Pajūrio naujienos
Help
2022 Gruodis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Kretinga nuo Pelėdos kalno

  • Mūsų žmonės
  • 2022-11-18
Kretingos progimnazijos mokiniai su mokytoja Margarita Gvildaite (stovi viduryje) medelių sodinimo talkoje prie Akmenos upės užtvankos.

1925 m. Alfonso Survilos nuotr. Autoriaus archyvas

Nuo senų laikų keliaujantieji į Kretingą nuo Klaipėdos ir Palangos atsidurdavo ant Pelėdos kalno, kur susikerta iš ten ateinantys keliai, nuo kurio atsiverdavo miesto, išsidėsčiusio Akmenos upės slėnyje, panorama.

Nenuostabu, kad seniausioje išlikusioje apie 1888 m. darytoje Kretingos miesto nuotraukoje Palangoje gyvenusi ir dirbusi pirmoji Lietuvos moteris fotografė Paulina Mongirdaitė (1865–1924) ir įamžino miesto panoramą nuo Pelėdos kalno. Joje matyti malūno link tekanti užtvenktos Akmenos upės atšaka, nuo tilto į Pelėdos kalną kylantis vieškelis ir jos kairiajame krante išsidėstę pastatai, virš kurių iškilę katalikų, pravoslavų ir evangelikų liuteronų bažnyčių bokštai, bylojantys, kad Kretingoje tuo metu draugiškai sugyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės. Evangelikų liuteronų bažnyčia šioje nuotraukoje kitokia, negu yra šiandien, nes čia įamžintoji sudegė per 1889 m. gaisrą, kai dabartinė buvo pastatyta 1899 m.

P. Mongirdaitė netrukus po savo meninės fotografijos salono Palangoje atidarymo geros kokybės ir meninės vertės nuotraukomis patraukė Palangoje savo vasaros rezidenciją turėjusio Kretingos dvaro valdytojo grafo Juozapo Tiškevičiaus (1831–1891) dėmesį – grafas pakvietė ją tapti rūmų fotografe.


Kunigas Antanas Bizauskas.

Fot. Vladislovas Zatorskis. Kaunas, 1892 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus

Šiemet sukanka 420 metų, kai Kretingoje buvo įkurtas bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynas. Rusijos valdžia XIX a. II pusėje pasmerkė jį sunaikinimui, tačiau kunigo Antano Bizausko – tėvo Pranciškaus OFM (Ordo Fratrum Minorum – Mažesniųjų brolių ordinas – red. past.) prieš 110 metų vienuolynas buvo atgaivintas ir tapo veiklą Lietuvoje atkuriančių bernardinų dvasiniu ir administraciniu centru.

Rusijos carų valdžia siekė iš socialinio krašto gyvenimo išstumti Katalikų bažnyčią ir jos organizacijas. 1832 m. ji uždraudė bernardinams palaikyti ryšius su ordino generolu, o 1842 m. panaikino provinciją. Kretingos vienuolynas buvo perduotas Žemaičių vyskupijos priežiūrai. Į jį stoti galima buvo tik gavus rusų valdžios leidimą. 1864 m. pradėjus uždarinėti katalikų vienuolynus, į Kretingą buvo perkelti sielovadiniam darbui parapijose nebetinkantys senyvo amžiaus ar neįgalūs vienuoliai kunigai iš panaikintų Lietuvos vienuolynų. Be to, vienuolyne buvo apgyvendinami carinei valdžiai prasikaltę dieceziniai kunigai, kurie į Kretingą buvo siunčiami atgailauti už nelegalų vaikų mokymą lietuviškai ir uždraustos katalikiškos spaudos platinimą. Jie turėjo dvejus metus gyventi neišeidami iš vienuolyno, atskirti nuo visuomenės.

Valdžiai neleidžiant priimti naujokų, XX a. pr. vienuolyne liko keli garbaus amžiaus vienuoliai, kuriems buvo sunku tvarkytis savo ūkyje ir aprėpti parapijos reikalus. Todėl Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis klebonui tėvui Jeronimui Beržanskiui į pagalbą 1900 m. spalio 20 d. vikaru paskyrė energingą diecezinį kunigą Antaną Bizauską. Antanas Bizauskas gimė 1861 m. liepos 16 (naujuoju stiliumi – 28) d. Joniškėlio parapijos Vildūnų kaime.

Apsisprendęs tapti kunigu, 1882 m. įstojo į Kauno dvasinę seminariją. Ją baigęs, 1886 m. liepos 6 (18) d. priėmė kunigystės šventimus, tarnavo vikaru Gaurėje ir Obeliuose, nuo 1888 m. kunigavo Kuršo gubernijos parapijose, buvo Kuršo ir Rygos apygardų karo kapelionas.


Tarp vertingų senųjų knygų – ir graždanka

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-11-18
Bibliotekininkė Laima Jonauskaitė džiaugėsi, kad dauguma senųjų knygų, išsaugotų kaip giminės palikimas, yra padovanotos skaitytojų.

Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos saugykloje saugoma keliolika vertingų XIX a. knygų, išspausdintų lietuviškos spaudos draudimo laiku (1864–1904 m.), tarp jų – vienintelis graždankos egzempliorius, taip pat mokslininko vienuolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos parašyta knyga „Pakratimas saužinės“.

Apie retų knygų vertę, istorines jų sukūrimo aplinkybes ir kelią į mūsų biblioteką papasakojo Kraštotyros ir informacijos skyriaus vedėja Laima Jonauskaitė.

Šiandien skaitoma lyg egzotika

L. Jonauskaitė džiaugėsi, kad dar šiemet senųjų spaudinių lentyną papildė kelios skaitytojų padovanotos knygos: dvi jų vasarą atnešė savo giminės šaknų Kretingoje ieškanti Olena Rudomiotkina, atvykusi iš Chersono Ukrainoje. Ji padovanojo dvi savo giminaitės vienuolės Onos Petreikytės nuo Kartenos išsaugotas ir jos motinai perduotas religinio turinio knygas, išspausdintas 1857 m. ir 1865 m., viena jų – graždanka.

Graždanka (rusiškai – graždanskij šrift, pasaulietinis šriftas) – tai rusiškais rašmenimis užrašytas lietuviškas tekstas. Šiandieną atrodantis egzotiškai, skaitomas įdomiai, bet ir sunkiai. Gal dėl to, svarstė L. Jonauskaitė, jos nebuvo populiarios, o, kita vertus, lietuviai ir lenkai puoselėjo tautiškumą ir tai, kas rusiška, kas primesta, nebuvo priimtina. Mūsų krašte graždanka gyvavo 40 metų.

L. Jonauskaitė priminė, kad, caro Petro I iniciatyva, 1708 m. graždanka buvo pradėta naudoti Rusijoje pasaulietinio turinio knygoms spausdinti, bet Lietuvoje, carinei Rusijai uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, visoms knygoms – tiek religinio, tiek ir pasaulietinio turinio.

O. Rudomiotkinos dovanotoji graždanka perteikia atskiroms savaitės dienoms parašytas Evangelijas. „Tokių knygų teturi vos viena kita šalies biblioteka, nes jų išlikę mažai todėl, kad po 1940-ųjų sovietai visas religinio turinio knygas pašalino iš bibliotekų, jos išsaugotos tik Kauno ir Vilniaus bibliotekų specialiuosiuose fonduose. Jeigu dabar bibliotekos turi graždanka spausdintų leidinių, tai jie yra žmonių išsaugoti ir dovanoti arba nupirkti“, – akcentavo L. Jonauskaitė.


Džiaugsmingai sutikę Lietuvos nepriklausomybę, Aldona ir Eugenijus Valatkos visada buvo aktyvūs tremtinių bendruomenės nariai.

Visos tremtinių šeimų istorijos labai panašios. Tačiau būdamos vienodai skausmingos jos sudėlioja didžiulį lietuvių tautos likimo paveikslą, kurio jokiais būdais jau nebeištrinsi iš istorinio Lietuvos atminimo. Kretingiškis tremtinys 77-erių Eugenijus Valatka šiandien jau suaugusio žmogaus vertinimu sakė esąs įsitikinęs: trėmė, nes okupacinei sovietų valdžiai reikėjo darbščių ūkininkų užgyvento turto. „O kaip kitaip būtų tvėręsi kolūkiai?“ – retoriškai klausė jis.

E. Valatka paties trėmimo nelabai ir atsimena. „Gyvuliniame vagone man tada sukako „garbingas“ jubiliejus – treji metai“, – šmaikštavo jis, neslėpdamas, kad vis dėlto viena detalė – vagono grindyse išpjauta skylė gamtiniams reikalams atlikti – vaiko atminty išliko.

Ištrėmė dvi gimines

Valatkų šeimos iš Užpelkių istorija glaudžiai persipynė su Navickų giminės, į kurią suėjo trys Valatkos ir trys Navickai: mat du Valatkos vedė Navickaites, o vienas Navickas – Valatkaitę, ir, kai 1948 m. gegužės 22 dieną trėmė Valatkas, tremties neišvengė ir Navickai.

Eugenijaus tėvas Pranas Valatka (gim. 1914 m.) ir motina Petronėlė Navickaitė Valatkienė (gim. 1917 m.) ūkininkavo Užpelkiuose, turėjo 12 ha žemės, nors visa žemė buvo forminta senosios Barboros Valatkienės, našle likusios 1926-aisiais, vardu – kai vienas sūnų vesdavo, gaudavo savo dalį. „Tokias gavo ir mano tėvo broliai Steponas, Kazys, Jurgis. Kai dabar galvoji, buvo lyg ir mažažemiai, bet kadangi visa žemė priklausė močiutei, matyt, niekas ir nebesigilino, juolab kad ir turėdami 12 ha žmonės gebėdavo prakusti – mano tėvas turėjo kuliamąją, gyvulių, tvarkingus namus. Be abejo, kad visa tai knietėjo perimti kolūkiui“, – pasvarstė E. Valatka. Be jo, ištrėmė 7-erių seserį Jeronimą, 5-erių Praną, o mažiausiąją 8 mėnesių mergytę Zitą motinai pavyko perduoti giminaitei Onai Žilienei, kuri ją ir užaugino. Paskui, jau būdama 14-os metų sesuo į Sibirą atvažiavo pasimatyti su šeima...

Sibire Eugenijaus tėvams dar gimė mergaitė Regina, kuri mirė būdama 9 mėnesių. Tai nebuvo vienintelė netektis – 1964-aisiais motinos akyse Chuitūno upėje nuskendo brolis Pranas. „Motina žiūrėdama pro langą akimis lydėjo sūnų iki upės. Jis sirgo epilepsija – ko gero, ištiko priepuolis, o kol pašaukė pagalbą, buvo per vėlu“, – jautriai kalbėjo E. Valatka, apgailestaudamas, kad atšiauri Sibiro gamta atėmė net ir artimųjų kapus: patvinus Irkuto upei, vanduo išplovė kapines, jeigu vieną kitą išplautą karstą ir sugavo žmonės, visus palaidojo į bendrą kapą. „Kai atsirado galimybė iš Irkutsko pervežti artimųjų palaikus, mes iš esmės neturėjome, ko beperlaidoti. Taip ir liko ten brolis, sesuo, bočius Navickas...“, – vardino Eugenijus.


Kitoks Kazimiero Kontrimo gyvenimas

  • Mūsų žmonės
  • 2022-10-21
K. Kontrimas šią savo nuotrauką, skirtą jų bendro darbo Kretingos vartotojų bendrovėje prisiminimui, 1942 m. balandžio 4 dieną savo ranka užrašė Akvelinai Šikšniauskaitei-Pliuškienei.

1952 m. spalio 30 d. Smeltės kaime, netoli Grūšlaukės, žuvęs Kardo rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas-Montė (1913–1952), kaip ir visi pokario rezistentai, turėjo ir kitokį gyvenimą, kuris išliko jo amžininkų ir giminių prisiminimuose, senose nuotraukose. K. Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kniežų kaime, Barboros ir Jono Kontrimų šeimoje, kurios gražiai tvarkoma sodyba stovėjo kelio Grūšlaukė–Vaineikiai kairėje pusėje. Gausioje šeimoje augo 16 vaikų: 6 sūnūs ir 10 dukterų. Ji valdė 29 ha žemės, tėvai stengėsi, kad jų vaikai gautų vienokį ar kitokį išsilavinimą, ugdė juos tėvynės meilės ir tautiškumo dvasia.

K. Kontrimas, baigęs Grūšlaukės pradžios mokyklą, mokslus tęsė Skuodo gimnazijoje, kur baigė 4 gimnazijos klases. Vėliau jis įstojo į Plinkšių žemės ūkio mokyklą, kurią 1934 m. rudenį Plinkšių dvaro rūmuose, netoli Mažeikių, įsteigė juos įsigijusi Lietuvos žemės ūkio ministerija. Po jos baigimo atlikęs karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, jis į tėvų sodybą ūkininkauti negrįžo – pradėjo dirbti Kretingos vartotojų bendrovėje, kuriai nuo 1923 m. vadovavęs gabus ir energingas vadovas, Lietuvos kariuomenės savanoris Juozas Pabrėža (1884–1944) stengėsi suburti jaunų, išsilavinusių darbuotojų kolektyvą, sugebėjusį sėkmingai dirbti sudėtingomis rinkos sąlygomis. Jo artimas bičiulis ir bendradarbis karys savanoris Stasys Piktuižis (1896–1945), bendrovėje pradėjęs dirbti nuo 1924 m. ir 1930 m. tapęs bendrovės parduotuvės Kretingoje vedėju, buvo gimęs Dirgalio kaime netoli Grūšlaukės, todėl netoliese gyvenusią Kontrimų šeimą jis pažinojo ir jauną, išsilavinusį, patriotiškai nusiteikusį Kazimierą rekomendavo bendrovės vadovui. Kretingos vartotojų bendrovė XX a. 4-ą deš. tapo didžiausiu Žemaitijos kooperatyvu, iš ūkininkų supirkinėjusiu žemės ūkio produkciją, ją realizavusiu kitiems prekybininkams, o taip pat parduodavusiu savo parduotuvėse ne tik Kretingoje, bet ir Darbėnuose, Salantuose, Jokūbave, Kartenoje ir Budriuose. 1931 m. Rotušės aikštės ir Vytauto g. kampe buvo pastatytas naujas 3-jų aukštų pastatas su prekybos salėmis, sandėliais, administracinėmis ir gyvenamosiomis patalpomis bendrovės darbuotojams.


Kretingos grafai Marija ir Aleksandras Tiškevičiai su vaikais Marija, Stanislovu ir Juozapu (kairėje).

Fot. Vladislovas Zatorskis. Kaunas, 1895–1896 m. Kretingos muziejus

Juozapas Tiškevičius (1890–1967) buvo antrasis Kretingos grafų Marijos ir Aleksandro Tiškevičių sūnus. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad jis gimė Vilniuje. Tačiau neseniai pavyko rasti įrašą Kretingos bernardinų bažnyčios 1879–1891 m. krikšto metrikų knygoje, liudijantį, kad būsimasis Dunilovo dvarininkas šį pasaulį išvydo Kretingoje, senelio Juozapo Tiškevičiaus dvare.

Krikšto metrika skelbia, kad Kretingos parapinėje katalikų bažnyčioje Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis 1890 m. rugpjūčio 28 d. pakrikštijo Juozapo vardu grafų Marijos Puslovskos ir Aleksandro Tiškevičių sūnų, gimusį sausio 20 d. Kretingos dvare. Krikšto tėvu tapo kūdikio senelis, Rusijos imperijos kavalerijos kariuomenės pulkininkas grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), kurio garbei berniukas pakrikštytas. Krikštamote buvo artima motinos giminaitė, Švėkšnos dvarininko, visuomenininko, archeologo, Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos, Vilniaus žemės ūkio banko pirmininko grafo Adomo Alfredo Gustavo Pliaterio (1836–1909) žmona grafienė Genovaitė Marija Juozapa Apolonija Ieva Puslovska-Pliaterienė (1852–1936).

Ankstyvosios vaikystės dienas Juozapas su dvejais metais vyresniu broliu Stanislovu ir po metų gimusia seseria Marija leido laikinąja tėvų rezidencija tapusiame Lentvario dvare, taip pat senelės Sofijos Tiškevičienės rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje. Vasarodavo dažniausiai panemunėje stovėjusiame Išlaužo dvare, kurį kraičiui buvo gavusi motina. Vėliau, po senelio Juozapo Tiškevičiaus mirties, šeima persikėlė į pagrindinę šios grafų Tiškevičių giminės atšakos rezidenciją – Kretingos dvarą. Pradžios mokslo žinias Juozapas gavo tėvų dvaruose, mokomas ir ugdomas samdomų mokytojų. Vėliau tėvai išsiuntė jį mokytis į Mintaujos (Jelgavos) gimnaziją. Tai buvusi sena, XVIII a. įsteigta Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės mokykla, kuri carinės Rusijos laikais 1837 m. pertvarkyta į Kuršo gubernijos administracijos išlaikomą valdinę vyrų gimnaziją. Skirtingai nuo kitų gimnazijų, kuriose mokymas vyko rusų kalba, Mintaujoje buvo mokoma vokiečių kalba. Todėl į šią prestižinę vidurinę mokyklą savo vaikus mokytis siųsdavo ne tik vokiečių kilmės Latvijos ir Estijos baronai ir miestiečiai, bet ir lietuviškų gubernijų aristokratai, valdininkai, turtingi miestiečiai, miestelėnai ir pasiturintys valstiečiai.


Žemaitiją pamilo, ieškodama savo šaknų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-10-21
Olena Rudomiotkina Kretingą ir Lietuvą pažino dar gerokai ligi prasidedant karui Ukrainoje.

Kretingsodyje apsistojusi pabėgėlė iš Ukrainos, Chersono miesto, 57-erių Olena Rudomiotkina mūsų krašte nėra laikina viešnia: giminės šaknų paieškos ją išvien su tremtine motina, iš Mišučių kaimo kilusia Petre Šilgalyte, čia atvedė jau kone prieš du dešimtmečius. Per tą laiką O. Rudomiotkina sakė tiesiog įsimylėjusi Žemaitiją: tikino gavusi Lietuvos, o neseniai – ir Ukrainos užsienio reikalų ministerijų palaikymą, ji įsteigė Žemaitijos istoriją ir etnokultūrą propaguojančią tarptautinę organizaciją.

Iš Irkutsko – į Chersoną

O. Rudomiotkinos motinai P. Šilgalytei tebuvo vos 5-eri, kai 1948-aisiais jos šeimą – tėvą Juozą Šilgalį su 4 vaikais, mat žmona Monika jau buvo mirusi – ištrėmė į Irkutsko sritį, Taišetskij rajoną. Tėvas tremtyje greitai susirgo stuburo tuberkulioze ir visus vaikus valdžia išbarstė po vaiknamius. P. Šilgalytė Irkutske baigė statybų technikumą, ten sutiko būsimąjį Olenos tėvą Andrejų, kurio šaknys – iš Belaja Cerkov, netoli Kijevo.

Jiems gimė 2 dukterys: Olena – vyriausioji, Irkutske dar gyvena 50-metė Janina. Olena baigė chemijos studijas Irkutsko universitete ir buvo paskirta dirbti į Chersono laivų statybos gamyklą, dirbo joje 5-erius metus. Ištekėjo už Pavelo, kuris gimęs taip pat Irkutsko lenkų tremtinių šeimoje, pora susilaukė dviejų sūnų: Konstantinui – 35-eri, Stanislovui – 33-ji.

Skatinama savo ukrainiečių senelių – ir močiutė Tatjana, ir senelis Aleksandras – buvo garsūs pedagogai, O. Rudomiotkina dar įstojo į Chersono pedagoginį universitetą ir tapo pedagoge-psichologe. Dirbo švietimo srityje: direktoriaus pavaduotoja Chersono srities licėjuje, nuo 2003-ųjų vadovavo Chersono srities centrui „Demokratijos vystymas“, kurio veikla aprėpė įvairias sritis – ekonomikos, švietimo, valstybinio valdymo.


Įamžins garsaus akordeonisto kraštiečio Kazio Stonkaus atminimą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-10-21
Praėjus metams po įžymaus kraštiečio pasaulinio garso akordeonisto Kazio Stonkaus mirties, Kretingoje jo atminimui bus surengtas festivalis.

Spalio 28-ąją Kretingos muziejuje įvyks akordeono muzikos konkursas-festivalis, skirtas kraštiečiui, ryškiam šalies akordeonistui, kurio vardas skambėjo ir garsiose pasaulio koncertų salėse, Kaziui Stonkui atminti. Šio talentingo muzikanto profesoriaus K. Stonkaus Kretinga ir visa Lietuva neteko pernai rudenį.

Telkė pasaulio akordeonistus

K. Stonkus buvo Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius ir Akordeono skyriaus vedėjas, Lietuvos nacionalinės akordeonistų sąjungos prezidentas. Jis buvo vizituojantis profesorius Šveicarijos ir Kinijos universitetuose. K. Stonkus buvo paskirtas tarptautinės akordeonistų konferencijos prie UNESCO muzikinio komiteto nariu.

Kraštiečio rūpesčiu buvo surengti svarbiausi pasaulio akordeonistų konkursai „64-asis Pasaulio trofėjus“ ir „71-oji Pasaulio taurė“, kuriuose dalyvavo žinomiausi akordeono atlikėjai iš viso pasaulio.

Už nuopelnus kultūrai 2015-aisiais K. Stonkų apdovanojo LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Praėjus metams po garsaus kraštiečio mirties, akordeonistų festivalis-konkursas K. Stonkui atminti Kretingoje rengiamas dviejų jį gerai pažinojusių kretingiškių pastangomis: Kretingos meno mokyklos mokytojos Silvijos Garbaliauskienės, kuri buvo pirmoji jo akordeono mokytoja, ir Kretingos muziejaus vadovės Vidos Kanapkienės, su kuria garsųjį kraštietį siejo bičiulystė.

Nuo vaikystės – keliaujantis muzikantas

„Tai buvo išskirtinis atlikėjas, pelnęs pasaulinį garsą ir likęs neišpuikintas šlovės. Labai mylimas akordeonistų bendruomenės, nuostabus, paprastas, lengvai bendraujantis žmogus. Jis paliko gilų įspaudą mūsų tautos kultūroje, akordeono muzikos pasaulyje“, – tvirtino S. Garbaliauskienė, jo pirmoji vedlė į muzikos profesionalo kelią.

Jos žodžiais, K. Stonkus nuo vaikystės buvęs labai gabus. „Jį mokydama, jaučiau, kad jis gali pasiekti didelių aukštumų. Ir pasiekė. Deja, per anksti – būdamas vos 53-jų, iškeliavo dėl netikėtai jo gyvybę pakirtusios ligos. Palaidotas Druskininkuose, kur gyvena jo šeima, – šiltai savo mokinį prisiminė S. Garbaliauskienė. – Teko bendrauti su Kazio tėvu: jis pasakojo, kad dar mažas būdamas, Kazys jau grojo – bet kur ir visiems, kas jo klausėsi. Tėvas dirbo vairuotoju ir vežiodavosi sūnų kartu su nupirktu instrumentu. Taigi Kazys jau vaikystėje buvo keliaujantis muzikantas, be galo talentingas – jis gyveno muzika. Tapo ne tik atlikėju profesionalu, bet pasiekė ir mokslo aukštumų – buvo profesorius, dėstė ir pamilti akordeono muziką mokė jaunosios kartos muzikantus.“


Sibiro išbandymai: neatėmė vilties, nesunaikino tikėjimo

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-10-11
„Ar Lietuvos situacija pokariu, ar Ukrainos – dabar, visa tai yra „kagėbistų“ kaltė. Mes, lietuviai, patyrėme kančių, matėme ir girdėjome tas melagystes. Neduok, Dieve, visa tai patirti“, – neslėpė tremtinė kretingiškė Elena Danutė Buitvydienė, vartydama šeimos albumą, kuriame – visa šeimos tremties istorija.

Apie tremtį ir Sibire jos šeimai tekusius išbandymus kretingiškė 85-erių Elena Danutė Buitvydienė kalbėjo be pykčio, nieko nekaltindama ir nesmerkdama. Tačiau moteris įsitikinusi: jeigu ne okupacija, Lietuva būtų greitai tapusi pažangia šviesia šalimi, kuo žmonės ir tikėjo. Tik visas gražias viltis sugriovė įsiveržėliai. „Tas pats šiandien ir su Ukraina, kuri stoja už savo šalį“, – kad Rusijos, kaip šalies okupantės, veiksmai yra nepateisinami, kalbėjo tremtinė.

Nesiryžo palikti žemės

E. D. Buitvydienė gimė Magdalenos Ataitės (gim. 1907 m.) ir Augustino Miltakio (gim. 1902 m.) šeimoje. Motina – iš Raguviškių, tėvas – iš Mišučių, kur po vestuvių šeima ir apsigyveno. Susilaukė 4 vaikų, su kuriais 38 ha turėjusią ūkininkų šeimą naujoji valdžia ištrėmė 1948 m. gegužės 22 d.

