|
|
|
(1889) 2024-09-20Kur dingo Akmenalių kaimo koplyčia
Sunerimusi į redakciją šią savaitę paskambino Adelė B. iš Akmenalių kaimo Darbėnų seniūnijoje: „Nuėjau į kaimo kapines ir kojos nutirpo: nebėra vienos koplyčios su skulptūromis. Nejaugi vagys sugebėjo išrauti ją iš pamato?“ Ėmus aiškintis koplyčios dingimo istoriją, paaiškėjo, kad ji išvežta restauruoti. Skaitytoja stebėjosi, kodėl apie tai kaimo žmonės nebuvo įspėti. Atkurti patikėjo sertifikuotam meistrui Adelė B. pasakojo dažnai lankanti kapines, kur ant senųjų maro kapų nuo seno stovi trys medinės koplyčios su skulptūromis. „Jos jau nebėra pačios seniausios, kurias kaimo žmonės pastatė prieš daug metų. Dar prieš karą vieną pastatė Jonas Galdikas, buvęs partizanas, žuvęs bunkeryje. Žinau, kad kitą padarė tautodailininkas Edvardas Stalmokas, o dar vieną, mažąją, pastatė mano amžinatilsį vyro giminaitis Alfonsas Brazdauskis, jis įstatė ir Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. O aš nupirkau dar 3 skulptūras, kurias irgi įdėjome į vieną tų koplytėlių. Bet vienądien atėjusi savo akimis nepatikėjau, kad nebėra nei skulptūrų, nei koplyčios“, – redakcijai guodėsi Adelė B. Tačiau Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkė Meda Skersienė nuramino – nuvalyti skulptūras ir atkurti sunykusią koplyčią į savo dirbtuves šį rugpjūtį išsivežė medžio meistras tautodailininkas Antanas Lubys iš Kūlupėnų, iš anksto sutarus su Darbėnų seniūnu Alvydu Poškiu. „Šis meistras turi paveldo sertifikatą, įgijęs patirties, atkuriant mažosios architektūros dirbinius – koplyčias, koplytstulpius, kryžius. Norėjome, kad būtų kuo mažiau nukrypimų nuo pirminio koplyčios vaizdo, būtų išlaikyta autentika – vieną koplyčių teks naujai atkurti, o skulptūras – tik nuvalyti“, – akcentavo M. Skersienė.
Ar rinkimų plakatai padeda apsispręsti, už ką balsuoti?
Palangos savivaldybės administracija informavo, kad nuo šiandien iki kitų metų gegužės 14 d., kaip ir visada pasibaigus intensyviajam atostogų metui, automobilių statymas kurorto gatvėse visoje savivaldybės teritorijoje yra nemokamas. Išimtį sudaro tik penkios Palangos gatvės ar jų ruožai, kur pirmąsyk transporto parkavimo apmokestinimas išlieka. Tai kelių šimtų metrų gatvių ruožai pagrindinėje ir labiausiai lankomoje kurortinėje Palangos dalyje – Vytauto g. (nuo Kęstučio g. iki S. Dariaus ir S. Girėno g.), S. Daukanto g. (nuo Kęstučio g. iki A. Mickevičiaus g.), o taip pat A. Mickevičiaus, Gedimino gatvės bei aikštelė prie Birutės al. 36 pastato. Visos jos yra išsidėsčiusios kurorto dalyje tarp J. Basanavičiaus gatvės ir Birutės parko. Apie tai, jog čia automobilių statymas yra mokamas, informuoja kelio ženklai. Norintieji statyti automobilius šiose gatvėse ar jų ruožuose turėtų susimokėti parkomate ar per mobiliąsias programėles po 1 eurą už 1 val. ribotą paros laiką – nuo 8 iki 20 val. Tie, kas nenori mokėti už automobilių statymą, tačiau pageidauja automobiliu privažiuoti arčiau jūros, tai gali daryti visoje savivaldybės teritorijoje į šiaurę nuo J. Basanavičiaus gatvės iki pat Būtingės ir į pietus nuo S. Dariaus ir S. Girėno gatvės iki pat savivaldybės ribų. Žinoma, palikti automobilius galima tik ten, kur tai leistina – svarbu atkreipti dėmesį į kelio ženklus. Apmokestinti kelias arčiausiai jūros esančias lankomiausias Palangos kurortinės dalies gatves nuspręsta siekiant jas atlaisvinti nuo itin didelių transporto srautų ir skatinant tiek miesto gyventojus, tiek svečius daugiau vaikščioti pėsčiomis ir važiuoti dviračiais.
„P. n.“ informacija
Baltijos jūrų gyvūnų reabilitacijos centre prie Jūrų muziejaus įvyko susitikimas su keliautoju Aurimu Valujavičiumi – buvo prisiminta jo kelionė Atlanto vandenynu, dviračiu praminta Zelandija ir pristatyta paroda „Irklais per Atlantą“. Joje eksponuojama legendinė A. Valujavičiaus valtis „Lituanica“ ir daiktai, kurie kelionės metu buvo keliautojui gyvybiškai svarbūs. „Parodoje kalbame ne tik apie Aurimą, bet ir apie jūrą“, – teigė Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas Romualdas Adomavičius, akcentuodamas, kad parodoje pristatomos ir kitos lietuvių kelionės vandeniu: 1994 m. tragiškai pasibaigęs Gintaro Paulionio plaukimas irkline-burine valtimi per Baltiją, 1999 m. Vytauto Žalio, Audroniaus Skurvydo ir Vytauto Germanavičiaus sėkmė irkline baidare „Baltoscandia“ įveikiant Baltijos jūrą ir 2010 m. Pauliaus Paulionio, Mariaus Norvaišos ir Domanto Laukevičiaus kelionė trimis vienvietėmis baidarėmis maršrutu Klaipėda–Gotlando sala (Švedija)–Elando sala (Švedija). Vandenyną įveikė per 121 dieną Keliautojas Aurimas Valujavičius 2022–2023 m. irkline valtimi „Lituanica“ per 120 dienų vienas irkluodamas perplaukė Atlanto vandenyną. Be jokios palydos jis įveikė 8 tūkst. 734 km atstumą nuo Ispanijos Ajamontės uosto iki Majamio (JAV). „Turėjau pusmetį pasirengti kelionei per Atlanto vandenyną, tad atvykus pas trenerį ir pasakius, kad reikia treniruočių plano, jis paprasčiausiai sutiko man padėti. Buvau nusipirkęs ir valtį, kuri tuo metu jau stovėjo sandėlyje“, – diskusijos vedėjo Pauliaus Mikolaičio-Paul De Miko paklaustas ryžtingai atsakė A. Valujavičius. Anot A. Valujavičiaus, idėja irkluoti per Atlantą gimė 2020 metais, tačiau pirmiausiai kelionę norėjosi susieti su Lietuvos istorija. Todėl kelione buvo nuspręsta pagerbti Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną 90-metį. „Iš pradžių kelionei ruošiausi sporto salėje, tačiau vėliau, pradėjus treniruotes Kauno mariose, treneris išbandė valtį ir pastebėjo, kad krūvio ir valdymo požiūriu yra didelis skirtumas tarp irklavimo valtyje ir treniravimosi salėje“, – prisiminimais pasidalino A. Valujavičius.
Vairavo neblaivus
Rugsėjo 16 d. apie 19. 30 val. Vanagupės gatvėje Palangoje automobilio „Toyota“ vairuotojui, gimusiam 1993 m., nustatytas 2,38 prom. neblaivumas.
„P. n.“ informacija
Į dirbtinės dangos aikštę sugrįžusi Kretingos „Minija“ susitiko su III v. „TOPsport“ I lygoje užimančia Plungės „Babrungo“ ekipa. Rungtynes agresyviau pradėjo svečiai iš Plungės, kurie jau nuo pirmų minučių privertė nemažai paplušėti „Minijos“ komandos vartininką Rostislav’ą Bielov’ą ir gynėjus. 15-ą min. krito pirmasis įvartis – puikų reidą dešiniuoju kraštu ir perdavimą realizavo legionierius iš Brazilijos Renan Camargo Martimiano. 30-ą min. svečiai pelnė antrą įvartį, kai po kampinio atšokęs kamuolys patogiai nusileido ant Karolio Mantinio kojos ir šis smūgiu iš maždaug 16 metrų padvigubino skirtumą. 33-ią min. varžovai surengė dar vieną išpuolį, pasibaigusį trečiuoju įvarčiu, kai iš arti vartininko R. Bielov’o dar kartą nepasigailėjo R. Martimiano. Po pertraukos 50-ą min. pavojingesnį momentą turėjo Kretingos ,,Minija“, kai po kampinio galva Dariaus Kublicko ginamiems vartams pagrasino Deividas Šiuša. 55-ą min. į šeimininkų vartus buvo paskirtas 11 m baudinys, kurį šaltakraujiškai realizavo Elivelton ir rezultatas tapo 4:0. 88-ą min. pavojingą momentą sukūrė po keitimo pasirodęs Mantas Gedutis, bet smūgį atrėmė vartininkas. 25 taškus surinkusi Kretingos „Minija“ šiuo metu užima IX turnyrinės lentelės vietą. Kretingos „Minijai“ atstovavo: Rostyslav’as Bielov’as, Ernestas Mockus (kapitonas), Vilius Kazlauskas (63 min. Mantas Gedutis), Deividas Šiuša, Deividas Pipiras (63 min. Adrijus Putvinas), Nsingani Riddy Kiala, Nark Junior, Bekaye Diawara, Matas Keblys (86 min. Simonas Galdikas), Tobi Sabitu ir Valdas Jašmontas (81 min. Kajus Baltmiškis). Artimiausias rungtynes Kretingos „Minija“ žais rugsėjo 20 d. 19 val. išvykoje ir susitiks su Klaipėdos „Neptūnu“, kuris turėdamas 47 taškus dalinasi III–IV vietomis su „Babrungu“.
Tomas KUBILIUS
Darbėnuose gyvenanti Skripkauskų šeima moliūgus augina būtent dėl jų kulinarinių savybių: vyriausioji duktė 20-metė Enrika nuo vaikystės labai mėgsta sukiotis virtuvėje, o ir eksperimentuoti su įvairias patiekalais ji nevengia. Mergina ypač mėgsta gaminti desertus, jai į pagalbą ateina ir mažoji sesuo Tėja. „Dabar Enrika studijuoja ir gyvena Klaipėdoje, tačiau, kai tik grįžta, visada kažką mums skanaus pagamina, dažnai nustebina naujovėmis“, – sakė Enrikos mama Vaida Skripkauskienė. Enrika Skripkauskaitė teigė: nors iš namų ir išsikraustė, jos širdis vis tiek Darbėnuose. „Vasarą kaip maža mergaitė po kiemą basomis vaikštau. Kai tik grįžtu namo, einu į šiltnamį, į daržą ir pas močiutę užsuku derliaus apžiūrėti, pasiskinu daržovių ir tada galvoju, kuo namiškius nustebinti, ką pagaminti.“ Pasak E. Skripkauskaitės, moliūgas yra maistingas, daug kur panaudojamas – reikia tik pasidomėti ir nebijoti išbandyti naujų receptų. „Kai prasideda moliūgų sezonas, mėgstame su šeima valgyti trintų moliūgų sriubą. O kadangi labai mėgstu gaminti desertus, tai net moliūgų pyragą šiemet pabandžiau išsikepti. Pavyko neblogai, nors norėčiau išbandyti kitą receptą, kad pyragas būtų dar skanesnis. Dabar labai nesudėtinga susirasti įvairiausių receptų ir daug skirtingų variantų, reikia tik drąsiai eksperimentuoti“, – idėjomis dalijosi E. Skripkauskaitė.
Gabija BALSEVIČIŪTĖ
Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė
Rudens daržovės stebina spalvų koloritu. Štai Kretingoje moliūgais apsiraizgiusios tvoros, medžiai, daržai raibsta nuo moliūgų gausos. „Anksčiau auginau paprastus oranžinius moliūgus, bet vieną dieną nusprendžiau išbandyti kitas veisles – šiuo metu auginu net trijų skirtingų rūšių muskatinius moliūgus“, – pasakojo Padvarių kaime gyvenanti Ona Stončienė. „Viskas prasidėjo nuo to, kad auginome svyruoklinę guobą, tačiau medis susirgo guobų maru ir praeitą pavasarį pradėjo džiūti, paliko tik skeletas ir labai gaila buvo nupjauti, – dalijosi istorija O. Stončienė. – Tad sugalvojau ant nudžiūvusio medžio užauginti moliūgus. Iš pradžių nelabai norėjo kabintis, tačiau dabar – pilnas medis moliūgų, nesustoja raizgytis.“ O. Stončiene pasakojo, kad moliūgus augina nuo tada, kai „Pajūrio naujienų“ redakcija pradėjo dovanoti sėklų. Taip pat pridūrė, kad yra dalyvavusi ir Moliūgo šventėje ir laimėjusi prizų – pirmoje šventėje laimėjo ilgiausio moliūgo prizą, o praeitais metais į šventę atsivežė kvadratinį moliūgą. „Taip pat dar turiu „Pink banana jumbo“ moliūgų. Iš vieno daigo išaugos trys šakos. Du moliūgus marti išsivežė į Vilnių, o vienas moliūgas kaip pradėjo augti – dar nė mėnesio neturi, o jau kokio dydžio“, – apie moliūgų įvairovę darže pasakojo O. Stončienė. Moteris pasakojo, kad šios rūšies moliūgai nustebino savo skoniu ir taip pat kontrastingai dera su įvairiomis daržovėmis – ji verda sriubas, konservuoja, nes moliūgai tinka prie bet kokių kitų produktų, nepanaudotus moliūgus – sudžiovina. „Auginsiu dar moliūgus, kiek Dievulis duos“, – juokavo O. Stončienė.
Austėja BUDRIKYTĖ
Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė
Galvosūkiai dėl kelio ženklų Abakuose
„Bandau paaiškinti problemą, kurios pats išspręsti negaliu“, – sakė Vaidas Puidokas, žurnalistus pakvietęs į Abakų kaimą, esantį Kartenos seniūnijoje. Miestelio ugniagesių komandos vadovu dirbantis vyras atviravo dėl, jo nuomone, netinkamai įrengtų kelio ženklų patekęs į avarinę situaciją ir džiaugiasi per plauką nelaimės išvengęs. „Pagal galiojančius kelio ženklus, maniau, kad savo visureigiu varau pagrindiniu keliu, vedančiu Budrių, Mikoliškių link. Bet, pasirodo, tą patį galvojo ir kitas vairuotojas, kuris kaip tik tuo momentu išsuko iš Abakų gatvės. Ir tikriausiai abu mudu – teisūs...“ – įsitikinęs karteniškis. Išties sunku atskirti, kuris kelias pagrindinis, kuris – šalutinis, juolab kad abu dar ir žvyruoti, be to, ženklo, pagal kurį privalu duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms kertamu keliu, nėra. Pagal Kelių eismo taisykles, jeigu sankryža lygiareikšmė, vadovaujamasi vadinamąja dešinės pusės taisykle, ir būtina praleisti transporto priemones, kurios vairuotojui iš dešinės. „Žinau, kad, nepraleidęs mašinos, šįkart aš būčiau buvęs kaltas“, – atviravo karteniškis. Vis dėlto, jo nuomone, įrengti ženklą „Duoti kelią“ – tikslinga.
Kodėl Kultūros centre „Bočiams“ neleidžiama linksmintis dažniau
Lietuvos pensininkų sąjungos Kretingos „Bočių“ bendrijos atstovai pasipiktinę, kad jiems nebeleidžiama kas mėnesį rengti vakaronių Kretingos rajono kultūros centro salėje, kaip būdavo anksčiau. Dabar jų vakaronės bevyksta sykį per ketvirtį. Netekę galimybės bendrauti dažniau, jie jaučiasi savotiškai diskriminuojami kaip atskira rajono bendruomenė. Prašosi ne į privačią valdą „Bočiai“ tvirtino, kad Kultūros centrui vadovaujant ankstesniam vadovui, jie galėdavę susiburti kas mėnesį, o dabar – vos kelis sykius per metus. „Esame gausi bendruomenė – apie 120 aktyvių narių, į vakarones kaskart susirenka apie 60–80 žmonių. Mums reikia didelės erdvės, nes bet kur nesutelpame. Nejaugi neturime teisės kaip pilnateisiai rajono žmonės, kaip ir kiti kolektyvai į nemokamą Kultūros centro salę? Juk Kultūros centras – ne privati valda, juk ne į nuosavus direktorės Kristinos Rimienės namus prašomės“, – replikavo žmonės. Neva prieš nosį jiems užtrenkę duris, patys kultūrininkai ėmėsi organizuoti bendrus renginius visiems senjorams. „Bet mums neįdomu su svetimais žmonėmis. Juk kažkada tam ir susibūrėme į „Bočių“ bendriją, kad geriau pažintume vieni kitus, bendrautume, kartu keliautume, pramogautume. Mūsų bendruomenė yra kaip klubas, kuris veikia jau 32-jus metus. Per tą laiką susidraugavome, žinome šeimų narius, švenčiame gimtadienius. Esame savas kolektyvas, ir norime linksmintis su savais. Viskuo – ir muzika, ir dainininkais – pasirūpiname patys. Rengiame projektus ir iš nieko pinigų neprašome. Išeidami išvalome salę, nepaliekame šiukšlių. Per tiek metų nei išdaužėme ką, nei kokių skandalų sukėlėme“, – papildydami vienas kitą guodėsi Kretingos „Bočių“ bendruomenės atstovai.
Žaliosios energetikos bendrovės „Ignitis renewables“ ir Vydmantų bendruomenės šviesi kaimynystė
Aktyvi, gyva ir idėjų nestokojanti Vydmantų bendruomenė jau devintą kartą savo narius, draugus ir bičiulius sukvietė į tradicinę rudens šventę „Grilio pieva“, kuri visus sutelkė kilniam tikslui – surinkti lėšų pačių statomai Vydmantų bažnyčiai. Renginyje dalyvavo ir tarptautinės žaliosios energetikos bendrovės „Ignitis renewables“ atstovai, pristatę šventėje edukacijas apie vėjo energetiką. Bendrovė Vydmantų bendruomenės kaimynystėn atėjo, įkūrusi sausumos vėjo elektrinių parką Liepynėje šalia Vydmantų ir jau kelerius metus glaudžiai bendrauja su Vydmantų bendruomene, teikia paramą bendruomenės, parapijos ir gimnazijos projektams. Apie vėjo gaminamą energiją – vaizdžiai ir patraukliai „Ignitis renewables“ atstovai įtraukiančiai ir nekasdieniškai kalbėjo apie vėjo gaminamą elektros energiją: ir jaunas, ir senas nepraleido galimybės per virtualius akinius „palypėti“ į vėjo elektrinę ir patirti tą vėjo, aukščio, erdvės žavesį, pojūtį, kad ir pats esi viso to dalis. „Realiai užlipti į vėjo elektrinę vargu, ar turėtume galimybę. O čia, šiose energetikos objektuose pabuvoję virtualiai, gerokai praplėtėme savo žinias ir suvokimą, kaip veikia vėjo elektrinės“, – sakė vienas šventės dalyvių Romas, su penkiamečiu sūnumi Jonu išbandęs virtualią kelionę į vėjo jėgaines. Pas gimines Vydmantuose viešėjusi Birutė nepraleido progos nusifotografuoti ties vėjo elektrinių parko modeliu – namo ji parsivežė šmaikščią nuotrauką su savo atvaizdu vėjo jėgainių parko fone. Kaip energija iš atsinaujinančių šaltinių, tokių, kaip vėjas, padės pakeisti pasaulį, kad jis taptų švaresnis ir sveikesnis visiems jo gyventojams, pristatė „Ignitis renewables“ rūpesčiu išleista knygelė vaikams, o knyga „Kai užaugsiu. Įkvepiantys švarios energijos sektoriuj dirbančių žmonių pasakojimai“ yra puiki motyvacinė priemonė jaunuoliams, kurie dar tik renkasi savo gyvenimo kelią.
1964-ieji metai aukso raidėmis įrašyti į Kretingos futbolo ir sporto istoriją, nes tais metais „Minijos“ komanda iškovojo šalies futbolo taurę bei pasipuošė Lietuvos aukščiausios lygos pirmenybių bronzos medaliais. Bet šie pasiekimai neatsirado iš niekur. Futbolas nuo senų laikų Kretingoje buvo mėgstamas, vaikai ir paaugliai šio žaidimo pagrindus dažniausiai įgydavo miesto žvyrduobėje, kur nuo ryto iki sutemų virdavo atkaklios kovos. Čia užaugę futbolininkai papildydavo jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų futbolo komandas, nes sporto mokyklos mieste nebuvo, kai treniruotės ir draugiškos bei oficialios rungtynės vykdavo miesto stadione prie parko. Kretingos futbolo komandos pakilimas XX a. 6-jame dešimtmetyje sietinas su iš Panevėžio po Hidromelioracijos technikumo baigimo pagal paskyrimą į Kretingos melioracijos statybos valdybą (MSV) dirbti atvykusio vieno rezultatyviausių visų laikų šalies futbolininkų Algimanto Lučinavičiaus (1933–2009) vardu. Jis 1957 m. kartu su kitu panevėžiečiu A. Mikšiu atvykęs į Kretingą sustiprino vietos „Melioratoriaus“ komandą, kuri tas pačiais metais regioninėje Klaipėdos zonoje užėmė I v. ir iškopė į B lygą, o 1958 m. joje užėmusi II v. iškovojo teisę kitais metais rungtyniauti šalies aukščiausioje lygoje.
Šokių entuziastė kretingiškė Indrė Mockutė prisipažino, kad šokiai lydėjo ją visą gyvenimą: nuo Kretingos meno mokyklos tautinių šokių kolektyve „Ratilėlis“, studijų metu – kolektyve „Nemunas“, praktikos Argentinoje, atvėrusios merginai akis apie nematytas kultūras ir naujas šokių rūšis, iki naujos aistros – šokių su riedučiais. – Šiuo metu vienoje uostamiesčio studijų vedi šokių su riedučiais pamokas. Papasakok, kaip susidomėjai būtent šokiais su riedučiais, nuo ko viskas prasidėjo? – Šoku jau visą gyvenimą ir esu išbandžiusi daugybę šokių rūšių, o šokius su riedučiais atradau visiškai netikėtai. Prieš kelerius metus mano sesė užsimanė vintažinių riedučių, ir aš jai juos padovanojau, tačiau ji jų nė karto ir neavėjo. Tada, per karantiną, aš išsitraukiau juos iš spintos, pradėjau važinėtis po namus ir nusprendžiau nusipirkti sau tokius pat vintažinius riedučius. Gyvenau Vilniuje ir kartais išvažiuodavau pasivažinėti į Vingio parką. Besivažinėdama pradėjau bandyti įvairius judesius, o pasidomėjusi sužinojau, kad žmonės iš tiesų užsiima šokiais su riedučiais. Gaila, kad Lietuvoje tai nėra populiaru, tačiau pastebiu, kad po truputį pradeda kurtis bendruomenė. Paskutinius kelis mėnesius intensyviai mokiausi savarankiškai, pradėjau ir pati viešinti vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose – pastebėjau, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie taip pat nori save išbandyti šioje srityje. – Kiek metų jau užsiimi šia veikla? Ir ar nuo šio sezono pirmą kartą vesi šokių su riedučiais pamokas? – Riedučiais važinėju jau kokius 2–3 metus, bet būtent šokiais su riedučiais užsiimu mažiau negu metus, todėl visa ši veikla man vis dar yra labai nauja ir šviežia. Vasarą nemokamai mokiau žmones šių šokių lauke ar kiemuose ir niekada nesitikėjau, kad ši veikla mane taip įtrauks. O nuo šio sezono pirmą kartą vesiu oficialias pamokas šokių studijoje.
Herbas yra giminės įtvirtinimas, jos vizitinė kortelė
„Nėra architektūros taisyklių pilims debesyse, bet herbams galioja tam tikri reikalavimai ir nusistovėjusios griežtos taisyklės“, – vaizdingai palygindamas apie herbų simboliką kalbėjo nuo Salantų kilęs kraštietis Paulius Vaniuchinas, daugiau kaip dešimtmetį besidomintis herbais ir vadovaujantis nevyriausybinei organizacijai – Heraldikos akademijai. Ligi herbo – tolimas kelias Skirtingai nuo Heraldikos komisijos, veikiančios prie LR Prezidentūros, kuri atsakinga už savivaldybių, vyriausybinių įstaigų herbų atkūrimą, įtvirtinimą, P. Vaniuchino vadovaujama Heraldikos akademija užsiima tų herbų atkūrimu ir įregistravimu, kurie nėra apibrėžti LR herbo įstatymu. Tai – asmeniniai, religiniai (vyskupų) ir tam tikrų bendruomenių herbai. „Tam, kad atkurtum herbą, reikia labai daug laiko, žinių, įdirbio. Pagrindinis šaltinis yra archyvai – kartais tenka juose kone apsigyventi mėnesiais. Gali vienos detalės ieškoti metus ir daugiau, bet tai dar nereiškia, kad atrasi tai, ko reikia. Tenka užklausas pateikti ar, pagal galimybes, apsilankyti ir Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos archyvuose, pabendrauti su kitais heraldikos specialistais. O ir atradus vienas detales, dar nereiškia, kad jų užteks tam, kad atkurtum herbo visumą“, – specifinio darbo skraistę praskleidė P. Vaniuchinas, kartu su komanda atkuriantis herbus arba konsultuojantis jais besidominčiuosius.
Pediatrės prisiminė koleges, paminėjo įsimintinas datas
Kretingos rajone dirbančios buvusios ir esamos vaikų gydytojos šėjusius kolegas. Šiemet jos paminėjo pernai, rugsėjo 6-ąją, iškeliavusios kretingiškės pediatrės Danutės Miščikienės mirties metines, taip pat ir kitą joms svarbią datą – kai 1944 m. tuometinėje Kretingos ligoninėje, Kęstučio gatvėje, prieš 80 metų buvo įkurtas Vaikų skyriaus, o jam vadovauti ėmėsi šviesuolė Aleksandra Krikščiūnienė. Išlaiko ilgametes tradicijas „Šįsyk susirinkome dešimt gydytojų: vienos tebedirba pediatrėmis, bet dauguma persikvalifikavusios į šeimos gydytojas. Mūsų gretos kasmet retėja – kai kurios negalėjo dalyvauti, ilgametė gydytoja Janina Rapalienė išvyko gyventi į Vilnių, bet su ja palaikome ryšį“, – kalbėjo šio pediatrių sambūrio organizatorė Kretingos rajono ligoninės, šiemet taip pat mininčios 105 metų veiklos sukaktį, Vaikų skyriaus vedėja Laima Valantiejienė. Nepriklausomoje Lietuvoje įvykdžius medicinos reformą, po įvairius medicinos centrus persikvalifikavusios į šeimos gydytojas pasklidusios pediatrės pasidalijo šiltais prisiminimais apie buvusius kolegas, su kuriais sykiu dirbo ne vieną dešimtmetį. Kretingos medikai taip pat tęsia kitą kasmetinę tradiciją – Šv. Luko, gydytojų ir ligonių globėjų dieną, kuri minima spalio 18-ąją, aplankyti mirusių kolegų kapus Kretingos ir Palangos kapinėse – tokių jau yra per 20. Ypač šiltai pediatrės prisimena pirmąją savo „šefę“ – Kretingos ligoninės Vaikų ligų skyriaus įkūrėją ir jos vadovę A. Krikščiūnienę, kurios 115-ąsias gimimo metines šiemet jos taip pat paminėjo. Jaunosios kolegės daktarę Aleksandrą vadino ir savo drauge, vyriausia seserimi, ir mama, ir patarėja.
Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Jaunimo padalinyje su Atvira jaunimo erdve įvyko paskaita „Profesinės karjeros planavimas“. Paskaitą vedė Inga Dėringienė – Klaipėdos karjeros planavimo skyriaus karjeros konsultantė. Ši paskaita – vasarą startavusio ir veiklas vykdžiusio jaunimo projekto dalis „Kryptis – verslas. Važiuojam!“ Paskaitoje aptarti pagrindiniai apie karjerą užduodami klausimai – ką reikia žinoti planuojant karjerą; į ką atkreipti dėmesį; kokius žingsnius apsisprendimo link žengti; ką galima padaryti jau dabar. Klausytojai taip pat buvo kviečiami pasidalinti asmeninėmis patirtimis. „Įprastai karjera šiandieniniame pasaulyje suprantama dvejopai. Neretai susiduriama su stereotipiniu karjeros suvokimu „kopiame karjeros laiptais“, kuomet žmonės dirbdami įmonėje auga nuo asistento iki vadovo. Tačiau karjera gali būti ir horizontali – kuomet yra paprasčiausiai tobulėjama savoje srityje“, – teigė I. Dėringienė. Anot jos, karjera – savirealizacija, kai žmogus siekia ne tik materialinės naudos ar socialinio statuso, bet ir asmeninio augimo, įgūdžių tobulinimo, prasmingos veiklos, atitinkančios jo vertybes, talentus ir interesus. Savirealizacija gali būti tiek vidinė – kas žmogų labiausiai džiugino ir motyvuoja bei išorinė – materialinės prasmės ir aukštos darbo kokybės paieškos. Per paskaitą buvo aptarti keturi karjeros planavimo žingsniai: pirmasis – savęs pažinimas, antrasis – profesijos pasirinkimas, trečiasis – mokymosi kelio pasirinkimas ir ketvirtasis – darbo paieška. I. Dėringienė teigė, kad neretai žmonės vis dar savęs ieško, nežino, kokios profesijos tiksliai nori, todėl praleidžia trečiąjį etapą – mokymosi kelio pasirinkimą – ir nueina tiesiai prie darbo paieškos. „Dažnai mokiniai ir studentai renkasi profesiją skubotai, pasiduodami kitų įtakai, ir tik atlikdami praktiką ar ieškodami darbo suvokia, kad tai nėra jų tikrasis pašaukimas“, – kalbėjo I. Dėringienė. Karjeros konsultantė taip pat pridūrė, jog todėl studentai ir yra skatinami atlikti praktiką kuo anksčiau, kad galėtų greičiau susipažinti su realiomis darbo sąlygomis, įvertinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses bei nuspręsti, ar pasirinktas kelias atitinka jų ilgalaikius tikslus. Paskaitoje gausiai dalyvavo Klaipėdos miesto ir regiono bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai, studentai.
Austėja BUDRIKYTĖ
Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė
Daugiabučio namo savininkų bendrija (DNSB) „Kretingos ryšininkai“ (Melioratorių g. Nr. 75 Kretingoje) yra atsidūrusi nepavydėtinoje padėtyje dėl neįvykusios namo renovacijos. Apie tai mes prabilome praėjusiame Kretingos rajono savivaldybės posėdyje, apie tai norime kalbėti ir viešai, kad į tokias nežinia kieno neveiklumo ir aplaidumo pinkles neįkliūtų ir kitų namų butų savininkai. Bendrijos „Kretingos ryšininkai“ namas statytas 1988 m. Didele dauguma – 19-a iš 24-ių butų savininkų – nusprendėme, kad namui būtina renovacija. Patys tai inicijavome, surinkome parašus, pasirūpinome dokumentais ir 2019 m. sausio 25 d. startavome – pasirašėme taip vadinamą pavedimo sutartį su Savivaldybės įmone „Kretingos komunalininkas“. Ši sutartis reiškia, kad įmonė galėjo pradėti procesą, susijusį su renovacija, tai yra pradėti pirkimus, rengti projekto pristatymus ir panašiai. Viskas vyko kaip ir neblogai – 2020 m. pavasarį įvyko viso projekto pristatymas – pamatėme, kaip atrodytų mūsų namas po renovacijos, sužinojome, kad namo renovacija atsieis mums 375 tūkst. Eur ir kad per mėnesį kiekvienas butas už renovaciją turėtų mokėti maždaug 65 Eur, namas – preliminariai 15,5 tūkst. Eur. Tada su mumis bendravęs „Kretingos komunalininko“ atstovas, atsakingas už renovaciją, patvirtino, kad pusė metų – ir renovacija bus pradėta. Tarp gyventojų kilo šioks toks šurmulys, na, kaip čia „ant žiemos“ bus su ta renovacija, bet nusiraminome – renovacija mums būtina. Tačiau praėjo žiema, atėjo dar vienas pavasaris, o renovacijos kaip nėr taip nėr.
|
|
