|
|
|
SveikataKiekvienas gali mesti rūkyti – svarbu kreiptis pagalbos
Žmogus sutvertas taip, kad nuolatos ieško būdų nusiraminti, atsipalaiduoti ir atitrūkti. Vieniems tai fizinis aktyvumas, muzika, o kitiems – rūkymas. Vis dėlto, šiuolaikinis pasaulis kupinas įvairių veiklų ir praktikų, padedančių atsipalaiduoti ir nekenkiančių organizmui, tad belieka pasirinkti, o rūkymo atsisakyti. Metimo kelias gali būti sunkus, tačiau kiekviena kelionė tikslo link prasideda nuo sprendimo priėmimo, šiuo atveju – sprendimo mesti rūkyti. Didžiausią įtaką daro aplinkiniai „Rūkyti pradėjau dar 2017 metais. Iš pradžių užtekdavo pakelio savaitei, tada poreikis išaugo iki dviejų, trijų pakelių savaitei, kol, galiausiai, pakelio neužtekdavo nė dienai. Mane supę žmonės galėtų patvirtinti, kad galėdavau surūkyti vieną cigaretę po kitos“, – pasakojo prieš metus rūkymo atsisakęs Kristijonas. Vaikinas sako, kad, nepaisant to, jog aplinka nespaudė pradėti rūkyti, jis pasidavė „bandos jausmui“ ir nuolat matomas pavyzdys nejučia tapo jo gyvenimo dalimi. Antakalnio psichikos sveikatos centro vedėja Aušra Bagdonaitė pabrėžia, jog rūkančių bendraamžių, tėvų ar aplinkinių įtaka yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių tabako vartojimą, greta patraukliai pateikiamų cigarečių ir tabako gaminių pakuočių. Taip pat ji akcentuoja evoliucionuojančią tabako pramonę ir atsirandančių priemonių gausą. Sudaromas klaidingas įspūdis, kad šios priemonės neva sukelia mažiau žalos nei klasikinės cigaretės. Anot Antakalnio poliklinikos gydytojos psichiatrės, dirbančios dienos stacionare suaugusiems, Auksės Šileikytės, kiekvienais metais pasaulyje nuo tabako rūkymo sukeltų ligų miršta nuo 5 iki 7 milijonų žmonių, pusė šių mirčių – priešlaikinės, jų galima išvengti. „Rūkymas daro neigiamą įtaką imuninei sistemai, todėl didėja plaučių infekcijos rizika. Rūkant dažniau sergama plaučių uždegimu, kitomis ūmiomis kvėpavimo sistemos ligomis, taip pat didėja tikimybė susirgti gripu, peršalimo ligomis, tuberkulioze“, – dėstė ekspertė.
Svarbu sąmoningai priimti sprendimą nebevartoti alkoholio
2019 metais Lietuva pateko į daugiausia alkoholio vartojimą sumažinusių šalių penketuką. Nuo 2015 iki 2019 metų vienam 15 m. ir vyresniam Lietuvos gyventojui tenkančio gryno alkoholio kiekį pavyko sumažinti net 17 proc., iki 12,8 litro. 2022-aisiais rodiklis nukrito iki 11,2 litro, kaip praneša Valstybės duomenų agentūra. Anot laikinosios Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento vadovės Gražinos Belian, tai lėmė šioje srityje subalansuota politika, gyventojų sąmoningumo didėjimas, jaunimo švietimas ir prevencinė veikla. Svaiginantis malonumas, virtęs gailesčiu sau Alkoholis yra psichoaktyvi medžiaga, turinti priklausomybę sukeliančių savybių. Alkoholiniai gėrimai plačiai vartojami jau daugelį šimtmečių, o to priežasčių yra ne viena. Vieni žmonės vartoja alkoholinius gėrimus norėdami numalšinti neigiamas emocijas, o kiti, priešingai, – siekdami sustiprinti teigiamas. Treti alkoholį įsivaizduoja tarsi įrankį, padėsiantį sustiprinti pasitikėjimą savimi, įgyti drąsos ir atsipalaiduoti. „Vartodamas alkoholį norėjau pajusti tą svaiginantį jausmą, kuomet pasaulis pasidaro lengvas, paprastas, be rūpesčių. Man knietėjo sužinoti, ar tai yra tik iliuzija, ar taip gali būti iš tiesų“, – teigia 26-erių Augustinas, daugiau nei prieš trejus metus priėmęs sprendimą atsisakyti alkoholio. Žengti tokį žingsnį vaikiną paskatino varginantis fizinis ir emocinis išsekimas, kurį jis jausdavo dienomis po išgertuvių. Sako jausdavęsis taip, kad kūnas egzistuoja, tačiau jo viduje tūno tuštuma: „Labiausiai nemėgdavau ir net bijodavau ryte pasižiūrėti į veidrodį, jausdavau sau gailestį. Atrodydavo, jog už visas praeitos paros linksmybes kūnas nemenką duoklę būtų atidavęs.“
