Pajūrio naujienos
Help
2022 Sausis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną-1°C debesuotumas 100 %
Naktį1°C debesuotumas 21 %
Apklausa

Ar visuomeniniai rinkimų komitetai turėtų būti prilyginami politinėms partijoms?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Marija Tiškevičiūtė. Fot. Carl Sylberg. Klaipėda, XIX a. pab. Kretingos muziejus

Šiemet sukako 150 metų, kai gimė filantropė, lietuvių spaudos bendradarbė, knygnešių rėmėja, pirmojo lietuviško vaikų darželio steigėja Marija Tiškevičiūtė, visą savo sąmoningą gyvenimą paaukojusi labdaringai veiklai, o gyvenimišką kelią pabaigusi kančiose Sibiro lageryje.

Marija buvo antroji grafų Juozapo ir Sofijos Horvataitės Tiškevičių duktė. Tačiau likimas taip lėmė, kad anksti mirus pirmajai dukrai Sofijai, tapo vyriausia dukterimi. Ji gimė 1871 m. lapkričio 22 dieną. Vaikystę leido Lentvario dvare ir Vilniuje. Šeimai persikėlus į 1874 m. naujai įsigytą Kretingos dvarą, Marija augo jame, o vasaras leido tėvui priklausančiame Palangos dvare.

Nuo lopšio ją augino auklė Scholastika Michalovska, o nuo penkerių metų – prancūzė Marija Fajard. Sukakus devyneriems metams, tolesniu auklėjimu ir mokymu rūpinosi Paryžiuje mokslus baigusi, iš Lenkijos į Kretingą atvykusi mokytoja Justina Dmochovska, mokiusi religijos, istorijos, literatūros, gamtos ir geografijos mokslų, prancūzų kalbos, taip pat fizikos ir logikos. Anglų kalbai ir matematikai buvo samdoma mokytoja iš Anglijos, o vokiečių kalbai ir muzikai – iš Vokietijos.

Anglų kalbos mokytojos dažnai keitėsi. Didžiausios įtakos Marijai turėjo 1887 m. atvykusi Margarita Sent Kler (Margaret Saint-Clair, 1865–1924). Jos tėvas Jungtinėje Karalystėje vadovavo berniukų kolegijai, todėl dukra gavo gerą išsilavinimą. Be anglų kalbos ir matematikos, ji mokė dar algebros ir geometrijos. Marija labai susibičiuliavo su Margarita, kelis kartus vyko su ja į Jungtinę Karalystę, lankydama draugės tėvus ir artimuosius.

Sesuo Elena Klotilda prisimena, kad Marija buvo stipri ir savarankiška asmenybė, sunkiai pasiduodanti brolių ir kitų įtakai. Nuo jaunų dienų ji turėjo ambicingų mokslo siekių. Gilindama matematikos žinias, įkalbėjo tėvus papildomai samdyti mokytoją iš Palangos progimnazijos, kuris atvykęs į dvarą kartą per savaitę dėstė aukštąją matematiką. Be to, Marija papildomai mokėsi fizikos, filosofijos, poezijos, greta anglų, prancūzų, vokiečių, rusų išmoko esperanto kalbą. 1908 m. bandė studijuoti Miuncheno universitete, tačiau netrukus studijas metė.

Nuo mažens būdama giliai tikinti, domėjosi teologija, kurios mokė Peterburgo dvasinės akademijos auklėtinis, Palangos progimnazijos kapelionas kunigas Jonas Mickanevskis. Ieškodama atsakymo į tikėjimo klausimus, skaitė filosofines ir teologines knygas. Laikydamasi krikščioniškų vertybių, pasirinko asketišką gyvenimo būdą, tarnystę Dievui, atsisakė santuokinio gyvenimo, pasiaukojo labdaringai veiklai, rūpinimuisi vargšais ir našlaičiais.

Kretingoje Marija lankė pagalbos prašančius vargšus, rūpinosi parapijos prieglaudos išlaikytiniais. Įkalbėjo seseris paimti nuolatinei globai ir auklėjimui po našlaitę, kol jos sulauks pilnametystės. Joms išlaikyti iš savo pinigų, tėvų skiriamų kiekvieną mėnesį asmeninėms išlaidoms, pasamdė prie vienuolyno gyvenusias davatkas, kurios našlaites prisiėmė į namus, prižiūrėjo ir maitino. O Marija su seserimis sutartomis dienomis našlaites lankė, vedė joms pamokas, siuvo sukneles ir apatinius rūbus, rūpinosi, kad jos išmoktų siuvėjos amato. Marijos auklėtinė vėliau per nelaimingą atsitikimą neteko kojos, todėl grafaitės rūpesčiu Varšuvoje vargšei buvo pagamintas kojos protezas. Be to, ji rūpinosi po vestuvių į Lenkiją išvykusios sesers Elenos Klotildos globota našlaite, kurią sėkmingai ištekino už vyro.


B. H. Tiškevičius su vaikais Zakopanės kalnų kurorte, 1892 m. rugpjūtis

Šiais metais Lietuvoje pristatytas žinomo Lietuvos kolekcininko Gedimino Petraičio (1956–2021) viename Vokietijos antikvariatų įsigytas grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) apie 700 fotografijų rinkinys – didžiulis jo nuopelnas Lietuvos kultūrai ir jos istorinio atminimo išsaugojimui.

G. Petraičio dėka B. H. Tiškevičiaus darytos nuotraukos sugrįžo į Lietuvą, o jo vardas – į Lietuvos istorinį atminimą. Šiais metais surengtos trys jo fotografijų parodos ir aukciono namų „ARS VIA“ išleista 382 puslapių knyga „Sugrįžimas. Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935)“.

1891–1898 metų nuotraukos iš Gražinos ir Gedimino Petraičių rinkinio, kurį sudarė fotografijos istorikas Dainius Junevičius, tapo neeiliniu šalies kultūrinio gyvenimo įvykiu. 1866 m. mirus vienam turtingiausių Lietuvos žmonių grafui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui, jo turto paveldėtojas keturiolikmetis B. H. Tiškevičius tapo vienu turtingiausių žmonių Europoje, paveldėjęs didelius turtus Prancūzijoje ir Rusijoje. Gimęs 1852 m. gruodžio 9 d. Nemėžyje, šalia Vilniaus, anksti tapo našlaičiu, jo tėvui Mykolui Tiškevičiui (1825–1853), kilusiam iš šios giminės Logoisko šakos Ukrainoje, anksti mirus nuo džiovos, o po 7 metų 1860 m. nuo tos pačios ligos mirus ir jo motinai Vandai. Tapęs didžiulių turtų savininku, įgijęs gerą išsilavinimą, jis galėjo sau leisti laisvai gyventi, keliauti po pasaulį ir pramogauti. 1874 m. išplaukęs jachta į Šiaurės Ameriką, jis iš ten grįžo jau vedęs Klarą Elizabetę Bankroft (Clara Elizabeth Bancroft, 1857–1883). 1876 m. pradžioje grafas įsigijo jo užsakymu Prancūzijoje, Havro uosto laivų statykloje, pastatytą dvistiebę jūrinę jachtą, kurią pavadino „Žemaitej“, tai yra „Žemaitija“, kuria plaukiojo po pasaulį ir vėl apsilankė JAV. Jachtos įgulą sudarė per 30 žmonių, ši jachta ir po jos pardavimo 1879 m. kitam savininkui iki pat jos žūties 1914 m. buvo laikoma gražiausiu Prancūzijos burlaiviu.

B. H. Tiškevičiaus šeima susilaukė 3 vaikų, gyveno Paryžiuje, Nicoje, Portugalijai priklausiusioje Madeiros saloje.


Į Vydmantų koplyčios zakristiją, parapijos klebono Karolio Petravičiaus rūpesčiu, pargabenti Nelly ir Arvydo Paltinų dovanoti baldai, buities daiktai ir jų naudota muzikos įranga

Skrynelėje – moteriški N. Paltinienės mažmožiai.

Vydmantų parapijos kleboną Karolį Petravičių ir Lietuvos estrados pasaulio žvaigždes Nelly ir Arvydą Paltinus siejo ilgametė – du dešimtmečius, ligi sutuoktinių mirties trukusi, bičiulystė. Vykdant legendinių atlikėjų valią, jų muzikos studijos įranga ir buities daiktai iš Vokietijos buvo pargabenti į Lietuvą, į būsimą Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčią. Kol kas N. ir A. Paltinų kambarys-studija įrengtas koplyčios zakristijoje: ir šiandien ten galima užeiti ir pasijausti tarsi patekus į svečius pas Lietuvos estrados legendas.

Svetainėje skamba Nelly dainos

„Emigravę į Vokietiją 1982-aisiais, N. ir A. Paltinai gyveno nuomojamame bute. Po sutuoktinių mirties praėjus 3 mėnesiams, jeigu nebūtume išvežę jų valia mums palikto turto, viskas būtų išversta į šiukšlyną. Atiduoti turtą muziejui nėra taip paprasta, o čia, koplyčioje, galima netgi kavos atsigerti iš Nelly ir Arvydo pamėgtų puodelių“, – atvėręs duris į zakristiją, kalbėjo K. Petravičius. Išsyk patenkama į nedidelę svetainę-muzikos studiją su kukliais baldais: „Ant šito fotelio mėgdavo sėdėti Nelly, ant ano – Arvydas. Galite prisėsti, paliesti Nelly mėgstamą šalikėlį“, – rodydamas ant fotelio atkaltės gulintį juodą plonytį šaliką, K. Petravičius kvietė jaustis laisvai.

Jis aprodė estrados žvaigždžių Vydmantų bažnyčiai, kurios statyba abu domėjosi, padovanotą muzikos įrangą „Napsound“ – pultą, kolonėles, klavišinius, kuriais grojo A. Paltinas, ir mikrofonus, kuriais 40 metų naudojosi Nelly. Uždėjo jos dainų plokštelę, kad kuo labiau būtų juntama buvusių šeimininkų dvasia. Kietajame diske – visa A. Paltino kūryba, netgi – neišleisti kūriniai, kuriuos kompozitorius kaupė preciziškai.

Paėmęs į rankas Nelly pamėgtos Salomėjos Nėries poezijos rinktinės tomą, K. Petravičius vartė dainininkės pažymėtus lapus ir, sakė, pagal kai kuriuos eilėraščius pats sukūręs muziką, – šie tapo muzikalaus, ypač gražiu balsu apdovanoto Vydmantų klebono atliekamomis dainomis.


Sofija ir Stasys Japertai su vaikais Birute ir Vytautu savo namuose Darbėnuose prie fortepijono. Apie 1928 m. S. Japerto archyvas

Tarpukariu Lietuvos miesteliuose gyvenę inteligentai stengėsi suburti vietos gyventojus blaiviai ir kultūringai leisti laisvalaikį, švęsti šventes, taip paįvairinant kasdienį gyvenimą. Vienas jų buvo Darbėnų vargonininkas Stasys Japertas (1890–1961).

Jis gimė 1890 m. Šilalės miestelyje, ten baigė ir pradžios mokyklą. Jau vaikystėje pajuto trauką muzikai, turėjo gerą muzikinę klausą ir balsą. Prasidėjus I pasauliniam karui, 1914 m. carinės Rusijos valdžios, paskelbusios visuotinę mobilizaciją, paimtas į jos kariuomenę, tarnavo kavalerijos dalinyje, dalyvavo mūšiuose Rytų Prūsijos fronte prieš vokiečius, sužeistas į koją pateko į jų nelaisvę. Išvežtas į karo belaisvių stovyklą Vengrijos sostinėje Budapešte čia iki pat karo pabaigos dirbo metalo liejykloje, iš kur 1918 m. sugrįžo į Lietuvą. Nusprendęs savo gyvenimą paskirti muzikai, privačiai mokėsi vargonininko profesijos, nes ji Lietuvoje buvo reikalinga ir gerbiama, užtikrinusi ir stabilias pajamas. 1921 m. persikėlęs gyventi į Kvėdarnos miestelį, čia vargonavo vietos bažnyčioje, netrukus vedė iš ūkininkų šeimos kilusią Sofiją Audinytę (1901–1942), kuri 1922 m. pagimdė pirmagimį sūnų Vytautą. Apie 1924 m., pakviestas Darbėnų klebono Petro Kažukausko (1881–1934), ieškojusio bažnyčiai gero vargonininko, su šeima atvyko į Darbėnus ir čia praleido visą likusį savo gyvenimą, žmonėms palikęs šviesius prisiminimus. Jo šeima įsikūrė dar ir šiandien išlikusiame raudonų plytų parapijos namų I aukšte, dviejų kambarių su virtuve bute. Pirmame aukšte gyveno ir bažnyčios zakristijonas su šeima bei varpininkas, čia buvo įsikūrusi ir atskirą įėjimą turėjusi arbatinė. Gyvenant šiame name pasaulį išvydo: 1924 m. – Birutė, 1928 m. – Aldona, o 1931 m. – ir Stasys, kurio dėka ir gimė šis pasakojimas.


Jono Karolio Chodkevičiaus šeima

  • Mūsų žmonės
  • 2021-11-19
Jono Karolio Chodkevičiaus portretas, sukurtas pagal Sofijos Chodkevičiūtės piešinį. Dail. Karolis Majeris, 1840 m. Kretingos muziejus

Minint Kretingos miesto, bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400-ąsias metines, daugiausia dėmesio buvo skirta jo žygdarbiams, šlovingoms pergalėms ir atminimui įamžinti. Viso to šešėlyje liko genialaus karvedžio šeiminis gyvenimas ir naujausi biografiniai faktai.

Tradiciškai teigiama, kad Jonas Karolis Chodkevičius gimė 1560 m. Vilniuje. Tačiau dar 2014 m. lenkų istorikas, Liublino Marijos Kiuri-Skladovskos universiteto profesorius Marianas Stanislavas Chachajus vienoje iš savo publikacijų didžiojo etmono gimimo data nurodė 1570/1571 metus. Todėl šiemet minint Jono Karolio Chodkevičiaus metus, jis buvo pajaunintas dešimčia metų, daugelyje laidų, publikacijų, dokumentų ir šventės atributikoje karvedžio gimimo datą nurodant 1570 metus.

Jonas Karolis atstovavo katalikiškai Chodkevičių giminės Bychavo šakai, kurios pradininkas buvo jo senelis, Žemaičių seniūnas ir Trakų, vėliau – Vilniaus, kaštelionas Jeronimas Chodkevičius († 1561 m.), vizito pas popiežių metu 1555 m. iš Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V gavęs paveldimą Bychavo, Muišės ir Šklovo grafo titulą. Šią giminės šaką tęsė Jeronimo sūnus, Žemaičių seniūnas, Livonijos valdytojas ir Lietuvos didysis maršalka Jonas Chodkevičius († 1579 m.) ir jo sūnūs – Aleksandras, tapęs Trakų vaivada, ir jau mums gerai žinomas Jonas Karolis. Jiedu 1592 m. pasidalino tėvo paliktas valdas, iš kurių pagrindinė ir didžiausia Bychavo grafystė atiteko Jonui Karoliui, o Šklovo grafystė su Muišės miestu ir dvaru – Aleksandrui. Be to, broliams atiteko po keletą mažesnių valsčių Naugarduko vaivadijoje ir Žemaičių seniūnijoje, taip pat dveji rūmai Vilniuje.

Jonas Karolis vedė du sykius. Pirmąja žmona tapo našlė Sofija Mieleckaitė-Olelkaitienė, gimusi 1567 m. Sandomiere. Jos tėvas grafas Mikalojus Mieleckis (1546–1585) buvo Podolės vaivada ir Lenkijos kariuomenės didysis karūnos etmonas, o motina – iš Pinsko kilusi kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo duktė Elžbieta (1550–1591).


„Atpildas“ už tai, kad tėvų namuose veikė bunkeris

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-11-19
Elvyra Žiliūtė, pati išgyvenusi sunkius pokario išbandymus, ligi šiol domisi partizanų istorija, skaitydama knygas.

Kretingiškės 88-erių Elvyros Žiliūtės gyvenimas pokariu priminė tikrą pragarą žemėje: jos tėvų namuose, miškų apsuptame Mikoliškių kaimo vienkiemyje, po grindimis buvo įrengtas Kardo rinktinės partizanų štabo bunkeris, kuriame lankydavosi ir šios rinktinės vadas Juozas Jucys, slapyvarde Margis. Aptikus bunkerį, prasidėjo E. Žiliūtės ir jos šeimos slapstymosi, vargo ir kančios metas.

Slėptuvė atsirado apsigyvenus patėviui

„Mūsų sodyba buvo labai graži, kol gyvas buvo mano tėvas Izidorius Žilius. Jis buvo kaimo veterinaras, kaip pasakodavo, caro kariuomenėje ėjęs tarnybą Kaukaze. Turėjo visokių padargų, technikos, dirbo žemę – jos buvo 15 ha. Dirbo daug ir sunkiai, nes už paveldėtą turtą turėjo išmokėti dalis 5 giminaičiams. Mano šviesi vaikystė ir baigėsi sulig tėvo mirtimi 1943-aisiais: tuomet aš buvau 9-erių, o brolis 7-erių“, – aiškiai savo gyvenimo detales prisiminė ir dėstė E. Žiliūtė.

Po 20-čia metų vyresnio savo vyro mirties Elvyros motina Stasė talkon į ūko darbus priprašė netoliese, pas ūkininką Kupšį už berną tarnavusį Vladą Šilgalį. Po kelerių metų jiedu susituokė, susilaukė dukters Virginos, kuri buvo 13-ka metų jaunesnė už Elvyrą. „Negalėčiau pasakyti, kada mūsų namuose atsirado bunkeris ir kaip jį iškasė – turbūt, naktimis, kai mes, vaikai, miegojome. Bet esant slėptuvę gerai žinojau – pro lauko duris reikėjo pereiti virtuvę ir kambarį, ji buvo įrengta po „prisėdnio“ – tamsaus koridoriaus – grindimis. Žinojau, kad ten yra partizanų štabas, mačiau visokių aparatų: spausdinimo mašinėlę, radijo siųstuvą, buvo gausu dokumentų – rinktinės archyvas, sienos laidais apraizgytos. Mūsų namuose nuolat būdavo žmonių: vieni išeidavo, kiti ateidavo, matydavau ir Margį – jis buvo ūkininkės Kupšienės, pas kurią tarnavo patėvis, brolis, bet bunkery nedažnai tepasilikdavo nakvoti“, – kalbėjo pašnekovė.


Senasis Kretingos miesto parkas

  • Mūsų žmonės
  • 2021-10-15
Dainų šventė Kretingos stadione 1961 m. Kretingos muziejaus nuotr.

Šokiai parko vasaros estradoje antrąją Marytės ir Antano Tamašauskų vestuvių dieną 1964 m. liepos 19 d. M. Tamašauskienės archyvas

Neseniai pradėto rekonstruoti senojo miesto parko istorija siekia beveik 100-metį. Istoriko Juliaus Kanarsko duomenimis, Kretingos dvaro Vaitiškių 21 ha sklypas miestui atiteko 1925 m. Žemės reformos komisijai jį suvalstybinus.

Vakarinė sklypo dalis buvo perduota apskrities savivaldybei miesto parkui įrengti ir gimnazijai statyti. Parkas buvo pradėtas kurti buvusiame dvaro parko užparkyje, vadintame Pušynu, kuriame iš tolo buvo matyti senos aukštos pušys, ir parko kūrimo darbai vyko visą tarpukarį. Be paprastų medžių, čia buvo sodinami ir vardiniai ąžuolai įvairių valstybinių, tautinių švenčių, jubiliejų ir iniciatyvų proga. Čia 1934 m. buvo pasodintas Tautos vado, o 1936 m. – Baltijos vienybės ąžuolai. Žymus Lietuvos miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975), 1929 m. nusprendęs Kretingos miškų urėdijos būstinę perkelti iš Darbėnų į Kretingą, susitarė su mokyklos vadovybe, kad iš jos sklypo prie Pušyno atskirtų ketvirtadalį hektaro urėdijos būstinei pastatyti. Tuo metu buvo mada kurti urėdijas dideliuose 10–15 ha sklypuose, kad urėdai galėtų ūkiškai tvarkytis, bet M. Daujotas, būdamas išsilavinęs žmogus, kultūrininkas ir visuomenininkas, nenorėjo didelę savo laiko dalį skirti žemės ūkio darbams. Jo pasirinkimu statyti urėdiją nedideliame sklype miesto ribose nebuvo patenkintas ir Miškų departamentas, bet, nežiūrint to, 1930 m. čia iškilo medinis pastatas, kuriame įsikūrė urėdijos raštinė, butai urėdui ir valytojai, keli kambariai archyvui ir tarnybiniais reikalais atvažiuojantiems žmonėms.


Kretingos miestas ir dvaras (kairėje) Prūsijos karalystės Klaipėdos apylinkių žemėlapyje. XVII a. Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Šiemet minime iškilaus karvedžio, Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400-ąsias metines. Jis garsėjo ne tik savo karinėmis pergalėmis, bet ir tuo, kad aktyviai rėmė Katalikų Bažnyčią, statė vienuolynus, bažnyčias, mokyklas ir prieglaudas. Vienas didžiausių jo nuopelnų Žemaičių seniūnijoje, greta Kražių jėzuitų kolegijos įsteigimo, buvo Kretingos miesto, arba Karolštato, su bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynu ir bažnyčia įkūrimas.

Kretingos dvarą Jonas Karolis paveldėjo 1592 m. gegužės 18 d. Kartu su šia valda Žemaičių seniūnijoje jam atiteko Skuodas ir Grūstė, Vilniuje – mūriniai rūmai, Naugarduko vaivadijoje – Liachavičai, Svisločius ir Gnezna, o Vitebsko vaivadijoje – Bychavas.

Žemaičių seniūnijoje pagrindinė Chodkevičių valda nuo 1568 m. buvo Skuodo dvaras, šalia kurio Jono Karolio tėvas Jonas įkūrė katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčias, pastatė savo vardu pavadintą Johanesbergo miestą, į kurį pakvietė protestantus vokiečių pirklius ir amatininkus. Vis dėlto tėvo puoselėtas Skuodas nesusilaukė Jono Karolio ir jo žmonos Sofijos dėmesio.

Gali būti, kad nuo jaunų dienų katalikybės dvasia auklėtiems sutuoktiniams protestantiška Johanesbergo aplinka netiko, todėl jiedu susidomėjo šalia Prūsijos buvusia Kretinga, pro kurią nuo XVI a. pabaigos ėjo svarbus užsienio prekybos traktas. Čia jiedu sumanė kurti katalikybės citadelę, užkardančią protestantizmo plitimą žemaitiškose jų valdose. Sumanytojų valia šios citadelės branduoliu turėjo tapti bernardinų vienuolynas su greta esančiu katalikų miestu.

Vienas padavimų, pasakojančių apie vienuolyno ir miesto atsiradimą, mena, kad sykį iš karo žygio į Kretingą parvykęs etmonas prisėdęs dvare po mėgstamiausiu didžiuliu ąžuolu pailsėti. Jam susimąsčius apie ateities planus, ant peties nutūpusi baltu balandžiu apsireiškusi Apvaizda ir pašnibždėjusi mintį, kad šalia dvaro reikia pastatyti katalikų vienuolyną, bažnyčią ir miestą.

Vienuolynui ir miestui pastatyti reikėjo laiko ir lėšų, kurių dėl prasidėjusio karo su švedais steigėjams labai trūko. Todėl, atsiliepdamas į Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio raginimą remti katalikų misijas, Jonas Karolis dešiniajame Akmenos upės krante esančiose Kretingos kaimo kapinėse pirmiausia 1602 m. pastatė medinę katalikų bažnyčią. Jai prižiūrėti ir dvasiniu pavaldinių gyvenimu rūpintis pakvietė aktyviai katalikybę krašte skleidusius vienuolius bernardinus, kurie tais pačiais 1602 m. Radome vykusioje Mažesniųjų brolių observantų ordino Lenkijos provincijos kapituloje įkūrė Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolyną su parapija.


Vargonininką žavi Salantų bažnyčios statytojo asmenybė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-10-15
Darbėnų bažnyčios vargonininkas Vaclovas Mikuta, prisiminęs, kad šį spalį Salantų bažnyčiai sukanka 110 metų, panoro nušviesti ir jos statytojo – prelato Prano Urbanavičiaus asmenybę.

Kone pusšimtį metų Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vargonininku tarnaujantis 74-erių Vaclovas Mikuta taip pat domisi krašto bažnyčių istorija. Jo dėmesį prikaustė kruopšti naujosios gotikinės Salantų bažnyčios, kuriai spalio 18-ąją sukaks 110 metų, statyba, o ypač – jos statytojo klebono Prano Urbanavičiaus, tarnavusio Salantuose per 20 metų, asmenybė ir jo ryžtas imtis šio galingo darbo.

Žmonės laukė stebuklo

Salantuose gimęs, augęs ir dirbęs V. Mikuta į redakciją atsinešė kaligrafiška savo rašysena perteiktus faktus iš kunigo, teologijos mokslų daktaro ir politinio kalinio Kazimiero Olšausko, pasirašiusio dr. K. Alšėno slapyvardžiu, manoma, 1943-aisiais Telšių vyskupijoje išleistos knygelės „Prelatas Pranas Urbanavičius“.

Buvusį salantiškį, dabar – kretingiškį, ilgus metus dirbusį Elektros tinkluose, ypač sužavėjo, koks krašto šviesulys buvo P. Urbanavičius, kaip jo užsidegimu ir pastangomis per 5-erius metus tokiam mažam miestelyje, kaip Salantai, buvo pastatyta didinga šventovė.

Knygoje rašoma, kad 1906-ųjų Velykų trečiąją dieną iš senosios medinės bažnyčios buvo išnešta monstrancija – liaudyje vadinamasis Švenčiausiasis – ir nešama į Gargždelės kapinių koplyčią už 1,5 km. Ją lydėjo minių minios.

Tą pačią dieną, sugrįžus iš Gargždelės, buvo pradėta griauti senoji bažnyčia: joje pasilikti buvo pavojinga, bet žmonės nesiskirstė, laukdami didžiajame altoriuje garbinamos Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslo stebuklo. Tik stebuklas neįvyko – vietoj jo iš bokšto žemėn tėškėsi nutrūkęs balkis. Rašoma, kad nieko nesužeidęs, tik kiek aimanuodamas darbininkas iš lauko ant jo „atjojęs raitas“ vėl kibęs į darbus.


Jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės vadas, Lietuvos didysis etmonas, Vilniaus vaivada Jonas Karolis Chodkevičius. Než. dailininkas. XVII a. Lietuvos dailės muziejus

Šiemet sukanka 400 metų, kai 1621 m. rugsėjį jungtinė Lenkijos Karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Zaporožės kazokų kariuomenė, vadovaujamos Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, mūšyje prie Chotyno tvirtovės Podolėje (Ukraina) atrėmė kelis kartus gausesnės Osmanų imperijos kariuomenės puolimą ir sustabdė turkų veržimąsi į Vidurio Europą.

Abiejų Tautų Respublika nuo XVI a. pabaigos siekė pajungti savo įtakai kaimyninę Moldavijos kunigaikštystę, buvusią Osmanų imperijos vasalu. Lenkijos ir Lietuvos didikai palaikė jiems palankius pretendentus į Moldavijos valdovo sostą, siuntė jiems į pagalbą karinius dalinius. Savo ruožtu turkai politiškai ir kariškai rėmė savo pretendentus.

Konfliktui gilėjant, jungtinė Osmanų imperijos, Transilvanijos, Valakijos ir Moldavijos kunigaikštysčių kariuomenė, vadovaujama turkų karvedžio Iskandero Pašos, 1617 m. surengė demonstratyvų žygį Abiejų Tautų Respublikos link, ir jo metu prie Dniestro upės apsupo Raškovo tvirtovę. Tačiau pilies įgulai į pagalbą atskubėjusi Lenkijos karūnos etmono Stanislovo Žulkievskio kariuomenė turkus privertė atsitraukti. Abu karvedžiai sutarė toliau ne kariauti, o sėsti prie derybų stalo. Bušos taikos sutartimi Moldavija, Transilvanija ir Valakija liko Osmanų imperijos įtakoje, o sultonas įsipareigojo nutraukti Krymo totorių išpuolius į Lenkijos Karalystės valdytas žemes. O Abiejų Tautų Respublikos valdovas pasižadėjo uždrausti kazokams puldinėti turkams pavaldžias teritorijas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas