Pajūrio naujienos
Help
2021 Rugsėjis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną17°C debesuotumas 11 %
Naktį6°C debesuotumas 50 %
Apklausa

Ar padėtumėte nelegaliems migrantams, kad gerėtų jų gyvenimo sąlygos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Ar Dvaro parko ąžuolai mena Joną Karolį Chodkevičių

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2021-09-24
Kretingos dvaro parke, pasak muziejininkės Jurgitos Tertelienės, didiko Jono Karolio Chodkevičiaus laikus, tikėtina, mena šie ąžuolai: (iš kairės) senasis išdegęs, dramblio koją primenantis ir arčiau rūmų vešintis.

Atgal į Lietuvos dailės muziejų iškeliavo visą vasarą Kretingos dvaro parko teritorijoje eksponuota garsaus karvedžio ir Kretingos miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus palapinė. Vieta jai buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes šalia auga patys seniausi dvaro parko ąžuolai, labai tikėtina, menantys ir paties J.K. Chodkevičiaus laikus.

Senoliui – per 400 metų

Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė patikino, kad Kretingos dvaro parke, kuris yra vienas seniausių Lietuvoje išlikusių XVI–XVIII a. dvaro parkų, prie rūmų tebeošia trys labai seni įspūdingų matmenų ąžuolai.

„Kuris šių galiūnų čia pasodintas seniausiai ir yra matęs daugiausiai dvariškių, galbūt jų paslapčių ar meilės istorijų girdėjęs“, – pasakojimo pradžioje, vedžiodama tarp vienas šalia kito augančių ąžuolų, intrigavo J. Tertelienė.

Jos žodžiais, pirmąjį – 21 m aukščio ir 1,96 m skersmens, augantį priešais rūmus, muziejaus darbuotojai nuo seno vadina „Senuoju dvaro ąžuolu“. Antrasis auga prie pat tako į rūmus: šio aukštis – 25 m, skersmuo – 1,70 m, dėl įspūdingų šaknų ir kamieno, primenančių masyvią dramblio koją, jis taip ir pavadintas – „Dramblio koja“.

Trečiasis auga netoli laiptų, vedančių tvenkinio ir lopšelio-darželio „Eglutė“ link, jo aukštis – 25 m, skersmuo – 1,88 m. Tačiau šis ąžuolas ligi šiol vardo neturi. Arboristų manymu, šis ąžuolas ir yra seniausias, – jam turėtų būti per 400 metų.


Bites ant Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos stogo apžiūrint: (iš kairės) Simona Balčiūnienė, Kęstutis Trakšelys ir Simona Mikelkevičienė.

Bendradarbiaudama su Aplinkos ministerija ir miesto bitininkų urbanbee.lt komanda, Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija ant mokyklos stogo įkurdino dvi bičių šeimas. „Vienintelis iššūkis, su kuriuo susidūrėme – kad turėjome surasti, kas prižiūrės bites, nes projekto sumanytojai nebūtų turėję galimybių važinėti iš sostinės šiam darbui atlikti“, – teigė gimnazijos ūkio dalies vedėja Simona Mikelkevičienė, kuri, turėdama bitininkavimo patirties, ir ėmėsi bičių ant stogo priežiūros.

Žaliosios idėjos – darnaus vystymosi link

Pagal Aplinkos ministerijos vykdomą projektą, šalyje ant stogų bus apgyvendintos 25-ios bičių šeimos. Po dvi šeimas, be Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos Kretingoje, bitės įkurdintos Vingio parke Vilniuje ir ant Prezidentūros stogo.

