|
|
|
Mūsų žmonėsTomas Dambrauskas. Kretingos burmistras iš Suvalkijos
Prie Kretingos plėtros prisidėjo ir ryškų pėdsaką miesto istorijoje paliko nemažas būrys asmenybių, kilusių iš kitų regionų. Tarp jų buvo prieš 125 metus Suvalkijoje savo gyvenimo kelią pradėjęs antrasis tarpukario Kretingos miesto burmistras Tomas Dambrauskas. Tomas Dambrauskas pagal tuo metu Rusijos imperijoje naudotą Julijaus kalendorių gimė 1899 m. spalio 2 d., o pagal šių dienų Grigaliaus kalendorių – spalio 14 d., Kauno gubernijos Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus Rūdos kaimo žemdirbių Magdalenos Danilevičiūtės ir Tomo Dambrausko šeimoje. Šis kaimas, kurį vietos gyventojai nuo seno iki šiol vadina Šilkalniu, stūkso pora kilometrų į vakarus nuo Gižų, prie nedidelio Rūdos ežerėlio ir Pilviškių–Marijampolės kelio, į šiaurę nuo jo kryžkelės su keliu Marijampolė–Kybartai–Karaliaučius. Kaip ir visi kaimo vaikai, augo padėdamas tėvams darbuotis ūkyje, su bendraamžiais berniukais lankė rusišką valdinę Gižų pradžios mokyklą. Dambrauskų šeimoje jis buvo ne pirmas vaikas. Todėl rūpindamiesi sūnaus ateitimi ir ruošdami savarankiškam gyvenimui, smalsų paauglį tėvai leido toliau mokytis į Marijampolės gimnaziją. Ši keturmetė bendrojo lavinimo vidurinė mokykla tuo metu buvo vienu svarbiausių lietuvių nacionalinio judėjimo ir kultūros centrų. Prasidėjus Pirmojo pasaulinio karo veiksmams Lietuvos teritorijoje, 1915 m. gimnazija su pedagogais ir moksleiviais buvo evakuota į Rusijos imperijos gilumą – į Jaroslavlį. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Lietuvą, dvidešimtmetis jaunuolis pajuto žurnalisto pašaukimą ir 1920 m. ėmėsi žurnalistinio darbo. 1922–1923 m. jis buvo „Lietuvos žinių“ karo korespondentas, savo rašiniuose pranešdavo naujienas apie Lietuvos karių kovas dėl nepriklausomybės su Lenkijos kariuomenės generolo Liucijono Želigovskio vadovaujamais legionieriais. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, 1924–1927 m. bendradarbiavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kaune leistame politikos, ekonomikos ir kultūros dienraštyje „Rytas“, Latvijos lietuvių savaitraštyje „Rygos balsas“, Niujorko lietuvių išeivijos demokratinės pakraipos laikraštyje „Vienybė“. Pasirašinėjo slapyvardžiu P. A. Rūstusis.
Simbolinis skulptoriaus Antano Mončio sugrįžimas į Prancūziją
Spalio 23 d. Prancūzijos Lano (Laon) miesto Šv. Marcelio bažnyčioje įvyks multikultūrinės oratorijos „Mončys“ premjera. Tai – bendras lietuvių kompozitoriaus Lino Rimšos ir režisieriaus Alvydo Šlepiko kūrinys, sukurtas sekant skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) asmenybe ir jo kūryba. Kartu vyks ir jo kūrybos visuomenei pristatymas bei Lietuvos ir Prancūzijos menotyrininkų diskusija „Tarp lietuviškos ir prancūziškos menininko tapatybės“. Šis 138 km į šiaurę nuo Paryžiaus įsikūręs per 24 tūkst. gyventojų turintis miestelis A. Mončio kūryboje užima ypatingą vietą, nes čia Šv. Marcelio bažnyčioje iki šiol saugomi jo kūriniai: 14 akmeninių Kryžiaus kelio stočių, skulptūros „Kelių Madona“ ir „Šv. Juozapas“, šioje bažnyčioje 1952 m. gruodžio mėn. buvo surengta ir jo pirmoji kūrybos paroda. 1944 m. rudenį iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusiam A. Mončiui teko daug patirti, kol, 1947 m. nusprendus žengti menininko keliu, jam pavyko persikelti į Prancūzijos okupacinę zoną Pietų Vokietijoje, įstoti į Freiburgo meno mokyklos skulptūros studiją, įžymiausią lietuvių išeivijos aukštąją dailės mokyklą, kurią įkūrė Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997), vienas iškiliausių XX a. lietuvių menininkų.
Į kūrybines keliones po pasaulį įviliojo miestų architektūra
Atėjau, pamačiau, nugalėjau. Taip, perfrazuojant žinomus romėnų karvedžio Gajaus Julijaus Cezario žodžius, galima būtų apibūdinti Vidmanto Vaitkevičiaus – itin savito kūrybos stiliaus ir įdomaus gyvenimo būdo menininko – asmenybę. Po pasaulį keliaujantis menininkas trumpam apsigyvena kurioje nors šalyje – jų jau aplankė per 100, žmonėms gėrėtis palieka ten savo darbus ir išvyksta kurti kitur. „Apsistoju, sukuriu ir išnykstu kaip dūmas“, – juokavo 57-erių kūrėjas. Į albumą-katalogą – ir Kretingos vaizdai Įprastai tėvynėje V. Vaitkevičius – laikinas svečias, tačiau Lietuvos pajūris jį pakerėjo: šį rudenį menininkas reziduoja pramogų komplekse HBH, kur lapkričio 9-ąją atidarys galeriją Vidma Wait (tai jo pseudonimas), o Kretingos rajono kultūros centre šiuo metu veikia mūsų kraštui skirta jo darbų paroda „Kretingos etiudai“. Parodoje akį prikausto paveikslai ant šilko, drobės, kartono, vaizduojantys Kretingos pranciškonų ir Darbėnų bažnyčių vaizdus, Lazdininkų malūną, Tiškevičių koplyčią, lurdą, senąją krašto architektūrą, kuriuos dailininkas nutapė dar pavasarį. Vyraujanti paveikslų atlikimo technika – koliažas, mišri technika, kur aliejų ir akrilą papildo glazūra, virvelės, folija, aukso ir sidabro pudra, lakštai. „Bent penki Kretingą vaizduojantys darbai pateks į naujausią mano darbų albumą-katalogą „Lietuva“. Jame iš viso bus 120 paveikslų, atrenku sėkmingiausius vaizdus iš kiekvieno krašto, kur pabuvojau ir tapau“, – rodydamas masyvų kaustytą albumą su įdėklu ir spynelėmis – tarsi atkeliavusį iš viduramžių raštininko menės, kalbėjo V. Vaitkevičius. Albumo viršeliui menininkas jau atsirinko titulinį paveikslą su Vilniaus katedros, universiteto, Šv. Kazimiero bažnyčios ir kitais viršum senamiesčio iškylančiais bokštais. Šį albumą-katalogą dailininkas ruošiasi pristatyti kitąmet įvyksiančioje Vilniaus knygų mugėje. Būtent bokštai, šventovės, miestų architektūra, atviravo menininkas, – jo pamėgtas kūrybos motyvas. Kauno dramos teatro rūsyje žiūrovus pasitinka masyvi 3x12 m dydžio V. Vaitkevičiaus sukurta freska, taip pat vaizduojanti Kauno miesto bokštus.
Šokiai – tai naujos pažintys ir nepamirštamos kelionės
Šokių entuziastė kretingiškė Indrė Mockutė prisipažino, kad šokiai lydėjo ją visą gyvenimą: nuo Kretingos meno mokyklos tautinių šokių kolektyve „Ratilėlis“, studijų metu – kolektyve „Nemunas“, praktikos Argentinoje, atvėrusios merginai akis apie nematytas kultūras ir naujas šokių rūšis, iki naujos aistros – šokių su riedučiais. – Šiuo metu vienoje uostamiesčio studijų vedi šokių su riedučiais pamokas. Papasakok, kaip susidomėjai būtent šokiais su riedučiais, nuo ko viskas prasidėjo? – Šoku jau visą gyvenimą ir esu išbandžiusi daugybę šokių rūšių, o šokius su riedučiais atradau visiškai netikėtai. Prieš kelerius metus mano sesė užsimanė vintažinių riedučių, ir aš jai juos padovanojau, tačiau ji jų nė karto ir neavėjo. Tada, per karantiną, aš išsitraukiau juos iš spintos, pradėjau važinėtis po namus ir nusprendžiau nusipirkti sau tokius pat vintažinius riedučius. Gyvenau Vilniuje ir kartais išvažiuodavau pasivažinėti į Vingio parką. Besivažinėdama pradėjau bandyti įvairius judesius, o pasidomėjusi sužinojau, kad žmonės iš tiesų užsiima šokiais su riedučiais. Gaila, kad Lietuvoje tai nėra populiaru, tačiau pastebiu, kad po truputį pradeda kurtis bendruomenė. Paskutinius kelis mėnesius intensyviai mokiausi savarankiškai, pradėjau ir pati viešinti vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose – pastebėjau, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie taip pat nori save išbandyti šioje srityje. – Kiek metų jau užsiimi šia veikla? Ir ar nuo šio sezono pirmą kartą vesi šokių su riedučiais pamokas? – Riedučiais važinėju jau kokius 2–3 metus, bet būtent šokiais su riedučiais užsiimu mažiau negu metus, todėl visa ši veikla man vis dar yra labai nauja ir šviežia. Vasarą nemokamai mokiau žmones šių šokių lauke ar kiemuose ir niekada nesitikėjau, kad ši veikla mane taip įtrauks. O nuo šio sezono pirmą kartą vesiu oficialias pamokas šokių studijoje.
Pediatrės prisiminė koleges, paminėjo įsimintinas datas
Kretingos rajone dirbančios buvusios ir esamos vaikų gydytojos šėjusius kolegas. Šiemet jos paminėjo pernai, rugsėjo 6-ąją, iškeliavusios kretingiškės pediatrės Danutės Miščikienės mirties metines, taip pat ir kitą joms svarbią datą – kai 1944 m. tuometinėje Kretingos ligoninėje, Kęstučio gatvėje, prieš 80 metų buvo įkurtas Vaikų skyriaus, o jam vadovauti ėmėsi šviesuolė Aleksandra Krikščiūnienė. Išlaiko ilgametes tradicijas „Šįsyk susirinkome dešimt gydytojų: vienos tebedirba pediatrėmis, bet dauguma persikvalifikavusios į šeimos gydytojas. Mūsų gretos kasmet retėja – kai kurios negalėjo dalyvauti, ilgametė gydytoja Janina Rapalienė išvyko gyventi į Vilnių, bet su ja palaikome ryšį“, – kalbėjo šio pediatrių sambūrio organizatorė Kretingos rajono ligoninės, šiemet taip pat mininčios 105 metų veiklos sukaktį, Vaikų skyriaus vedėja Laima Valantiejienė. Nepriklausomoje Lietuvoje įvykdžius medicinos reformą, po įvairius medicinos centrus persikvalifikavusios į šeimos gydytojas pasklidusios pediatrės pasidalijo šiltais prisiminimais apie buvusius kolegas, su kuriais sykiu dirbo ne vieną dešimtmetį. Kretingos medikai taip pat tęsia kitą kasmetinę tradiciją – Šv. Luko, gydytojų ir ligonių globėjų dieną, kuri minima spalio 18-ąją, aplankyti mirusių kolegų kapus Kretingos ir Palangos kapinėse – tokių jau yra per 20. Ypač šiltai pediatrės prisimena pirmąją savo „šefę“ – Kretingos ligoninės Vaikų ligų skyriaus įkūrėją ir jos vadovę A. Krikščiūnienę, kurios 115-ąsias gimimo metines šiemet jos taip pat paminėjo. Jaunosios kolegės daktarę Aleksandrą vadino ir savo drauge, vyriausia seserimi, ir mama, ir patarėja.
Garsiausias legendinės Kretingos „Minijos“ pergales prisiminus
1964-ieji metai aukso raidėmis įrašyti į Kretingos futbolo ir sporto istoriją, nes tais metais „Minijos“ komanda iškovojo šalies futbolo taurę bei pasipuošė Lietuvos aukščiausios lygos pirmenybių bronzos medaliais. Bet šie pasiekimai neatsirado iš niekur. Futbolas nuo senų laikų Kretingoje buvo mėgstamas, vaikai ir paaugliai šio žaidimo pagrindus dažniausiai įgydavo miesto žvyrduobėje, kur nuo ryto iki sutemų virdavo atkaklios kovos. Čia užaugę futbolininkai papildydavo jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų futbolo komandas, nes sporto mokyklos mieste nebuvo, kai treniruotės ir draugiškos bei oficialios rungtynės vykdavo miesto stadione prie parko. Kretingos futbolo komandos pakilimas XX a. 6-jame dešimtmetyje sietinas su iš Panevėžio po Hidromelioracijos technikumo baigimo pagal paskyrimą į Kretingos melioracijos statybos valdybą (MSV) dirbti atvykusio vieno rezultatyviausių visų laikų šalies futbolininkų Algimanto Lučinavičiaus (1933–2009) vardu. Jis 1957 m. kartu su kitu panevėžiečiu A. Mikšiu atvykęs į Kretingą sustiprino vietos „Melioratoriaus“ komandą, kuri tas pačiais metais regioninėje Klaipėdos zonoje užėmė I v. ir iškopė į B lygą, o 1958 m. joje užėmusi II v. iškovojo teisę kitais metais rungtyniauti šalies aukščiausioje lygoje.
Herbas yra giminės įtvirtinimas, jos vizitinė kortelė
„Nėra architektūros taisyklių pilims debesyse, bet herbams galioja tam tikri reikalavimai ir nusistovėjusios griežtos taisyklės“, – vaizdingai palygindamas apie herbų simboliką kalbėjo nuo Salantų kilęs kraštietis Paulius Vaniuchinas, daugiau kaip dešimtmetį besidomintis herbais ir vadovaujantis nevyriausybinei organizacijai – Heraldikos akademijai. Ligi herbo – tolimas kelias Skirtingai nuo Heraldikos komisijos, veikiančios prie LR Prezidentūros, kuri atsakinga už savivaldybių, vyriausybinių įstaigų herbų atkūrimą, įtvirtinimą, P. Vaniuchino vadovaujama Heraldikos akademija užsiima tų herbų atkūrimu ir įregistravimu, kurie nėra apibrėžti LR herbo įstatymu. Tai – asmeniniai, religiniai (vyskupų) ir tam tikrų bendruomenių herbai. „Tam, kad atkurtum herbą, reikia labai daug laiko, žinių, įdirbio. Pagrindinis šaltinis yra archyvai – kartais tenka juose kone apsigyventi mėnesiais. Gali vienos detalės ieškoti metus ir daugiau, bet tai dar nereiškia, kad atrasi tai, ko reikia. Tenka užklausas pateikti ar, pagal galimybes, apsilankyti ir Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos archyvuose, pabendrauti su kitais heraldikos specialistais. O ir atradus vienas detales, dar nereiškia, kad jų užteks tam, kad atkurtum herbo visumą“, – specifinio darbo skraistę praskleidė P. Vaniuchinas, kartu su komanda atkuriantis herbus arba konsultuojantis jais besidominčiuosius.
Kaip kretingiškiai XVII–XVIII a. vykdė teisingumą
Viena pagrindinių XVII–XVIII a. veikusio Kretingos, arba Karolštato, miesto magistrato (savivaldybės tarybos) pareigų buvo užtikrinti mieste teisės aktuose įtvirtintą teisingumą, miesto piliečių teises, turto apsaugą, žmonių tarpusavio elgesio taisyklių laikymąsi. Todėl magistrato teismas turėjo nemažai darbo kovodamas su neišvengiamu bet kurios istorinės epochos negatyviu, socialinės sistemos tinkamą funkcionavimą pažeidžiančiu reiškiniu – nusikalstamumu.
