|
Smiltys
Jubiliejų švenčiančiai Palangai skambėjo sveikinimai haiku ritmu
Šeštąjį kartą Palangos kurorto muziejaus iniciatyva surengtame poezijos konkurse „Haiku Palangai“ šiemet dalyvavę kūrėjai savo eiles buvo kviečiami skirti Palangos vardo rašytiniuose šaltiniuose paminėjimo 770-mečiui, o pagrindinė konkurso tema – „Nuo tada iki dabar“. Sveikindama į Palangos kurorto muziejaus salę po dvejų karantino suvaržytų metų gausiai susirinkusius haiku kūrėjus ir tuos, kuriems patinka šis iš Japonijos kilęs eilėraščių žanras, konkurso sumanytoja ir organizatorė, muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė pasidžiaugė, kad kasmet konkursas auga ir sukviečia vis daugiau poetų iš visos Lietuvos, prie kurių jungiasi ir kitose šalyse gyvenantieji: pirmajame konkurse 2018 metais dalyvavo 38, šiemet – 159 kūrėjai. Palanga sulaukė sveikinimų iš Kauno, Zarasų, Senųjų Trakų, Vilniaus, Radviliškio, Alytaus, Klaipėdos, Jonavos, Kretingos, Švenčionių ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių bei gausaus būrio palangiškių kūrėjų. Besiplečiančia konkurso dalyvių geografija, šiemet pasiekusią net Rumuniją, pasidžiaugė Kurorto muziejaus direktorė Virginija Paluckienė, akcentavusi, kad per šešerius metus poezijos konkursas „Haiku Palangai“ tapo vienu gražiausių renginių savaitę trunkančių „Palangos dienų“ renginių pynėje. Konkurso komisijai: jos pirmininkui filologui, poetui, redaktoriui, haiku kūrėjui Danieliui Milašauskui ir narėms poetei, anglų kalbos mokytojai Godai Bendoraitienei ir žurnalistei Livijai Grajauskienei, – šiemet teko nelengva užduotis išrinkti geriausius haiku, mat konkursui kiekvienas autorius pateikė nuo vieno iki šešių trieilių, o jų iš viso buvo 639. Antrus metus komisijai vadovaujantis D. Milašauskas pabrėžė konkurso dalyvių kūrybiškumą ir išmoningumą, pacitavęs jam įsiminusius haiku. Į kasmet naujai suskambančius motyvus ir tai, kad konkursas Palangoje išaugo iki vieno didžiausių Lietuvoje, dėmesį atkreipė konkurso dalyvius pasveikinęs svečias iš Vilniaus, haiku kūrėjas, vertėjas, trijų lietuviškų haiku rinkinių sudarytojas bei nuolatinis „Haiku Palangai“ dalyvis Artūras Šilanskas.
Savo darbais atskleidžia požiūrį į mus supantį pasaulį
Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus mokiniai meno mėgėjams dovanojo kūrybinių darbų parodą „Spalvų pasaulis“, kuri eksponuojama Kretingos rajono kultūros centro Vitražo salėje. „Tai – Dailės skyriaus ketvirtokų baigiamieji darbai, kuriuos jie pristato užbaigdami 4-erius metus trunkantį pagrindinio mokymo kursą. Kai mokiniai pasirenka baigiamojo darbo temą, mūsų, pedagogų, noras ir tikslas – kad jie parodytų viską, ko išmoko meno mokykloje“, – kalbėjo Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus vedėja dailės mokytoja Daiva Galdikaitė. Jos teigimu, esminis parodos sumanymas – ne tik atskleisti mokinių gebėjimus ir žinias, bet ir vizualiojo meno mėgėjams perduoti gerą žinią apie tai, kuo gyvena jauni žmonės, kokios jų mintys, pasaulėjauta, kokios spalvos ją išreiškia. „Mokiniams suteikiame visišką laisvę fantazuoti, neįspraudžiant jų į jokius rėmus. Tačiau temas aptariame kartu, pamąstome, kokiomis išraiškos priemonėmis galėtume tuos sumanymus atskleisti“, – D. Galdikaitė pastebėjo, kad mokiniai savo darbais nori ne tik atskleisti juos supantį pasaulį, bet ir pasigilinti į šiuolaikinio gyvenimo problemas, kartais – net ir globalines. „Todėl ir darbai yra įdomūs, yra, į ką pažiūrėti ir pamąstyti“, – neabejojo mokytoja. Paroda – labai spalvinga, ryški, traukianti dėmesį, atspindinti įgytas žinias, brandų mokinių mąstymą. Kretingos meno mokyklos Dailės skyriuje mokiniai mokosi 7-erius metus: 3-eji metai skirti pradiniam parengimui, 4-eri – pagrindiniam. Įprastai į Dailės skyrių mokiniai ateina pradėję mokytis pradinėje mokykloje, o paroda Kultūros centro erdvėse tradiciškai rengiama prieš stojamuosius į meno mokyklą – taip būsimiesiems mokiniams, jų tėvams suteikiama galimybė pamatyti ir sužinoti, ko galima išmokti, pasirinkus šią neformaliojo ugdymo įstaigą. Kretingos meno mokyklos Dailės skyriaus baigiamųjų darbų paroda Kretingos rajono kultūros centre surengta nebe pirmąsyk. „Mus sieja ilgametis bendradarbiavimas – mokinių darbų parodos rengiamos jau per 10 metų, ir tai yra proga būti rajono kultūrinio gyvenimo dalimi, būti matomiems“, – sakė D. Galdikaitė.
Kurdama lėles, pasitelkia ir anatomijos žinias
Iš Kretingos kilusi, dabar jau vilnietė 58-erių Daiva Maminskienė – Lietuvoje išgarsėjusi lėlių kūrėja, ne per seniausiai ir Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos erdvėse surengusi savo lėlių parodą. Jos sukurtos lėlės – gyvi, išraiškingi personažai, dažniausiai atkeliavę iš pasakų ir fantazijų pasaulio, tačiau iš gyvų žmonių perėmę jų veidus, išraiškas, emocijas. Menininkė lėles „kepa“ Elfai ir fėjos. Raganaitės. Gyvūnai: lapinai, katės, varlės. Atrodantys taip, tarsi nuolatos gyventų tarp žmonių, sukiotųsi jų kasdienybėje – susimąstę ir atsipalaidavę, protingi ir nelabai, šmaikštūs ir rimti, kartais – labai juokingi. Lėlės, sukurtos iš modelino, aprengtos ir apautos pačios menininkės sukurtais rūbais ir batais, puoštos jos sumodeliuotomis šukuosenomis. D. Maminskienė pasakojo lėles kurianti nuo vaikystės. Per tą laiką išbandžiusi įvairias medžiagas, pradėdama nuo gamtinių – pagaliukų, kankorėžių, vytelių, vėliau perėjusi prie skudurinukių, sukurtų iš medžiagos skiaučių, o prieš porą dešimtmečių apsistojusi prie modelino. Kurianti iš dviejų jo rūšių: ore džiūstančio japoniško ir kepamo. „Tas, kuris nieko nedaręs iš šios medžiagos, niekuomet nesupras ir neatskirs technologijos skirtybių. Kelis kartus kepamos modelino lėlės, ypač – jų veidai, šlifuojama, taisoma, vėl dedama į krosnį ir kepama. Po vieną lėlę ar po kelias išsyk, kartais tenka vėl ir vėl taisyti, kišant į orkaitę ir kepant kad ir dėl vienos veido raukšlės“, – technologines subtilybes apibūdino kūrėja. Formavimui ji pasitelkia įvairius instrumentus: nuo švitrinio popieriaus iki dildžių, o labiausiai tinkantys odontologų naudojami medicininiai įrankiai.
Menininkei gamta yra viso gyvenimo mokytoja
Ekspresyviais, drąsiais potėpiais, ryškiomis spalvomis stebina 54-erių Vilijos Razmaitės paveikslai, kurie šį balandį eksponuojami Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos erdvėse. „Kai jausmai nebetelpa many, jie nugula drobėse“, – taip savo parodos anotacijoje prisistatė kūrėja, pastaruoju metu apsistojusi Vydmantuose. Žvilgsnis į paveikslus – kiekvieno skirtingas Dailininkė sakė gimusi augusi pamario krašte – Šilutėje, kur siaučia vėjai, nešdami nuo kuršmarių bangų mūšą ir purslų sūrumą. Gamta nuo pat vaikystės formavo jos pasaulėjautą, įkvėpė kūrybai, kurioje dominuoja ryškūs jūros, saulės, saulėlydžių, augmenijos motyvai. Per laiką – V. Razmaitė baigė dailės ir pradinio ugdymo studijas Šiaulių pedagoginiame universitete, – per 30 kūrybos metų, atviravo menininkė, jos braižas pakito: paveikslai tapo labiau išjausti, tačiau dominuoja gamta – ši išliko viso jos gyvenimo mokytoja. V. Razmaitės paveiksluose dominuoja laisvi potėpiai, platūs mostai, tai atspindi ir jų pavadinimai: „Gylis“, „Perspektyva“, „Melsvai“, „Pražydo“, „Vakaro šviesa“, „Trys saulės“ ir pan. „Savo išraiškos ekspresija aš palieku daug interpretacijų pačiam žiūrovui: kiekvienas turime savų minčių, kurias projektuojame į paveikslus, arba atvirkščiai – jie jas iššaukia. Būna, žmogus sustoja, įdėmiai žiūri, stebi, netgi išspaudžia ašarą, vadinasi, paveikslas sukėlė gilių minčių, išjudino prisiminimus ar neįgyvendintus lūkesčius. Kiekvienas juk regimą matome per savo patirtį, kaip ir žvelgiant į medį: vienas galvoja, kaip jis užaugo, kitas – kaip jį graužia kenkėjai, trečias – kaip būtų gerai pasigaminti iš jo lentų“, – kalbėjo menininkė. Pritaikė skandinavišką modelį Pastaruosius 6-erius metus V. Razmaitė gyveno ir kūrė Skandinavijoje – Švedijoje: ten buvo atidariusi savo meno studiją, rengė parodas, vedė dailės ir dailės terapijos užsiėmimus, organizavo meninius renginius. „Kai kurie paveikslai inspiruoti būtent skandinaviško gyvenimo būdo, atšiauresnės, negu Lietuvoje, gamtos: galbūt todėl jie nėra tokie drąsūs, itin ryškių, bet labiau prigesintų spalvų“, – kalbėjo menininkė, įprastai tapanti aliejiniais dažais, tačiau mėgstanti ir mišrią techniką – ne vienas jos darbas savyje derina potėpius, aukso lakštus, smėlį, specialią faktūrinę pastą. Dailininkės žodžiais, Skandinavijoje galioja nerašyta taisyklė: prieš Velykas žmonės lanko parodas, meno galerijas – sudaromi netgi turistiniai maršrutai. Jiems tai – kultūros, dvasinio atsinaujinimo, o tuo pačiu – ir namų interjero, dekoro atnaujinimo etapas. „Švedams patinka bendrauti su darbų autoriais, vargu, ar jie pirktų paveikslą, nieko nežinodami apie kūrėją. Šitą modelį pabandžiau perkelti ir į Kretingą“, – parodos atidarymo metu, pasitikdama žiūrovus, kalbėjo jos autorė.
„Prisilietimai“ – spalvomis ir muzika
Pūgoms įsisiautėjus kovo 7-osios vakarą Kretingos rajono kultūros centro Parodų salė nušvito sodriomis spalvomis ir prisipildė gitaros garsų: buvo atidaryta kretingiškių bičiulės menininkės Žydrės Adomaitienės tapybos darbų paroda „Prisilietimai“, kurioje skambėjo pačios autorės atliekamos dainos. Ž. Adomaitienės drobėse atspindėta tematika – labai įvairi: nuo Lietuvos ir egzotiškų šalių, po kurias keliavo pati, gamtos vaizdų, įvairių portretų, muzikos instrumentų iki jausmų ir nuotaikų žaismo, abstrakcijų. Nors tapyti pradėjo neseniai, Žydrės sukurtų paveikslų kolekcijoje jau per 80 darbų, nuo 2022-ųjų Lietuvoje surengtos aštuonios personalinės parodos. Menininkė yra kilusi iš vaizdingo Pamario krašto – Šilutės, apjuostos upėmis, įtekančiomis į Nemuną ir marias. „Gal potvynių vandens užliūliuota, netikėtai, fantazijų įkvėpta, pasineriu į muziką ir tapybą?“ – samprotavo menininkė, per tris dešimtmečius dirbanti pedagoginį darbą Šilutės meno mokykloje. Atlikėja yra išleidusi du autorinius kompaktinius diskus: „Tu negirdėjai“ – 2014-aisiais, ir „Atspindžiai“ – 2019 m. Trečiasis, anot autorės, skirtas vaikams, greitu metu džiugins mažųjų širdis. Ž. Adomaitienė yra įvairių šalies dainuojamosios poezijos festivalių ir tradicinio Kretingos miesto šventės bardų vakaro „Baltas paukštis“ ištikima dalyvė. Kasmet ji nudžiugina kretingiškius, atlikdama savo naujausius muzikos kūrinius, o šį kartą pasidalino su meno gerbėjais vienais pirmųjų savo tapybos darbų.
„P. n.“ informacija
KŪRYBOS KRAITĖ
Sugrąžino lopšinių tradiciją
Kretingiškis kompozitorius Aloyzas Žilys su Kaune gyvenančiu poetu ir publicistu Stanislovu Abromavičiumi išleido bendrą leidinį „Padainuok man lopšinę“. Jame – 25 kūriniai, kuriems žodžius parašė S. Abromavičius, muziką – A. Žilys. Į bendrystę suvedė „Tipu tapu“ Poetas, prozininkas, publicistas S. Abromavičius yra išleidęs 50 įvairaus žanro knygų, iš kurių pusė skirta vaikams. Šiuo metu savo kūrybą jis spausdina vaikams skirtame „Tipu tapu“ žurnale, jis yra ir šio žurnalo kūrybinės grupės vadovas. „Vyresnės kartos žmonės, ko gero, prisimena vaikams skirtą leidinį „Genys“. Nutrūkus jo leidybai, poetas Juozas Nekrošius su savo dukra Imandra sumanė jį atgaivinti, tačiau kažkas jau buvo užpatentavęs „Genio“ pavadinimą. Teko galvoti naują, taip gimė žurnalas „Tipu tapu“, kuris leidžiamas ir dabar ir kuriame spausdinama nemažai kūrybos vaikams“, – papasakojo S. Abromavičius, neslėpdamas, kad būtent „Tipu tapu“ jį ir suvedė bičiulystėn su kretingiškių kompozitoriumi A. Žiliu, kuris vienam eilėraščių sukūrė muziką ir atsiuntė į žurnalo redakciją. Nuo to ir prasidėjo dviejų kūrėjų bendrystė, davusi gražių kūrybinių vaisių.
Muzika ir dainos buvo Kovo 11-osios dalis
Kretingos muziejuje su visuomene susitiko garsus šalies politikas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo signataras, menotyrininkas, muzikologas, vertėjas Vytautas Landsbergis ir jį atlydėjęs sūnus poetas režisierius Vytautas V. Lansbergis. Išvien su prisiminimais apie Kovo 11-ąją, kurią V. Lansbergis pavadino Dainuojančia revoliucija, buvo pristatyta ir naujausia politiko įžvalgų, tekstų rinktinė „Laikinas Numas“ bei jo išversta indų poeto mąstytojo Rabindranato Tagorės eiliuotų tekstų knyga „Į anapus“. Vytautas Landsbergis jaunesnysis neslėpė, kad improvizuotas susitikimas su kretingiškiais įvykęs Kretingos muziejaus istoriko Tado Šaulio iniciatyva, kuris pakvietęs, kai jie ilsėjosi Palangoje – atvykę pasitikti pavasarį ir pasiklausyti grįžtančių varnėnų. Kartu atvežęs ir savo sukurtą naujausią filmą apie tėvą „Senis prie jūros“. Kūryba – tarsi pamuzikavimas Pradėjęs nuo tėvo kūrybos, jis akcentavo, kad šioji esanti esminė jo gyvenimo dalis: kurti, improvizuoti, džiazuoti ir tam tikra prasme per tai atsitraukti, kad nebūtų pernelyg stipriai pažeidžiamas. Jo tėvui kūryba – tarsi pamuzikavimas. Anot Vytauto jaunesniojo, tėvui itin imponavo Jonas Mekas ir avangardinis menininkų judėjimas „Fluxus“ bei šio judėjimo „dzenžaidimo“ filosofija – į rimtus dalykus žiūrėti nerimtai, bet nepametant pagrindinės minties ir gyvenimo ritmo, nepasiduoti skausmui ir liūdesiui. „Tai, anot J. Meko, ir padėjo Landsbergiui atsilaikyti per 1990-ųjų įvykius. Kartu tai – ir asociacija į šiandienos įvykius Ukrainoje, kas padeda kariams atsilaikyti, neišprotėti“, – kalbėjo V. V. Landsbergis. V. Lansbergio paklausus, kiek politikoje reikia humoro jausmo, šis atsakė: „Humoras yra gyvenimas. Dideli politikai be humoro yra pavojingi. Humoras – tai ir požiūris į save, kuris gelbsti, kad nepasiduotum beprotybei, kai nori geriau, o tau neišeina.“ Kodėl pamilęs R. Tagorės kūrybą, kad pasiryžo ją išversti – išleisti keli leidimai, V. Landsbergis sakė, kad Lietuva su Indijos kultūra susijusi per sanskritą, Vydūną, jis įžvelgė bendrumo ir per senąsias tradicijas: „Pas mus dabar vyrauja išėjimo kultūra per juodumą, neviltį, o anksčiau – per gėrį, šviesą. Indija, jos tikėjimas ir krikščionybė netikėtai susieina per R. Tagorę, jo filosofiją ir kūrybą.“
Senasis pasaulis tekstilėje virsta meno kūriniais
Lygiagrečiai šalia tapybos 64-erių Audronės Baronienės, Palangos meno mokyklos dailės klasės Šventojoje pedagogės, kūryboje eina įvairūs eksperimentai iš tekstilės – siūlų, medžiagos ir jos atraižų, netgi senovinių drabužių, kuriuos ji paverčia stulbinančiais meno kūriniais. Tekstilės kompozicijos – iš savojo „lobyno“ Ant vidinių durų, prie įėjimo į jaukius menininkų Audronės ir skulptoriaus medalininko Petro Baronų namus Šventojoje, dėmesį išsyk patraukia įspūdinga tekstilės kompozicija – ant daugiasluoksnio audeklo pagrindo iš skirtingų spalvų atraižų, draiskalų, siūlų sukurtas pano „Jorinėjimai“, skirtas Palangoje švenčiamos Jorės, arba Jurginių, proga. Žvelgi ir matai jame pavaizduotą mišką anksti pavasarį, kai medžiai šakomis stiebiasi į saulę, o ši dar gana šykščiai teprasiskverbia pro šakas. Miško paklotė dar padengta senais nurudavusias lapais, pro kuriuos galvas jau kelia pirmoji žolė. Paklausta, kaipgi gimė toks svetimai akiai sunkokai techniškai suvokiamas daugiasluoksnis kūrinys, menininkė juokėsi: „Esu labai praktiška – skudurynuose prisiperku krūvas audinių, drabužių, ir, prireikus kokiam konkrečiai sumanytam darbui, naršau po savo „lobynus“, derindama spalvas, faktūras. Susikarpau formas, ir, pradėjus jas dėlioti, pačios mintys vedžioja rankas.“ Stambesnes detales ant audeklo pagrindo siuvanti mašina, smulkesnes tvirtinanti ranka. Kitas ne mažiau įspūdingas A. Baronienė tekstilės darbas „Žemė“ buvo eksponuotas ir Pasaulio žemaičių parodoje Plungėje. Rašytojai Žemaitei skirta proga A. Baronienė sukūrė skiautinę skarą „Močiutės pasaka“, kurią, tarsi dėlionę, sudaro daugybė mažų tarpusavyje raštais ir spalvomis derančių gabalėlių.
|