|
|
|
Smiltys
Mergina, dainuojanti širdimi
Kretingiškė dainą nuo vaikystės pamėgusi 24-erių vokalistė Algimantė Kubilinskaitė vasarai baigiantis savo talento gerbėjus sukvietė į solinį koncertą, lengvosios muzikos mėgėjus nukėlusį į 2000-uosius – laiką, kai viešojoje erdvėje liejosi „Mango“, Geltona, „Kelio į žvaigždes“ dalyvių atliekami kūriniai... „Naujos idėjos man gimsta dar neataušus koncerto emocijoms. Taip nutiko ir šįsyk – į sceną atėjau su nauja tema ir nauja jėga“, – kalbėjo A. Kubilinskaitė, prisipažinusi, kad kiekvieną naują dainą ji išjaučianti širdimi – tada ir balsas suskamba kitaip. „Negaliu dainuoti bet kaip ir bet ko. Atrodo, daina gera, puikiai skamba kito dainininko lūpomis, tinka mano vokalui, bet štai ima ir... nelimpa. Gal dėl to ne vienas, pasiklausęs mano atliekamų dainų, dažnai pasako: „Tu dainuoji širdimi“, – A. Kubilinskaitė mintimis nusikėlė ir į pirmąjį savo koncertą, kuris taip pat įvyko Kretingos muziejaus prieigose, „Dvaro saldaininės“ kiemelyje. Tik tada teminis koncertas „Senosios estrados ritmu“ buvo skirtas 1970-ųjų hitams, skambėjusiems Nelly Paltinienės, Janinos Ščiukaitės ir kitų to meto dainininkų balsais. Repertuaras vėlgi buvo pasirinktas pagal vokalistei iš vidaus diktuojamą jausmą – sugebės ji tuos hitus atlikti širdimi ar ne. A. Kubilinskaitė prisipažino, kad ji iš esmės yra savamokslė, nesimokiusi muzikos, negrojanti jokiu instrumentu ir neskaitanti natų. Dainuoti pradėjo darželyje, po to dainavo mokykloje, lankė ir pradinės, ir pagrindinės mokyklos chorą, metus dainavo Aloyzo Žilio vadovaujamame „Svajos“ chore, nuo 16-os metų ji – Kretingos rajono kultūros centro kamerinio choro „Kristale“ (vad. Kristina Rimienė) narė, kartu su ja šiame chore dainuoja ir brolis Jurgis Kubilinskas. „Apskritai esu iš muzikalios dainuoti mėgstančios šeimos. Žinau, kad dainingi buvo seneliai, tačiau jų aš nebeišgirdau, dainuoja mano mama Sigita Virbickienė, muzikai gabus jos brolis mano dėdė multiinstrumentalistas Vytautas Kubilinskas, grojantis, dirbantis su kolektyvais“, – apie savo šeimą papasakojusi Algimantė teigė, kad visą gyvenimą ji svajojo ir tebesvajoja apie solinę dainininkės veiklą, kuri, viliasi mergina, kada nors tikrai taps jos gyvenimo dalimi. Tam, kad tai nutiktų, reikia ir drąsos, ir didelio palaikymo, pastūmėjimo iš šono. „Manimi visada labiausiai tikėjo ir pasitikėjo mama. Ji palaikė ir drąsino, taip ir užgimė mano pirmieji koncertai. Ypač vertinu ir tai, kad mane, dešimtoje klasėje atėjusią mokytis į Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją, pastebėjo muzikos mokytojas Stasys Stončius. Jam krito į akis, kad aš klausausi kitokios muzikos negu mano bendraamžiai, kad domiuosi senąja estrada ir neblogai tuos kūrinius atlieku“, – vokalistė pastebėjo, kad nuo to laiko per 7-erius metus ji jaučiasi patobulėjusi, pagerinusi atlikimo kokybę.
Darnus vaizdo ir žodžio dialogas
Kretingos rajono kultūros centro fojė erdves papuošė ypatinga paroda „Einantis“, sukurta dviejų klaipėdiečių kūrėjų – dailininko Romo Klimavičiaus ir žodžio meistrės Jūratės Sučylaitės. Greta išraiškingų paveikslų kabo eiliuoti tekstai, arba akrostichai kurių, pirmosios eilučių raidės, sujungtos žemėjančia tvarka, tarsi perteikia ir meno kūrinio pavadinimą. Į parodą, atidarytą užvakar, menininkas R. Klimavičius atgabeno kelis darbus, abu kūrėjai dalyvavo ją pristatant kretingiškiams. J. Sučylaitė paskaitė eilių iš naujojo savo poezijos rinkinio „Vilkolakė“, kretingiškis atlikėjas Gintaras Pucas pripildė erdvę jaukia muzika, renginį vedė Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas. Šios parodos kuratorė Kretingos rajono kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkė Kristina Malūkienė akcentavo, kad šis dviejų klaipėdiečių kūrybinis tandemas gyvuoja ilgokai: jis užgimė, kai J. Sučylaitė, pagal specialybę – psichoterapeutė ir edukologijos mokslų daktarė, kurios pomėgis eiliuoti, paprašė R. Klimavičiaus, kad šis iliusruotų jos rengiamą knygą. Nors šis nesutiko, tačiau tarp dviejų giminingų meniškų sielų užsimezgė draugystė, tebesitęsianti ligi šiol – J. Sučylaitė pati savo kūrybą pritaiko dailininko potėpiams, jo drobių siužetams.
Kretingos muziejuje – kolekcija, perrašiusi Lietuvos fotografijos istoriją
Kretingos muziejuje atidaryta senosios fotografijos paroda „Nuogo kūno vaizdavimas Benedikto Henriko Tiškevičiaus XIX a. pabaigos nuotraukose“ yra didžiulė staigmena fotografijos meno tyrinėtojams ir gerbėjams, mat, šio kūrėjo – Raudondvario valdytojo – pomėgis fotografuoti Paryžiaus damų aktus tarsi perrašė ligi šiol gyvavusią teoriją apie lietuvišką fotografijos istoriją, ją gerokai paankstindamas ir išplėsdamas jos galimybes. Tuo fotografijos meno gerbėjai galėjo įsitikinti parodoje apžiūrinėdami apie 20 išdidintų fotografijų ekspoziciją. Tačiau įdomiausiu renginio įvykiu tapo galimybė iš arti pamatyti paties grafo B. H. Tiškevičiaus (1853–1935) sukurtus masyvius albumus, kuriuos pristatė aukcione juos įsigiję meno tyrinėtojai Dominykas Šaudys ir meno istorikė Regina Šemiotaitė. Fotografijos suskirstytos ciklais Tiems albumams – 135 metai, jie – gana geros būklės, tituliniai jų lapai padengti aukso dulkėmis. Moterų aktai fotografijose – labai subtilūs, juose nėra nė ženklo vulgarumo. Meno istorikė R. Šemiotaitė akcentavo, kad Tiškevičiaus fotografijos stebina konceptualia švara: tai nėra atsitiktiniai kadrai ar eklektiški bandymai, o – sąmoningai sukonstruotos kompozicijos. Kūnas čia nėra geismo objektas: jis tampa formos, šviesos vidinės estetikos lauku. Pozuoti grafas kviesdavosi aktores. Įdomiausia yra tai, kad meno gurmanas B. H. Tiškevičius jas fotografuodavo vis kitokiame fone, sukurdamas atskirus fotografijų siužetus – tam pasitarnaudavo gana brangūs jo supirkti daiktai: leopardo kailiai, antikos skulptūros, senovės karybos detalės, egzotiški augalai ir pan. Todėl ir moterys-herojės dažnai vaizduojamos kaip nimfos ar deivės Afroditė, Minerva arba kariūnės. Pavaizdavęs būtent Minervą, pasak D. Šaudžio, grafas išsyk tapo žinomas ir populiarus ne tik tarp Prancūzijos aukštuomenės, bet ir fotografijos kūrėjų pasaulyje – išdidinta ši nuotrauka iškeliavo po pasaulį ir tebekeliauja ligi šiol. Kiekviename albume – ištisi ciklai, tarkim, „Saulės vaikai“, kuriuos įkvėpė matytos operos ir operetės, kiekvienas ciklas pasakoja savas istorijas.
Kur tik eitų – ten skleidžiasi poezija
Kretingoje užgimusių poezijos popiečių sumanytoja Klaipėdoje gyvenanti Irena Novikienė džiaugėsi ne tik atvėrusi poetinio žodžio duris, bet ir įkvėpusi ne vieną moterį atsiduoti kūrybos polėkiui ir pačiai kurti eiles. Didelė meilė kalbai ir literatūrai Lenkaitės ir ukrainiečio šeimoje gimusi Irena gimtaisiais namais vadina Klaipėdą, bet savo protėvių šaknis jaučia ir Lenkijoje, ir Ukrainoje, ir Lietuvoje, Kuršėnuose, kur, bėgdama nuo Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje, apsistojo Irenos motinos šeima. Nors abiejų Irenos tėvų nebėra šiame pasaulyje, moteris draugiškai bendrauja su savo plačia gimine. „Mūsų giminės istorijoje tarsi knygoje yra įrašyta, kad Lietuva buvo ir yra be galo svetinga šalis, garsėjanti svetingais žmonėmis ir kultūra. Tai yra mano gimtinė – kad ir kas nutiktų, aš visa savo siela, visa esybe priklausau Lietuvai“, – pokalbio pradžioje sakė I. Novikienė. Klaipėdoje baigusi anglų ir prancūzų pedagogikos studijas, taip pat įgijusi vertėjos specialybę, Klaipėdos universitete studijavusi anglų kalbos filologiją, pašnekovė prisipažino visuomet buvo susijusi su kalba ir literatūra. „Kalba ir literatūra mane lydėjo nuo vaikystės. Visi būreliai, susiję su poezijos skaitymu, mokykliniais spektakliais, visur, kur reikėjo žodžio ar teksto, buvau pati pirmoji. Humanitarinė atšaka – mano didžioji meilė. Didelę įtaką man padarė Klaipėdos universiteto dėstytojas, docentas, profesorius, didis lietuvių literatūros žinovas ir puoselėtojas Marijus Šidlauskas, įkvėpęs neprarasti meilės kalbai ir literatūrai“, – pasakojo I. Novikienė, kuri, baigusi universitetą, pasuko į verslo sritį. Vertėjos darbas neatnešė pasitenkinimo Dirbdama logistikos srityje personalo valdymo skyriuje vertėjos pareigose Irena buvo šiek tiek nukrypusi nuo savo širdies šauksmo – literatūros, bet gimus vaikams viskas stojo į savo vietas. „Iki vaikų gimimo dirbau keliose užsienio kapitalo kompanijose, kur reikėjo vertėjos paslaugų. Versdavau įvairius tekstus tiek žodžiu, tiek raštu. Darbo vietose buvau vertinama, žinojau ir mokėjau pritaikyti savo įgytas žinias praktikoje. Darbai buvo daugiau administracinio, organizacinio pobūdžio, o man visuomet norėjosi kūrybos, kažką kurti, suburti žmones, kad jiems būtų gera, linksma, kad kolektyve rastųsi gyvastis. Tad darbo vietoje tapdavau tuo žmogumi, kuris veda įvairius renginius. Sugalvodavau visokių temų, jas pritaikydavau prie tam tikrų progų ar įmonės vakarėlių“, – pašnekovė atviravo galų gale supratusi, kad tai, ką ji daro kolektyvui laisvalaikiu, jai daug labiau patinka ir stipriau traukia. Pajutusi, kad švenčių organizavimas teikia didesnį malonumą ir vidinį pasitenkinimą negu darbas, moteris nusprendė po vaikų gimimo nebegrįžti į tas sferas, kuriose nesijaučia savimi. „Ėmiau svajoti apie darbą muziejuje, apie gidės ar bibliotekininkės profesiją. Šios svajonės iki šiol gyvos, galbūt kada nors jas įgyvendinsiu“, – kalbėjo pašnekovė, prisipažinusi jutusi didžiulę trauką knygoms, poetiniam žodžiui.
Mončio muziejuje sezoniškumo nėra
„Antano Mončio muziejaus vasara“, – tokia turėjo būti pokalbio tema. Bet įstaigos direktorė Loreta Turauskaitė ją pakoregavo: sezoniškumo pas juos nebėra.
– Anksčiau rudenį, žiemą Palanga būdavo tuščia kaip išmirusi, o dabar – toli gražu, ypač savaitgaliais. Yra žmonių, kurie vasarą specialiai čia nevažiuoja, nes jiems nereikia triukšmo, susibūrimų. O jei atvažiuoja, tai iš anksto žino, kur bus, ką veiks, kur eis, – kad tik ne į J. Basanavičiaus gatvę. Taigi mes vasarą dirbam taip pat, kaip rudenį, kaip žiemą, – sakė ji. – Šį sekmadienį ruošiatės atidaryti Vitalio Čepkausko personalinę tapybos darbų parodą „Tacita“, rugpjūčio 20 dieną žurnalistas Rytis Zemkauskas kalbins atlikėją Jurgą Šeduikytę. Beje, projektas „Pavakariai pas Mončį“, kur ekspozicijų salėje pokalbiams susitinka menininkai ir kūrėjai, yra naujas dalykas muziejuje. Kieno tai idėja? Kaip jums pavyksta atrasti įdomių pašnekovų? – Šis renginys yra mūsų muziejaus idėja. Rytis Zemkauskas – žinomas žurnalistas, vienas aktyviausių muziejaus lankytojų daug metų. Sugalvoti, ką jis turėtų kalbinti, – paprasta, bet ne kiekvienas gali atvažiuoti, turi turėti tam laiko. Pokalbis trunka 1,5–2 valandas, bet iki tol yra labai daug organizacinių reikalų. Pavyzdžiui, Jurga įdomi, nes kilusi iš Palangos, kaip dainų atlikėja, kūrėja žinoma daugeliui, bet norisi ją pažinti ir kaip asmenybę, juolab kad kompaktiškoje aplinkoje ekspozicijų salėje klausimus gali pateikti ir renginio dalyviai. O pirmasis pokalbis vyko su muzikos atlikėju Free Finga (Tomu Narkevičiumi). Neatsitiktinai aš jį vadinu praėjusių metų Mončio muziejaus lankytojų šaukliu. Pernai birželio viduryje pas mus staiga užplūdo tiek žmonių, kad net nežinojome, kaip suktis. Paaiškėjo, kad Free Finga, kurio koncertas tuo metu buvo Palangoje, per socialinius tinklus sukvietė savo pažįstamus ir draugus, parašęs, kad labai įdomūs eksponatai. Be to, su šiuo atlikėju susijusi ir kita istorija – vienas mano pažįstamas Vilniuje ant dviračiu važiavusio Tomo kojos pastebėjo ištatuiruotą Antano Mončio „Švilpį“. Per pokalbį su Ryčiu Zemkausku aš pati Free Fingos paklausiau, ar tai tiesa? Taip, sakė, tiesa, turįs „Švilpį“, nes yra Mončio gerbėjas. – Esate menininko dukterėčia, todėl daugelio lankytojų atsiliepimai, kad muziejuje tvyro ypatinga jo aura, jums turėtų būti malonūs. – Malonūs, bet ir atsakomybė yra didelė. Kaip išlaikyti, išsaugoti tą aurą? Jeigu koks nors projektas, paroda arba leidinys nepasiseks, kartelę gali labai greitai nuleisti, o pakelti bus labai sunku. Instaliacijoje „fotolabas69“ – ir dirbtinio intelekto pateikta analizė
Rugpjūčio pradžioje Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos parodų erdvėje surengta įžymaus pajūrio menininko fotografo Ado Sendrausko paroda-kraštotyrinė instaliacija „fotolabas69“, kuri lankytojus džiugins visą rugpjūtį. „fotolabas69“ – retrospektyva apie kraštą ir žmones Pirmąją paskutinio vasaros mėnesio dieną skaičius 69 buvo paminėtas ne vieną sykį – tądien menininkui sukako 69-eri, jo Palangoje įkurto fotocentro adresas yra Vytauto g. Nr. 69 ir, kaip juokavo pats fotografas, tai skaičius, reiškiantis aistrą gyvenimui, kūrybai, polėkiui. Pasak Palangos viešosios bibliotekos vyriausiosios bibliotekininkės kraštotyrininkės Dainoros Kaniavienės, „Palangos Fotocentras“ tapo reiškiniu kurorto kultūriniame gyvenime. Šis adresas iki šiol yra „Palangos fotoklubo 750“, Fotobienalės LT“ namai. Šiose bendruomenėse užgimė daug ir įvairių iniciatyvų: organizuota leidybinė veikla, konferencijos, parodos, festivaliai. „Esu palangiškė, A. Sendrauską matanti nuo mažens. Nors nesu parodų kuratorė, bet menininkas pažadėjo išmokyti dirbti su nuotraukų negatyvais, taip pat nemažai jų yra pažadėjęs dovanoti bibliotekai. Kadangi ši jo paroda susijusi su Palangos krašto istorija, su fotocentro atsiradimu, man, kaip kraštotyrininkei, buvo įdomu prisidėti rengiant šią parodą. „fotolabas69“ – tai retrospektyva apie Vytauto gatvėje esantį fotocentrą, visas veiklas, kurios ten vyko, apie fotografiją ir apie patį fotografą. Įdomu tai, kad į šią parodą įtraukėme ir dirbtinį intelektą, ši idėja buvo Ado. Jis surinko kelias savo vaikystės, jaunystės ir brandos nuotraukas, kurios jam buvo svarbios, ir dirbtiniam intelektui apie jas uždavė tuos pačius klausimus. Gautą analizę įrėminome ir pateikėme ekspozicijai“, – pasakojo D. Kaniavienė, pridūrusi, kad panaudoti dirbtinį intelektą buvo įdomu ir netikėta.
Vaidilos slėnyje – Eglės ir Žilvino drama
Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras per Žolinę pakvies kretingiškius ir svečius į originalų renginį po atviru dangumi: Vaidilos slėnyje prie Pranciškonų gimnazijos tvenkinio bus pristatytas tarptautinis kūrybinis projektas – spektaklis „Eglė – žalčių karalienė“.
|
|
