|
|
|
Vakarų LietuvaPer Atlantą ir idėjas: Jono Šliūpo gyvenimo kelias parodoje Niujorke
Vasario 16 d. Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) parodų salėje Niujorke (JAV) buvo atidaryta Jono Šliūpo gyvenimui skirta paroda, simboliškai įprasminusi Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Ekspozicija supažindino su J. Šliūpo veikla, idėjomis ir indėliu į lietuvybės puoselėjimą Lietuvoje ir išeivijoje. Paroda kvietė pažvelgti į jo asmenybę kaip į drąsų, principingą ir savo laiką pralenkusį visuomenės veikėją. „Idėja sukurti parodą apie J. Šliūpą turėjau nuo to laiko, kai tik tapau SLA nariu. Šis žmogus yra neįvertintas Lietuvos istorijoje. Jis per savo gyvenimą išjudino miegančius lietuvius tiek XIX amžiuje carinėje Lietuvoje, tiek pas mus Amerikoje. Jo veikla šviesti lietuvius ir atskirti juos nuo lenkų buvo didžiulė“, – sakė Susivienijimo lietuvių Amerikoje pirmininkas Danius Glinskis. J. Šliūpas per savo gyvenimą įkūrė daugybę draugijų, leido laikraščius, parašė švietėjiško pobūdžio knygų, surengė daugybę paskaitų įvairiomis temomis, siekdamas, kad paprastas lietuvis taptų savarankiškesnis ir prisiimtų atsakomybę už savo ateitį. Ideologiškai J. Šliūpas evoliucionavo nuo aršaus socialisto iki tautininko, o šiame kelyje aktyviai skleidė ir laisvamanybės idėjas. Pagrindinė parodos kompozicijos ašis – laiko linija, kuri prasideda nuo Simono Daukanto gimimo datos – J. Šliūpo požiūriu, vieno svarbiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų. Ant laiko linijos išdėstytos datos su pavadinimais, žyminčiais tuo metu herojaus gyvenime vykusius įvykius. Virš linijos pateikiama informacija su citatomis iš biografijos, o po ja – paties J. Šliūpo autentiški tų įvykių aprašymai. Visa tai buvo papildyta nuotraukomis, iliustruojančiomis minimus istorinius momentus. Parodoje pateikti žemėlapiai, atspindintys pagrindinius J. Šliūpo gyvenimo etapus: viename jų vaizduojama carinė Lietuva, antrame – Amerika, trečiame – gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje. Žemėlapiai sujungti virvelėmis, simbolizuojančiomis keliones per vandenynus – J. Šliūpas dešimt kartų kirto Atlanto vandenyną ir vieną kartą Ramųjį vandenyną. Parodoje atskirai pristatyta mėnraščio „Aušra“ svarba, taip pat išryškintas gyvenimo laikotarpis Palangoje. Lankytojams pateikti jo leisti laikraščiai, kurtos draugijos, parašytos ir išleistos knygos, o taip pat – J. Šliūpo giminės medis su paties autoriaus komentarais apie artimuosius. Upių vanduo kilo, bet pavojus mažėja
Paskutiniu metu daugelyje vietų Lietuvoje kilo vandens lygis. Ne išimtis – ir Kretingos rajono upės. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Prognozių ir perspėjimų skyriaus vyriausiosios specialistės Janinos Brastovickytės-Stankevič teigimu, vandens lygio kilimas prasidėjo paskutinėmis vasario mėnesio dienomis, vėliau vanduo pamažu tolygiai kilo. Kaip ir buvo prognozuota, aukščiausias vandens lygis stebėtas kovo 13–15 d. „Daugelyje upių sparčiausias vandens lygio kilimas fiksuotas po kovo 11 d. Panaši situacija stebėta ir Minijoje ties Kartena, Akmenoje–Danėje ties Kretinga bei Šventojoje ties Šventąja. Kovo 13 d. Akmenoje–Danėje ties Kretinga vandens lygiui per parą pakilus 57 cm buvo viršyta kritinio vandens lygio riba (320 cm). Tai yra riba, kai upė ima siekti krantus ir gali išsilieti žemiausiose vietose. Pasiekus šią reikšmę, mums tai yra indikatorius dar aktyviau stebėti situaciją ir vertinti galimus tolesnius pokyčius“, – „Vakarų Lietuvą“ patikino specialistė. Šiuo metu Kretingos rajone vandens lygis pamažu ima kristi, todėl didesnio pavojaus Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba nemato, ir stichinis vandens lygis neturėtų būti pasiektas.
Kriminalinė industrija internete: kaip socialiniuose tinkluose jus pasiekia sukčiai
„Internete ir socialiniuose tinkluose šiandien veikia ištisa kriminalinė industrija“, – sakė „Vakarų Lietuvos“ kalbinti ekspertai, kovojantys su nusikalstamumu skaitmeninėje erdvėje. Žmonių patiklumu, noru greitai praturtėti ar net įsimylėti naudojasi organizuotos grupuotės, kurios dažnai veikia kartu su jau seniai žinomomis telefoninių sukčių schemomis. Socialinių tinklų vartotojus mulkina ne tik sukčiai, bet ir melagienų skleidėjai. Dezinformacijos ekspertų vertinimu, Lietuvoje net apie ketvirtadalis „Facebook“ paskyrų gali būti netikros – vadinamieji botai. Tad kaip nepasiklysti socialinių tinklų realybėje ir atskirti tikras paskyras, komentarus ir reklamas nuo gudriai maskuojamų apgaulių? Milijonai apgaulingų reklamų Socialiniu tinklu „Facebook“ Lietuvoje naudojasi arti 70 proc. žmonių, kurie moka naudotis internetu. Maždaug trečdalis prisijungia vien dėl „Messenger“ programėlės. Tačiau daug vartotojų kasdien tiesiog naršo sraute, kur didžiulę dalį turinio sudaro reklamos. Reklama – pagrindinis šio amerikiečių soc. tinklo pajamų šaltinis. Skirtingai negu tradicinėje žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose reklamos dažniausiai talpinamos automatiškai per savitarnos sistemas. Dėl milžiniško jų kiekio tarp teisėtų skelbimų lengviau praslysta ir sukčių reklamos: žmonės viliojami lengvais pinigais, stebuklingais sveikatos produktais ar neva garantuotais laimėjimais. Vilniuje įsikūręs tarptautinis dezinformacijos tyrimų centras „Debunk.org“ tiria klaidinančios informacijos sklaidą, koordinuotas įtakos operacijas ir internetines apgaules skaitmeninėje erdvėje, įskaitant socialinius tinklus. Organizacija turi vadinamąjį patikimo pranešėjo statusą, todėl socialinių tinklų platformos jos pateiktus pranešimus apie neteisėtą turinį tikrina pirmiausia ir vertina kaip patikimus. Panašių organizacijų Europoje veikia kelios dešimtys. 2025 metais „Debunk“ bendrovei „Meta“, kuri valdo „Facebook“, pranešė apie 1 tūkst. 468 įtartinus reklamos atvejus. Po patikrinimo buvo pašalinti 26 tūkst. 255 puslapiai ir apie 5,9 milijono reklamų. Skaičiuojama, kad jos galėjo pasiekti net 2,34 milijardo peržiūrų visoje ES.
Palanga paskelbė tarptautinį meno galerijos architektūrinės idėjos konkursą
Palanga žengia dar vieną ambicingą žingsnį – paskelbtas tarptautinis meno galerijos pastato architektūrinio projekto idėjos konkursas. Naująją galeriją planuojama statyti išskirtinėje, istorinę aurą turinčioje vietoje – vadinamojoje Žiemos aikštėje Vytauto gatvės pabaigoje, šalia Birutės parko. Savivaldybė tikisi, kad konkurse dalyvausiantys architektai pasiūlys drąsius, inovatyvius ir tarptautinį lygį atitinkančius sprendimus – tikrus būsimosios galerijos architektūros šedevrus. Tokius, kad pastačius Palangoje galeriją, pastatas taptų lankytina vieta ne tik kaip meno erdvė, bet ir architektūros meno ikona. „Šiandien Palanga kryptingai siekia tapti ir jau tampa visus metus gyvuojančiu kurortu, kuris, mūsų manymu, gali būti ir aukštosios kultūros centras. Profesionalaus meno galerija yra svarbus postūmis judėti šia kryptimi, praturtinant miesto kultūrinį gyvenimą visais metų laikais. Naujoji erdvė skatins kultūrinį turizmą, pritrauks lankytojus, ieškančius turiningų patirčių, sudarys sąlygas rengti tarptautines parodas, edukacines programas, menininkų rezidencijas, konferencijas ir susitikimus su kūrėjais“, – sakė Palangos meras Šarūnas Vaitkus. Lietuviškų šaknų turintys meno mecenatai iš užsienio jau ne kartą yra išreiškę norą prisidėti prie Palangos kultūrinio gyvenimo – siūlyta atvežti ir eksponuoti pasaulinio lygio meno šedevrus. Tačiau iki šiol Palanga yra priversta atsisakyti tokių išskirtinių iniciatyvų, nes mieste nėra tarptautinius saugumo, klimato kontrolės ir eksponavimo reikalavimus atitinkančios galerijos ar kitos profesionalios erdvės. Tai reiškia ne tik prarastas parodas, bet ir praleistas galimybes miestui įsitvirtinti tarptautiniame kultūros žemėlapyje. Todėl dabar Palanga turi ambiciją tapti kultūros ir meno sostine prie Baltijos jūros. Naujoji galerija sudarys sąlygas priimti aukštos vertės meno kūrinius, plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą, keistis parodomis su kitų šalių modernaus ir šiuolaikio meno centrais, muziejais.
Nusikalstamumo situacija regione: yra ir kuo pasidžiaugti, ir kur pasitempti
Šalies policijos komisariatai visuomenei pristatė savo praėjusių metų veiklos rezultatus. „Vakarų Lietuva“ apžvelgė, kaip keitėsi kriminogeninė situacija per pastaruosius metus Klaipėdos, Kretingos, Mažeikių, Skuodo, Telšių, Plungės rajonuose ir Rietavo savivaldybėje. Bendra situacija šalyje Policijos pareigūno profesija – ypatinga, reikalaujanti ir drąsos, ir pasirengimo. Lietuvos policijos šūkis „Ginti, saugoti, padėti“ akcentuoja ir policijos misiją užtikrinti visuomenėje rimtį ir tvarką. Tačiau bėgant metams žmonių, kurie ryžtasi dirbti šį darbą, mažėja, dėl to Lietuvos policija kaip vieną pagrindinių nūdienos iššūkių įvardina pareigūnų stygių visuose šalies komisariatuose. Apklausos rodo, kad 89 proc. žmonių jaučiasi saugiai savo gyvenamojoje vietovėje, ir tai yra vienas geriausių rodiklių Europos Sąjungoje. Lietuvos policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas juokaudamas sakė, kad kiekvienas galim tuo įsitikinti atlikę vadinamąjį žoliapjovės testą – visai dienai palikti žoliapjovę nerakinamame kieme. Tikimybė grįžus vakare po darbo ją rasti toje pačioje vietoje yra gerokai didesnė negu prieš 10–15 metų. Bet komisaras nevadina to policijos nuopelnu. Pasak jo, tai kompleksinių sprendimų, augančio pragyvenimo lygio, visuomenės sąmoningėjimo rezultatas.
Kultūros ministrė: „Kultūrinė gyvybė regionuose tikrai egzistuoja – ji dažnai yra bendruomenes telkiantis pamatas“
Po kultūros bendruomenėje pernai rudenį įsiplieskusių aštrių protestų į kultūros ministrės postą paskirtos Vaidos Aleknavičienės ir jos komandos pagrindinis prioritetas buvo stabilizuoti ministerijos darbą, užtikrinti sklandų procesų veikimą ir priimti sprendimus, kurie leistų kultūros sektoriui judėti į priekį. Pirmasis etapas iš esmės priminė gaisrų gesinimą, tačiau ministrė tvirtino, kad jos tikslas – remiantis turima patirtimi ir įgytomis žiniomis sudaryti sąlygas kūrėjams kurti, o profesionalams – dirbti efektyviai ir skaidriai, taip užtikrinant viso kultūros sektoriaus darną. „Kultūra yra visur, ten, kur yra žmonės“, – atsakydama į „Vakarų Lietuvos“ klausimus akcentavo ministrė. Teko gesinti gaisrus – Jūsų pirmieji vadovavimo Kultūros ministerijai mėnesiai buvo kupini iššūkių. Kokie buvo patys svarbiausi darbai, kurių ėmėtės neatidėliojant? Ir apskritai, kiek dabar trunka Jūsų darbo diena? – Pirmuosius darbo mėnesius Kultūros ministerijoje pradėjome tikrai sudėtingomis sąlygomis – kitaip nei daugelis kitų ministerijų, mūsų startas sutapo su politinių sprendimų stoka ir sustojusiais procesais. Per valdžių kaitą nemažai svarbių darbų buvo tiesiog įstrigę, todėl pirmasis etapas iš esmės priminė gaisrų gesinimą. Pagrindinis prioritetas buvo stabilizuoti ministerijos darbą, užtikrinti sklandų procesų veikimą ir priimti sprendimus, kurie leistų kultūros sektoriui judėti į priekį. Lygiagrečiai daug dėmesio skyrėme dialogui su kultūros bendruomene – aktyviai susitikinėjome su organizacijomis, įstaigomis, kūrėjais ir kitais sektoriaus atstovais. Kiekvienas ateina su savo lūkesčiais, problemomis ar idėjomis, todėl mūsų pareiga – įsiklausyti ir ieškoti geriausių sprendimų. Tuo laikotarpiu vyko ir protestai, jautėsi didelė įtampa tiek politinėje padangėje, tiek visuomenėje. Todėl sąmoningai stengėmės būti kuo atviresni, dalyvauti susitikimuose, kalbėtis su žmonėmis ir ieškoti būdų, kaip tą įtampą mažinti bei grąžinti pasitikėjimą dialogu.
Palanga, kuri liko širdyje: Benjaminovičių šeimos istorija
Palangos žydų bendruomenė pasidalino jaudinančia istorija apie iš šio miesto kilusią žydų tautybės Benjaminovičių šeimą. Tai pasakojimas apie kasdienį gyvenimą pajūrio mieste, apie namus, darbą, bendruomeninius ryšius ir likimus, kuriuos dramatiškai pakeitė XX a. istorijos lūžiai. Benjaminovičių šeimos istorija atskleidžia ne tik vienos giminės patirtis, bet ir platesnį Palangos žydų bendruomenės paveikslą – žmones, kurie kūrė miesto ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, augino vaikus, puoselėjo tradicijas ir jautėsi neatsiejama miesto dalimi. Tai – pasakojimas apie tai, kas buvo prarasta, bet kartu ir apie pareigą prisiminti konkrečius žmones, jų vardus ir gyvenimus. Palangoje nuo XVII a. pradžios iki pat 1941 m. gyveno ne viena Benjaminovičių šeima. Vieni šių šeimų palikuonys – Mejeris (gim. 1950 m.), Simonas (gim. 1953 m.) ir Leiba (gim. 1956 m.) – šiandien gyvena Ašdodo mieste Izraelyje. Nepaisant geografinių atstumų, jie palaiko ryšį su Palangos žydų bendruomenės nariais, domisi savo šeimos šaknimis ir prisideda prie gyvo atminimo išsaugojimo. Šių trijų brolių tėvas Preidė Leizeris Benjaminovičius gimė 1922 m. rugpjūčio 21 d. Palangoje. Jis augo gausioje šeimoje – turėjo vyresnįjį brolį Mošę (1910–1982) ir tris seseris: Rahilę (1912–1977), Etą (~1916–2005) ir Libalę (1920–1941). Jų tėvai buvo Simonas Benjaminovičius (~1882–1941) ir Altė Odesaitė-Benjaminovičienė, Palangoje gerai žinomi bendruomenės nariai. Pasak Mejerio Benjaminovičiaus, kartu su šeima gyveno ir Simono Benjaminovičiaus tėvas Aba Benjaminovičius. Jis vertėsi krosnių dėjimo amatu – buvo meistras, kurio darbas buvo svarbus tiek šeimai išlaikyti, tiek vietos gyventojų kasdienybei. Po didžiojo Palangos gaisro 1938 m. gegužės 10 d. Benjaminovičių šeima nuomojo būstą pas žinomą palangiškį, gydytoją Liudą Vaineikį. Tėvo Preidės Leizerio vyriausias brolis Mošė Benjaminovičius dirbo brigadininku pas statybos inžinierių Meirą Gutmaną, jie statė Palangos mokyklą Kretingos gatvėje – dabartinę Palangos Vlado Jurgučio progimnaziją. Ji atidaryta 1938 m. gruodžio 15 d. Mokyklos atidarymas buvo iškilmingas, jame dalyvavo Palangos miesto burmistras Jonas Šliūpas, kuris taip pat prisidėjo prie šios mokyklos įkūrimo ir statybos projekto įgyvendinimo.
Penktų karo Ukrainoje metų išvakarėse – nauji rusų karių nusikaltimai
Prasidėjus penktiems karo metams Ukrainoje jų išvakarėse Maskvos kraugeriai vėl demonstravo savo žiaurumą. Dnipro regione okupantų skraidyklė atakavo pašto mašiną ir užmušė dviejų vaikų mamą, o Černihovo regione skraidyklė pražudė greitosios medicinos pagalbos automobiliu važiavusius keturis asmenis ir sunkiai sužeidė vairuotoją. Šostkos miesto greitoji buvo iškviesta į Čigino kaimelį gelbėti 17 ir 24 metų brolių, kurie užlipo ant okupantų paspęstos minos ir sužeisti kraujavo. Grįžtant į Šostką ties Uralovo kaimeliu dronas atakavo greitosios medicinos pagalbos automobilį. Žuvo ir broliai, ir juos gelbėjusi 25 metų medikė Kristina Slavska bei ją lydėjęs 32 metų sutuoktinis policininkas Sergejus Slavskis. Charkivo regione, kaimelyje netoli Kupiansko, okupantų skraidyklė pražudė automobilyje su užrašu „Baltieji angelai“ važiavusius du savanorius – 23 metų Juliją Keleberdą ir 37 metų Jevgeną Kalganą. Abu jie buvo policininkai, laisvalaikiu kartu su kitais savanoriais vykę gelbėti civilių, išvežant juos iš pafrontės kaimų, prie kurių artėja priešas. Per ketverius karo metus okupantų elgesys nepasikeitė – jie ir toliau visam pasauliui demonstruoja savo žiaurumą. Bombarduoja namus, ant kurių vartų dažais užrašyta „Čia gyvena vaikai“, sprogdina ligonines, mokyklas, senelių prieglaudas. Taip elgėsi karo pradžioje, kai iš pykčio, jog nepavyko įvykdyti V. Putino nurodymo per tris paras užimti Kyjivą, šaudė nekaltus gretimos Bučos miestelio žmones. Taip elgiasi ir dabar, kai rusų puolimas įstrigo, o jų kariai iš pykčio sprogdina šilumines elektrines ir verčia civilius kentėti šaltuose namuose ir be elektros. Iš pykčio žudo ir niekuo dėtus paštininkus, elektrikus, medikus, gaisrininkus, žurnalistus.
Šviesuolį Jurgį Ambraziejų Pabrėžą siekiama paskelbti palaimintuoju
Balandžio 12-ąją Kretingoje Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius oficialiai paskelbs itin retą teisinį procesą – kunigo, botaniko, švietėjo, liaudies gydytojo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) beatifikacijos bylos pradžią. Įvyks oficiali ceremonija, bus duodamos priesaikos. J. A. Pabrėža Lietuvoje būtų pirmasis palaimintuoju paskelbtas pranciškonas. Šio sudėtingo beatifikacijos proceso bylos postulatoriumi paskirtas Panevėžio vyskupijos kancleris kunigas Vitalijus Kodis. Procesą pristatė kretingiškiams Postulatorius V. Kodis, atstovaudamas ieškovui – Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijai, pateikė Telšių vyskupui A. Jurevičiui prašymą oficialiai pradėti beatifikacijos bylą dėl „Dievo tarno kunigo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos gyvenimo, dorybių, o taip pat dėl šventumo garso ir dėl patirtų malonių per Dievo tarno užtarimą“. Vyskupas kreipėsi į specialiąją Romos kurijos įstaigą – Vatikano šventųjų dikasteriją – dėl oficialaus beatifikacijos bylos pradėjimo ir gavo patvirtinimą, kad tam neprieštaraujama. Pranciškonų bendruomenės pakviestas V. Kodis viešėjo Kretingoje ir, susitikęs su visuomene M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje, pristatė J. A.Pabrėžos beatifikacijos proceso eigą, jo etapus, lydimas parapijos klebono Sauliaus Pauliaus Bytauto apsilankė pas rajono merą Antaną Kalnių. Paklaustas, kodėl svarbu palaimintuoju paskelbti J. A. Pabrėžą, nuo kurio mirties jau praėję kone 200 metų, postulatorius nedvejojo: „Pabrėža turi šventumo garsą. Ant jo kapo nuolat dega žvakės, o melsdamiesi žmonės ir šiandieną patiria malonių per šią asmenybę – kunigą ir liaudies gydytoją, žmonių nuo seno šventuoju vadintą. Norėčiau paraginti, kad žmonės patirčių nelaikytų vien savo širdyse, o praneštų, nes mums tie liudijimai yra labai svarbūs“. J. A. Pabrėžos paskelbimo palaimintuoju procesą dar prieškariu buvo inicijavusi pranciškonų brolija, tačiau sutrukdė karas ir sovietų valdžia. Prie šios iniciatyvos pranciškonai grįžo, palaikomi Panevėžio vyskupijos vyskupo Lino Vodopjanovo ir Telšių vyskupijos vyskupo Algirdo Jurevičiaus.
Iniciatyva „Niekieno vaikai“: gydo žmogaus buvimas šalia
Kas nutinka, kai ligoninės palatoje pravirksta kūdikis, o skubančios slaugytojos neturi galimybės jo priglausti? Kas paima už rankos vaiką, kurio tėvai dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų negali būti šalia? O kas padeda tėvams, kuriems emocinės paramos reikia ne mažiau negu jų atžaloms? Iniciatyva „Niekieno vaikai“ gimė tam, kad sunkiausiomis akimirkomis žmogus neliktų vienas. „Jaučiu visa širdimi, kad abipusė trumpalaikė ar ilgalaikė patirtis su vaikeliu palieka vidinės prasmės. Juk pažinti kitą žmogų, pajausti jo sielą yra nuostabiausias dalykas pasaulyje“, – savo istorija dalijosi iniciatyvos savanorė Kristina Juozapavičienė. Šiandien taip jaučiasi daugiau negu 400 savanorių iš įvairių miestų. Kasdien dalydamiesi savo laiku, dėmesiu ir šiluma jie jau padėjo daugiau negu 1 tūkst. 600 vaikų nelikti vieniems ligoninėse ar krizių centruose. Vaiko žvilgsnis, virtęs iniciatyvos pradžia „Niekieno vaikai“ įkūrėja Indrė Vileitė prisimena, kad pradinis impulsas veikti kilo prieš vienuolika metų, kai, dirbdama kitoje organizacijoje, ji užsuko į vaikų ligoninę. Eidama koridoriumi, pro stiklinį langelį pamatė verkiantį kūdikį, kuris gailiai žiūrėjo į duris ir, rodos, laukė pro jas įeinančio žmogaus. Sužinojusi, kad mažylis yra iš globos namų ir neturi tėvų, Indrė pajuto stingdantį suvokimą, jog vaikas paliktas vienas ir niekas jam neturi laiko. „Toks mažas ir visiškai vienas, be jokio artimo suaugusio žmogaus šalia. Nudiegė širdį, o verksmas palatoje tik stiprėjo – visi aplinkui atrodė užsiėmę savais reikalais. Supratusi, kad niekas nežada ateiti nuraminti to vaikelio, pati užėjau į vidų, pradėjau jį švelniai kalbinti“, – pasakojo Indrė. Nors tąkart mažylį nuraminti pavyko, išeiti buvo nepaprastai sunku: „Supratau, kad, kai kitą kartą jis verks, pas jį greičiausiai ir vėl niekas neateis, nebent koks atsitiktinis praeivis kaip aš. Tą vienišo vaiko žvilgsnį į palatos duris iki dabar labai gerai atsimenu.“ Po šio įvykio moteris pradėjo domėtis vienišų vaikų ligoninėse problema ir, sužinojusi apie renkamus savanorius nevyriausybinėse organizacijose, patikėjo, kad jos užtikrins reikiamą globą tėvų paliktiems vaikams. Tačiau po kelerių metų, kai jos artima draugė ligoninėje vėl pamatė vienišą mergaitę, Indrė suprato, kad situacija nepasikeitė. „Šį kartą jau netikėjau, kad tai padarys kiti. Pati ėmiausi iniciatyvos – pasiūliau draugei burti savanorių tinklą ir tokiu būdu pačioms pasirūpinti vienišais vaikais“, – „Niekieno vaikų“ pradžią prisiminė įkūrėja. Netrukus į pagalbą atėjo organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė Ieva Šuipė, kurios psichologinės žinios padėjo suformuoti stiprų pasirengimo pagrindą visiems iniciatyvoje panorusiems dalyvauti savanoriams.
|
|
