Į keliones - be žemėlapio ir fotoaparato

Ką tik Pranciškonų gimnaziją baigusios kretingiškės Irmos Stončiūtės pomėgis – kelionės. Į jas mergina leidžiasi be fotoaparato bei žemėlapio ir sako, kad, norint geriausiai pažinti svetimus miestus ir pamatyti įdomiausias jų vietas, reikia pasiklysti.

Kretingiškė Irma Stončiūtė svajoja aplankyti Graikiją. Ją domina vietos, kur gimė teatro tradicijos. Vienu metu mergina net mokėsi graikiškai rašyti.

Keliauti kretingiškė pradėjo šeštoje klasėje. Pirma užsienio šalis, kurią ji aplankė, buvo Lenkija.

Dabar jos kelionių kolekcijoje – kaimyninė Latvija, Vokietija, Čekija, Liuksemburgas, Prancūzija, Švedija, Norvegija, Šveicarija ir ne vienas „išprotėjęs“ žygis po Lietuvą.

„Nemanau, kad mano pomėgis keliauti yra kuo nors ypatingas. Šiais laikais daug kas mėgsta važinėti į svečias šalis. Į daugelį savo kelionių vykau su mokykla arba kartu su tėčiu, nes jis su autovežiu važinėja į tolimus reisus. Svarbiausia – išnaudoti pasitaikiusias progas“, - mano I.Stončiūtė.

Paskutinė jos aplankyta šalis – Čekija ir jos sostinė Praha. Nors mergina čia lankėsi jau antrą kartą, Čekija jai kol kas lieka gražiausia kada nors matyta valstybe.

„Kai vyksti į kokią nors šalį, natūralu, kad būni girdėjęs daug informacijos ir istorijų apie jos architektūrą, garsiausias vietas. Ir kai visa tai pamatai, nebenustembi, nes viskas - lyg ir nebe nauja. Prahoje taip nepasijaučiau – viskas buvo įdomu. Itin patiko gotikinė, barokinė architektūra“, - pasakojo keliautoja.

Labiausiai jai įsiminė rašytojo Franco Kafkos muziejus. Jis nebuvo įtrauktas į turistų lankomas vietas, tačiau iš nuogirdų sužinojusi apie mėgstamo autoriaus muziejų, I.Stončiutė nusprendė, kad būtinai turi jį surasti. Ją sužavėjo juodoje spalvoje, veidrodžiuose ir psichodelinėje muzikoje paskendęs F.Kafkos muziejus.

Pasak I.Stončiūtės, įspūdingiausius dalykus galima pamatyti ne remiantis informaciniais lankstinukais turistams, o tiesiog pasiklydus. Todėl jos kuprinėje niekuomet nėra žemėlapio.

„Be abejo, smagu pamatyti miesto garsenybes. Tačiau dar įdomiau, kai klaidžiodamas aptinki ką nors keisto ir neįprasto. Be to, tai – papildomi įspūdžiai, kartais net ekstremalūs pojūčiai. Kartais dvasiniai pojūčiai, sutikti žmonės būna daug svarbesni už pasaulinio garso vietas. Tarkim, Paryžius man liko tik antraeilis dalykas, palyginus su Tezė Prancūzijoje, kur kartą teko sutikti šv. Velykas“, - sakė kretingiškė.

Į keliones ji niekuomet neima ne tik žemėlapio, bet ir fotoaparato. Merginos nuomone, vaizdus ir akimirkas reikia fiksuoti atmintyje. O daugelis žmonių fotografuoja tik iš įpročio – kad yra priimta įamžinti aplankytas vietas.

„Nepuolu fotografuotis prie kiekvieno garsesnio paminklo ar pastato. Jei draugai turi fotoaparatą, įsiamžinu, o šiaip kelionių nuotraukų nekaupiu“, - pasakojo I. Stončiūtė.

Jos pastebėjimu, Europoje žmonės ne daug kuo skiriasi nuo lietuvių. „Žmonės kaip žmonės, negalėčiau išskirti kuo nors ypatingos tautybės“, - sakė mergina.

Anot jos, prancūzai - gražūs, šalių, kuriose teko lankytis, gyventojai – mandagūs. Kretingiškė pastebėjo, kad Skandinavijos šalių gatvėse – labai mažai žmonių, o jau sutemus niekur nepamatysi paauglių.

Keliautoja beveik niekuomet nevalgo kavinėse – brangu. Pigiau parduotuvėje nusipirkti reikalingų produktų ir pavalgyti.

„Šveicarijoje maistas labai brangus. Todėl su draugais parduotuvėje nusipirkome konservų, prisėdome kažkur gatvėje ir papietavome – nieko ypatingo. Tačiau kaip į mus žiūrėjo žmonės! Matyt, pagalvojo, kad elgetos, o elgetų toje šalyje beveik nėra“, - prisiminė I.Stončiūtė.

Jos nuomone, svarbu pamatyti ne tik svetimas kultūras, bet ir pažinti savo šalį. Viena labiausiai įsiminusių kelionių – po Varnių regioninį parką. Ten kretingiškė pirmą kartą pamatė kūlgrindą.

Kretingiškės biografijoje – ir piligriminis žygis dviračiais į Kryžių kalną. Per lietų būrys jaunimo įveikė daugiau negu 200 kilometrų.

„Kartais išeinu ir į netikėtas keliones. Pavyzdžiui, su draugais vieną dieną neturėjome ką veikti. Ką gi, jeigu jau nuobodžiaujame, tai keliaujame į Palangą. Pėsčiomis, žinoma. Kitą kartą dar keisčiau: buvome Klaipėdoje. Pusė pirmos nakties, autobusai į Kretingą nebevažiuoja, o namo grįžti reikia. Nusprendėme šiek tiek paėjėti. Žiūrim, priėjome miesto ligoninę. Vadinasi, nebe toli ir Kalotė. Nuėjome iki Kalotės. Pamanėm, na, ir Kretingalė netoli, paeikim iki ten. Taip per keletą valandų sėkmingai grįžome namo“, - pasakojo I.Stončiūtė.

Kada nors ji svajoja aplankyti savo svajonių šalį Graikiją, pamatyti vietas, kur gimė kultūra ir teatro tradicijos. Taip pat merginos planuose – kada nors „patranzuoti“ po Europą. Žinoma, be žemėlapio ir fotoaparato.

• Rašyti komentarą (6)