„Mūsų gimnazija nepatyrė jokių papildomų išlaidų, – kad projekto sumanytojai viskuo pasirūpino patys, tvirtino Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos direktorius Kęstutis Trakšelys, kuris akcentavo dar vieną gamtosauginės krypties projektą – saulės elektrinės statybą – ant mokyklos stogo. – Esame nuolatiniai renginių, projektų, vadinamųjų žaliųjų iniciatyvų dalyviai – skleisdami ekologines idėjas, siekiame ugdyti sąmoningus ir gamtą, aplinką, kurioje gyvenam, tausojančius mokinius.“

Bitės ant gimnazijos stogo apgyvendintos mediniuose daugiaaukščiuose Dadano tipo 17-os rėmų aviliuose, projekto vykdytojai pasirūpino dar trimis korpusais, meduviniais rėmais. Žiemoti bitės liko ant 8 rėmų, gausias šeimas S. Mikelkevičienė pasirengusi dar gydyti nuo varozės erkių. Jos pastebėjimu, bitėms ant stogo – šilčiau, jas čia mažiau kamuos drėgmė, ligos, o vabzdžių ir žmonių keliai tikrai nesusikirs. Su nekantrumu bus laukiama ir pavasario. „Aplink mokyklą – miesto parkas, individualūs namai ir sodai. Manau, kad bitėms tikrai netrūks maisto ir natūralių ganyklų“, – vylėsi S. Mikelkevičienė, kurios žiniomis, miesto bitininkystė sėkmingai plėtojama ir kitose šalyse, o gautas medaus derlius stebina ir patyrusius bitininkus: iš miesto augalų surinktas medus ir labai skirtingas ir, tyrimų duomenimis, pakankamai švarus ir sveikas.

Iškilus neaiškumams, urbanbee.lt bitininkai yra pasirengę konsultuoti, patarti, jie taip pat gimnazijos mokiniams ir mokytojams skaitys paskaitas apie bičių gyvenimą, jų priežiūrą.

„Mūsų įsipareigojimai numatyti iki 2023-iųjų metų, – paaiškino S. Mikelkevičienė. – Tačiau ir pasibaigus bendradarbiavimo terminui, projektą tęsime, nes turime minčių bites ne tik išsaugoti, bet ir jų padauginti.“


Nuo Zaštardų iki Gestautų

  • Žemė ir ūkis
  • 2021-09-24
Seniausias Zaštardų užusienio planas. Dešinėje – Zaštardai, kairėje – Prūsijos valdomi Lamsočiai ir Bajorai. Parengė Pranciškus Jodka, 1771 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Dešiniajame Akmenos upės krante esančioje Kretingos miesto dalyje seniau plytėjo Kretingos kaimas, kuris ribojosi su Karolštato-Kretingos miestu, Kurmaičiais, Kveciais ir Pryšmančiais, taip pat – su Prūsijos karalystės Bajorų ir Lamsočių kaimais.

Kaimo pietvakariniame pakraštyje, abipus Tenžės žemupio, pasienyje su Prūsija plytėjo bendro naudojimo ganyklos, įsiterpusios tarp Lamsočių, 1895 m. prijungtų prie Bajorų, ir Pryšmančių žemių. Jos buvo už valakais išmatuotų dirbamos žemės sklypų ribos ir naudotos viso kaimo galvijams ganyti, šienui šienauti. Tenžės kairiajame krante, slėnyje stūksojo didžiulė moreninė kalva, šiandien vadinama Saulyčio kalnu, kurios didesnioji dalis priklausė Kretingos kaimui, o pietinis galas – Prūsijos karalystei.

Jonui Karoliui Chodkevičiui įkūrus 1609 m. Karolštato (Kretingos) miestą ir jam perdavus iki tol kairiajame Akmenos krante buvusias Kretingos kaimo žemes, stokodami ariamų sklypų jau XVII a. valstiečiai pradėjo įdirbti žemdirbystei tinkamą prie Tenžės buvusių ganyklų žemę, ganyti ir šienauti palikdami tik slėnio pievas. Plėšininėje žemėje XVIII a. įsikūrė kaimui priklausantis užusienis, pagal pirmųjų naujakurių pavardę pavadintas Zaštardais. Jam priklausė 175 margai, t. y. 124,25 ha, dirbamos, pievų, ganyklų ir miško žemės, kurią 1771 m. iš Kretingos dvaro nuomojosi žemdirbių Motiejaus Zaštardo, Juozapo Zaštardo ir Antano Bertašiaus šeimos. Naujakuriai buvo atleisti nuo prievolių ir mokesčių dvarui, išskyrus činšo mokestį už žemę.


Seniausias Nasrėnų gyvenvietės planas. Ištrauka iš 1808 m. Platelių grafystės žemių žemėlapio. Dešinėje pažymėtas Nasrėnų užusienis, vėliau pavadintas Tinteliais. Telšių Žemaičių muziejus „Alka“

Tinteliai (žemaitiškai Tėntelē) – istorinėje Nasrėnų kaimo žemėje išaugusi gyvenvietė. Ji įsikūrusi 401,64 ha plote, kuris rytuose remiasi į Salanto upę, vakaruose – į Vaineikių miškų masyvą, šiaurėje ribojasi su Nasrėnų, o pietuose – su Kūlupėnų žemėmis.

Archyviniai duomenys liudija, kad Tintelių priešistorė glaudžiai susijusi su Nasrėnų kaimu, kuris XVI–XVIII a. priklausė valstybiniam Platelių dvarui. Per Valakų reformą apie 1585 m. nustačius kaimų ribas, Nasrėnų kaimynais tapo Klausgalvų, Kūlsodžio, Kūlupėnų ir Žalimų kaimai. Laikui bėgant į pietus nuo Nasrėnų gyvenvietės abipus Salantų–Kretingos vieškelio XVII–XVIII a. susiformavo kupetinio kaimo tipo nausėdija, kuri buvo laikoma Nasrėnų užusieniu, t. y. už valakais išmatuotos dirbamos žemės ribų išaugusia gyvenviete. 1750 m. duomenimis, joje stovėjo beveik pusė Nasrėnams priklausančių sodybų, t. y. pačiame kaime buvo 13, o užusienyje – 12 katalikų kiemų.

Nasrėnų kaimas 1797 m. atiteko iš Prancūzijos atsikėlusiam naujajam Platelių dvarininkui Marijonui Gabrieliui Florentui Augustui de Šuazeliui-Gufjė, kuris šią valdą perleido vyriausiajam sūnui, Rusijos imperijos karininkui Antuanui Liudvikui Oktavijui de Šuazeliui-Gufjė. Perėmimo metu 1808 m. sudarytame žemėlapyje matome į pietus nuo Nasrėnų gyvenvietės, paribyje su Kūlupėnų kaimo žeme, abipus Salantų–Kretingos kelio pažymėtą 6 sodybų užusienį, kuriam priklausančią dirbamą žemę pusiau dalino į vakarus nuo Kūlupio upelio plytėjusios mišku apaugusios bendrosios ganyklos. Dar beveik antra tiek sodybų buvo išsibarstę vienkiemiais į vakarus nuo užusienio augusiame miške.


Miestą „puola“ balandžiai, varnos ir lapės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2021-08-27
Varnos labiausiai veisiasi miesto parkuose, kur jų lizdus leidžiamu laiku naikina komunalininkai.

Kretingiškiai piktinasi dėl miestą, jų žodžiais, pulkais okupavusių paukščių – varnų, kirų, balandžių, kurie dergia šaligatvius, kranksi ir klykia neleisdami miegoti, niokoja kapavietes senosiose miesto kapinėse. Skaitytojai siūlo įvairius būdus, kaip reikėtų atsikratyti paukščių – naudoti baidančias garsines patrankas, viršum daugiabučių stogų įrengti smaigus.

„Atėjusi prie artimųjų kapų, iš pradžių galvodavau, kad koks piktavalis jas nuniokojo: išvartytos ir išmėtytos žvakidės, prinešta šakų. O po to, išsikalbėjusi su pažįstama, sužinojau, kad čia – varnų darbas. Ogi pasirodo, jos apverčia žvakides ir išlesa užsilikusį neišdegusį parafiną“, – guodėsi skaitytoja Dalia P.

Rasa C. piktinosi, kad, nespėjus renovuoti Vilniaus gatvės, šaligatviai ties „Grifo“ parduotuve jau nudergti balandžių, ir siūlo jais atsikratyti, viršum stogo įrengiant smaigus, kaip ji yra mačiusi užsienyje.

Tačiau Kretingos rajono aplinkosaugininkas Ričardas Kašėta patikino tikrai žinąs, kad Venecijoje, kur balandžių apstu – be jų nebeįsivaizduojamas šio miesto veidas, ir kur šie paukščiai taip suįžūlėjo, kad net vagia maistą iš praeivių, – viršum Šv. Morkaus katedros įrengti smaigai, kad balandžiai netūptų ir nedergtų šventovės. Bet tai nereiškia, kad balandžiai išsidangino iš miesto – jie dar labiau nutupia aikštę, laukdami lesalo iš miesto svečių. „Žinau, kad dėl tų smaigų buvo ažiotažas – sukilo gyvūnų saugotojai, reikalaudami juos nuimti. Kaip užsibaigė šis protestas, nežinau“, – kalbėjo R. Kašėta.

Jo manymu, tokiai situacijai galima pritaikyti posakį, kad lazda turi du galus: iš vienos pusės – palaikant gyvūnų globos organizacijas, paukščiai saugomi, o iš kitos – nekontroliuojant nebesuvaldomas jų populiacijos plitimas. Gyvenamosiose vietose paukščiai jau seniai nebešaudomi, tik naikinami jų lizdai ir kiaušiniai.


Demontuojant užtvanką, ketino iškelti užsilikusias žuvis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2021-08-27

Šilutės bendrovė „Kavesta“ pradėjo Salanto miesto užtvankos demontavimo darbus: iš pradžių buvo išleistas vanduo į Salanto žemupį, Minijos link išplukdant žuvis. Tačiau masyvioms žuvims užsilikus nusekusiame tvenkinyje, užvakar, gaudant tinklu ir patalpinant į specialias talpyklas su deguonimi, buvo ketinta jas perkelti į Salanto upės žemesniąją dalį. Atvykus žuvininkystės bei Klaipėdos gyvosios gamtos inspekcijos specialistams, paaiškėjo, kad po liūčių pakilus vandeniui, žuvys išplaukė pačios.


Turizmo sezonui įsibėgėjus

  • Žemė ir ūkis
  • 2021-07-23

Kad kelionė nenuviltų, kad ji būtų sėkminga, turtinga įspūdžių ir sklandi, ją būtina suplanuoti. Kaip tai padaryti, patarė Klaipėdos valstybinės kolegijos Verslo administravimo katedros vedėja, Turizmo verslo studijų programos pirmininkė Jurgita Kasparienė.


Seniausias kaimo žemėlapis, kurį 1771 m. parengė matininkas Pranciškus Jodka. Ištrauka iš Kretingos grafystės žemėlapio, saugomo Lietuvos valstybės istorijos archyve

Pradžią liudija akmeninis kirvis

Žadeikių kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1566 metų. Tačiau jame rastas akmeninis kirvis su skyle kotui liudija, kad pirmieji gyventojai čia, Minijos ir Palties pakrantėse, ėmė kurtis II tūkst. antroje pusėje ar I tūkstantmetyje prieš Kristų.

Pats kaimas pradėjo formuotis XVI amžiuje Kretingos dvarui priklausančioje žemėje, greta Kartenos miestelio. Jo vardas kilo nuo pirmojo naujakurio Žadeikio vaikų ir vaikaičių – Žadeikaičių pavardės. Todėl XVI–XVII a. kaimas vadintas Žadeikaičiais, o nuo XVIII a. – Žadeikiais.

Pravedus Valakų reformą, 1566 m. Žadeikaičiams priklausė per 962 ha žemės, kuri tęsėsi nuo Aukštkalvių miško į pietus iki pat Minijos upės, rytuose ribojosi su Kartenos miesteliu, o vakaruose – su Rubulių kaimu. Šiaurėje ir rytuose plytėjo pelkės, pietuose Minijos slėnyje driekėsi šienaujamos pievos ir ganyklos, o likusi žemė – 684 ha – buvo ariama. Ją iš dvaro nuomojosi 33 žemdirbių šeimos.

Priešistorinis akmens kirvis, rastas kaimo laukuose. Fot. Antanas Lūža, 2003 m.

XVI a. trečiajame ketvirtyje kaime praūžė maras, į kapus nusinešęs apie pusę gyventojų. Todėl 1572 m. trečdalis dirbamos žemės laukų stovėjo tušti, o kitus dirbo 21 žemdirbių šeima. Kaimui atsigavus, prie Minijos išaugo Žadeikaičių užusienis, t. y. naujakurių vienkiemis.

Mirusius artimuosius kaimiečiai laidojo ganyklose, Minijos slėnio kalvelėje prie senojo Kartenos–Kretingos kelio. Čia 1993 m. buvo aptiktas griautinis kapas su 2 monetomis – Žygimanto Augusto (valdė 1544–1572 m.) pusgrašiais. Kaimą alinant maro ir kitų ligų epidemijoms, arčiau gyvenvietės Palties kairiajame krante buvo įrengtos naujos kapinės. Abejos jos naudotos iki XVIII a. pabaigos, kai valdžia sanitariniais sumetimais uždraudė jose laidoti, liepdama mirusiuosius vežti į naujai įrengtas parapines kapines. Tokiu būdu iki XX a. pradžios kapinaitėse retsykiais amžinybėn buvo išlydimi tik savižudžiai, nekrikštai, skenduoliai, nuo epideminių ligų mirę vaikai ir seneliai.

XVIII a. kaimo ribos prasiplėtė, todėl 1771 m. Žadeikiams priklausė 1 004,86 ha žemės, kurią nuomojosi 37 valstiečiai. Žadeikaičių užusienio prie Minijos jau nebebuvo, tačiau šiaurės vakarinėje žemių dalyje, pamiškėje, kūrėsi kitas užusienis.


Vydmantiškės karvės – lietuviškoje tundroje

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2021-07-23

Tundrą primenančiu kraštovaizdžiu išsiskiriančiame Šauklių riedulyne nuo praėjusio pirmadienio ganosi 20 vydmantiškės ūkininkės Dalios Vaičelienės limuzinų veislės karvių. Jos čia karaliaus iki vėlyvo rudens.


Rekordinio javų derliaus prognozės bliūkšta?

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2021-07-23
UAB „Agrorodeo“ generalinis direktorius Robertas Lapinskas

„Agrorodeo“ aikštelėje Kretingoje pilami pirmieji naujo derliaus grūdai.

Viena didžiausių grūdų eksportuotojų Baltijos šalyse UAB „Agrorodeo“ vienintelė Lietuvoje grūdus superka be elevatorių, veža juos iš ūkių tiesiai į uostą arba priima specialiose aikštelėse, kurių šalyje turi 20. Į vieną jų Kretingoje šią savaitę ūkininkai jau pylė šiųmetinio derliaus žieminius miežius.

„Kiek atveš, tiek priimsime, uoste vietos turime, esame išsinuomavę sandėlius, iškart vežame uostan“, – apie užtikrintą nepertraukiamą grūdų realizacijos grandinę kalbėjo UAB „Agrorodeo“ generalinis direktorius, iš Kretingos kilęs Robertas Lapinskas. „Pajūrio naujienoms“ užsiminus apie prognozuotą rekordinį šių metų javų derlių Lietuvoje, R. Lapinskas taip optimistiškai nusiteikęs nebuvo, nes geras prognozes, anot jo, jaukia pirmosios žinios iš laukų. Pirmieji į lengvesnes žemes su kombainais išvažiavę ūkininkai nedžiūgavo – derlingumas pastebimai mažesnis negu pernai. Tą patį patvirtinę ir derlingesnėse, kaip antai, Kėdainių žemėse, pirmuosius grūdus iškūlę ūkininkai, konstatavę, kad šios vasaros kaitra dalį derliaus pražudė. Karštis smogė, kai kviečio grūdas tebebuvo pieninėje stadijoje, sudžiūvo, nespėjęs subręsti.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas