|
|
|
KuprinėVaivą ir Ugnę paviliojo japonų kalba ir kultūra
Palangiškės Vaiva Getnerytė ir Ugnė Grigas nuo rugsėjo pajūrį iškeitė į Vilnių ir ten ėmėsi studijuoti japonologiją. Kaip pripažino merginos, kai kam šių studijų kryptis nei girdėta, nei matyta, tad tenka paaiškinti. Bet pačios šiomis studijomis mėgaujasi ir svajoja vieną dieną nukeliauti į Japoniją, kur praktiškai pritaikys savo jau pradėtas kaupti žinias. Draugystė – nuo mokyklos suolo Pasiteiravus merginų, kada užsimezgė jų draugystė, jos papasakojo, kad ėmė draugauti kiek vėliau negu pradėjo kartu mokytis. „Bendraklasės buvome nuo pirmos klasės, tačiau susidraugavome tik aštuntoje. O turbūt tai nutiko todėl, kad tuo metu buvo nutrūkusi kita ilga draugystė – man trūko tos geriausios draugės gyvenime. Pomėgiai pradėjo formuotis po truputį, mane Ugnė įtraukė į jos jau žinomus dalykus, ir aš ją taip pat“, – pasakojo Vaiva. Ugnė pripažino, kad tai įvyko jau senokai. „Nelabai atsimenam pačios, tiesiog kažkokią dieną kažkaip pradėjom kalbėti ir mūsų asmenybių bruožai labai sutiko. Kadangi asmenybės panašios, turėjom ir sutampančių pomėgių“, – patvirtino ji. Draugystės neišskyrė ir skirtingos studijos, nes dėl panašių pomėgių jos abi patraukė ta pačia kryptimi. Paklausus, ar visada svajojo rinktis tą pačią specialybę, jos patikino, kad iš anksto apie tai negalvojo. „Net nežinojau, kad tokia egzistuoja, buvo galvota apie keletą sričių, tačiau po kiek laiko jos vis atkrisdavo, iki kol 9-oje klasėje mama pranešė apie Azijos studijas“. – pasakojo Ugnė. Vaiva taip pat patikino, kad ilgą laiką negalėjo apsispręsti, ką studijuoti. „Ir visos mano idėjos nesutapo su Ugnės. Bet kai sužinojau, kad Ugnė studijuos japonologiją, ir aš panorau labiau įsigilinti į tą sritį“, – šypsojosi mergina.
Išskirtiniu balsu pasižymintis Virgilijus: „Meno žmogus turi būti šiek tiek alkanas“
Iš Šeduvos prieš dešimtmetį į pajūrį persikraustęs 29-erių Virgilijus Butkus neseniai pasirodė talentų ieškančioje televizijos laidoje „X faktorius“ ir užtraukė taip, jog atrodė, kad atkeliavo pats garsusis atlikėjas Rag‘n‘Bone Man. Virgilijus dainuoja jau seniai, išbandė save ir kituose projektuose, veda renginius, o kai buvo užklupęs kovido virusas, įgyvendino ir naują projektą – ėmėsi gyvų vaizdo transliacijų. Save pristato atlikėju „Save labiau laikau atlikėju, renginius galiu vesti, bet toji veikla nėra tokia miela kaip dainavimas. Gyvenime teko dalyvauti ne viename projekte, pradėjau dar gyvendamas Šeduvoje“, – sakė kurorte prieš dešimtmetį apsigyvenęs šeduviškis. Pirmasis Virgilijaus televizinis pasirodymas įvyko laidoje „Talentų ringas“, taip pat dalyvavo laidoje „Mes – vieno kraujo“, dar būdamas moksleivis jis pademonstravo savo talentą karaokės konkurse ir laimėjo „Karaokės karaliaus“ titulą. Šiemet, Virgilijus džiaugėsi, teko sudalyvauti ne vienoje daug žmonių subūrusioje šventėje, kur jis pats lipo į sceną. „Veiklos yra daug, kartais norisi ir pailsėti“, – šypsojosi Virgilijus. O dar visi puikiai atsimena, jog atlikėjams per karantiną apie tai tik svajoti buvo galima. Bet ir tada pašnekovas surado ką veikti. „Viskas baigėsi – pardaviau techniką, nusipirkau studijinę techniką, išsinuomojau patalpas vienoje kavinėje Šventojoje ir pagalvojau, kad užsidarysiu ir kursiu kažką. Ir taip gavosi, kad uždirbau daugiau negu renginiuose. Iš gyvų transliacijų padarėme pseudoradijo stotį. Principas buvo toks: ar žmonėms pateikus ką nors gero, be keiksmažodžių, normalų turinį, galim sulaukti palaikymo. Pasirodė, kad žmonėms tai įdomu ir labai to reikėjo“, – prisiminė V. Butkus. Ir dabar Virgilijus dar tęsia šį pomėgį socialiniuose tinkluose, pripažinęs, kad jam asmeniškai tas uždarasis laikotarpis buvo naudingas, nes pamatė, kad daug ką galima padaryti, peržengė įskiepytas ribas.
Kristijonui nebaisus joks iššūkis
Palangos senosios gimnazijos trečios klasės mokinys Kristijonas Karačionka žinomas dėl savo veiklumo, nes jis – ir fotoreporteris, ir didžėjus, ir renginių įgarsintojas, taip pat mėgėjas videografas. Veiklos nepabūgstantis vaikinas vis nori išmokti ko nors naujo, jau yra kviečiamas į masinius renginius, kur pagelbsti organizatoriams.
Nuo fortepijono iki didžėjaus pultoKristijono kelias prasidėjo nuo fortepijono, kuriuo mokėsi groti, o nusitęsė iki didžėjaus vietos. Jis nuo pat pradinės mokyklos, lankydamas pirmąją klasę, pradėjo lankyti meno mokyklą, joje grojo fortepijonu penkerius metus. Po penkerių metų grojimo fortepijonu Kristijonas suprato, kad šis instrumentas nėra jo „kibirkštėlė“. Nusprendė mesti fortepijono pamokas. K. Karačionka sužinojo, jog Palangos moksleivių klubas organizuoja naują būrelį – DJ garso studiją. Kai Kristijonas apsilankė tame būrelyje, pajautė puikią atmosferą, jam labai patiko mokytojas, kolektyvas. Kristijonas jau septynerius metus lanko DJ garso studijos būrelį ir nesigaili dėl savo pasirinkimo.
Rezultatai neatsiranda be pastangų
Gimnazistė palangiškė Ieva Andrijauskaitė, šiemet pradėjusi lankyti antrąją gimnazijos klasę, – ambicinga mergina. Ji dirba nuosekliai ir kryptingai, kad pasiektų užsibrėžtų tikslų pramoginių šokių pasaulyje. Dėkinga mamai Savo šokėjos karjerą pradėjo būdama vos ketverių metų, tačiau meilė šokiui pasireiškė tik po kiek laiko: „Mano mama mane į šokius užrašė, kai man buvo 4 metai. Jai labai patiko šokiai, todėl norėjo, kad aš mokėčiau šokti“. Ji papasakojo, kad buvo momentų, kai ji dar mažytė nenorėjo šokti, bet su mama po kiekvienos treniruotės važiuodavo į parduotuvę, kad jai nupirktų kokį nors žurnaliuką, žaisliuką ar saldainį – kad tik eitų į šokių treniruotes. Ir dabar, prisipažino Ieva, ji yra dėkinga mamai, kad pamilo šį sportą.
„Rezultatas neatsiras be pastangų, – toks būtent gimnazistę motyvuojantis moto. – Mane motyvuoja šokti tas faktas, kad, norėdamas gauti gerą produktą, turi įdėti daug pastangų pagaminti jį. Tai yra, norint pasiekti gerų rezultatų šokiuose, turi įdėti pastangų, dirbti ir ištaisyti visas pastabas, kurias gauni.“ Kad šokių pora pasiektų norimų rezultatų, svarbu, kad sutaptų ir ambicijos sporte. „Kai šoki poroje, labai svarbu tavo partnerio ar partnerės tikslai, jie turi sutapti arba bent eiti ta linkme. Jeigu vienas šoka, kad tik šoktų, o kitas nori pasiekti aukštų rezultatų, tai nei vienas, nei kitas nebus patenkintas“, – pasakojo sportininkė. Turi taip pat sutapti ir charakteriai: „Labai svarbu ir jūsų kaip draugų ryšys, kadangi jūs labai daug laiko praleidžiate kartu ir kartais galite vienas kitą motyvuoti. Bet, jeigu tarp jūsų vyksta kažkokie konfliktai ar kyla kažkokie ginčai, tai nemanau, kad ir į šokius norisi eiti, nes žinai, kad tavo treniruočių laikas bus praleistas labai nekokybiškai.“
Žemaitijos skautų organizacijos Kretingos tunto vadovė Agnė Račkauskaitė – entuziastinga skautė jau beveik du dešimtmečius. Ji taip pat yra ir vadovė, burianti jaunuosius skautus. Ko labiausiai reikia jaunam žmogui, norinčiam pabandyti skauto batus? Agnės žodžiais, reikia tik noro, o paskui laukia naudingos patirtys ir smagūs nuotykiai. Tikėti tuo, ką darai Kaip papasakojo Agnė, jos pirmoji pažintis su skautais įvyko 2007 metais, kai ji dar buvo 4 klasės mokinė. „Skautauti pradėjau Ventoje Akmenės rajone. Tuo metu ten veikusios Žemaitijos skautų organizacijos vadovai pakvietė ir jaunesnius naujus narius. Matydama savo vyresnio pusbrolio pavyzdį, net neabejojau, kad turiu pabandyti. Nusprendėme su drauge dalyvauti pirmojoje skautų sueigoje. Kelionę Žemaitijos skautų organizacijoje tęsiame iki šiol“, – šypsojosi 27-erių mergina, kuri skautauja jau 17 metų. Šiuo metu Agnė jau ir pati vadovauja Kretingos skautams. Pasiteiravus, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti tokios veiklos vadovas, Agnė atviravo, kad jai pačiai viskas atėjo pamažu, besimokant iš kitų. „Savanorystė jaunimo organizacijoje, kai užėmiau vaikų vadovės pareigas, man tapo artima nepastebimai. Joje užaugau, tobulėjau pati, įgydama ne tik vadovavimo patirties, bet susiformavau kaip suaugusi moteris. Vadovui svarbiausia yra tikėti tuo, ką darai, tikėti skautybės idėja ir per tarnystę dalintis savo patirtimi su kitais. Mano nuomone, vadovui būtina gebėti išklausyti, sutelkti skautų būrį, motyvuoti skautus. Atsakingumas, meilė vaikams, noras ugdyti geresnius jaunuolius, kūrybiškumas, organizuotumas – taip pat svarbu esant skautų vadovu“, – įsitikinusi Agnė. Ar juo būti lengva? Pašnekovė patikino, kad būna visko. „Lengva nėra, bet nauda didžiulė. Kartais pristinga motyvacijos, tačiau žinojimas, kokia bus vaikų emocija po renginio, kiek jiems tai suteiks naudos, leidžia į viską pažiūrėti lengviau. Tarnystė vyresniesiems skautams yra viena pagrindinių vertybių. O kai turimas šalia bendraminčių ratas, kurie visi drauge gyvename šia tarnystės idėja, tai viskas tampa daug paprasčiau“, – šypsojosi aktyvi mergina.
Įvairiapusis Aleksandros meninis pasaulis
Pranciškonų gimnazijos mokinė 16-metė Aleksandra Medutė – meniškos sielos mergina, kuri mėgsta piešti, kurti molio dirbinius. O įkvėpimo ji semiasi iš to, kas ją supa. Padeda ir internetas, pateikiantis nemažai idėjų, kaip įveiklinti savo meninius gebėjimus ir kas šiuo metu yra madinga. Šeimos nariai irgi piešia „Pasirinkau piešimą, nes daugelis iš mano šeimos nuo pat jaunystes mėgo piešti“, – sakė Aleksandra, tačiau pridūrė, kad didžiausia postūmį padarė jos sesė, kadangi jos sesuo taip pat lankė Kretingos meno mokyklą. Pasiteiravus, ką labiausiai mėgsta piešti, ji atsakė, kad žmones ir juos supančią aplinką, tačiau ją taip pat žavi molio dirbiniai ir jų formavimas, tad jos rankose gimsta įvairūs indai ir kitokios figūros. Idėjų mergina ieško visiems prieinamuose šaltiniuose. „Dažniausiai pasisemiu idėjų iš interneto ir socialinių tinklų, žinoma, neatsilieku ir bandau daryti tai, kas šiuo metu yra populiaru““, – teigė Aleksandra.
Savo darbais stebinantis Kasparas džiaugiasi palaikymu
Nuo dešimties metų parodas rengiantis palangiškis Kasparas Jasas, kuris šiemet bus jau devintokas, atkreipė į save dėmesį dėl savo amžiui nebūdingų meninių darbų. Iki šiol jis kuria, jo darbai sulaukia pripažinimo, tik, kaip pats sakė, kaupiamos žinios kiek koreguoja jo požiūrį į įvairius dalykus, taip pat ir kūrybą.
Itin iškalbingas ir kūrybingas Palangos senosios gimnazijos būsimasis abiturientas Linas Daukšas mėgsta kurti poeziją, imasi ir kitokio žanro kūrybos, bet, kaip pats sako, dar pats ieško, kas jam tinka ir patinka. Svarbiausia, kad rašymas jam padeda išsakyti susikaupusias emocijas.
Apie svarbias problemas – teptuko potėpiais
Palangos senosios gimnazijos būsimoji dešimtokė Donata Kontrimaitė – atsidavusi menininkė. Mergina nuo pirmosios klasės lankė meno mokyklą, o šiais metais ją baigė su nuostabia paskutine paroda ir su per daugelį metų sukauptų žinių kraičiu. Ji ne tik piešia, bet ir kuria skulptūras, o pastaruoju metu ėmėsi ir mados kolekcijos. Jaunoji menininkė įsitikinusi, kad per kūrybą galima atkreipti dėmesį į aktualiausias šių dienų problemas.
Joga Monikai atvėrė geresnio pasaulio duris
Kretingiškė Monika Miliūtė prieš aštuonerius metus, kai mokslai Pranciškonų gimnazijoje jau buvo baigti, susikrovė lagaminus ir patraukė ieškoti savo laimės užsienin. Ji įsikūrė Jungtinėje Karalystėje ir ten ėmė ieškoti savo kelio. Ir jį tikrai atrado – pastaraisiais metais ji gilinasi į jogos paslaptis ir jomis dalinasi su kitais. Atrodė geriausias variantas Baigusi mokyklą Monika nusprendė išvykti į užsienį, nors jaunam žmogui tai didžiulis iššūkis. Pasiteiravus, ar tai buvo spontaniškas sprendimas, pašnekovė patikino, kad atsakymas tarsi pats atėjo. „Nusprendžiau vykti į užsienį, nes nežinojau, ką studijuoti, tuo metu buvusios geografijos šakos sritys (sritis, kuri mane domino labiausiai) neatrodė labai patraukliai. Taigi galimybė išvykti į užsienį ir užsidirbti pinigų, pamatyti pasaulio, kol nuspręsiu, ką noriu studijuoti, atrodė geriausias variantas“, – papasakojo Monika. Ir išties, dažnai jauni žmonės leidžia sau pasidaryti pertrauką tarp mokslų. Monika turėjo ką pasakyti jaunuoliams, kurie svarsto apie tokią galimybę: „Ne viską turite žinoti dabar, išbandykite naujus dalykus, pažinkite save, sukaupkite naujų patirčių ir prisiminimų. Kai turime daugiau informacijos, darome kitokius sprendimus. Jūsų ateitis yra jūsų sprendimas, taigi sukaupkite daugiau informacijos apie save.“
|
|
