|
|
|
Mūsų žmonėsŠokiai – tai naujos pažintys ir nepamirštamos kelionės
Šokių entuziastė kretingiškė Indrė Mockutė prisipažino, kad šokiai lydėjo ją visą gyvenimą: nuo Kretingos meno mokyklos tautinių šokių kolektyve „Ratilėlis“, studijų metu – kolektyve „Nemunas“, praktikos Argentinoje, atvėrusios merginai akis apie nematytas kultūras ir naujas šokių rūšis, iki naujos aistros – šokių su riedučiais. – Šiuo metu vienoje uostamiesčio studijų vedi šokių su riedučiais pamokas. Papasakok, kaip susidomėjai būtent šokiais su riedučiais, nuo ko viskas prasidėjo? – Šoku jau visą gyvenimą ir esu išbandžiusi daugybę šokių rūšių, o šokius su riedučiais atradau visiškai netikėtai. Prieš kelerius metus mano sesė užsimanė vintažinių riedučių, ir aš jai juos padovanojau, tačiau ji jų nė karto ir neavėjo. Tada, per karantiną, aš išsitraukiau juos iš spintos, pradėjau važinėtis po namus ir nusprendžiau nusipirkti sau tokius pat vintažinius riedučius. Gyvenau Vilniuje ir kartais išvažiuodavau pasivažinėti į Vingio parką. Besivažinėdama pradėjau bandyti įvairius judesius, o pasidomėjusi sužinojau, kad žmonės iš tiesų užsiima šokiais su riedučiais. Gaila, kad Lietuvoje tai nėra populiaru, tačiau pastebiu, kad po truputį pradeda kurtis bendruomenė. Paskutinius kelis mėnesius intensyviai mokiausi savarankiškai, pradėjau ir pati viešinti vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose – pastebėjau, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie taip pat nori save išbandyti šioje srityje. – Kiek metų jau užsiimi šia veikla? Ir ar nuo šio sezono pirmą kartą vesi šokių su riedučiais pamokas? – Riedučiais važinėju jau kokius 2–3 metus, bet būtent šokiais su riedučiais užsiimu mažiau negu metus, todėl visa ši veikla man vis dar yra labai nauja ir šviežia. Vasarą nemokamai mokiau žmones šių šokių lauke ar kiemuose ir niekada nesitikėjau, kad ši veikla mane taip įtrauks. O nuo šio sezono pirmą kartą vesiu oficialias pamokas šokių studijoje.
Pediatrės prisiminė koleges, paminėjo įsimintinas datas
Kretingos rajone dirbančios buvusios ir esamos vaikų gydytojos šėjusius kolegas. Šiemet jos paminėjo pernai, rugsėjo 6-ąją, iškeliavusios kretingiškės pediatrės Danutės Miščikienės mirties metines, taip pat ir kitą joms svarbią datą – kai 1944 m. tuometinėje Kretingos ligoninėje, Kęstučio gatvėje, prieš 80 metų buvo įkurtas Vaikų skyriaus, o jam vadovauti ėmėsi šviesuolė Aleksandra Krikščiūnienė. Išlaiko ilgametes tradicijas „Šįsyk susirinkome dešimt gydytojų: vienos tebedirba pediatrėmis, bet dauguma persikvalifikavusios į šeimos gydytojas. Mūsų gretos kasmet retėja – kai kurios negalėjo dalyvauti, ilgametė gydytoja Janina Rapalienė išvyko gyventi į Vilnių, bet su ja palaikome ryšį“, – kalbėjo šio pediatrių sambūrio organizatorė Kretingos rajono ligoninės, šiemet taip pat mininčios 105 metų veiklos sukaktį, Vaikų skyriaus vedėja Laima Valantiejienė. Nepriklausomoje Lietuvoje įvykdžius medicinos reformą, po įvairius medicinos centrus persikvalifikavusios į šeimos gydytojas pasklidusios pediatrės pasidalijo šiltais prisiminimais apie buvusius kolegas, su kuriais sykiu dirbo ne vieną dešimtmetį. Kretingos medikai taip pat tęsia kitą kasmetinę tradiciją – Šv. Luko, gydytojų ir ligonių globėjų dieną, kuri minima spalio 18-ąją, aplankyti mirusių kolegų kapus Kretingos ir Palangos kapinėse – tokių jau yra per 20. Ypač šiltai pediatrės prisimena pirmąją savo „šefę“ – Kretingos ligoninės Vaikų ligų skyriaus įkūrėją ir jos vadovę A. Krikščiūnienę, kurios 115-ąsias gimimo metines šiemet jos taip pat paminėjo. Jaunosios kolegės daktarę Aleksandrą vadino ir savo drauge, vyriausia seserimi, ir mama, ir patarėja.
Garsiausias legendinės Kretingos „Minijos“ pergales prisiminus
1964-ieji metai aukso raidėmis įrašyti į Kretingos futbolo ir sporto istoriją, nes tais metais „Minijos“ komanda iškovojo šalies futbolo taurę bei pasipuošė Lietuvos aukščiausios lygos pirmenybių bronzos medaliais. Bet šie pasiekimai neatsirado iš niekur. Futbolas nuo senų laikų Kretingoje buvo mėgstamas, vaikai ir paaugliai šio žaidimo pagrindus dažniausiai įgydavo miesto žvyrduobėje, kur nuo ryto iki sutemų virdavo atkaklios kovos. Čia užaugę futbolininkai papildydavo jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų futbolo komandas, nes sporto mokyklos mieste nebuvo, kai treniruotės ir draugiškos bei oficialios rungtynės vykdavo miesto stadione prie parko. Kretingos futbolo komandos pakilimas XX a. 6-jame dešimtmetyje sietinas su iš Panevėžio po Hidromelioracijos technikumo baigimo pagal paskyrimą į Kretingos melioracijos statybos valdybą (MSV) dirbti atvykusio vieno rezultatyviausių visų laikų šalies futbolininkų Algimanto Lučinavičiaus (1933–2009) vardu. Jis 1957 m. kartu su kitu panevėžiečiu A. Mikšiu atvykęs į Kretingą sustiprino vietos „Melioratoriaus“ komandą, kuri tas pačiais metais regioninėje Klaipėdos zonoje užėmė I v. ir iškopė į B lygą, o 1958 m. joje užėmusi II v. iškovojo teisę kitais metais rungtyniauti šalies aukščiausioje lygoje.
Herbas yra giminės įtvirtinimas, jos vizitinė kortelė
„Nėra architektūros taisyklių pilims debesyse, bet herbams galioja tam tikri reikalavimai ir nusistovėjusios griežtos taisyklės“, – vaizdingai palygindamas apie herbų simboliką kalbėjo nuo Salantų kilęs kraštietis Paulius Vaniuchinas, daugiau kaip dešimtmetį besidomintis herbais ir vadovaujantis nevyriausybinei organizacijai – Heraldikos akademijai. Ligi herbo – tolimas kelias Skirtingai nuo Heraldikos komisijos, veikiančios prie LR Prezidentūros, kuri atsakinga už savivaldybių, vyriausybinių įstaigų herbų atkūrimą, įtvirtinimą, P. Vaniuchino vadovaujama Heraldikos akademija užsiima tų herbų atkūrimu ir įregistravimu, kurie nėra apibrėžti LR herbo įstatymu. Tai – asmeniniai, religiniai (vyskupų) ir tam tikrų bendruomenių herbai. „Tam, kad atkurtum herbą, reikia labai daug laiko, žinių, įdirbio. Pagrindinis šaltinis yra archyvai – kartais tenka juose kone apsigyventi mėnesiais. Gali vienos detalės ieškoti metus ir daugiau, bet tai dar nereiškia, kad atrasi tai, ko reikia. Tenka užklausas pateikti ar, pagal galimybes, apsilankyti ir Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos archyvuose, pabendrauti su kitais heraldikos specialistais. O ir atradus vienas detales, dar nereiškia, kad jų užteks tam, kad atkurtum herbo visumą“, – specifinio darbo skraistę praskleidė P. Vaniuchinas, kartu su komanda atkuriantis herbus arba konsultuojantis jais besidominčiuosius.
Kaip kretingiškiai XVII–XVIII a. vykdė teisingumą
Viena pagrindinių XVII–XVIII a. veikusio Kretingos, arba Karolštato, miesto magistrato (savivaldybės tarybos) pareigų buvo užtikrinti mieste teisės aktuose įtvirtintą teisingumą, miesto piliečių teises, turto apsaugą, žmonių tarpusavio elgesio taisyklių laikymąsi. Todėl magistrato teismas turėjo nemažai darbo kovodamas su neišvengiamu bet kurios istorinės epochos negatyviu, socialinės sistemos tinkamą funkcionavimą pažeidžiančiu reiškiniu – nusikalstamumu.
Apie ką byloja šimtametė Grigaičių sodyba Juodupėnuose
Nors Lietuvoje giminių susiėjimai nėra reti, bet retas jų vyksta šimtametėse gimtosiose laiko išbandymus atlaikiusiose kaimo sodybose. Viena jų nuo XX a. pradžios Juodupėnų kaime netoli Salantų įsikūrusi Grigaičių giminė, kuriai likimas ir įdėtas darbas leido išsaugoti 1914 m. statytą neseniai naujam gyvenimui prikeltą gimtąją sodybą, kuri ir suteikia galimybę visai giminei čia susirinkti. Grigaičių ir Beniušių giminės, kurias 1940 m. sujungė Onos Beniušytės iš Alkos kaimo ir Liudviko Grigaičio iš Juodupėnų kaimo santuoka (PN, 2023 06 16), savo kasmetinius tradicinius birželio mėnesio paskutinio šeštadienio susitikimus įprastai pradeda Salantų bažnyčioje malda už jau išėjusius amžinybėn šių giminių narius. Tai reta galimybė visiems kartu melstis didingoje šventovėje, prie kurios statybos prisidėjo šios abi giminės. 1903 m. pradėjus rinkti lėšas šios naujos neogotikinės mūrinės bažnyčios statybai, kiekvienas pilnametis parapijietis kasmet 10 metų turėjo mokėti po 30 kapeikų nuo kiekvienos turimos žemės dešimtinės, o neturintiems žemės bernams reikėjo mokėti 3 rublių, kai merginoms – 2 rublių metinį mokestį. Jau sovietiniais laikais nuolat šiai bažnyčiai aukodavo Salantuose garsėjusi siuvėja Kotryna Beniušytė, svariai prisidėjusi prie suolų šioje bažnyčioje atnaujinimo.
Žydiškosios Palangos atspindžiai – istorijos puslapiuose ir prisiminimuose
Palangoje kasmet gausėja iniciatyvų, skatinančių atminti turtingą Palangos štetlo istoriją: pernai atidengta atminimo lenta dedikuota Palangos sinagogoms, šiemet – gydytojui prof. Lazariui Gutmanui. Žydiškosios Palangos istorijos faktai pristatomi naujai atsikūrusios Palangos žydų bendruomenės socialinių tinklų paskyrose – paviešintos unikalios istorijos pasakoja apie iš Palangos kilusius žydų šeimų likimus, jaudina Holokaustą išgyvenusiųjų prisiminimai, pristatomas ir žydiškasis paveldas. Istorinis Palangos žydų kvartalas, buvęs rytinėje Vytauto gatvės dalyje nuo buvusios autobusų stoties (Kretingos g.) iki Žvejų gatvės, iki šiol slepia daugybę paslapčių, o vos keli išlikę pastatų primena tarpukarį ir tuo metų gyvavusią Palangos žydų bendruomenę. Palangiškiai žydai savo veiklos kryptimi mažai skyrėsi nuo kitų regiono štetlų žydų – užsiėmė prekyba ir amatais, tačiau ilgainiui dėl Palangos – miesto prie Baltijos jūros – specifikos Palangos žydų prekeiviai ir amatininkai pradėti glaudžiai sieti su gintaro apdirbimu ir pardavimu. Žydų bendruomenės nariai Palangoje ne tik dirbo – tarpukariu čia buvo tiek visa religinė bendruomenės infrastruktūra, tiek vietos žydams buvo prieinamas pradinis sekuliarus mokymas, veikė žydų smulkaus kredito bankas, įvairios labdaros organizacijos. Vytauto gatvė buvo toji centrinė Palangos žydų gyvenimo arterija, tad bendruomenė itin išgyveno, kai Palangoje 1938 m. gegužę kilęs gaisras sunaikino beveik visą žydų gyvenamąjį kvartalą. Po kelerių metų, 1941 m., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Palangoje prasidėjo masinės žydų žudynės, didžioji dalis Palangos žydų buvo nužudyta, likusieji – perkelti į getus ar koncentracijos stovyklas, kur jų laukė toks pat likimas.
Kretingos dvaro parko kūrėjas Johanas Larasas
Prieš 140 metų grafas Juozapas Tiškevičius baigė įrengti savo šeimos nuolatinės rezidencijos Kretingos dvare reprezentacinius vasaros ir žiemos sodus, netrukus išgarsėjusius ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Ilgą laiką neturėjome patikimų šaltinių, pasakojančių apie šios nuostabios žmogaus rankomis sukurtos gamtos oazės projektuotojus ir kūrėjus. Žinojome, kad Kretingos dvaro parką ir žiemos sodą kūrė grafo Juozapo Tiškevičiaus dvariškiai. Kretingos muziejuje saugomi brėžiniai ir dvaro kasos išlaidų knygos liudija, kad parko tvenkinius, juos vandeniu maitinantį Grykšių kanalą bei fontanų vandentiekio sistemą 1878–1880 m. projektavo grafo matininkas Jonas Šostakas. Jis su kitu dvaro pareigūnu techniku Jonu Keturausku 1883 m. vadovavo tvenkinių kasimo, užtvankų supylimo, vandentiekio tiesimo, kaskados ir jos kanalo įrengimo darbams. Apželdinti tvenkinių aplinka, įrengti prancūziškąjį (geometrinį) parką ir žiemos sodą 1883 m. rūpinosi dvaro vyriausiasis daržininkas Liudvikas Haidukas. Turimus duomenis prieš dešimtmetį papildė Olštyno valstybiniame archyve Lenkijoje aptikti brėžiniai, kurie liudija, kad Kretingos dvaro parko ir žiemos sodo idėjos autoriumi reikėtų laikyti vokiečių kraštovaizdžio architektą Johaną Larasą. Enciklopediniai leidiniai skelbia, kad Johanas Larasas (Johann Larass) gimė 1820 m. rugpjūčio 5 d. Prūsijos karalystės Saksonijos žemėje, netoli Bauceno esančio Nešvico žemvaldžių šeimoje. Manoma, kad pirmuosius profesinius įgūdžius įgijo besimokydamas Bauceno sodininkystės mokykloje. Vėliau siekė universitetinio išsilavinimo, o parkų projektuotojo kvalifikaciją įgijo netoli Berlyno veikusioje Potsdamo karališkųjų sodininkų mokykloje, vadovaujamoje žymaus klasicizmo epochos Prūsijos kraštovaizdžio architekto Peterio Jozefo Lenė (Peter Joseph Lenné).
Mosėdžio žydai, savo gyvenimo kelią pabaigę Kretingoje
Daugelio Lietuvos miestų ir miestelių apylinkėse yra II pasaulinio karo žydų masinių žudynių vietų, bet prie Mosėdžio tokių nėra. Kodėl? Savo prisiminimais apie tuos rūsčius laikus 1991 m. pasidalijo tuo metu 6 km nuo Mosėdžio, Daukšių kaime, savo šeimos ūkyje gyvenusi Emilija Rokaitė Malūkienė (1908–1991), buvusi tų įvykių liudininkė. Jos beveik visa šeima pokario metais sovietinės valdžios buvo represuota, vyrą Antaną Malūką 1947 m. už priklausymą Šaulių sąjungai ir ryšius su partizanais nuteisus 10 metų kalėti, dukrą Jadvygą 1951 m. už ryšius su partizanais ištrėmus į Sibirą, kai ji pati kaip „buožė“ 1952 m. taip pat buvo ištremta į Sibirą. Nuo 1954 m. Sibire prie Ačinsko miesto kartu gyvenusi šeima į Lietuvą, kaip ir dauguma tremtinių, grįžo 1958 m. vasarą. A. Malūkas Daukšiuose turėjęs iš savo tėvų paveldėtą apie 18 ha žemės ūkelį su trobesiais, buvo aktyvus šaulys, dalyvavęs Mosėdžio šaulių kuopos veikloje, gerai pažinojęs Mosėdžio valsčiaus tarybos narius. Kaip prisiminė E. Malūkienė, visi Mosėdžio žydai okupacinės valdžios nurodymu buvo surinkti ir uždaryti miestelio sinagogoje, kur juos saugojo pagalbinė policija. Birželio pabaigoje į Mosėdį atvykę žydų žudynių Skuode aktyvūs dalyviai Juozas Mažunavičius ir broliai Veitai ragino Mosėdžio žydus kuo greičiau sunaikinti ir patys siūlėsi aktyviai dalyvauti jų egzekucijose, bet Mosėdžio seniūnas Kazys Lukošius ir įtakingas ūkininkas, Rainių miškelyje 1941 m. birželį nužudyto Mosėdžio viršaičio Jurgio Vičiaus brolis Adomas (?) tam pasipriešino. „Mosėdžio žydai nieko blogo mums nėra padarę ir nėra už ką juos žudyti. Jei vokiečiams jie yra kuo nors nusikaltę, tegu jie juos ir baudžia, bet tik ne Mosėdyje, ir mosėdiškiai prie to neprisidės.“ Ši tvirta pozicija privertė okupacinės valdžios atstovus žydų egzekucijai ieškoti kitos vietos.
Leonas Šidlauskas: „Gerą mokyklą kuria geri mokytojai“
Liepos 15-oji Palangos senojoje gimnazijoje direktoriui Leonui Šidlauskui buvo paskutinė. Ugdymo įstaigai jis vadovavo pastaruosius 8-erius metus. Per tą laiką pavyko sukurti išskirtinę aplinką, darbo kultūrą, šalyje itin gerais moksleivių pasiekimais garsėjančią gimnaziją, kurią baigę abiturientai sėkmingai įstoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas. „Gerą mokyklą kuria geri mokytojai“, – įsitikinęs L. Šidlauskas, nuopelnų neprisiėmęs vien sau. Dešimt principų sukūrė pats Simbolinis direktoriaus atsisveikinimas su mokyklos bendruomene jau įvyko: šventiškai nuteikė kūrybiški gimnazistų atstovai, gražių žodžių pasakė miesto meras Šarūnas Vaitkus, bažnyčios klebonas Kęstutis Balčiūnas, mokinių tėvai. Pedagogai ir kiti darbuotojai savo patirtis perteikė Kristijono Donelaičio tekstais. „Klasiko įžvalgos ir epinis pasakojimas apie žmogaus gyvenimo bei darbo prasmę mane ir prajuokino, ir pakylėjo, ir leido ne sentimentaliai visiems padėkoti už kartu praleistą laiką, nuveiktus darbus“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo L. Šidlauskas. Dešimt aukštos ugdymo kultūros kūrimo principų jis yra pats suformulavęs ir jų laikėsi: jeigu darysime, kaip visi, – bus kaip visur, o visur yra labai nekaip; turime daryti viską, kad Lietuva Palangoje neprarastų nė vieno talentingo mokinio, tačiau mūsų siekis bus nieko vertas, jeigu nepasirūpinsime mokymosi sunkumų turinčiaisiais; geras mokytojas – mokyklos turtas. Gera mokykla kainuoja. Mokytojas turi turėti ugdymo įrankius ir galimybes kokybiškam ugdymui; žinoti ir stebėti, kas vyksta pažangiausiose Lietuvos mokyklose; gyvenimas be meno – nevisavertis. Mokykloje turi būti vietos ir profesionaliajam menui; istorinės atminties palaikymas ir pilietiškumo ugdymas – ne antraeilis dalykas; į mokyklos teritoriją neįsileisti praeities švietimo viešojo administravimo kultūros; kaip turi būti, gali ir nežinoti, bet kaip neturi būti, žinoti privalai. Visada reaguoti į profesinę tuštybę, pasitikėti mokytojų kūrybiškumu, eksperimentais; tik mokykloje dirbantys žmonės gali sukurti gerą mokyklą. Visi kiti arba mokyklai padeda, arba ją žlugdo; jokios tolerancijos nepagarbiems santykiams.
|
|
