėjo fotografas.
Ant šilko perkėlė Kristijono Donelaičio kūrybą
Kretingiškė 56-erių Rita Kupienė, panaudodama tapybos, grafikos ir karšto vaško techniką tapo paveikslus Kristijono Donelaičio kūrinio „Metai“ motyvais: ant dviejų natūralaus šilko gabalų ji jau nutapė du įspūdingus šios poemos ciklus „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos vargai“, o pavasariop ketina imtis likusių dviejų – „Pavasario linksmybės“ ir „Vasaros darbai“. Žavi žmogaus ir gamtos vienovė R. Kupienė atviravo, kad visą gyvenimą mėgusi piešti, kurti įvairius rankdarbius, megzti ir siūti, o tapybos ant šilko ėmėsi prieš 7-erius metus, kai pradėjo lankyti Palangoje veikiantį „Šilko klubą“. Įprastai ji tapo skareles, šalikus, pagalvėlių užvalkalus, o išbandyti didelius pano – tokie yra darbai pagal K. Donelaičio „Metus“ – ją paskatino Palangoje „Šilko klubo“ surengta paroda, kuriai reikėjo sukurti kūrinį rudens motyvais. „Mane visąlaik žavėjo mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio kūrybos gylis, jo poemoje vaizdingai perteikta žmogaus gyvenimo ir gamtos vienovė, jos virsmas metų bėgyje, prasmė. Todėl ir ėmiausi kurti šalnos pakąstų liepų lapų gausą, tarytum poemoje atspindėtą saulės ilgesį: „Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom....“. Po šiltomis geltonomis-rusvomis spalvomis nutapytų lapų piešiniu kaligrafiškai karštu vašku išrašyti ir šie K. Donelaičio hegzametro žodžiai. Tuo pačiu stiliumi Rita nutapė ir „Žiemos vargų“ motyvą, kuriame dominuoja poeto pavadintos „žiemos kvietkos“, o po jomis – taip pat teksto ištrauka. Kiti du, sakė šių kūrinių autorė, turėtų būti ryškesnių sodresnių spalvų, atgimusios ir suvešėjusios gamtos motyvais, taip pat su pasirinktais „Metų“ poemos tekstais.
KŪRYBOS KRAITĖ
Poetė Elena Karnauskaitė: „Eilėraštis – kaip atvirukas“
„Kai knyga iškeliauja iš spaustuvės, ji pradeda savo gyvenimą“, – apibendrino poetė Elena Karnauskaitė kalbėdama apie savąjį gyvenimą ką tik pradėjusią devintąją knygą – poezijos rinkinį „Atvirukai iš kurorto“,– kurią rengiasi pristatyti gimtojo Kretingos krašto skaitytojams. Spalvingu palangiškės dailininkės Gražinos Eimanavičiūtės sukurtu rūbu padabintą knygą, kurią sudaro keturi skyriai: „Ehmeno voverės“, „Be karūnos“, „Žuvelių dainos“ ir „Atvirukai iš kurorto“,– skaitytojams siūloma atsirakinti poetės įteikiamu raktu, epigrafui pasirinktu haiku „Varne bastūne, pažvelk! / Kur tavo lizdas senasis? / Aplink vien slyvos žieduos.“ Žiedine kompozicija – svetimas kraštas, Lietuva, vėl svečios šalies motyvai, – sudėti eilėraščiai įtraukia į nesiliaujančio vyksmo kaleidoskopą. Pati autorė „Atvirukus iš kurorto“ yra pavadinusi kelionių knyga tiek laiko, tiek biografine prasme: emigracija, karantinas, tarnyba ofise, kelionės ir sugrįžimai. Ir be abejo, keliaujant per pasaulį ir laiką patiriama įvairiausia būsenų ir emocijų gama: nuo meilės iki neapykantos, nuo susitikimo džiaugsmo iki išsiskyrimo sielvarto, nuo kaustančio abejingumo iki pasiryžimo veikti, nuo kalno viršūnės iki juodžiausios gelmės. „Kodėl rinkinį pavadinau „Atvirukai iš kurorto“? Nes šioje knygos dalyje aš atrandu kitokį savo balsą kaip poetė, kad ten, tuose eilėraščiuose, aš – kaip pati matau,– šneku kitaip“, – prisipažino E. Karnauskaitė. – Tie atvirukai iš kurorto man pritiko dar ir todėl, kad, viena vertus, asocijuojasi su Palanga, kur aš dažniausiai būnu, gyvenu, kita vertus, taip pavadintas knygos paskutinis skyrius buvo parašytas stažuotėj Vysbadene – irgi kurorte. Ir dar pats eilėraščio žanras – jis juk yra kaip atvirukas. Kūrėjo vaizduotėje fiksuojamas tam tikras momentas, ir kaip jau ta vaizduotė jį atspindi, taip ir išeina – atvirukas. Tos akimirkos, tos dienos, tos nuotaikos atvirukas“.
Folkloras – tai būdas sustabdyti laiką
Kretingos rajono kultūros centro Šukės skyriaus folkloro ansambliui „Šukupis“ jau 20 metų vadovaujantis Alvydas Vozgirdas, metams baigiantis apdovanotas Kultūros ministerijos premija, neslėpė, kad jam šis įvertinimas yra svarbus. „Būti pastebėtam visada malonu. Tačiau šis įvertinimas neatsiejamas nuo tų žmonių, su kuriais turėjau galimybę dirbti, kartu su jais puoselėti senąsias tautos tradicijas“, – teigė jis. Paskyrusi apdovanojimą už etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą ir sklaidą Alvydui Vozgirdui Kultūros ministerija įvardino, kad jis skirtas vienam aktyviausių tradicinio folkloro skleidėjų Klaipėdos krašte, be „Šukupio“, vadovaujančiam dar dviem Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansambliams – „Kuršiukai“ ir „Kuršių ainiai“. A. Vozgirdas taip pat skaito pranešimus seminaruose, konferencijose, veda praktinius mokymus kūrybinėse laboratorijose, stovyklose. Nuo 2011 metų koordinuoja Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso „Tramtatulis“ Mažosios Lietuvos regioninį ratą. Važiavo į „džiungles“ – sutiko nuostabius žmones Į Šukę A. Vozgirdas pateko, ieškodamas papildomo darbo. Pradžia buvo sunki. „Važiuoju klaidžiodamas žvyrkeliu į Šukę ir keikiu save, ką aš blogo padariau, kad, važiuodamas nežinia, į kokias džiungles, turiu išgyventi tokį košmarą“, – juokdamasis prisiminė 50 metų A. Vozgirdas, neslėpdamas, kad tuomet ir sąlygos buvusios prastos: sovietinio palikimo kultūros namai, jokios materialinės bazės, nesuprantamo žanro kolektyvai. „Prireikė laiko, kad mintys ir idėjos išsigrynintų, kad išgautume tai, ką šiandien galime pavadinti folkloro ansambliu“, – pašnekovas pasidžiaugė tuo, kad Šukėje jis sutiko puikių žmonių, kurie ne tik padėjo įgyvendinti sumanymus, bet ir buvo tas potencialas, kuris išsaugojo tradicijas, gebėjo dainuoti, pasakoti, dalintis visu tuo su kitais. „Tie žmonės savastimi buvo tokie gyvi, nesugadinti, kad man jų nė mokyti nereikėjo. Aš labiau rūpinausi scena, scenine kultūra, kurios jie noriai sėmėsi.
Akvarelėmis išliejęs meilę tėviškei
Šį sausį įžymiam Žemaitijos kūrėjui tautodailininkui peizažistui, Kretingos rajono Garbės piliečiui Jurgiui Račkauskui būtų sukakę 100 metų, – anapilin jis iškeliavo 85-erių, krašto žmonėms palikęs turtingą darbų kraitį. Jo paveiksluose, tapytuose aliejumi, bet dažniausiai išlietuose akvarele prigesintomis spalvomis, dominuoja Žemaitijos apylinkių – Karklėnų, Kulių, Platelių, Grūšlaukės, Salantų, Kartenos, kur gyveno ir dirbo, – gamtos vaizdai, natiurmortai, senųjų trobesių kontūrai. Nutapė tūkstantį paveikslų Buvusio pedagogo, pagal specialybę – prancūzų kalbos mokytojo, Platelių, Grūšlaukės, Salantų, Kartenos mokyklų vadovoJ. Račkausko gimimo jubiliejaus proga Kretingos rajono kultūros centre rengiama jo tapybos darbų paroda, kurioje – per 30 darbų iš Kretingos muziejaus fondų. Šios parodos kuratorė Kretingos muziejaus muziejininkė Danutė Šorienė patikino, kad J. Račkauskas buvęs labai produktyvus tapytojas, jo paties žodžiais, nutapęs apie tūkstantį paveikslų. Daugumą jų išdalinęs ir išdovanojęs: jo darbai plačiai pasklidę po pasaulį ir puošia tautiečių namus Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, JAV, netgi – tolimojoje Kolumbijoje. „Nerastumėt turbūt nė vieno vyresnės kartos Kretingos krašto tautodailininko ar pedagogo, kurio namų sienų nepuoštų J. Račkausko paveikslai. Vien muziejui jis padovanojo 46 paveikslus, – šią, dabar jubiliejinei parodai rengiamą 30 akvarelių ciklą, nuolat vežiojame po ekspozicijas“, – sakė D. Šorienė. Rengiant parodą talkinusi kūrėjo duktė ilgametė Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro pedagogė ir vadovė 72-jų Jūratė Račkauskaitė prisiminė savo tėvą tapius pagal eskizus, kuriuos jis nusipiešdavęs vaikščiodamas po Salantų, Grūšlaukės ir Kartenos apylinkes. Po to savo namų dirbtuvėse juos spalvomis paversdavęs į paveikslus. Nuo 1977-ųjų tapo Lietuvos liaudies meno draugijos nariu, tautodailės kūrėju.
KŪRYBOS KRAITĖ
|
|
