|
|
|
Mūsų žmonėsLiudvikas Haidukas – Kretingos dvaro parko puoselėtojas
Šiemet sukako 110 metų, kai mirė karališkasis sodininkas-planuotojas, grafo Juozapo Tiškevičiaus valdų vyriausiasis daržininkas Liudvikas Haidukas, savo ir pagalbininkų rankomis kūręs ir puoselėjęs Kretingos dvaro parką ir žiemos sodą. Liudvikas Haidukas, vengriškai – Lajos Hajduk, gimė 1856 m. Vengrijos karalystėje, manoma, Budapešte. Susidomėjęs daržininkyste, sodininkyste ir želdininkyste, šių disciplinų pagrindų mokėsi šalia Austrijos-Vengrijos imperijos sostinės Vienos įsikūrusioje Habsburgų dinastijos Šionbruno (Schönbrunn) rezidencijoje, tapo karališkuoju sodininku-planuotoju. <> Gabų sodininką-daržininką pastebėjo Vienos apylinkėse poilsiavę Lietuvos didikai. Pirmasis į savo valdas jį pakvietė Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis. Archyvuose išlikęs dokumentas liudija, kad 1878 m. už darbą kuriant ir tvarkant Rietavo dvaro parką Liudvikui Haidukui buvo išmokėtas 450 sidabro rublių metinis atlyginimas. Netrukus šį savo profesijos žinovą nusižiūrėjo geras kunigaikščių Mykolo ir Bogdano Oginskių bičiulis, vienas turtingiausių to meto Lietuvos didikų, grafas Juozapas Tiškevičius, 1878 m. ėmęsis Kretingos dvare kurti nuolatinę savo šeimos rezidenciją. Manoma, kad į Kretingos dvarą Liudvikas Haidukas atvyko apie 1880–1881 m. Čia jam buvo patikėta kurti iš Lentvario perkeltos Tiškevičių rezidencijos aplinką – vasaros ir žiemos sodus, prižiūrėti daržininkystės ir sodininkystės ūkį. Liudviko Haiduko persikėlimo į Kretingą aplinkybės dar neatskleistos. Galbūt šeimininko pakeitimui įtakos turėjo geresnis atlyginimas, o gal jam apsispręsti padėjo tai, kad grafienė Sofija Tiškevičienė turėjo vengriškas šaknis: jos tėvo Aleksandro Horvato protėviai į Lietuvą ir Lenkiją iš Vengrijos persikėlė 1575–1576 m. drauge su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapusiu Transilvanijos kunigaikščiu Steponu Batoru. Kretingos dvare Liudvikas Haidukas netruko prigyti ir ši vieta tapo produktyviausia ir paskutine jo gyvenimo ir veiklos stotimi, kurioje jis praleido daugiau kaip 30 metų, iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Ona Galdikaitė – Padvarių moterų pranciškonių vienuolyno įkūrėja
Pirmuosius bernardinus vienuolius Kretingoje 1602 m. įkurdino jos valdytojas Jonas Karolis Chodkevičius (1570–1621), kai moterų vienuolija pradėta kurti tik 1920 m. gruodžio mėnesį. Viena pirmųjų seserų vienuolių, savo gyvenimą paskyrusi Dievui, buvo Ona Galdikaitė (1898–1990), žinoma poetiniu slapyvardžiu Vynmedžio šakelė, rašiusi eiles, sovietmečiu bendradarbiavusi pogrindiniuose leidiniuose, iš užsienio kalbų vertųsi teologinius leidinius ir religines knygas. Ji gimė 1898 m. Giršinų kaime prie Mosėdžio pasiturinčių 80 ha. ūkio savininkų Fortunatos Karevičiūtės ir Felikso Galdiko šeimoje ir buvo vienintelė mergaitė tarp 4 brolių, iš kurių Adomas vėliau tapo garsiu dailininku. Giliai maldinga motina savo laiku buvo atsisakiusi troškimo tapti vienuole, kad jos vienintelis brolis Pranciškus taptų kunigu. Į kunigus po Petrapilio dvasinės akademijos baigimo 1886 m. įšventintas Pranciškus Karevičius (1861–1945) 1914 m. tapo Žemaičių vyskupu ir juo išbuvo iki 1926 m., kai savo pareigas perleido jaunesniam vyskupui Juozapui Skvireckui, netrukus įstojęs į Marijonų vienuoliją Marijampolėje. O. Galdikaitė, baigusi pradinę mokyklą Mosėdyje, 1912 m. tęsė mokslus Kaune, Saulės progimnazijoje, iš kur, baigusi 2-i klases, dėl prasidėjusio I pasaulinio karo artėjant frontui išvyko į Panevėžį, iš kur 1915 m. persikėlė į Rusijos Kislovodsko miestą pas tetą, iš kur 1916 m. išvyko į Voronežą, kuriame buvo apsistoję nemažai karo pabėgėlių lietuvių ir veikė mergaičių bei berniukų gimnazijos. Čia baigusi 6-ą ir 7-ą klases O. Galdikaitė sugrįžo į Kauną ir tęsė mokslus katalikiškoje Saulės gimnazijoje, kuriai vadovavo garsus ateitininkas Pranas Dovydaitis (1886–1942), Vasario 16-osios Akto signataras, profesorius. Čia ji pradėjo publikuoti ir pirmuosius eilėraščius – maldas, iš kurių liejosi motinos įskiepyta gili religinė dvasia, kuri ją lydėjo visą gyvenimą. 1919 m. po gimnazijos baigimo, O. Galdikaitė išvyko į Vokietiją Miunsterio universitete studijuoti teologijos, filosofijos bei pedagogikos mokslų, bet dėl sveikatos problemų grįžo namo ir po poilsio bei ilgų apmąstymų, nusprendusi rinktis vienuolės gyvenimą ir tarnystę Dievui, 1921 m. Kretingoje įstojo į sunkiai besikuriančią materialinių sunkumų ir dvasinių vadovų trūkumo kamuojamą Šv. Pranciškaus III ordino seserų kongregaciją, kuri dėl neatitikimo kanonams 1924 m. buvo panaikinta. O prieš tai , siekdama kanoniško patvirtinimo, kongregacija privalėjo tobulinti savo seserų dvasinį gyvenimą, todėl 1922 m. pradžioje buvo užmegzti ryšiai su Vokietijos Nonenverto pranciškonių vienuolynu, į kurį 1922 m. rugsėjo mėn. O. Galdikaitė, kaip labiausiai išsilavinusi, ir išvyko.
Biblijos ištakos ir kelias į Lietuvą
Kretingos rajono M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Palangoje gyvenančiu Šv. Rašto vertėju, humanitarinių mokslų daktaru, biblistu ir teologu Giedriumi Saulyčiu. Jis pristatė neseniai 4 atskiromis knygomis Lietuvos Biblijos draugijos išleistą Naująjį Testamentą, papasakojo apie seniausius rankraščius ir koks buvo Šventojo Rašto kelias į Lietuvą. Rašė hebrajų ir graikų kalbomis Bibliją sudaro Senasis Testamentas, nušviečiantis išrinktosios tautos kelią iki Kristaus gimimo, ir Naujasis Testamentas, pasakojantis apie Kristaus atėjimą, Jo mokymą, Prisikėlimą ir mokinių darbus. Senasis Testamentas parašytas hebrajų, Naujasis Testamentas – graikų kalbomis. „Po įžymaus antikos karvedžio Aleksandro Makedoniečio žygių IV a. prieš Kristų užkariaujant pasaulį – dalį Europos, Afrikos ir Azijos, užkariautose tautose išplito graikų kalba, kaip, tarkim, dabar anglų, – paaiškino mokslininkas. – Nors žydai Jėzaus laikais kalbėjo aramėjų kalba, tačiau sinagogose melsdavosi hebrajiškai, o vėliau – graikiškai.“ Pasak G. Saulyčio, senieji rankraščiai buvo rašomi ant papiruso, kuris atsirado III tūkstantmetyje prieš Kristų – iš pradžių rašyta į ritinius, vėliau jie būdavo pjaustomi ir rišami į knygas. O nuo I a. prieš Kristų imta naudoti pergamentą, kuris buvo išrastas Pergamo mieste, dabartinėje Turkijoje. Pergamentas – tai itin plonai specialia technika išdirbtos Pergame augintų ožkų veislės odos. Seniausi Biblijos fragmentai Seniausias išlikęs Šv. Rašto fragmentas – iš pranašo Izaijo knygos, ranka perrašytos ant papiruso 125 m. prieš Kristų. Izaijo pranašystė greta kitų šventraščių buvo aptikta Kumrano uolose, dabartiniame Izraelyje. Biblistas G. Saulytis pasidžiaugė, kad jam taip pat pavykę perskaityti kai kuriuos senuosius hebrajų tekstus. Seniausias išlikęs fragmentas iš Naujojo testamento – tai 90 m. rašytas Jono evangelijos 18 skyriaus fragmentas. „Labai keista, kad dėl Jėzaus gyvenimo, kaip istorinio fakto, vis dar abejojama, nors net 4 Evangelijos jį liudija, prabėgus labai nedaug laiko po tikrų istorinių įvykių. Tačiau niekas neabejoja Herodotu, Sokratu ar Platonu – nei dėl jų gyvenimo, nei dėl raštų, nors jie gyveno šimtmečius iki Kristaus“, – pastebėjo G. Saulytis.
Kretingiškiai verslininkai Izraelis V. Glikmanas ir Srolis Motė Slaveitas
Kretingos ekonominiame gyvenime XIX a.–XX a. pirmoje pusėje dominavo žydų tautybės miesto gyventojai. Tarp jų buvo verslininkai, metalo pirkliai Izraelis Glikmanas ir jį pakeitęs Srolis Motė Slaveitas, gyvenę šalia senosios turgavietės, dabartinio Rotušės aikštės namo Nr. 14 šiaurinėje dalyje stovėjusiame dviejų aukštų mūriniame name. Archyviniai dokumentai leidžia teigti, kad šis namas Kretingos miesto senosios turgaus aikštės vakariniame pakraštyje šalia XVIII a. statyto aukštesniosios (vidurinės) mokyklos pastato iškilo XIX a. pradžioje. Rusijai 1795 m. aneksavus Lietuvą, Kretingoje apsistojo valstybinės sienos sargybos brigados štabas ir įgula. Pagal to meto įstatymus, rusų sienos sargybos įgulas ir muitines patalpomis privalėjo aprūpinti dvarininkai, kurių žemėje jos kūrėsi. Tokiu būdu Kretingos dvaro savininkai šioms įstaigoms išnuomojo miesto aikštės vakariniame pakraštyje nuo XVIII a. stovėjusius muitinės ir buvusios aukštesniosios (vidurinės) mokyklos pastatus. Mokyklos pastate įsikūrė sienos sargybos Gargždų brigados štabo ir Kretingos įgulos būstinės, buvo įrengti būstai brigados vadovybei ir karininkams. Gaudamas už valstybei išnuomotus pastatus nuompinigius, dvaras privalėjo rūpintis šių pastatų išlaikymu ir remontu. Reikalui esant karinėms reikmėms dvaro savininkas privalėjo statyti naujus statinius, už patirtas išlaidas nustatyta tvarka gaudamas kompensaciją grynais pinigais arba mokestinėmis lengvatomis. Taip šalia sienos sargybos būstinės, gretimoje posesijoje, nugriovus čia nuo XVIII a. stovėjusį medinį namą, dvaras XIX a. pradžioje pastatė naują mūrinį pastatą, skirtą sienos sargybos brigados Kretingos įgulos lazaretui – karo ligoninei. Miesto centre prie turgaus stovinčio pastato nuomos kaina nuolat augo, todėl XIX a. 7 deš. karinė vadovybė lazaretą iškėlė į Kęstučio (tuo metu – Gargždų) gatvėje įsigytą žemės sklypą, kuriame iškilo medinės kareivinės, stačiatikių šventiko namas ir ilgas medinis pastatas karo ligoninei. Prie turgavietės stovintį senąjį lazareto pastatą, likusį dvaro nuosavybėje, savininkai ėmėsi nuomoti prekyba besiverčiantiems verslininkams.
Viktoras Gidžiūnas – Lietuvos dvasinio gyvenimo istorijos tyrinėtojas
Kretingoje 1932–1940 m. veikusi Pranciškonų ordino gimnazija išugdė ne vieną šviesuolį, tarp kurių vienas iškiliausių – Viktoras Vincas Gidžiūnas (1912–1984), pranciškonas, pamokslininkas, visuomenininkas, istorikas, lietuvių pranciškonų praeities tyrinėtojas. Jis gimė 1912 m. rugsėjo 5 d. Marinkos kaime Simno valsčiuje, dzūkų valstiečių Onos ir Vinco Didžiūnų šeimoje. Joje gimus 12 vaikų, užaugo tik 6, nes vaikų mirtingumas tuometinėje Lietuvoje buvo didelis. Vaikai nuo pat mažens buvo pratinami prie darbo 12 ha šeimos ūkyje, todėl Vincas mokslų pradėjo siekti kiek pavėluotai, 1932 m. Kauno Pavasario suaugusiųjų gimnazijoje baigęs 4-ias klases. Kaip 1984 m. JAV leistame kultūros žurnale „Aidai“ V. Gidžiūnui skirtame nekrologe rašė pranciškonas Leonardas Andriekus (1914–2003), kartu su juo mokęsis Kretingos pranciškonų gimnazijoje, tėvą Viktorą – tada Vincą Didžiūną – jis sutiko 1933 m. vasarą, kur, baigęs 4-ias gimnazijos klases, jis buvo atvykęs su pasiryžimu mokytis šioje gimnazijoje ir tapti pranciškonu vienuoliu. Tikėtina, kad besimokant jo pavardė mįslingai buvo pakeista į Gidžiūno, nes 1937 m. gimnazijos klierikų sąraše jo pavardė jau tokia. Mokytis Kretingoje ir tapti dvasininku jį paskatino Kaune sutiktas garsus pranciškonas Augustinas Dirvelė (1901–1941 ?), kurio dėka Kretingoje buvo pastatyta trijų aukštų berniukų gimnazija su bendrabučiu, ir joje sutelktas gabių pedagogų kolektyvas, todėl ši gimnazija iš visos Lietuvos traukė joje mokytis į dvasinį gyvenimą linkusius jaunuolius. Svarbu buvo tai, kad, pasirinkę vienuolystę, klierikai gaudavo pilną išlaikymą, vėliau buvo siunčiami į užsienio pranciškonų seminarijas, kad ten giliau susipažintų su pranciškonų gyvenimu ir veikla, įgytų gerą išsilavinimą, išmoktų užsienio kalbas ir taptų šviesiomis asmenybėmis.
Filmas apie kraštietį Antaną Mončį – ir savųjų šaknų paieškos
Darbėnų gimnazijoje pristatant filmą apie iškilųjį mūsų kraštietį išeivijos skulptorių modernistą Antaną Mončį „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, šio filmo kūrėjas režisierius dokumentalistas Linas Mikuta atviravo, kad didžiausiu postūmiu kurti šią juostą buvęs jo noras per didžio menininko pažinimą sugrįžti ir prie savųjų šaknų: A. Mončį išauginusios Grūšlaukės apylinkės – tai jo senelių žemė. Lietuviškasis ir prancūziškasis Mončys Klaipėdoje gimęs augęs, pastaruoju metu Vilniuje įsikūręs 45-erių režisierius „Pajūrio naujienoms“ sakė, kad Grūšlaukėje gyveno jo senelis ir tėvas, abu Pranai Mikutos. „Man jau nebeteko bėgioti šio kaimo takais, bet senelis vėliau dažnai vykdavo aplankyti giminių, ten ir dabar jie tebegyvena, o tėvo pusseserė Birutė Markaitienė vadovauja Grūšlaukės bibliotekai. Ji viena pirmųjų Grūšlaukės bibliotekoje organizavo ir mano filmo peržiūrą“, – kalbėjo L. Mikuta. Filmas į ekranus iškeliavo prieš dvejus metus, tačiau Žemaitijoje, atviravo jo kūrėjas, rodytas rečiausiai: „Savoje žemėje pranašu nebūsi. Visuomet filmai pirmiausiai pristatomi festivaliuose, o po to iškeliauja. Šituo filmu pirmiausia susidomėjo Aukštaitijoje, Dzūkijoje, galbūt todėl, kad ligi tol šio krašto žmonėms A. Mončio vardas tebuvo mažai girdėtas.“ Režisieriaus dokumentalisto L. Mikutos filmas skirtas įamžinti vieno iškiliausių išeivijos menininko – skulptoriaus A. Mončio asmenybę, visa jėga atsiskleidusia ne savo gimtojoje šalyje. Menininkas, palikęs Lietuvą po sovietinės okupacijos, 1950 m. atkeliavo į Paryžių, čia gyveno ir kūrė iki pat mirties 1993-aisiais. Filme atskleidžiamos glaudžiai persipynusios dvi – lietuviškoji ir prancūziškoji – A. Mončio asmenybės pusės. Įkvėpimo menininkas sėmėsi iš jau nunykusio Mončių kaimo Darbėnų seniūnijoje, netoli Grūšlaukės, gamtos, prisiminimų, o jo kūrybos braižą formavo modernistinės Paryžiaus meno idėjos.
Tomas Dambrauskas. Kretingos burmistras iš Suvalkijos
Prie Kretingos plėtros prisidėjo ir ryškų pėdsaką miesto istorijoje paliko nemažas būrys asmenybių, kilusių iš kitų regionų. Tarp jų buvo prieš 125 metus Suvalkijoje savo gyvenimo kelią pradėjęs antrasis tarpukario Kretingos miesto burmistras Tomas Dambrauskas. Tomas Dambrauskas pagal tuo metu Rusijos imperijoje naudotą Julijaus kalendorių gimė 1899 m. spalio 2 d., o pagal šių dienų Grigaliaus kalendorių – spalio 14 d., Kauno gubernijos Vilkaviškio apskrities Gižų valsčiaus Rūdos kaimo žemdirbių Magdalenos Danilevičiūtės ir Tomo Dambrausko šeimoje. Šis kaimas, kurį vietos gyventojai nuo seno iki šiol vadina Šilkalniu, stūkso pora kilometrų į vakarus nuo Gižų, prie nedidelio Rūdos ežerėlio ir Pilviškių–Marijampolės kelio, į šiaurę nuo jo kryžkelės su keliu Marijampolė–Kybartai–Karaliaučius. Kaip ir visi kaimo vaikai, augo padėdamas tėvams darbuotis ūkyje, su bendraamžiais berniukais lankė rusišką valdinę Gižų pradžios mokyklą. Dambrauskų šeimoje jis buvo ne pirmas vaikas. Todėl rūpindamiesi sūnaus ateitimi ir ruošdami savarankiškam gyvenimui, smalsų paauglį tėvai leido toliau mokytis į Marijampolės gimnaziją. Ši keturmetė bendrojo lavinimo vidurinė mokykla tuo metu buvo vienu svarbiausių lietuvių nacionalinio judėjimo ir kultūros centrų. Prasidėjus Pirmojo pasaulinio karo veiksmams Lietuvos teritorijoje, 1915 m. gimnazija su pedagogais ir moksleiviais buvo evakuota į Rusijos imperijos gilumą – į Jaroslavlį. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Lietuvą, dvidešimtmetis jaunuolis pajuto žurnalisto pašaukimą ir 1920 m. ėmėsi žurnalistinio darbo. 1922–1923 m. jis buvo „Lietuvos žinių“ karo korespondentas, savo rašiniuose pranešdavo naujienas apie Lietuvos karių kovas dėl nepriklausomybės su Lenkijos kariuomenės generolo Liucijono Želigovskio vadovaujamais legionieriais. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, 1924–1927 m. bendradarbiavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kaune leistame politikos, ekonomikos ir kultūros dienraštyje „Rytas“, Latvijos lietuvių savaitraštyje „Rygos balsas“, Niujorko lietuvių išeivijos demokratinės pakraipos laikraštyje „Vienybė“. Pasirašinėjo slapyvardžiu P. A. Rūstusis.
Simbolinis skulptoriaus Antano Mončio sugrįžimas į Prancūziją
Spalio 23 d. Prancūzijos Lano (Laon) miesto Šv. Marcelio bažnyčioje įvyks multikultūrinės oratorijos „Mončys“ premjera. Tai – bendras lietuvių kompozitoriaus Lino Rimšos ir režisieriaus Alvydo Šlepiko kūrinys, sukurtas sekant skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) asmenybe ir jo kūryba. Kartu vyks ir jo kūrybos visuomenei pristatymas bei Lietuvos ir Prancūzijos menotyrininkų diskusija „Tarp lietuviškos ir prancūziškos menininko tapatybės“. Šis 138 km į šiaurę nuo Paryžiaus įsikūręs per 24 tūkst. gyventojų turintis miestelis A. Mončio kūryboje užima ypatingą vietą, nes čia Šv. Marcelio bažnyčioje iki šiol saugomi jo kūriniai: 14 akmeninių Kryžiaus kelio stočių, skulptūros „Kelių Madona“ ir „Šv. Juozapas“, šioje bažnyčioje 1952 m. gruodžio mėn. buvo surengta ir jo pirmoji kūrybos paroda. 1944 m. rudenį iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusiam A. Mončiui teko daug patirti, kol, 1947 m. nusprendus žengti menininko keliu, jam pavyko persikelti į Prancūzijos okupacinę zoną Pietų Vokietijoje, įstoti į Freiburgo meno mokyklos skulptūros studiją, įžymiausią lietuvių išeivijos aukštąją dailės mokyklą, kurią įkūrė Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997), vienas iškiliausių XX a. lietuvių menininkų.
Į kūrybines keliones po pasaulį įviliojo miestų architektūra
Atėjau, pamačiau, nugalėjau. Taip, perfrazuojant žinomus romėnų karvedžio Gajaus Julijaus Cezario žodžius, galima būtų apibūdinti Vidmanto Vaitkevičiaus – itin savito kūrybos stiliaus ir įdomaus gyvenimo būdo menininko – asmenybę. Po pasaulį keliaujantis menininkas trumpam apsigyvena kurioje nors šalyje – jų jau aplankė per 100, žmonėms gėrėtis palieka ten savo darbus ir išvyksta kurti kitur. „Apsistoju, sukuriu ir išnykstu kaip dūmas“, – juokavo 57-erių kūrėjas. Į albumą-katalogą – ir Kretingos vaizdai Įprastai tėvynėje V. Vaitkevičius – laikinas svečias, tačiau Lietuvos pajūris jį pakerėjo: šį rudenį menininkas reziduoja pramogų komplekse HBH, kur lapkričio 9-ąją atidarys galeriją Vidma Wait (tai jo pseudonimas), o Kretingos rajono kultūros centre šiuo metu veikia mūsų kraštui skirta jo darbų paroda „Kretingos etiudai“. Parodoje akį prikausto paveikslai ant šilko, drobės, kartono, vaizduojantys Kretingos pranciškonų ir Darbėnų bažnyčių vaizdus, Lazdininkų malūną, Tiškevičių koplyčią, lurdą, senąją krašto architektūrą, kuriuos dailininkas nutapė dar pavasarį. Vyraujanti paveikslų atlikimo technika – koliažas, mišri technika, kur aliejų ir akrilą papildo glazūra, virvelės, folija, aukso ir sidabro pudra, lakštai. „Bent penki Kretingą vaizduojantys darbai pateks į naujausią mano darbų albumą-katalogą „Lietuva“. Jame iš viso bus 120 paveikslų, atrenku sėkmingiausius vaizdus iš kiekvieno krašto, kur pabuvojau ir tapau“, – rodydamas masyvų kaustytą albumą su įdėklu ir spynelėmis – tarsi atkeliavusį iš viduramžių raštininko menės, kalbėjo V. Vaitkevičius. Albumo viršeliui menininkas jau atsirinko titulinį paveikslą su Vilniaus katedros, universiteto, Šv. Kazimiero bažnyčios ir kitais viršum senamiesčio iškylančiais bokštais. Šį albumą-katalogą dailininkas ruošiasi pristatyti kitąmet įvyksiančioje Vilniaus knygų mugėje. Būtent bokštai, šventovės, miestų architektūra, atviravo menininkas, – jo pamėgtas kūrybos motyvas. Kauno dramos teatro rūsyje žiūrovus pasitinka masyvi 3x12 m dydžio V. Vaitkevičiaus sukurta freska, taip pat vaizduojanti Kauno miesto bokštus.
Šokiai – tai naujos pažintys ir nepamirštamos kelionės
Šokių entuziastė kretingiškė Indrė Mockutė prisipažino, kad šokiai lydėjo ją visą gyvenimą: nuo Kretingos meno mokyklos tautinių šokių kolektyve „Ratilėlis“, studijų metu – kolektyve „Nemunas“, praktikos Argentinoje, atvėrusios merginai akis apie nematytas kultūras ir naujas šokių rūšis, iki naujos aistros – šokių su riedučiais. – Šiuo metu vienoje uostamiesčio studijų vedi šokių su riedučiais pamokas. Papasakok, kaip susidomėjai būtent šokiais su riedučiais, nuo ko viskas prasidėjo? – Šoku jau visą gyvenimą ir esu išbandžiusi daugybę šokių rūšių, o šokius su riedučiais atradau visiškai netikėtai. Prieš kelerius metus mano sesė užsimanė vintažinių riedučių, ir aš jai juos padovanojau, tačiau ji jų nė karto ir neavėjo. Tada, per karantiną, aš išsitraukiau juos iš spintos, pradėjau važinėtis po namus ir nusprendžiau nusipirkti sau tokius pat vintažinius riedučius. Gyvenau Vilniuje ir kartais išvažiuodavau pasivažinėti į Vingio parką. Besivažinėdama pradėjau bandyti įvairius judesius, o pasidomėjusi sužinojau, kad žmonės iš tiesų užsiima šokiais su riedučiais. Gaila, kad Lietuvoje tai nėra populiaru, tačiau pastebiu, kad po truputį pradeda kurtis bendruomenė. Paskutinius kelis mėnesius intensyviai mokiausi savarankiškai, pradėjau ir pati viešinti vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose – pastebėjau, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie taip pat nori save išbandyti šioje srityje. – Kiek metų jau užsiimi šia veikla? Ir ar nuo šio sezono pirmą kartą vesi šokių su riedučiais pamokas? – Riedučiais važinėju jau kokius 2–3 metus, bet būtent šokiais su riedučiais užsiimu mažiau negu metus, todėl visa ši veikla man vis dar yra labai nauja ir šviežia. Vasarą nemokamai mokiau žmones šių šokių lauke ar kiemuose ir niekada nesitikėjau, kad ši veikla mane taip įtrauks. O nuo šio sezono pirmą kartą vesiu oficialias pamokas šokių studijoje.
|
|
