|
|
|
Smiltys
Menininkai sudėlios kūrybinę–istorinę dėlionę Kretingai
Pasitinkant šį savaitgalį švenčiamą Kretingos miesto 770-ąjį jubiliejų, savo kūrybines idėjas projekte „Dėlionė miestui / Kretingai 770“ konkrečiais darbais ėmėsi realizuoti Kretingos krašto menininkai: birželio 9-ąją bus pristatytas dailininko Alfonso Lekavičiaus meninis performansas „Baltos svajonės“, o birželio 10-ąją Rotušės aikštėje rengiamas istorinis-meninis performansas „Kūlgrindoj įmintos pėdos“. Per miesto šventę įgiję pagreitį, jubiliejiniai „Dėlionė miestui / Kretingai 770“ renginiai vyks iki pat metų pabaigos. Kompozicija primins kabantį sodą Pasak projekto „Dėlionė miestui / Kretingai 770“ sumanytojos Kretingos rajono kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Vitos Urbonienės, kuri šią idėją kristalizavo išvien su Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiuoju režisieriumi Nerijumi Gedminu, dar metų pradžioje brandinę mintį, kaip jubiliejaus proga Kretingai ir jos žmonėms padovanoti kuo įdomesnę ir prasmingesnę kultūrinės raiškos dėlionę. „Iškristalizavę mintį, projektą pateikėme Lietuvos kultūros tarybai ir gavome lėšų – 13,8 tūkst. Eur, Kretingos rajono savivaldybė prie jo prisidėjo dar 5,9 tūkst. Eur. Tuomet pradėjome dirbti su menininkais: vienas pirmųjų buvo Alfonsas Lekavičius, Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos pedagogas, kuris sutelkė mokinių komandą ir išvien su klaipėdiečiais, o taip pat – ir Kretingos meno mokyklos, Simono Daukanto ir Marijono Daujoto progimnazijų mokiniais dalijosi meniniais sumanymais, užduotimis, kartu improvizavo ir kūrė. O bendras jų rezultatas – meninė kompozicija-performansas ties Vaidilos skulptūra, prie Kretingos rajono kultūros centro“, – kalbėjo V. Urbonienė. Paklaustas, ką vaizduoja tarp medžių jau iškabinta jo sukurtoji modernaus meno erdvinė kompozicija „Baltos svajonės“, A. Lekavičius tikino, kad ji primena lietuvių liaudies dailės kūrinį – šiaudinį kabantį sodą: „Pastarieji savo etnografine ir vaizdine prasme perteikia labai gilią visatos struktūros kosmologinę koduotę. Projekto metu su jaunimu eskizavome, kūrėme tarpusavyje susišaukiančias, įvairiausias geometrines ornamentų struktūras. Vieningoje kompozicijoje ir bandėme jas sutalpinti į tobulo apskritimo formą, primenančią Žemės siluetą, bei mus supančias planetas.“
Plenero kūrėjų darbuose – Kretingos krašto vaizdai
Šią savaitę į tradicinį plenerą „Kretingos paletė“ suvažiavusios Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Žemaitijos skyriaus narės, svetingai priimtos ir apgyvendintos kavinėje-motelyje „Delfai“ Vydmantuose, tapo paveikslus, kuriuose – Kretingos krašto gamtos, istorijos ir kultūros paveldo atspindžiai. Septynios menininkės iš skirtingų Žemaitijos vietų plenere sukurtus savo darbus pristatys parodoje, kuri bus atidaryta Kretingos rajono kultūros centre šį sekmadienį, 14 val. Trečiadienį apsilankius laikinai įrengtose tapybos dirbtuvėse – tam, pasidžiaugė menininkės, svetingi „Delfų“ šeimininkai visai jų darbo savaitei paskyrė pobūvių salę – gaiviomis vasariškomis spalvomis jau džiugino pirmieji darbai, kuriuose – pievų gėlės, Nasrėnų ir Kalnalio apylinkių vaizdai. Keturios tądien sutiktos menininkės – LDS Žemaitijos skyriaus vadovė Regina Donbrauskaitė-Plotnikova ir Oksana Juozaitienė iš Klaipėdos, Sigutė Jusaitienė iš Telšių, Vaida Blistrubienė iš Sedos – nuotaikingai pasakojo, kad būnant čia, jas ir pasitiko tikroji vasara, nes ligi tol oras buvęs vėsus, todėl ši džiaugsminga gaida, pievų žiedynuose atsiskleidusios vasaros spalvos, augalų motyvai rado atgarsį ir jų paveiksluose. Plenere iš viso dalyvauja 7 menininkės: be jų, dar – palangiškė Reda Rimkutė- Ščerbakovienė, klaipėdietė Larisa Nikolajeva ir dabar jau marijampoliete tapusi jų kolegė Eglė Lipinskaitė. „Kažkaip po pirmojo plenero Kretingoje prieš penkerius metus labai susigyvenome, kasmet vis laukiame, kada mus vėl čia pakvies. Kasmet atsinaujiname, šis susibūrimas – tai ir išsivadavimas iš kasdienės rutinos, nes visos turime savo darbus. Viena kitą nepiktai pakritikuojame. Ir, reikia pasakyti, labai to laukiame, nes per kritiką, per naujų formų ir išraiškos ieškojimą kylame aukštyn“, – viena kitą papildydamos kalbėjo menininkės.
Poezijos kūrėjai nesiseka pabėgti nuo daugtaškių
Eiles kurianti Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus bibliotekos bibliotekininkė darbui su jaunimui 38-erių Inga Mažeikienė prisipažino, kad poetinė kūryba jai – tarsi pabėgimo kambarys jos pačios sieloje, kai galima užsidaryti savo mintyse ir dėlioti eilutę po eilutės, kol šios virsta eilėraščiu. Bibliotekoje – Baublių, iš kur Inga yra ir kilusi, dabar jau – Kretingoje, I. Mažeikienė dirba 4-erius metus. Prieš tai, baigusi tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, 10 metų dirbo mokytoja. Kada poetinis žodis rimtai įsiveržė į moters gyvenimą, ji sakė nefiksavusi, bet kad kurti patinka, pajautė dar pradinėse klasėse. „Prisimenu ir savo pirmąjį eilėraštį, po to buvau skatinama mokytojų: Baublių mokykloje – Linos Odinienės, Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje – Mildos Šukienės. Su malonumu atsiverčiu mokinių 2002–2003 m. kūrybinį almanachą, kuriame publikuojamos ir mano eilės. Dabar jau turiu pretenzijų savo mokyklinei kūrybai, tačiau minčių buvo neblogų“, – kalbėjo I. Mažeikienė, mintimis stabtelėdama ties tuo, kad kurį laiką – gerą dešimtmetį – kūrybos jos gyvenime nebuvo. „Per studijas visą dėmesį sutelkiau dalykinėms žinioms, be to, reikėdavo perskaityti labai daug literatūros. Tad mano kūryba buvo labai tikslinė – draugams, namiškiams įvairiomis progomis kurdavau odes“, – juokėsi Inga, beje, iš savo mokytojų girdėdavusi vertinimus, kad yra nepataisoma lyrikė.