Apie ką byloja šimtametė Grigaičių sodyba Juodupėnuose
Nors Lietuvoje giminių susiėjimai nėra reti, bet retas jų vyksta šimtametėse gimtosiose laiko išbandymus atlaikiusiose kaimo sodybose. Viena jų nuo XX a. pradžios Juodupėnų kaime netoli Salantų įsikūrusi Grigaičių giminė, kuriai likimas ir įdėtas darbas leido išsaugoti 1914 m. statytą neseniai naujam gyvenimui prikeltą gimtąją sodybą, kuri ir suteikia galimybę visai giminei čia susirinkti. Grigaičių ir Beniušių giminės, kurias 1940 m. sujungė Onos Beniušytės iš Alkos kaimo ir Liudviko Grigaičio iš Juodupėnų kaimo santuoka (PN, 2023 06 16), savo kasmetinius tradicinius birželio mėnesio paskutinio šeštadienio susitikimus įprastai pradeda Salantų bažnyčioje malda už jau išėjusius amžinybėn šių giminių narius. Tai reta galimybė visiems kartu melstis didingoje šventovėje, prie kurios statybos prisidėjo šios abi giminės. 1903 m. pradėjus rinkti lėšas šios naujos neogotikinės mūrinės bažnyčios statybai, kiekvienas pilnametis parapijietis kasmet 10 metų turėjo mokėti po 30 kapeikų nuo kiekvienos turimos žemės dešimtinės, o neturintiems žemės bernams reikėjo mokėti 3 rublių, kai merginoms – 2 rublių metinį mokestį. Jau sovietiniais laikais nuolat šiai bažnyčiai aukodavo Salantuose garsėjusi siuvėja Kotryna Beniušytė, svariai prisidėjusi prie suolų šioje bažnyčioje atnaujinimo.
Žydiškosios Palangos atspindžiai – istorijos puslapiuose ir prisiminimuose
Palangoje kasmet gausėja iniciatyvų, skatinančių atminti turtingą Palangos štetlo istoriją: pernai atidengta atminimo lenta dedikuota Palangos sinagogoms, šiemet – gydytojui prof. Lazariui Gutmanui. Žydiškosios Palangos istorijos faktai pristatomi naujai atsikūrusios Palangos žydų bendruomenės socialinių tinklų paskyrose – paviešintos unikalios istorijos pasakoja apie iš Palangos kilusius žydų šeimų likimus, jaudina Holokaustą išgyvenusiųjų prisiminimai, pristatomas ir žydiškasis paveldas. Istorinis Palangos žydų kvartalas, buvęs rytinėje Vytauto gatvės dalyje nuo buvusios autobusų stoties (Kretingos g.) iki Žvejų gatvės, iki šiol slepia daugybę paslapčių, o vos keli išlikę pastatų primena tarpukarį ir tuo metų gyvavusią Palangos žydų bendruomenę. Palangiškiai žydai savo veiklos kryptimi mažai skyrėsi nuo kitų regiono štetlų žydų – užsiėmė prekyba ir amatais, tačiau ilgainiui dėl Palangos – miesto prie Baltijos jūros – specifikos Palangos žydų prekeiviai ir amatininkai pradėti glaudžiai sieti su gintaro apdirbimu ir pardavimu. Žydų bendruomenės nariai Palangoje ne tik dirbo – tarpukariu čia buvo tiek visa religinė bendruomenės infrastruktūra, tiek vietos žydams buvo prieinamas pradinis sekuliarus mokymas, veikė žydų smulkaus kredito bankas, įvairios labdaros organizacijos. Vytauto gatvė buvo toji centrinė Palangos žydų gyvenimo arterija, tad bendruomenė itin išgyveno, kai Palangoje 1938 m. gegužę kilęs gaisras sunaikino beveik visą žydų gyvenamąjį kvartalą. Po kelerių metų, 1941 m., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Palangoje prasidėjo masinės žydų žudynės, didžioji dalis Palangos žydų buvo nužudyta, likusieji – perkelti į getus ar koncentracijos stovyklas, kur jų laukė toks pat likimas.
|
|