Atostogos, stiprinančios imunitetą
Dauguma sutiks, kad po vasaros atostogų norisi... tikrų atostogų. Vasara pas mus tokia trumpa, kad visas jėgas atiduodame stengdamiesi pasiimti iš jos kuo daugiau. Kelionės, kurortai, iškylos, baidarės, sodybos, ir štai – jau ruduo. Nenuostabu, kad po tokio maratono norisi atgauti jėgas, nusiteikti ilgam šaltajam sezonui ir sustiprėti. Tam idealiai tinka rudeninis poilsis „Atostogų parke“, kuris įsikūręs Kretingos rajone, netoli Palangos, ir vaikus užburia gausybe vidaus ir lauko baseinų. Imuniteto stiprinimas – kodėl taip svarbu dabar Vaikų imuniteto stiprinimas rudenį ypač aktualu, tam yra kelios priežastys. Pirmiausia – sugrįžę į kolektyvus vaikai vėl dalinasi virusais, kurių yra šimtai. Jeigu vasarą vaikas galėjo nė karto nesučiaudėti, nes žaidė tik su kiemo vaikais lauke, tai rugsėjo mėnesį darželio grupėse ir mokyklų klasėse vėl vyksta virusų dalybos. Antra priežastis – rudeninė adaptacija, kuri paveikia ne tik naujokus – pirmą kartą pravėrusius darželio duris bei pirmokėlius. Visi vaikai, naujai patekę ar sugrįžę į mokslo metų rutiną, patiria adaptaciją. O ji, kaip žinia, nėra imuniteto draugė. Adaptacija – tai stresas, iššūkis organizmui, o tai silpnina organizmo atsparumą. Ne mažiau svarbi priežastis, kodėl turėtume sustiprinti vaiko imunitetą dabar, – tai ilgi mokslo metai prieš akis, kai vaiko fizinė sveikata lems viską: mokslo kokybę, būrelius, socializaciją. Jei imunitetas bus stiprus, vaikai rečiau sirgs, o susirgę kur kas greičiau pasveiks. Nereikės ilgų savaičių namuose prie ekranų, o jums – nedarbingumo lapelių ir nepatogumo dėl laiku neatliktų darbų. Vaiko sveikatinimas kaip pramoga „Atostogų parke“ per pirmąsias rudenines mokinių atostogas, o jei vaikai darželinukai, – bet kada arba tiesiog savaitgalį, galite vaikams suteikti koncentruotą imuniteto stiprinimo programą. Ji vaikams bus kaip pramoga, bet turės didžiulę išliekamąją vertę. Viską išbandykite kartu su vaikais, nes stiprus imunitetas svarbus ir tėvams. Galbūt nepagalvojote, bet viskas, ką išvardinome apie vaikus, skirta ir tėvams. Vaikai iš darželių ir mokyklų namo parneša virusus, tėvai rugsėjo mėnesį išgyvena lygiai tokią pačią adaptaciją ir t.t. Visas mechanizmas tas pats, tik apie save nesusimąstome. Ką jūs galėsite kartu nuveikti stiprindami šeimos imunitetą? Net jeigu nedarysite nieko, „Atostogų parko“ teritorijoje su kiekvienu įkvėpto oro gurkšniu stiprėsite. Apsistoję rąstinėse vilose pušyne kvėpuosite itin švaraus pušų ir jūros oro kokteiliu. Kadangi parke yra tiek lauko, tiek vidaus baseinų, oro sąlygos nesutrukdys mėgautis vandens pramogomis, o jos vaikus puikiai grūdina ir suteikia laimės hormonų, kurie, kaip žinia, labiausiai stiprina imunitetą. Kitos jums sukurtos imunitetą budinančios ir stiprinančios paslaugos: Kneipo takelis, haloterapija, pirtys bei hamamo procedūra. Jeigu viską išbandysite, tai bus didžiulė investicija į sveikatą belaukiant šaltojo sezono iššūkių.
Maisto rijikų čempionatams specialistai sako „ne“
Daugelyje Lietuvos miestų – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Palangoje, Kretingoje, Jonavoje, Plungėje, Mažeikiuose, Elektrėnuose, Gargžduose – populiarūs verslo organizuojami picų, biurgerių, cepelinų ar šaltibarščių rijikų čempionatai. Emocijos geros, bet kas toliau? Pagrindiniai kriterijai dalyviams – siūlomo produkto suvalgymo kiekis, greitis ir laikas. Ir šį rugpjūtį Palangoje įvyko picų valgymo čempionato finalas, sutraukęs apie 200 dalyvių. Geriausią rezultatą pasiekė mažeikiškis, aplenkęs 19 picos fanų, atvykusių iš visos Lietuvos: 42 cm dydžio „Fanų“ picą jam pavyko suvalgyti per 2 minutes ir 33 sekundes. Mada organizuoti tokius čempionatus parėjo iš užsienio: įspūdį matyt padarė garsus didelių maisto kiekių rijikas tuomet 24-erių amerikietis Joey Chestnutas – 2008-aisiais per 10 minučių jis suvalgė 45 gabalėlius picos, o kitame čempionate per 10 minučių surijo 59 dešrainius. Organizatoriams ir dalyviams tokie konkursai kelia nuotaiką, teikia gerų emocijų, tačiau, ką apie tai mano medikai ir dietistai? „Mums kelia pasibaisėjimą, nė vienas gydytojas tokiems renginiams nepritars, nes tai yra žmogaus sveikatos žalojimas“, – atviravo vidaus organų endoskopijas Kretingos ligoninėje atliekantis ir su įvairiomis pacientų problemomis susiduriantis vyriausiojo gydytojo pavaduotojas Aleksandras Šalavėjus. Anot jo, nuo darželio, mokyklos laikų vaikai mokomi maistą valgyti tvarkingai, neskubant ir nedideliais kiekiais, svarbu yra smulkiai sukramtyti. „O čia skatinama priešingai: suryti gausiai ir kuo greičiau“, – sakė specialistas.
Mintys žvelgiant į brolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos paveikslą-herbarą
Jurgis Ambraziejus Pabrėža – iškilus sielos ir kūno gydytojas, gamtamokslininkas, vadintas keistuoliu, pasiėmęs lazdą ir būrį vaikų braidydavęs po pievas, landžiodavęs po miškus, rankiodamas ir apžiūrinėdamas kiekvieną augalą nuo didžiausio medžio iki mažiausio kimino, juos vardais pavadindavęs. Tik jo dėka galime džiaugtis tokiais gražiais pavadinimais, kaip rasakila ar bitkrėslė. Augalais J. Pabrėža, kaip pats viename laiške rašė, domėjosi nuo pat mažų dienų: „Dar vaikas būdamas pamėgau augalus, juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau. Norėdamas pažinti jų savybes, darydavau tinktūras.“ Laiške tėvams jis su ypatingu rūpesčiu rašė ir apie savo augalus: „Mano mieli augalėliai! Kas jus prižiūrės, kas palaistys? Miela man buvo jumis rūpintis, bet mokslas nuo jūs mane atplėšė. Dabar, kai nebeliko man vilties jus pamatyti, pavedu jus savo seseriai Onai, tegul drauge su Katriute jus žiūri, laisto, kasa... kai jų bus daugiau, tegul ir kaimynėms jų duoda, ypačiai toms, iš kurių aš juokiaus ar tyčiojaus... Savo medžius, liepas, beržus, ąžuolėlį, skiepus atiduodu broliams, kad juos prižiūrėtų...“ Simboliška, kad laiško citatoje išsakyta jo valia, jog pasidauginę augalai būtų dalijami kaimynams, vykdoma net iki mūsų dienų: vienuolyno kiemelyje išplitę augalai buvo dalijami kretingiškiams, kurie karta iš kartos rūpestingai prižiūri Pabrėžos augalus – baltąjį šalaviją, levandą, juozažolę – augina griežtai atskirai nuo kitų tos pačios rūšies augalų ir dalina draugams. Viename laiškų J. Pabrėža pasisakė, kodėl rimtai ėmėsi gydymo ir žoliavimo: „Tapęs pasauliniu kunigu ir eidamas savo luomo pareigas, dažnai turėdavau lankyti įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios labai mane jaudindavo, tad norėjau nors šiek tiek padėti jiems gydytis. Tačiau, kadangi neturėjau jokio šios specialybės vadovo, kuris man būtų atskyręs vaistinius augalus nuo nevaistinių, buvau priverstas iš eilės rinkti ir determinuoti visus augalus, kuriuos tik pastebėjau pievoje, ir tai vis tik tam, kad pažinčiau ir atrinkčiau vaistinguosius. Teisybė, kai kurių augalų savybės mane dargi nudžiugino, bet kiek tai iš manęs pareikalavo triūso, gal tik tas supras, kas pats šioje srityje plūkėsi be jokio vadovo.“
Rugsėjo iššūkiai
Po vasaros atostogų į ugdymo įstaigas sugrįžo vaikai, išsiilgę auklėtojų, mokytojų ir bendraamžių. Jie dalinsis vasaros įspūdžiais, nuotykiais. Vis dėlto rugsėjis pareikalauja iš vaikų nemažai pastangų ir iššūkių kaip prisitaikyti prie naujos rutinos, anksčiau keltis, pasivyti praėjusių metų žinių spragas. Grįžę po atostogų visi mes patiriame adaptaciją – nuo pirmoko iki dvyliktoko, taip pat ir mokytojai, ir tėvai. Tėvams dažnai vaiko grįžimas į mokyklą yra net didesnis stresas negu vaikui. Tos įtampos svarbu neperduoti vaikams, o susidūrus su pirmaisiais iššūkiais – kalbėtis ir ramiai ieškoti lėtų sprendimų. Geriausia, ką galime duoti savo vaikams, – tai realistišką pozityvumą, kuris padeda vaikui patikėti, kad bus visokių dienų ir etapų, bet jis turi artimuosius, kurie laiku ir vietoje suteiks paramą ir padės priimti reikiamus sprendimus. Neskubėkime ir turėkime kantrybės girdėti tai, ką sako vaikas. Psichologinių iššūkių gali būti dar daugiau tiems mokiniams, kurių laukia reikšmingi pokyčiai. Pavyzdžiui, pirmokai žengia į visiškai naują gyvenimo etapą – keičiasi vieta, mokymosi aplinka, draugai ir t.t. Penktokams atsiranda savi iššūkiai – vietoj vieno mokytojo dabar jų bus daugiau, keisis auklėtojas ir mokymosi struktūra. Paaugliams nerimą ima kelti ne tik patys mokslai, bet ir mintys – kaip juos priims kiti. Taip pat daug paauglių akcentuoja, kad stresą kelia ir pasikeitęs mokslo krūvis. Tai gali ypač paveikti jautresnius vaikus ar tuos, kurie lėčiau įsisavina informaciją, kurie patys iš savęs daug reikalauja arba kuriems ir suaugusieji daro didelį spaudimą. Tėvų uždavinys yra vaikui padėti sukurti ir saugumo jausmą – galima su vaiku (pirmoku) parepetuoti kelią į mokyklą, paaiškinti, kas ir kaip jį palydės, kas pasiims po pamokų. Jeigu keičiasi mokykla ar vaikui kyla daug klausimų, galima su juo kartu nueiti ir į ją pačią apsižiūrėti. Aiškumas sumažins stresą vaikui.
Kretingos šeimos medicinos centre – nauja gydytoja
Išsyk po 9-erių studijų metų Kauno sveikatos mokslų universitete dirbti į savo gimtąjį miestą sugrįžo jauna specialistė Laura Saudargaitė, kuri nuo šio rugpjūčio papildė Kretingos šeimos medicinos centro gydytojų gretas. Kretingos šeimos medicinos centrui vadovaujanti Augenija Juknevičienė pasidžiaugė, kad L. Saudargaitė tapo 7-ąja jų centro, kuris šiandieną teikia paslaugas kone 9 tūkst. pacientų, dirbančia šeimos gydytoja. Atgijo pristabdyta pacientų registracija Ligi šiol, A. Juknevičienės žodžiais, jų centre, išsidėsčiusiame dviejose Kretingos miesto vietose – Savanorių ir Vytauto gatvėse, dirbo 6 šeimos gydytojai: be jos dar – Silvija Zamulskienė, Danutė Razgaitienė, Boneta Baltrūnienė, Algimantas Žeiba, antraeilėse pareigose – Alvydas Zamulskis, prireikus talkina Kartenos pirminio sveikatos priežiūros centro šeimos gydytojas Klemensas Lizdenis. Pradėjus dirbti L. Saudargaitei, per nepilną mėnesį prisirašiusių naujų pacientų skaičius jau perkopė 300. „Šią vasarą jau stabdėme naujų pacientų registravimą mūsų centre, nes šeimos gydytojų aptarnaujamos apylinkės buvo perpildytos, todėl dabar labai džiaugiamės, sulaukę jauno specialisto ir galėdami toliau tarnauti savo miesto žmonėms. Jauno gydytojo su naujomis žiniomis labai laukė ir mamos su vaikais, ir vyresni žmonės, nes pats reiškinys – šeimos gydytojas – pasako, kad jis yra visos šeimos, nepaisant jos narių amžiaus, gydytojas“, – pakiliai kalbėjo A. Juknevičienė. Vadovė džiaugėsi, kad apie Kaune studijuojančią kretingiškę Laurą ir jos medicinos mokslus artėjant į pabaigą sužinojo prieš dvejus metus, ir pradėjo šnekinti ateiti dirbti į jų centrą. Tikimasi, kad centrui lėšų bus skirta ir iš Savivaldybės jaunų medicinos specialistų rėmimo programos.
Ar galime į mitybą žiūrėti „pro pirštus“?
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, mityba yra kone pagrindinis sveikatą lemiantis ir ligų riziką mažinantis veiksnys. Dėl to susimąstyti apie sveikos mitybos ir gyvensenos įpročių formavimą turėtų ne tik norintys sulieknėti ar išsigydyti nuo tam tikrų ligų, bet ir tie, kurie siekia visapusiškai pagerinti savo gyvenimo kokybę. Apie tai, kokią žalą organizmui kelia nesveika ir nesubalansuota mityba ir kokiu pagrindiniu mitybos principu gali vadovautis kiekvienas, kalbėjo gydytoja dietologė Rasa Dovidavičienė. Kokia nesveikos ir nesubalansuotos mitybos žala? Dažnai visuomenėje sklando mitas, kad nesubalansuota ir sveikatai nepalanki mityba yra tik tuomet, kai mes suvartojame kažko per daug. Tačiau labai svarbu atminti, kad taip pat yra negerai tuomet, kai mes tam tikrų maisto medžiagų suvartojame per mažai. „Kone didžiausia šiuolaikinio žmogaus mitybos problema – suvartojama per daug angliavandenių, riebalų, cukraus ar druskos, per mažai – baltymų ir skaidulinių medžiagų. Taip pat neišgeriamas būtinas vandens kiekis – bent šešios stiklinės (apie 1–1,5 litro) vandens per dieną“, – dažniausias mitybos klaidas vardijo gydytoja dietologė. Jos teigimu, trumpuoju laikotarpiu nevisavertė mityba gali pasireikšti didesniu nerimu, stresu, suprastėjusia nuotaika, sumažėjusiu darbo našumu, blogesne miego kokybe. „Laikui bėgant nesubalansuota ir nesveika mityba gali prisidėti prie tam tikrų sveikatos sutrikimų, tokių kaip padidėjęs cholesterolio kiekis ar aukštas kraujo spaudimas, ir ligų, pavyzdžiui, nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų, depresijos ir kitų“, – pažymėjo R. Dovidavičienė.
Vėžys mane gąsdina: kaip gyventi be baimės?
Dažniausiai sužinojus onkologinės ligos diagnozę, pirmoji reakcija į šią žinią yra šokas. Žmogus negali patikėti, kad tai atsitiko būtent jam, jį užgriūna didžiulė psichologinė, emocinė ir fizinė našta. Kaip tinkamai elgtis, kai sergi pats arba onkologine liga serga artimas žmogus, kai atrodo, kad gyvenimas staiga ėmė ir sugriuvo? Išsamiau apie dažniausius sunkumus ir sveikatos stiprinimą kalbėjo Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytoja psichiatrė dr. Giedrė Bulotienė. Pirmoji reakcija pamažu nuslūgsta Dr. G. Bulotienės teigimu, apie vėžio diagnozę sužinoję pacientai dažniausiai sako: „Atrodo, kad visa tai vyksta ne su manimi.“ Turi praeiti nemažai laiko, kol pacientas ir jo artimieji susitaiko su šia liga. „Garsi Šveicarijoje gimusi gydytoja Elisabeth Kiubler-Ross išskyrė keturias emocinio prisitaikymo prie vėžio ligos stadijas: neigimas ir izoliacija, pyktis, derybos ir, galiausiai, depresija. Vėžio ligos atveju nebūtinai visos šios reakcijos turi eiti paeiliui, kartais kelios iš jų gali būti vienu metu. Atskirais atvejais šios reakcijos, ypač depresija, gali pasireikšti itin stipriai arba užsitęsti. Tada pacientui arba jo artimiesiems gali reikėti ir specialistų – psichologų ar gydytojų psichiatrų – pagalbos“, – sakė ji. Gydytoja psichiatrė pažymėjo, kad vėžio liga paveikia ne tik psichologinį, bet ir socialinį žmogaus funkcionavimą, neretai pasikeičia paciento ar pacientės vaidmuo šeimoje: „Jei žmogus dirba, jis neišvengiamai turi spręsti su darbu susijusias problemas. Kartais jam tenka priimti svarbius sprendimus dėl išėjimo iš darbo ar perėjimo į lengvesnį. Būna, kad žmogus kurį laiką negali atlikti įprastų buities darbų.“ Tačiau pacientams ir jo šeimos nariams šioje situacijoje gali padėti socialinio darbuotojo konsultacijos. Pasak dr. G. Bulotienės, socialinis darbuotojas įvertina situaciją, paaiškina paciento teises, pataria, dėl kokių lengvatų ir pagalbos jis gali kreiptis, kad užsitikrintų sau pakankamą materialinį funkcionavimą. „Svarbu suvokti, kad, nors vėžio liga yra didelė psichologinė trauma, kad ir kokia stipri būtų pirmoji emocinė reakcija į vėžio ligos nustatymą, palaipsniui ji nuslūgsta. Psichologijoje yra terminas „potrauminis augimas“. Tai reiškia, kad didelė dalis žmonių ne tik sėkmingai įveikia krizę, bet net ir psichologiškai sustiprėja, įgauna daugiau psichologinio atsparumo“, – kalbėjo gydytoja psichiatrė.
Atmink, tu niekada nesi paliktas vienas
Vienišumas – tai jausmas, apibrėžiamas kaip ryšio nejautimas su kitais žmonėmis. Tai reiškia, kad vienišumą galima jausti net ir aplink save turint daug žmonių, tačiau neturint su jais gilesnio ryšio. Žmonės su negalia, kaip ir kai kurios kitos visuomenės grupės, gali būti pažeidžiami ir dažniau jausti vienišumą dėl to, kad visuomenėje vis dar vyrauja įvairios stigmos, kurios neretai skatina atstūmimą, trukdo kurti gilesnį ryšį. „Jaunimo linijos“ psichologas Mykolas Kriščiūnas pasakoja apie negalią turinčių vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos gerinimą ir teigia, kad norint suteikti pagalbą svarbu užtikrinti saugią erdvę tai padaryti. Pagalba atvira visiems Dalydamasis savo patirtimi M. Kriščiūnas sako, kad neretai jaunam žmogui yra sunku tiksliai išsakyti savo jausmus, mintis, todėl pokalbis prasideda nuo to, kuo žmogus gyvena čia ir dabar. Eksperto teigimu, pasitaiko situacijų, kai sunerimę tėvai ar suaugusieji paragina savo vaikus prašyti pagalbos, kartais tiesiogiai kreipiasi ir vaikai bei paaugliai be atskiro paraginimo.
Psichologo nuomone, saugumą ir pasitikėjimą kuria tai, jog „Jaunimo linijos“ teikiama pagalba yra nemokama, anonimiška ir konfidenciali. „Mes neklausiame žmogaus amžiaus, vardo, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių, kalbamės tik apie jo patiriamą situaciją ir kylančius sunkumus. Tad ir artimieji gali likti nežinantys, jog asmuo kreipėsi pagalbos. „Jaunimo linija“ ir mūsų savanoriai didžiuojasi tuo, kad priimame visus, kuriems reikalinga emocinė parama. Kadangi bendrauti su savanoriais galima tiek telefonu, tiek pokalbiais internetu, keliskart padidėja emocinės paramos prieinamumas – kai kuriems gali būti lengviau bendrauti vienu ar kitu formatu – kuriama saugi atmosfera, kuri paskatina kreiptis įvairaus amžiaus asmenis, turinčius negalią“, – pasakojo psichologas. Pasak M. Kriščiūno, tikslios statistikos, kiek į „Jaunimo liniją“ kreipiasi negalią turinčių vaikų, iki šios dienos nėra, tačiau teigiama, kad tokių kreipimųsi išties pasitaiko.
|
|