Elenai Danutei tas rytas įsiminė visam gyvenimui: „Jis buvo toks šviesus, taip gražiai žydėjo sodas – obelys, slyvos, vyšnios. Viskas buvo balta balta... Ir tas atsiminimas man išliko tiek ryškus, kad, regis, viskas – kaip šiandien įvykę.“ Moteris pasakojo, kad jos tėvą Klaipėdoje gyvenęs brolis, siuvėjas, sutikdavęs įvairių žmonių, vis perspėdavo: „Augustinai, važiuok į Klaipėdą, bus trėmimai.“

„Tačiau tėvas apie tai nė negalvojo, o ir žemės palikti nesiryžo: viską apsėjęs, apsodinęs. Iki paskutinės minutės netikėjo, kad va, ateis ir nukels nuo žemės“, – E. D. Buitvydienė gerai atsimena, kaip ankstų rytą stribai apsupę kiemą, su šautuvais stovėję po langais, sukėlę visus – tėvus, seseris Birutę ir Virginiją, brolį Vladą. Vyriausiajai Elenai Danutei tada buvo 10 metų. Motina rišo ryšulius, krovė viską, ko numanė reiksią kelionėje, o pasisvečiuoti atėjusi mamos mama, nepatekusi į tremiamųjų sąrašus, rinko šiltesnius rūbus, tarsi nujausdama, kad jie labai pravers.

Kadangi ūkininkų šeimos namas dviejų galų, viename jų gyveno motinos brolio Stanislovo ir jo žmonos Liudvikos šeima, padėdavusi ūkyje. Taigi dėdienė dar spėjo slapta nuo stribų įmesti porą kepalų duonos, kumpio, lašinių gabalą, truputį sviesto. Paryčiais dar ėjo į Kretingos geležinkelio stotį, kad perduotų virtų kiaušinių, bet jos neprileido.


Stanislovas Tiškevičius (kairėje) su seseria Marija (1891–1896) ir jaunesniuoju broliuku Juozapu (dešinėje). Fot. Vaclovas Zatorskis. Kaunas, apie 1896 m.

Iš paskutiniojo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus gausių palikuonių senųjų kretingiškių atminty geriausiai išliko 1941 m. prie Skuodo žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, tarpukario Kretingos verslininkas ir visuomenininkas Kazimieras Tiškevičius, kurio palaikai ilsisi grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje senosiose miesto kapinėse.

Kazimieras buvo tiktai šeštas iš dešimties grafų Marijos Puslovskos ir Aleksandro Tiškevičių vaikų. Iš viso šioje didikų šeimoje augo šešios dukros (viena, vyriausioji – Marija, mirė būdama 5 metukų) ir keturi sūnus – Stanislovas, Juozapas, Kazimieras ir Jurgis.

Pirmasis Marijos ir Aleksandro Tiškevičių kūdikis ir vyriausiasis sūnus gimė 1888 m. kovo 5 d. Lentvario dvare. Pakrikštytas buvo Stanislovu Juozapu Marija (rusiškuose šaltiniuose vietoje Marijos vadinamas Marijonu). Pirmąjį vardą gavo motinos tėvo Stanislovo Puslovskio, antrąjį – senelio iš tėvo pusės Juozapo Tiškevičiaus, o trečiąjį – motinos garbei. Gimdamas jis paveldėjo grafo titulą, kurį oficialiuose dokumentuose rašydavo prie pavardės, ir Tiškevičių giminės herbą „Leliva“.

Iš pradžių augo Lentvario dvare, kuriame tėvai rezidavo po santuokos, o vėliau – po senelio Juozapo Tiškevičiaus mirties, šeimos rezidencija tapusiame Kretingos dvare. Taip pat vaikystės ir paauglystės dienas leisdavo Vilniuje, Trakų gatvėje stovinčiuose senelės Sofijos Tiškevičienės rūmuose, kur tėvai apsistodavo atvykę aplankyti giminių arba tvarkyti įvairių reikalų. Vasarodavo su tėvais motinos paveldėtame Išlaužo dvare prie Nemuno, lankydavosi Palangoje pas senelę Sofiją Tiškevičienę viloje „Sofija“ (dabar – „Anapilis“), svečiuodavosi dėdės Felikso Vincento Tiškevičiaus naujuose Palangos dvaro rūmuose. Retsykiais su motina, tėvu ar seneliu Stanislovu Puslovskiu išvykdavo į Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Italijos ar Prancūzijos kurortus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas