|
|
|
Sodybą papuošė bajorų Orvidų giminės herbas
Vienų keista ir mistiška, kitų itin dvasinga erdve vadinama Orvidų sodyba šiemet lankytojus pasitinka iš akmens iškaltu autentišku XVI amžiaus garbingos Lietuvos bajorų Orvidų giminės herbu. Dabartinių Orvidų sodybos šeimininkų – Mortos Orvidienės ir Palmyros bei Liudviko Beniušių – šaknys siekia šią, prieš pusę tūkstančio metų Žemaitijoje klestėjusią, giminę.
Orvidų sodybą, esančią Imbarės seniūnijoje, 3 km nuo Salantų Plungės link, išgarsino trijų kartų akmenkalių Orvidų – Jono, Kazimiero, o ypač Viliaus – vardai. Ir dabar, akmenimis apstatyta, gausiai sužėlusi ir kryžiais į dangų besiremianti, ji traukia pakeleivį užsukti į šį unikalų gamtos ir savaip suprastą meno pasaulį. Herbą sukūrė Viliaus mokinys Po tėvo Kazimiero ir jo sūnaus Viliaus mirčių ši sodyba kelerius metus taip pat buvo apmirusi. Jiedu sodybą kantriu darbu ir fantastišku užsidegimu buvo pavertę ne tik muziejum, bet ir dvasinės traukos vieta menininkams, neformalams. Prieš 8 metus gaivinti ją ėmėsi Kazimiero duktė ir Viliaus sesuo Palmyra Beniušienė. P.Beniušienės vyras Liudvikas - Viliaus jaunystės draugas. Save jis taip pat vadina Viliaus mokiniu: iš jo mokėsi, kaip kaltu prakalbinti akmenį. L.Beniušis ir sukūrė Orvidų giminės herbą, kurį pastatė sodybos prieigose. L.Beniušis herbą kalė, remdamasis Klaipėdos universiteto istorijos studijų diplomantės Vilijos Jankauskaitės bakalauro baigiamuoju darbu “Bajorų Orvydų giminė Žemaitijoje XVI a.“. V.Jankauskaitė ištyrinėjo, kad jau XVI a. Orvidų giminė įsitvirtino tarp Žemaitijos bajorų elito. Lenkų istorikų sudarytuose heraldiniuose sąvaduose Orvydų giminės kilmė yra vedama iš Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto aplinkos bajorų Gedgaudo ir Mingailo. XVI a. Orvydai užėmė gana aukštas pareigas. Pagrindinė giminės vyrų užimama pareigybė buvo tijūnai. Vaitiekus Orvydas buvo Telšių, Užvenčio ir Rietavo, Stanislovas Orvydas – Telšių, Kazimieras Orvydas – Kelmės tijūnai. Aukščiausias pareigas užėmė Chrizostomas Orvydas, buvęs valstybės iždininku. Dar 1413 m. Orvydai gavo lenkiškus herbus ir lenkiškas privilegijas. Herbas reiškė riterystės simbolį. Orvydai naudojo Geišo (Giejsz) herbą. Jame vaizduojamas skydas, perkirstas vertikalia linija. Kairėje pusėje raudoname fone pavaizduotas juodas erelio sparnas, dešinėje pusėje – geltonas kryžius baltame fone. Viršus papuoštas auksine karūna. Senelis statė Salantų bažnyčią P.Beniušienė tvirtino, kad yra sudarytas ir Orvidų giminės genealoginis medis. Tačiau visiškos garantijos, kad jie kilę iš kunigaikščio Vytauto privilegijuotų bajorų Orvydų, nėra. Gija nutrūksta ties vienu istorijos tarpsniu. P.Beniušienės senelis Jonas Orvidas atvyko į Salantus iš Šiaulių valsčiaus – krašto, kur ši giminė buvo plačiai išplitusi. Tuometinis Salantų klebonas Urbonavičius, taip pat atvykęs iš Šiaulių, pakvietė sumūryti naujos bažnyčios pamatus. O P.Beniušienės senelė Kazimiera buvo paskirta bažnyčios buhaltere, - ji išmokėdavo darbininkams algas. „Mūsų seneliai Salantuose, Žemaitės gatvėje, įsigijo namą ir nusipirko 16 ha žemės sklypą atokiau nuo miestelio. Mano tėvui Kazimierui tuomet tebuvo vieneri metai, - apie tai, kaip Orvidai įleido šaknis į Salantų žemę, pasakojo P.Beniušienė. - Senelis mirdamas padalijo žemę sūnui Kazimierui bei dukteriai Adelei. Mano motina Morta, kuriai jau 94-eri, atsikraustė į šias žemes po karo. Salantų bažnyčioje tėvai ir susituokė“. P.Beniušienė tvirtino, jog pagal bažnyčioje išlikusius tėvų santuokos metrikus tikroji jų giminės pavardė turi būti rašoma Orvidai, o ne Orvydai. Į akmenį – kaip į stebuklą „Mūsų sodyba buvo kitoniška. Žmonės žinojo: ką čia atveši, tą priims. Tėvas su Vilium mąstė ir įteigė visai šeimai, kad akmenys yra didžiausias gamtos stebuklas. Žmonės jį skaldo, paverčia materialiu daiktu. O jiedu turėjo norą parodyti natūralų akmens grožį. Jei akmuo įskilęs, nebetinkamas, sugalvodavo, kur jį sodyboje padėti, kad atsiskleistų natūralus grožis, - sodybos kūrimo metą prisiminė sodybos šeimininkė. – Jiems buvo gaila ir žūvančių medžių, kuriuos melioracija darkė be gailesčio“. Jos brolį Vilių žmonės vadino įvairiai: kvaileliu, keistuoliu, mistiku, sektantu. Jis buvo davęs ir vienuolio pranciškono įžadus, bet vienuolyne gyventi nenorėjo. Pas jį į sodybą rinkdavosi žmonės, nepritampantys prie tuometinės santvarkos, turintys asmeninio gyvenimo problemų ar besiginantys nuo priklausomybių, įvairūs atklydėliai. „Puolė visaip: liepė griauti, naikinti šventųjų skulptūras. Bet tai buvo privati tėvo sodyba: jis valdžios vyrams, saugumiečiams sakydavo – ar aš savo žemėje negaliu daryti, ką noriu. O Vilius įsilįsdavo į kokį urvą ir pratūnodavo, kol ugnis aprims“, - prisiminė P.Beniušienė. Mirė V.Orvidas staiga ir netikėtai, 1992 m. vasaros pabaigoje, palikęs unikalų kūrinį – sodybą. Liko ir begalė jo darbų bei sumanymų. Jis tikėjo, kad žmogus toje erdvėje kurs ir kurdamas skleis gerą energiją, verčiančią žmogų atgauti sielos ramybę. Tęsia Viliaus darbus „Po Viliaus mirties likome mes, keturios seserys, ir brolis Jonas. Kažkam reikėjo ryžtis imtis veiklos, kad sodyba nepražūtų. Brolis nenorėjo, ėmėmės mudu su Liudviku“, - sakė P.Beniušienė. Svarbiausia, anot jos, ištempti kūrinių gyvasties laiką: impregnuoti medžio skulptūras, kad nepūtų, nuo sąnašų apvalyti akmenis, iškuopti sodyboje susikaupusį šlamštą, apgenėti augalus. Sodybą reikėjo įforminti: iš pradžių čia buvo įsteigta viešoji įstaiga. O prieš 5 metus įkurta kaimo turizmo sodyba. Joje pastatyti: du rąstiniai vasaros tipo ir svečių namai, dabar vyksta arbatinės statyba. „Sodyba pripažinta paveldo objektu: negalima griauti ar pakeisti to, kas sukurta Viliaus. Bet išsilaikome tik iš savo lėšų, todėl už sodybos lankymą imamas simbolinis mokestis. Kretingos savivaldybė skyrė 5 tūkst. litų žvyru išpilti 1 km kelią nuo plento“, - teigė P.Beniušienė. Pernai sodyboje apsilankė 8 tūkst. turistų. Neseniai Orvidų palikuonės, fotomenininkės Palmyros Beniušytės - P.ir L.Beniušių dukters – parengtas lankstinukas apie šią lankytiną vietą.
|
|
