|
|
|
Smiltys
Knygoje – posmų ir vaizdo duetas
Žiemai įsisupant į snieguotą naujametinį rūbą, renovuoto Kretingos dvaro kluono erdvėse buvo surengtas šiltas ir jaukus vilnietės poetinio žodžio meistrės 54-erių Renatos Širvinskienės kūrybos vakaras, kuriame ji pati ir jos bičiuliai skaitė eiles iš jos debiutinės poezijos knygos „Smėlio laiptais“. Tai dvigubas meniškas albumas, kuriame prie kiekvieno eilėraščio – išraiškinga nuotrauka, – jas autorei dovanojo daugiau kaip pusšimtis žinomų šalies fotografų. Gamta suvedė su fotografija R. Širvinskienė atviravo, kad jos eilės taip ir gimsta – iš vaizdo į žodį: pirmiausia ji pamato konkretų vaizdą, jį fotografuoja, analizuoja, tyrinėja. Tačiau dažniausiai ją traukia meniškos, emociškai stiprios kitų kūrėjų nuotraukos, kurių motyvai išsikristalizuoja į konkrečią mintį, įspūdį ir įkvepia tai sueiliuoti. „Galiu eiliuoti ir be vaizdo, vien – iš minčių, bet man tai būtų tarsi suknelė be rankovių“, – vaizdingai palygino poetė. Šiame albume – kelerių pastarųjų metų, arba išgyvento karantino, eilės. Tuo metu su šeima, pasakojo kūrėja, persikėlė į sodybą Dzūkijoje, prie ežero. Daug laiko praleisdavo gamtoje, kur supo sugrįžę paukščiai, gausybė augalų, vandens gyvybė. „Kaip pati juokauju: ką mačiau, apie tai ir dainavau – pirmieji mano eilėraščiai labiau iš gamtos ir apie ją. Tarp mano draugų yra gamtininkų – ornitologų, mikologų ir, bendraujant su jais, apžiūrinėjant jų nuotraukas socialiniuose tinkluose, šios man susisiedavo su tam tikra emocija. Ir kuo toliau, tuo labiau tie vaizdai persisunkdavo kuo įvairiausių jausmų, išgyvenimų“, – „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo R. Širvinskienė. Per neilgą laiką susibičiuliavo su menininkais, fotografais, tarp jų – ir žinomais gamtos pasaulio tyrinėtojais Mariumi Čepuliu ir Dariumi Babeliu, kurie sutiko, kad kūrėja apdainuotų ir jų nuotraukas.
Tai, ko nepastebi akys, pamato širdis
Kretingos rajono M. Valančiaus viešosios bibliotekos parodų erdvėje sausio pradžioje parodą „Praskleidus uždangą“ pristačiusi, Panevėžyje gyvenanti Angelė Šimoliūnienė pasidžiaugė, kad per gana trumpą laikotarpį nuo 2022 metų su savo tapytais paveikslais jai pavyko apvažiuoti ne tik kone visą Lietuvą, bet ir dalyvauti ne vienoje užsienio parodoje, konkurse ar eksponuoti juos galerijose. Romantikė, jautusi trauką literatūrai, menui, medicinai Pasvalyje gimusi ir augusi Angelė piešė nuo vaikystės. Jos talentą buvo pastebėję Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogai, kurie anuomet mėgino įkalbėti jaunos merginos tėvus leisti mokytis pas juos, bet tėvai nesutiko. „Buvau romantikė, man patiko literatūra, poezija, tad Vilniuje nusprendžiau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbdama Panevėžio „Vyturio“ vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dar įstojau mokytis į Klaipėdos muzikos akademiją režisūros. Turėjau dramos studiją, pastačiau 32 spektaklius. Už indėlį į Lietuvos kultūrą Lietuvos kultūros ministerijos buvau įvertinta medaliu. 22-jus metus išdirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, 16-ka metų režisiere ir, išėjusi iš mokyklos, vidumi jaučiau, kad kažkas nauja turi prasidėti mano gyvenime“, – pasakojo A. Šimoliūnienė, atvertusi naują gyvenimo lapą. Pašnekovė, turinti medicinos sesers diplomą, nusprendė medicinines žinias pagilinti Rytų medicinoje. Tam įtakos turėjo pirmojo sutuoktino gana ankstyva mirtis, paskatinusi domėtis ir studijuoti kinų mediciną, Ajurvedos akademijoje, pasimokyti Indijoje. Supratusi, kad Rytų medicina į žmogų žiūri kaip į visumą, ne tik kaip į kūną, bet ir į nematomus, dvasinius, psichologinius aspektus, pašnekovė baigė art-terapijos kursą, neuroedukaciją pas Mariją Mendelę-Leliugienę, vėliau Mykolo Riomerio universitete studijavo dailės terapijos mokymus ir psichiatriją dėstomą psichoterapeuto E. Laurinaičio, paskui genetikos kursą pas profesorių D. Serapiną. Taip pat mokėsi Naujų technologijų ir koučingo institute psichologinio konsultavimo taikant dailės terapijos metodus. Ketverius metus gilino vakarų medicinos žinias, holistinį požiūrį į žmogų Vilniaus sveikatos universiteto medicinos fakultete.
Vėriniuose – gintaro gyvastis ir natūralus grožis
Kretingiškės tautodailininkės 44-erių Ingridos Herulcaitės-Ašmontienės, kuriančios iš gintaro, stiliaus nesupainiosi su kitų gintaro kūrėjų: masyvūs vėriniai iš natūralių gintaro gabalų yra tarsi jos vizitinė kortelė. Toks vėrinys atspindi tikrąjį, natūralų – nesusmulkinto, prireikus tik vos šlifuoto – gintaro grožį, nes kiekvienas jų yra gyva gamtos sukurta ir laike sustingusi kompozicija. Gintaras padiktuoja sprendimus „Kai paimu gintaro gabalą, iš anksto nežinau, kas išeis. Gintaras pats padiktuoja sumanymą: dėlioju tuos gabalus vienus prie kito, negalvodama, kiek kūrinys kainuos, koks bus galutinis rezultatas. Užvaldo absoliuti laisvė – kiekvienas gabalas pasako, kas dera šalia jo. Susidedu ir palieku gulėti. Apmąstymui. Kitądien – aha, gerai, pradedam darbą, o kitąkart imuosi tik po mėnesio. Būna, kad dėl vieno ar kito gabalo specifinės formos nepavyksta sujungti – mąstau, kaip išgręžti skylę, kokias detales panaudoti, kad nepakistų forma, ir vėrinys gražiai kristų ant kaklo“, – kūrybos procesą apibūdino meistrė. Tačiau gintaras retsykiais kūrėjai pasufleruoja ir kitokį sprendimą: „Turėjau štai tokį, sakytum, neišvaizdų juodo gintaro gabalą, primenantį širdelę. Bet jis nederėjo prie kitų ir ilgai laukė savo valandos. Sykį, vaikščiodama pajūriu, pamačiau jūros bangų nušlifuotą pagaliuką, pakėliau – o, derės prie širdelės. Jūra, medis, gintaras – išsyk gimė ir vėrinio pavadinimas „Eglė – žalčių karalienė“. Beliko tik sujungti su žalvario detalėmis ir gintaro karoliukais: tamsūs karoliukai vaizduoja 3 Eglės sūnus, šviesus – dukterį drebulę“, – rodydama itin originalų kūrinį, I. Herulcaitė-Ašmontienė pasakojo jo priešistorę.
Kalėdų dovanoms – siuvinėti ir pinti rankdarbiai
Laukžemės bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės Jolantos Grigalauskienės kūryba puikiai žinoma ne vien šio kaimo, bet ir Lazdininkų, kur įsikūrusi jos šeima, žmonėms, o ypač – prieš šventes. Nes makramė, arba pinikų, technika sukurti Jolantos žaislai Kalėdų eglėms puošia viešas erdves, o smulkios kryželiu siuvinėtos dovanos – atvirukai, pakabukai raktams, „prijuostėlės“ vyno buteliams – nudžiugina dažną šių kaimų gyventoją. Kretingiškiai J. Grigalauskienės kūryba, jos rankų kruopštumu ir išmone galėjo pasidžiaugti gruodžio pradžioje Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos erdvėse šurmuliavusioje tradicinėje amatų mugėje „Įkvėpk. Kalėdos!“ Ten Jolanta savo kūrybą pristatė išvien su 10-mete dukra Karile, kuri, pasekusi mamos pėdomis, dažnai laisvalaikį leidžia su adata ar siūlais rankose. Ant atvirukų – preciziškai išsiuvinėti kalėdiniai motyvai, siuvinėti individualūs raktų pakabukai su nykštukais, kurių figūrėlės primena pirmąsias vardo raides. Kalėdų žaislais tapę pinikai – pinti mazgais iš virvelių – varpeliai, nykštukai, eglutės, angelai, kepurėlės-vikingai, prireikus juose panaudojant ir medines detales. „Karilė jau irgi išmoko rišti makramė technika: įvairiais rankdarbiais išsipuošė savo kambarį, išdovanoja juos ir mokyklos draugams, mokytojams“, – dukros kūrybiškumu pasidžiaugė J. Grigalauskienė. Jų šeimos namai jau tapę savotišku moteriškų rankdarbių muziejumi: ant sienų – kryželiu siuvinėti paveikslai su ryškiaspalvių gėlių motyvais, staltiesės, siuvinėtomis detalėmis išpuošti buities daiktai, gausu mielų, jaukumo suteikiančių mažmožių virtuvėje. Jolanta mėgsta siuvinėti ir skandinaviška tematika – gamtoje vyraujančiais atšiauresniais motyvais, o paskutinis jos darbas – mylimo vilkšunio atvaizdas.
Eilėraščiai patys pasiprašė knygos
Gruodžio 17 d. 16 val. Jurga Braukylienė, „Pajūrio naujienų“ korespondentė, poetinio žodžio mėgėjus kviečia į arbatinę „Špitolė“, kur pristatys trečiąjį savo leidinį – poezijos knygą „Pasislėpusi balta“. Eilėraščius autorė pasirašo slapyvardžiu Jurga Valery, kurį jai tarsi davė jos antrasis vardas Valerija. „Antrąjį vardą pradėjau jaukintis tik paauglystėje, o naujai jis suskambo jau suaugus ir susižavėjus Prancūzija, kurios dvasią lyg ir atliepia tas mano slapyvardis, – prisipažino kūrėja. Pirmasis Jurgos Valery leidinys „Pasilabinsiu“ pasirodė 2002-aisiais metais, antrasis – „Marso mergaitė“ – 2022-aisiais, tai yra po 20 metų. Ir štai – spaustuvės dažais jau kvepia „Pasislėpusi balta“. „Aš visada galvojau, kad išleisti knygą labai sudėtinga. Bet mane labai skatino tie žmonės, kurie žinojo apie mano pomėgį raišyti eiles. „Pasilabinsiu“ buvo pirmasis bandymas, o „Marso mergaitė“ prakalbo kitais žodžiais ir spalvomis – man ir pačiai patinka ta knyga. Kalbant apie trečiąją knygą – jos nė negalvojau leisti, kadangi šiuo metu jau sėdau prie naujo projekto – mistinio romano. Bet parašytieji eilėraščiai kažkaip manęs vis nepaleido, toks jausmas, kad patys pasiprašė knygos“, – atviravo J. Valery, eiliuoti pradėjusi dar vaikystėje, mėgusi deklamuoti, nes sekdavosi labai greitai įsiminti eilėraščių tekstus. Knygos autorė gimė ir užaugo Vilniuje, vasaras leisdavo Molėtų rajone, Kulundžių kaime, kur gyveno tėvo mama. „Močiutė, turėjusi bajoriškų šaknų, man padarė didžiulę įtaką savo apsiskaitymu, tvarka, mokėjusi daug pasakojimų, legendų, pažinojusi vaistinius augalus. Buvo aristokratiškos laikysenos, net kasdienius darbus dirbdavo tvarkingai apsirengusi ir maistą patiekdavo ne bet kaip“, – prisiminimais pasidalino Jurga, akcentuodama, kad močiutė jai atvėrė žvilgsnį į gamtą, į metų laikus ir į Kūrėją, iš jos greičiausiai ir bus paveldėjusi kūrybiškumą, kuris dažniausiai ir atsiskleidžia stebint aplinką, džiaugiantis medžiais, jūra ar pamačius asfalte prasikalusią žolę...
Miglė Kosinskaitė ir jos „Deja vu“ Kretingoje
Miglės Kosinskaitės vardas gerai žinomas meno pasaulio ir jam prijaučiantiems žmonėms: ji – romantinio siurrealizmo atstovė, drąsi ir šokiruojanti, kartu – ir labai moteriška. Vilnietės menininkės drobės stebina ryškiais potėpiais, daugiaprasmiais siužetais, kuo galėjo įsitikinti į parodos „Deja vu“ atidarymą Kretingos muziejaus „Žiemos sodo“ galerijoje, dalyvaujant ir pačiai autorei, susirinkę kretingiškiai Prancūziškas posakis „Deja vu“ reiškia „jau matyta“, kai susidaro įspūdis, kad jau kažkas išgyventa anksčiau, nors vyksta pirmąkart. Anot pačios autorės, drobės, atrinktos į šią parodą, jai ir yra šių dienų pasaulio, lyg jau matyto, atspindžiai. Parodoje – 14 masyvių drobių ir netgi dvi tuo pačiu pavadinimu – „Deja vu“, jos – tarsi pasikartojantis debesuotas oras su pragiedruliais. „Kai kompozitorius Giedrius Kuprevičius paklausė, kaip apibūdinčiau savo 2022-uosius metus, taip ir parašiau „debesuota su pragiedruliais“. Po to pagalvojau, kad ne tik pastaruosius, o jau kelerius metus taip gyvenu: nuolatiniai niūrūs ir dar niūresni debesys su retomis prošvaistėmis. Pasaulis staiga tarsi pasisuko kitu kampu ir parodė bjauriąją nefotogeniškąją pusę. Jau, rodos, nusistovėjusią ramybę ir hedonizmą staiga pakeitė neprognozuojama negandas sukėlusi pandemija, po to žemę iš po kojų visai išmušė karo žiaurumai.
Paukščiu – į medį ir į tautos kūrybos lobyną
Kretingos rajono viešoji Motiejaus Valančiaus biblioteka praėjusį savaitgalį dūzgė nuo susirinkusių žmonių gausos: išvien su Dainų šventės 100-mečio minėjimo užbaigimu buvo švenčiamas ir tautodailininko drožėjo Kretingos rajono Garbės piliečio Adolfo Andriejaus Viluckio 85-mečio jubiliejus. Ta proga surengta per visą jo gyvenimą sukurtų brandžiausių darbų – skulptūrų ir Užgavėnių kaukių, vadinamųjų lyčynų, paroda. Darbai atspindi kūrėjo talentą Grūšlaukės žemėje gimusio ir užaugusio, iš ten ir turtingais liaudies kūrybos syvais sotinto, A. A. Viluckio kūrybą parodos anotacijoje įtaigiai apibūdino dailėtyrininkas Petras Šmitas: „Jis yra iš tų Žemaitijos, kaip sakytų Vaižgantas, „deimančiukų“, kurių šiame krašte visais laikais buvo. A. A. Viluckio darbai – brandūs, dvasingi. Jam pavyksta iš medžio išgauti viską, ką tik gali meniška siela ir darbščios rankos. Ką bedrožtų – paprastus žmones, sutiktus gyvenimo kelyje, ar šventuosius, jo darbuose nužengiančius iš aukštybių, jis tai daro su liaudišku humoru, kiekvieną temą ir kūrinį širdimi išjausdamas.“ Šimtus skulptūrų, kaukių sukūrusiam liaudies menininkui drožėjui A. A. Viluckiui paklūsta bet koks medis, tačiau jis dažniausiai kalbina lietuvišką ąžuolą ar žemaičiuose augančią vinkšną. Meistro gyvenimo kelionėje buvo surengta kelios dešimtys personalinių parodų, – jų pats kūrėjas nė nebeskaičiuoja, dalyvauta bendrose parodose, respublikinėse liaudies kūrėjų konkursuose „Aukso vainikas“ skinti laurai. Pastarojoje, jubiliejinėje, 85-ąjį minintis tautodailininkas pristatė ryškiausius įvairia tematika sukurtus darbus, kurie atspindi jo talentą, meninę dvasią ir kūrybinį kelią. Saviti, būdingi individualiam A. A. Viluckio braižui, susietam su gimtojo krašto gamta, jos paveldu. Tačiau yra ir tokių, tarkim, „Maumedžio plastika“, kurie kuria aliuziją į kito kraštiečio grūšlaukiškio pasaulinio garso skulptoriaus Antano Mončio kūrybą.
|
|
