|
|
|
SmiltysŠilko paukščiai atnešė sėkmę olimpiadose
Kretingos Marijono Daujoto vidurinės mokyklos vienuoliktokės Eglės Celskytės ant šilko nutapyti paveikslai pelnė aukščiausią įvertinimą ne tik tarp rajono, bet ir visos Lietuvos mokinių kūrybos darbų.
Režisierius publikai nesilenkia
Trys dešimtmečiai atiduoti vaikų teatrui. Trys dešimtmečiai – kaip vienas didelis gyvenimo įvykis. Ir – jokio nusivylimo. “Vaikais neįmanoma nusivilti”, - teigė režisierius Algimantas Verbutas, vaikų teatrui-studijai “Atžalynas” vadovaujantis nuo pat pirmos jos įsikūrimo dienos.
Molis krito į širdį visam gyvenimui
Kretingiškį keramiką Viktorą Gailių molis “užgavo” dar ankstyvoje vaikystėje: būdamas septynerių jis nulipdė natūralaus dydžio antį. Tai buvęs pirmasis jo darbas, kuris, beje, patikęs kaimo vaikams: šie, niekieno nesiklausę, dar neišdžiūvusią molinę antį nusinešė bulvių krepšy…
Kalvio darbuose – ugnies ir metalo žaismas
„Paprasti dalykai: imi juodojo metalo gabalą ir kiši jį į žaizdrą. Kai ugnis įkaitina plieną ligi geltonumo, šokdini jį kaip nori. Man patinka metalo šokis: aš jį kalu, virinu, pjaustau, kertu skyles“, - vaizdžiai apie savo pomėgį kalbėjo kretingiškis kalvis Raimondas Diekontas. Jo rankoms paklusęs metalo gabalas pavirsta židinio dekoracija, koplytstulpio saulute, žvakide ar laikrodžiu.
Gruzijos šešėlių teatras tęsia protėvių tradicijas
Baltame ekrane – juodi judančių medžių kontūrai, paukščių bei žvėrių figūros ir ligi smulkiausių detalių matomos jų kūnų detalės. Įspūdingiausia yra tai, kad tokius vaizdus Gruzijos teatro „Budrugana Gagra“ aktoriai sukuria rankų šešėliais, - tuo šis teatras yra unikalus ir, beje, vienintelis pasaulyje. Pamatyti šešėlių teatro spektaklį, rodytą Palangos „Ramybės“ kultūros centre, turėjo galimybę ir Kretingos meno mylėtojai.
Poezija iš meilės
Marijono Daujoto vidurinės mokyklos vienuoliktoko Jono Daukanto eilėraščiuose sklando lengvas liūdesys, ilgesys ir savęs paieškos. Vaikinas viename literatūros konkurse yra pelnęs „Nerimstančios širdies“ nominaciją. „Esu romantikas, ir mane įkvepia jausmai“, - sako jaunasis kūrėjas.
Ištikimas vienatvei ir ištuštėjusiai tėviškei
Tėviškės laukai, vakarėjantis dangus ir vienišas paukštis jame. Ilgesys. Džiaugsmas. Nerimo virpesiai. Tokia spalvinė gamtos ir jausmų paletė vyrauja darbėniškio mokytojo lituanisto Juozo Maksvyčio eilėraščiuose. Mokytojo kūryba jau kelerius metus yra žinoma ir „Smilčių“ skaitytojams.
Ir nutapyta slyvos šaka gali kvepėti
Kartenos bibliotekoje surengta tapybos ant šilko paroda. Parodos autorė – Antonina Balčaitienė. Tai - pirmoji jos personalinė paroda.
Ir nutilus kaltams, darbai tebevaikšto po pasaulį
Senąjį Alfonsą Skiesgilą, šiomis dienomis sulaukusį 90 metų, įkalino ligos patalas, užkirtęs kelią tris dešimtmečius mylėtai mūzai – drožybai. “Nereik tėvo nervint”, - sūnums pasakiusi motina Adolfina Skiesgilienė, kai dar buvo vilties pamatyti senąjį medžio drožėją. “Valgyk, tėve, kuo daugiau, kad stiprus būtum”, - ragino sūnus Adomas. Tėvas gi atsakęs: “Kad neturiu su kuo galynėtis, kam man tas maistas”. “Tėvo humoro jausmas dar išlikęs”, - pasidžiaugė kitas sūnus Alfonsas, kuris su broliu prisiėmė nelengvą misiją – kalbėti už tėvą.
Nuo drožėjos - ligi molinukų „karalienės“
Raguviškiuose gyvenanti tautodailininkė Virginija Barzdžiuvienė, į Žemaitijos tautodailininkų būrį prieš 30 metų įžengusi kaip medžio drožėja, ilgainiui tapo molio dirbinių meistre ir savo molinukų gamybos patirtį paskleidė po apylinkes. Jos sukurti molinukų etalonai, pavirtę šimtais tūkstančių varpelių, švilpukų, figūrėlių, pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir pasaulį. Šiuo metu jais vis dar „maitinama“ plačioji Rusija.
|
|