Ilgametis žaidėjas atsisveikino su komanda

“Prisipažįstu – pajutau jaudulį, įėjęs į salę”, - per pirmąsias “Kretingos” rungtynes namuose sakė šios komandos ilgametis žaidėjas Darius Anužis, deja, į aikštę su komanda jau nebeišbėgęs nuo pat sezono pradžios. Pagerbdami savo kolegą, “Kretingos” vyrai Dariui spaudė ranką, trisdešimt penkerių metų krepšininkui linkėdami gerų startų sporto veteranų varžybose.

Ilgamečiui Kretingos vyrų krepšinio rinktinės nariui Dariui Anužiui vyrišką komandinę draugystę primins kamuolys su žaidėjų autografais.

- Kažkoks keistas jausmas. Keistai jaučiausi pirmas dvi savaites, kai nebereikia eiti į treniruotes, vykti į varžybas. Dabar jau pradedu apsiprasti su mintimi, kad man pakaks rajoninio lygio varžybų. Teko sau pripažinti, kad aikštėje pavyti jaunimą darėsi vis sunkiau. Be to, sau lyg ir buvau pažadėjęs, jog rajono rinktinėje žaisiu iki trisdešimt penkerių. Pažadą ištesėjau ir komandoje nebeužsibuvau.

- Kiek metų buvote komandos narys, kiek metų atidavėte krepšiniui?

- Iš esmės, krepšinį žaidžiu nuo ketvirtos klasės. Rajono garbę kartu su krepšinio komandomis gyniau nuo 1988 metų. Tuomet buvau “Akmenos”, “Laisvės” komandų žaidėjas. Už Kretingos “Kretingą” žaidžiau nuo 1992 m. Tiesa, buvo sezono ar pusantro pertrauka, kai apsigyvenau Klaipėdoje. Bet po to vėl sugrįžau.

- Kokioje pozicijoje žaidėte, ir kas, galvojate, Jus pakeis?

- Buvau atakuojantis gynėjas. Kas pakeis? Gal Andrius Šiaulys, gal Remigijus Turskis ar Marius Jurkus. Yra kam pakeisti – visi komandos vyrai žaidžia gerai.

- O ko, Jūsų nuomone, reiktų komandai, kad ji žaistų dar geriau?

- Tereikia noro žaisti. Tikro noro. Tuomet ir pergalių būtų daugiau. Išbėgus į aikštę, pasitaiko visko: atrodo, noro žaisti ir siekti pergalės yra, bet jis ima ir aikštėje neatsiskleidžia.

- Ar yra buvę konfliktų su komandos nariais. O kuriozų aikštėje ar yra tekę patirti?

- Kokie ten nesutarimai. Na, nebent aikštėje, kai nervai suimdavo, apsižodžiuodavome. Ko gi čia pyksies? Nėra dėl ko. Juolab, kad visi – nedidelio miesto žmonės, vienas šalia kito gyvename. Jau vien dėl to negalima pyktis. O dėl kuriozų. Kažko ypatingo nėra nutikę. Atsimenu tik kaip Radviliškyje labai stipriai atsitrenkiau į sieną, o Naujojoje Akmenėje vienas žaidėjas ypač stipriai su keliu buvo sumušęs kojos raumenį. Tuomet tris mėnesius jaučiau to susidūrimo pasekmes. Apie smulkias traumas nėra ko ir kalbėti – jų visiems pasitaiko.

- Ko atsisveikinimo proga palinkėtume savo buvusiai komandai?

- Be abejo, - gerų rezultatų. Bet svarbiausia – kad komanda išliktų.

• Rašyti komentarą (1)