Atskleidė tragiškiausią XX a. Lietuvos istorijos puslapį

Stanislovas Burba gausiai auditorijai priminė sovietų nusikaltimus lietuvių tautai, pokario partizanų pastangas kovoje už Lietuvos laisvę.

Darbėnų miestelis garsus veikliais žmonėmis, kurie puoselėja etnokultūrinį ir istorinį paveldą.

Vieni jų – Daiva ir Arūnas Dudėnai, kurie, surinkę ne vieną tautinio paveldo rinkinį, įkūrė amatų centrą-muziejų „Tekstilės kelias“. Gyvąja nacionaline vertybe vadinama mokytoja Justina Vaičikauskienė, kuri, dirbdama Darbėnų gimnazijoje, ugdytinių širdyse skiepijo meilę prigimtinei kalbai. Žemaitiškas žodis jos iniciatyva skambėjo ir už mokyklos ribų vykstančiuose renginiuose. O ir dabar, gyvendama Kaune, nepamiršta Darbėnų, palaiko glaudų ryšį su bendradarbiais, miestelio bendruomene. Į Darbėnų žemę tvirtai įaugęs ir Tautvydas Rudys, atvykęs iš Vilniaus krašto. Jis Žemaitijoje puoselėja seną odininko amatą. O Stanislovas Burba bene geriausiai žino Darbėnų krašto gyventojų indėlį kovoje dėl lietuvių tautos valstybingumo ir nepriklausomybės. Ir ne tik žino, bet ir žadina patriotinį aktyvumą, skatina domėtis savo krašto istorija. Be šių žmonių, žinoma, yra ir daugiau nusipelniusių dėmesio. Todėl Kretingos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Darbėnų filialo bibliotekos darbuotojos ėmėsi iniciatyvos – parengė projektą „Meilė istorijai jungia kartas“, kurio tikslas – paviešinti šviesiausių žmonių veiklą, kad jų meilė ir pagarba tėvynės paveldui ir kitų širdyse uždegtų norą domėtis istorine praeitimi ir kultūra.

Projektas – tęstinis, jis bus įprasmintas ne vienu renginiu. Pirmasis žingsnis – popietė „Kai idėjos tampa istorijos dalimi“. Ją vedė bibliotekininkė Danutė Paulikienė. Ji pristatė renginio svečius: Darbėnų seniūną Alvydą Poškį, Darbėnų gimnazijos direktorę Sonatą Litvinienę, Kretingos kultūros centro Darbėnų skyriaus vedėją Artūrą Jušką, Palangos šaulių rinktinės 306-osios kuopos vadą Adolfa Sendrauską, kuopos narį darbėniškį Karolį Galdiką ir Kretingos šaulių rinktinės 305-osios kuopos jaunuosius šaulius.

Iškilmių pradžia paskirta Stanislovui Burbai, ką tik atšventusiam jubiliejinę sukaktį. Ta proga prisimintas jo gimimas, veikla ir darbai. Biografinį puslapį iš jo gyvenimo knygos atvertė bibliotekininkė Jurgita Anužienė. Pasak jos, S. Burba – didelis ir taurus žmogus. Jo rūpesčiu monumentalūs kryžiai ir atminimo plokštės iškilo Darbalių–Nausėdų (1995 m.) ir Žalimų (1998 m.) miškuose, Grūšlaukės bažnyčios šventoriuje (1999 m., visų trijų kryžių autorius Adolfas Kontrimas), o 2005 m. Darbėnuose buvo pastatytas paminklas Žemaičių apygardos Kardo rinktinei atminti (skulptorius Gintautas Jonkus). 1998 m. vasario 16 d. S. Burba atidarė Rezistencijos ekspoziciją ir ją dovanojo Darbėnų vidurinei mokyklai, kuriai tuo metu vadovavo Kazys Anužis. Įsteigus Rezistencijos muziejų, ne vienerius metus buvo ir jo vadovas. 2010 m. renovavus mokyklą, atnaujinta ir praplėsta ekspozicija. Muziejus ir šiandien neužmirštas. Jame vedamos pilietinio ugdymo pamokos, pasakojama apie kovas, kurios vyko mūsų krašte, prisimenama 1940–1990 m. okupacijų rezistentai ir disidentai. Daug žinių pateikiama apie Žemaičių apygardos Kardo rinktinę, 1944–1965 m. žuvusius Kretingos krašto kovotojus už Lietuvos laisvę, lankytinas Nepriklausomybės kovų dalyvių atminimo vietas. Ne veltui S. Burbos veiklą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga įvertino III laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. Žodinę informacinę medžiagą taikliai pagilino vaizdo juosta, kuri žiūrovus vedžiojo po S. Burbos gimtinę – Kiaupiškes, grožėjomės pasilypėjusia ant kalvos didinga senoviška sodyba, kurios kieme ir dabar tebešlamena plačiašakiai šimtamečiai klevai, pasidžiaugėme darbščiais tėvais Barbora ir Pranciškumi Burbomis, kurie savo aštuonioms atžaloms – 6 sūnums ir 2 dukterims – įskiepijo ne tik pareigą ir atsakomybę, bet ir meilę Dievui.

Uždegus atminimo žvakes prie stendo „Amžinoji šviesa tešviečia Kardo rinktinės partizanams, žuvusiems už Lietuvą“, mūsų širdyse istorinę atmintį gaivino ir žadino pats S. Burba. Pasak jo, Lietuvos istorija – tai nuolatinė kova dėl jos vardo išsaugojimo pasaulio žemėlapyje. Sovietinė okupacija ir šiurpūs nusikaltimai – tai pagrindinė mintis, kuri dominavo pranešėjo kalboje. Dar okupacijos pradžioje uždraustos nekomunistinės partijos, organizacijos. Įvesta spaudos cenzūra, švietimas ir kultūra telkiami komunizmui šlovinti, suvaržyta Bažnyčios veikla. Masiškai atleidžiami senieji valdininkai, į jų vietą paskiriami, kad ir nemokyti, komunistai. Pradėta naikinti privati nuosavybė. Vykdoma nacionalizacija. Iš gyventojų atimami namai, butai, automobiliai... Valstiečiams sukiršinti įvykdyta žemės reforma – iš pasiturinčiųjį atimta žemė perduota bežemiams ir mažažemiams. Nuo pat okupacijos pradžios vykdomi žmonių trėmimai. Nelaimingieji be teismo buvo sodinami į kalėjimus, išvežami į Sovietų Sąjungos gilumą, uždaromi lageriuose. Akcentuota, kad žiauriausi ir sunkiausi buvo pirmieji trėmimai 1941 birželio 14 d. Ne tik vyrai, bet ir moterys su mažais vaikais buvo apšaukti pikčiausiais „liaudies priešais“. Stotyse suaugusius vyrus atskirdavo nuo šeimų ir su sustiprinta apsauga gabendavo į priverčiamųjų darbų stovyklas. Riedėjo į šiaurę mirties traukiniai. Ypač daug dėmesio skirta tam istorijos tarpsniui, kai po Antrojo pasaulinio karo Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, buvo prievarta grąžintos „į sovietinių tautų šeimą“, kur svarbiausias okupacinio režimo ramstis ir teroro vykdytojas buvo aklai Maskvos valdžios nurodymus vykdantis VKP (b) padalinys – Lietuvos komunistų partija.

Popietėje dalyvavo ir jaunesnioji šaulių karta.

Iki širdies gelmių sukrėtė pasakojimai, kaip mūsų krašte buvo vykdomas dvasinis genocidas: slopinama tautinė ir religinė žmonių savimonė, naikinamos per amžius lietuvių tautos puoselėtos lietuvių tautos dvasinės vertybės, skiepijamas bolševikiškas nepakantumas žmogiškosioms vertybėms. Buvo siekiama iš žmonių atminties ištrinti bet kokį prisiminimą apie nepriklausomą Lietuvą. Tuo tikslu buvo sunaikinta beveik visa tarpukario Lietuvos respublikos spauda, knygos, masiškai griaunami paminklai... Vietoj jų – pastatomi nauji, demonstruojantys socializmo pergalę. Siekdama palaužti lietuvių tautą, sovietų valdžia vėl griebėsi masinio gyventojų trėmimo. Deportacija truko beveik 10 metų. Prie jos daug prisidėjo kolaborantai, kurių didžiausias rūpestis buvo organizuoti tremtinių apiplėšimus ir pasisavinti jų turtą. Tremtiniai buvo vežami prekiniuose ir gyvuliniuose vagonuose. Prigrūstuose „kalėjimuose ant ratų“ nebuvo net būtiniausių higienos ir sanitarijos sąlygų, po kelias dienas tremtiniai negaudavo maisto. Todėl dažniausiai kūdikiai ir senoliai, neištvėrę ilgos ir sunkios kelionės, mirdavo nepasiekę trėmimo vietos. O tie, kurie atsidūrė svetimam krašte, buvo paversti vergais.

Kalbėdamas apie Lietuvos partizaninį karą, nepamiršo ir ryšininkų, kurie talkino jiems: perdavė informaciją, pagal galimybes aprūpindavo maisto produktais... Akcentuotas žvėriškas stribų elgesys. Siekdami įbauginti visuomenę, tautos išgamos tyčiojosi iš lavonų, spardydavo juos, artimiesiems neleisdavo palaidoti. Slapta kūnus sumesdavo į apleistus šulinius, žvyrduobes...

S. Burba priminė, kaip Darbėnų, Vaineikių, Grūšlaukės miškuose kūrėsi partizanų grupės, kaip jos veikė, kokį vaidmenį atliko Žemaičių apygardos partizanų karinis junginys – Kardo rinktinė. Sukrėtė kraupi išdavikiška istorija, kurią partizanai patyrė 1950 m. birželio 3 d. Ganyklėlių miške ties Darbalių ir Nausėdų kaimo riba. Čia buvo apsupta partizanų grupė. Kautynių metu žuvo rinktinės vadas Juozas Paulauskas-Dalius-Bočius, štabo viršininkas Kazimieras Martinkus-Saga, ryšininkė Leonora Viluckaitė-Širšynė ir kt.

S. Burba visiems palinkėjo saugoti ir branginti tėvynės istoriją, kuri įkvėpė ir įkvepia prasmingiems darbams. Palangos šaulių rinktinės 306-osios kuopos vadas A. Sendrauskas ir darbėniškis šaulys K. Galdikas pakvietė išlikti tvirtiems ir stipriems, branginti Lietuvos nepriklausomybę. Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė priminė Rezistencijos muziejaus atsiradimą, šių eilučių autorius eiliuotu poetiniu tekstu atskleidė tragišką to laikmečio istoriją.

Tautos pasipriešinimo istoriją praturtino ir spaudinių paroda „Laisvės kovų aidai“.

Džiugu, kad popietėje dalyvavo ir jaunesnioji šaulių karta, kuri pagilino žinias apie partizanų kovas dėl Lietuvos laisvės.

Juozas MAKSVYTIS

Pedagogas