Tapybos procesas leidžia užmiršti gyvenimo bėdas ir rutiną
Kretingiškė pedagogė Pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja 45-erių Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė neslėpė prieš pusantrų metų išgyvenusi kūrybinį proveržį, kurį šiandien liudija jau 11-oji jos darbų paroda. Visiškai netikėtai atradusi sau naują taškavimo techniką, Vaiva kasdien tapė vis daugiau, o tapybos procesas, pajautė ji, leidžia užmiršti visas gyvenimo bėdas. Paklausta, kas ją pastūmėjo kūrybinio kelio link, V. Krikščiūnaitė-Buitvydė sakė, kad kūryba jai niekad nebuvo svetima, o ir pasirinkta choreografijos mokytojos specialybė neatsiejama nuo kūrybos. „Su mokiniais kurdavome šokius, rengdavau renginius – visur reikėjo tos kūrybos. Vaikystėje ir eilėraščius rašiau. Tačiau matyt to nepakako – viduje giliai visada kažkas tiksėjo, norėjosi savęs pažinimo paieškų, vidinės ramybės, – kalbėjo moteris, kuriai postūmiu toms paieškoms tapo karantinas dėl koronaviruso pandemijos. – Kad ir kaip banaliai tai nuskambėtų, bet tai buvo vienas geriausių karantino momentų.“ Kai tris vaikus auginančiai motinai atrodė, kad karantino režimas, sukėlęs daugybę iššūkių, privertęs pereiti prie nuotolinio mokymo ir užsidaryti tarp keturių sienų, jau tikrai galutinai išves iš kantrybės, ji nusprendė iš viso to ištrūkti. „Susiradau mokymus, kurie labiau buvo skirti psichologiniam nusiteikimui, poilsiui, o taškavimas buvo tik maža dalelė tų užsiėmimų. Apskritai pagalvojau, kad trumpam pabūsiu ir tiek. Bet tas pabuvimas pavirto į kasdienį poreikį taškuoti, – V. Krikščiūnaitė-Buitvydė sakė, kad po užsiėmimų ji nusipirko visas reikiamas priemones, kad galėtų tapyti-taškuoti. – Man kažkaip tiko ir pritiko ta technika, nors kiti ir skundėsi, kad tam trūksta kantrybės. Apskritai mane šis procesas užkabino greičiausiai todėl, kad, būdama perfekcionistė visuose savo darbuose, čia galiu mėgautis procesu, leisti sau klysti, mintyse tik nuspėti, koks galėtų būti rezultatas.“
Savo jubiliejų individualistai nuspalvino paroda Kretingos muziejuje
Kretingos muziejuje atidaryta ir visą gegužę bus eksponuojama dailininkų individualistų darbų paroda „Spalvingas individualistų trisdešimtmetis“, užpildžiusi visas tris parodų sales ir pradedanti naują parodų sezoną po metus trukusios Žiemos sodo renovacijos. „Spalvingą individualistų trisdešimtmetį“ reprezentuoja 35 drobės, tapytos įvairia technika, skirtingos faktūros, su kiekvienam menininkui būdingais potėpiais, atspindinčiais jų meistriškumą, skirtingas kartas, mokyklas ir menines tradicijas. Jubiliejinėje individualistų kūrinių parodoje „Spalvingas individualistų trisdešimtmetis“ galima išvysti Svajūno Armono, Ričardo Bartkevičiaus, Jono Butkevičiaus, Jono Daniliausko, Lino Gelumbausko, Prano Gudaičio, Gintaro Palemono Janonio, Arvydo Kašausko, Vytauto Kauno, Liepos Kaunaitės, Juozo Pranckevičiaus, Giedrės Riškutės-Kariniauskienės, Aloyzo Stasiulevičiaus, Gražinos Vitartaitės, Ievos Liaugaudaitės tapybą, kuri neatsiejama nuo šiuolaikinės kultūros ir išlaikanti sąsajas su senosiomis tradicijomis. Individualistai – profesionalių Lietuvos dailininkų grupė, įkurta 1993 metais. Grupės pavadinimas perimtas iš 1939 m. Lietuvoje veikusios Individualistų sekcijos, vienijusios žymius to meto dailininkus, kurių nemaža dalis – arsininkai ir jų pasekėjai, padėję modernizmo pagrindus nacionalinei Lietuvos dailei. Individualistų grupė įregistruota Lietuvos dailininkų sąjungoje, yra jos padalinys. Individualistų grupei šiuo metu priklauso 50 įvairaus braižo, skirtingų kartų dailininkų: tapytojų, grafikų, skulptorių, susibūrusių kūrybiniam bendradarbiavimui. Individualistų kūrybos kredo – siekti savitumo ir išskirtinumo kūryboje, neprarasti savo sąsajų su mūsų mažos šalies tautiniu identitetu. Ar darbų autoriams pavyko tai padaryti, nuspręs patys lankytojai, o Kretingos muziejuje parodos atidarymo dieną su kolegomis viešėję Svajūnas Armonas ir Juozas Prancekvičius, šventinės popietės dalyvius pamaloninęs dovanomis – savo darbų albumais ir autografais, „Pajūrio naujienoms“ sakė, kad pajūryje jie – dažni svečiai, ypač, kai čia – Klaipėdoje, Neringoje – rengiami dailininkų plenerai.
Abstrakcijos suteikia laisvę fantazijai
Iki gegužės 20 dienos Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos erdvėse galima pasigrožėti menininkės Vidos Savickienės tapybos darbų paroda „Mintys“. Savo darbus kretingiškiams menininkė bibliotekoje pristatė jau antrą kartą. Šiuo metu V. Savickienė gyvena Palangoje, tačiau yra mūsų kraštietė kretingiškė – 1985-aisiais baigė tuometę Kretingos I vidurinę mokyklą (dabar – Pranciškonų gimnaziją), tačiau likimas lėmė didžiąją gyvenimo dalį praleisi Panevėžyje, kur į menus palinkusi moteris laisvą laiką skyrė tapybai ir kūrybiniam tobulėjimui. „Pamenu save vaikystėje – visada patiko piešti. Būdama gal 13-os metų pradėjau lankyti meno užsiėmimus pas kretingiškį dailininką ir pedagogą Juozą Šakinį. Būtent jis mane nukreipė į meno pasaulį, ir pažintis su tapyba, menu nebuvo paviršutiniška – tai buvo visa ko pradžia. Juolab kad ir mokytojas skatino kurti, sakydavo, kad visi mes esame gabūs menui, ir visiškai nesvarbu, susiesime gyvenimą su kūryba ar ne, turėsime suvokimą to, kas yra dailė, grožis, ir kad nebūsime pilki žmonės“, – kalbėjo dabar jau brandi menininkė.
Kretingos choras „Kristale“ – tarp šalies geriausių
Kretingos rajono kultūros centro kameriniam chorui „Kristale“, kuriam vadovauja Kristina Rimienė, Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurse ne tik buvo suteikta I kategorija – choras pateko tarp 20 geriausių šalies mėgėjų chorų, ir tai, anot vadovės, yra pats didžiausias įvertinimas. „Jau sulaukėme ir vertinimo komisijos rezultatų – esame XII pozicijoje mišrių chorų kategorijoje, bet ne vieta svarbiausia: vien patekti į konkurso finalą jau yra laimėjimas“, – įsitikinusi K. Rimienė. Įveikė sudėtingus kūrinius Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamas Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursas rengiamas periodiškai – likus metams iki Dainų šventės, tad šiųmečiu, po 6-erių metų pertraukos sugrįžusiu, renginiu buvo siekiama įvertinti suaugusiųjų chorų meninį lygį prieš 2024 m. šimtmetį minėsiančią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“. Konkursu siekiama puoselėti chorinio dainavimo tradicijas, skatinti chorus tobulėti ir burtis naujus, propaguoti lietuvių kompozitorių autorinę kūrybą. Nuo 2002 m. reguliariai rengiamas konkursas stiprina Lietuvos chorinės bendruomenės pamatus visoje šalyje. Tai vienintelis Lietuvoje chorų konkursas, apimantis absoliučiai visus Lietuvos mėgėjų chorus: konkurse dalyvauja rajonų ir miestų, aukštųjų mokyklų suaugusiųjų moterų, vyrų ir mišrūs chorai. Antrasis, arba finalinis, konkurso etapas, kuriame dalyvavo 20 chorų, įvyko Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje. „Konkursui privalėjome parengti 15 minučių trukmės programą, atlikti ir privalomą kūrinį. Iš viso konkurse dalyvavo per 100 chorų iš visos Lietuvos, o finalas suvienijo 800 dainininkų“, – K. Rimienė pasidžiaugė, kad jos vadovaujamam kolektyvui sekėsi jau pirmame, Vakarų Lietuvos regiono, ture, kur kretingiškiai užsigarantavo sau I laipsnio diplomą.
Apie kūrėją, susirgusią „gintaro karštine“
Iki 14-os metų gyvenusi Vydmantuose, ten pabaigusi ir vidurinę mokyklą, kretingiškė Donata Kalvaitė studijavo Klaipėdos socialinių mokslų universiteto politologijos bakalaurą ir KTU viešojo administravimo magistrą, o gyvenimą netikėtai susiejo su juvelyrika. – Donata, kaip atsitiko, kad pasukote šiuo gyvenimo keliu? – Menai mane traukė nuo mažens: dalyvavau įvairiuose konkursuose, tapiau, grojau pianinu, šokau. Baigusi mokyklą svarsčiau studijuoti dailę, tačiau nuolat girdėdavau, kad ši specialybė nebus paklausi, nebus pelninga, tad pasirinkau, kaip man atrodė, „patikimesnę“. Kaip bebūtų, besimokydama universitete jaučiausi negalinti savęs išreikšti iki galo, todėl tuo pat metu baigiau ir fotografijos kursus, kurį laiką dirbau pardavimo srityje. – Šiuo metu kuriate išskirtinio dizaino moteriškas apyrankes, vėrinius, kaklo pakabukus, žiedus, auskarus iš vadinamojo Lietuvos aukso gintaro. Kodėl iš gintaro? Yra tekę girdėti: „Ai, gintaras – gražu, bet man kažkaip „nelimpa“, nemėgstu aš jo... Ką atsakytumėte į šią repliką? Ar reikėjo jums pačiai prisijaukinti gintarą? – Su gintaru pirmąkart susipažinau vaikystėje, kai jo gabalėlį su inkliuzu padovanojo senelis. Gal todėl niekada neturėjau minties, jog gintarai – tai tik močiučių papuošalai. Man gintaras visada buvo įdomus, o dirbdama juvelyrikoje pajutau ne tik trauką, bet ir meilę šiam brangakmeniui. Klientės dažnai klausia, iš kur aš tiek žinau apie gintarą? Žinau, nes man apie jį įdomu viskas – daug knygų ta tema perskaičiau, daug diskutavau. Dalyvavimas parodose ne tik suvedė su klientais, bet supažindino ir su įdomiais kolegomis, dirbančiais gintaro srityje, tarp jų – su profesoriais, Lietuvai atstovaujančiais visame pasaulyje. O kurti papuošalus paskatino vyras Kęstutis Kalvaitis. Jis kilęs iš gintaro juvelyrų šeimos – seneliai buvo vieni pirmųjų gintaro meistrų Kretingos krašte, vėliau šio amato išmoko ir pripažinta tautodailininke tapo jų dukra Džeralda, nuo paauglystės iš mamos dinastiją perėmė ir daug metų tęsia pats Kęstutis. Tad aš turėjau galimybę mokytis iš geriausių – iš gintaro juvelyrų kartos, skaičiuojančios 50-uosius metus šioje srityje. Kad su Kęstučiu einame tinkama kūrybos linkme, supratome, kai draugai gimtadienio dovanoms ėmė prašyti mūsų sukurtų papuošalų. Praėjus geram pusmečiui nuo mudviejų bendro darbo pradžios, pasiryžom iššūkiui – su savo gaminiais išvykom į pirmąją parodą Vilniuje. Paskui sekė kitos parodos: Gdanske, Veronoje, Hamburge. Buvom drąsūs, nebijojom kurti kitaip, matėm gintarą naujai, gaminom papuošalus, kuriais norėjom puoštis patys. Lūžis įvyko, kai klientė atsiuntė vaizdo įrašą iš Tokijo mados savaitės – žiūrim, modeliai ant podiumo eina su mūsų gintaro gaminiais! Paskui pasipylė užsakymai į Kiniją, JAV, Daniją, Suomiją, Japoniją. Visu tuo laikotarpiu gal sunkiausia ir buvo suvokti, kad mažiausiai esame reikalingi čia, Lietuvoje, savo žmonėms. Atrodė, jog tautiečiai neturi tokios meilės gintarui, kokią turi užsieniečiai. Prasidėjus karantinui, ilgu tylos ir ramybės laikotarpiu su vyru nutarėm, kad laikas akis į akį susipažinti su savo klientais čia, Lietuvoje, tad susikūrėme internetinį puslapį. Taip prasidėjo mūsų kelionė Lietuvos rinkoje.
|
|
