|
|
|
SveikataPristatė pacientų pavėžėjimo paslaugą
Karštosios linijos“ 1808 koordinatoriai Lolita Jakštienė ir Arūnas Būdelis pristatė nuo liepos 1-osios Lietuvoje startavusią pacientų pavėžėjimo paslaugą, kalbėjo apie iššūkius. Kretingiškiai kėlė problemas, lauks sprendimų Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje įvykusiame susitikime dalyvavo vicemerė Vaida Jakumienė, Socialinių paslaugų centro, Socialinės paramos skyriaus, rajono medicinos įstaigų atstovai. „Karštosios linijos“ koordinatoriai atsakė į kretingiškiams rūpimus klausimus: ar ribojamas kilometražas psichinę negalią turintiems pacientams, norintiems susitvarkyti dantis Kaune, Vilniuje ar Panevėžyje, nes tik ten esančios medicinos įstaigos juos gali priimti; vežant pas specialistus vaikus, reikalaujama turėti automobilinę kėdutę, tačiau, atvykus į gydymo įstaigą, ją tenka pasiimti su savimi ir nešiotis, kadangi namo atvažiuos parvežti kitas automobilis; gyventojai skundžiasi dėl nevaikštančio paciento nunešimo į automobilį paslaugos – dažniausiai tam naudojamos paklodės, o žmonės norėtų būti nunešti sėdintys neįgaliojo vežimėliuose, kurie mašinoje būtų pritvirtinami prie kopiklių. Dėl kilometražo – jis nereglamentuojamas, pacientas turi teisę šią paslaugą gauti. Dėl automobilinės kėdutės – „Karštosios linijos“ atstovai pažadėjo spręsti, dėl nevaikštančio žmogaus nunešimo neįgaliojo vežimėlyje – taip pat. Aptarti ir dar keli techniniai dalykai. Pavyzdžiui, gyventojas užsisako pavėžėjimo į Kauno klinikas paslaugą, bet netiksliai nurodo skyrių ir adresą. Korpusų – daug, jie vienas nuo kito nutolę per keliolika kilometrų, visų adresai skirtingi. Pasiekęs klinikas, pats pacientas lauke blaškosi, nežino, kur eiti, o gydytojas reikiamoje vietoje numatytu laiku jo nesulaukia, gaišta laiką. Kita problema – naktį pavėžėjas žmogų nuveža į Priėmimo skyrių ir ne ilgiau kaip per tris valandas turi atvykti parvežti namo. Atvyksta, bet paciento neberanda – šis bus parvažiavęs taksi arba bus parvežęs kas nors iš šeimos narių. Tokiu atveju medicinos įstaigą būtina informuoti, kad parvežti nebereikia.
AA padeda gyventi blaiviai visiems, kurie to siekia
Anoniminiai alkoholikai (AA) – draugija, kurioje vyrai ir moterys dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti. Liga, vedanti į mirtį Dar visiškai neseniai alkoholizmas buvo traktuojamas kaip moralinė degradacija, šiandien jis laikomas liga. O patiems alkoholikams – tai skausminga asmeninė patirtis, kurioje atsispindi jų išgyvenimai, baimė ir vis dar rusenanti viltis gyventi sveiką gyvenimą. „Manau, visuomenė žino apie Anoniminių alkoholikų draugiją, o kas ši draugija yra iš tiesų, galbūt ne visi iki galo supranta. Mūsų preambolė – kad vyrai ir moterys dalijasi savo patirtimi – reiškia, kad žmogus, norėdamas susitapatinti su kitais, pasakoja savo gėrimo istoriją ir dalinasi savo patirtimi, kaip įgavo jėgos nuo šios ligos sveikti. O kokia tai jėga – aukštesnioji, dvasinė, dieviškoji – kiekvienas savaip supranta. Net medikai, mokslo žmonės kalba apie alkoholizmu sergančio žmogaus būklės beviltiškumą. Pagalba sveikstant ateina iš aukščiau“, – sakė savo istorija pasidalinęs klaipėdietis Marius, pridurdamas, kad ta pagalba iš aukščiau ir viltis, kuria dalinasi sveikstantieji, galbūt bus išgirsta ir kitų, kurie nori likti gyvi. Su 21-rius metus blaivybės keliu einančiu Mariumi susitikome Kretingoje, Šv. Antano namelyje, kuriame kelis kartus į savaitę susirenka dešimtys sveikstančių vyrų ir moterų. Už kiekvieno jų nugaros – siaubinga patirtis, skausmas, vienatvė, baimė ir vilties siūlas, kuris lemtingą akimirką nenutrūko. „Dabar, kol mes kalbame, per šias kelias minutes, visame pasaulyje nuo alkoholizmo miršta tūkstančiai žmonių. Alkoholikui nėra jokios kitos išeities – tik mirtis. Jie geria ir miršta, o jų mirtyse nėra jokios romantikos – jie užspringsta savo vėmaluose, jiems sprogsta kepenys, sustoja širdis, į smegenis išsilieja kraujas, žmogus iškrenta iš penkto aukšto, papuola po automobilio ratais, sušąla gatvėje“, – žodžių į vatą nevyniodamas sakė Marius.
Dailės terapija – tarsi ėjimas per vidinį tunelį
Pastarąjį dešimtmetį, be įprastinio medikamentinio gydymo, vis dažniau girdime taikant ir įvairių rūšių meno terapiją – muzikos, šokių, dramos, biblioterapiją, o ypač – dailės terapiją. „Neretai žmogus pasako: „Oi, tapyba – ne man, aš piešti nemoku.“ Tačiau kūrybinis procesas įtraukia, leidžia žmogui gilintis ir valdyti savo jausmus. Savęs suvokimas ir išėjimas iš baimių, nerimo, skausmo, pykčio yra tarsi tunelis į savimonę ir vientisumą“, – kalbėjo Šv. Antano dienos centro dailės terapeutė Irena Baltiejienė, pagal projektus dirbanti ir Šv. Pranciškaus onkologijos centre Klaipėdoje. „Li-ga“ transformuojama į „ga-li“ I. Baltiejienės žodžiais, dailės terapija yra skirta psichinei, tuo pačiu – ir fizinei, žmogaus sveikatai gerinti, šį procesą koordinuojant specialistui, turinčiam ne tik dailės, bet ir psichologinių, medicininių ir kitokių žinių, praktikų. Dalyvauti užsiėmimuose gali tiek sergantis, tiek sveikas žmogus, juolab kad žmonės sveiki yra tik sąlyginai. Ligų yra begalės ir įvairiausių – matomų ir vidinių. Todėl ir dailės terapijos taikymo laukas yra labai platus: krizių atvejai – skyrybos, darbo praradimas, emigracija, sveikatos netektis, mirštantys artimieji; trauminės patirtys – fizinis ir seksualinis smurtas, karo pasekmės, gamtos stichijos; konfliktų sprendimų, komandos telkimo atvejai, profesionalaus sporto problemos ir kt. Yra moksliškai nustatyta, kad bet koks kūrybinis procesas žmogų veikia gydančiai. Mūsų visuomenė dar pakankamai užsisklendusi, kad žmonės atvertų savo vidinį pasaulį, tad paklausta, kaip sudominti žmogų dailės terapija, specialistė atsakė: pirmiausia reikia sukurti santykį. „Kaip Mažasis princas siekė prisijaukinti lapę – savąjį draugą, taip ir dailės terapeutas pirmiausia turi atrasti raktą į žmogaus širdį. Vaikai yra spontaniški, jie nori liesti, čiupinėti, o suaugusieji kitaip – jie turi savo taisykles. Onkologinių ligonių dažniausiai paprašau, kad suskiemenuotų žodį „li-ga“, o po to sukeistų skiemenis. Kokia lydi nuostaba, kai žmogus pamato priešingą žodį „ga-li“. Sakau, gal šiandieną kažko negalite, bet pasidžiaukime tuo, ką galite: po chemoterapijos, tarkim, gal negalite bėgti, bet galėjote čia ateiti, galite kalbėti, valdyti rankas, kas ne kiekvienam duota“, – kalbėjo I. Baltiejienė.
Medžiagų apykaitos sutrikimai. Kaip jų išvengti?
„Dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo, greito, kaloringo maisto, metabolinis sindromas, arba medžiagų apykaitos sutrikimai, tampa XXI amžiaus epidemija. Jis nustatomas vis didesnei populiacijos daliai, vis jaunesnio amžiaus žmonėms, net vaikams. Medžiagų apykaita gali būti sutrikusi net viršsvorio neturintiems žmonėms“, – teigė „Atostogų parke“ įsikūrusio medicinos centro „Natura Termo SPA“ vadovas gydytojas Nerijus Kemeklis. Metabolinis sindromas apima kelias medžiagų apykaitos pagrindines grupes. Gliukozės apykaitos sutrikimas – padidėjęs gliukozės kiekis organizme gali pasireikšti net ir nesergantiems cukriniu diabetu. Dažnai organizme svyruojantis gliukozės kiekis sąlygoja ir kitus medžiagų apykaitos sutrikimus, susijusius su viršsvorio, kraujospūdžio didėjimu bei padidėjusia įvairių sveikatos sutrikimų rizika, kuriuos lemia sutrikusi periferinė kraujotaka. „Jeigu turime staigius gliukozės lygio svyravimus, mums bus sunkiau tvarkytis su padidėjusiu svoriu, ilgainiui gali atsirasti ir tam tikrų komplikacijų ar išsivystyti diabetas“, – paaiškino gydytojas. Cholesterolio apykaitos sutrikimas. Jį dažniausiai lemia įgimta medžiagų apykaitos būklė, amžius ir gyvenimo būdas, tačiau amžius, kai normos neatitinka rekomendacijų, vis jaunėja. „Cholesterolio ir kiti širdies kraujagyslių ligų rizikos vertinimo tyrimai profilaktiškai, pagal programą, atliekami vyrams nuo 40 m., moterims – nuo 45 m. Žinoti savo cholesterolį reikia. Dar geriau būtų atlikti visą lipidogramą, t.y. cholesterolio frakcijas. Bendras, gerasis, blogasis cholesterolis bei trigliceridai – šie elementai iš lipidogramos turi didžiulę įtaką medžiagų apykaitai ir tam tikrų ligų vystymuisi, pirmiausia širdies ir kraujagyslių ligų“, – tvirtino N. Kemeklis. Cholesterolio apykaitos sutrikimai lemia kraujagyslių aterosklerozės vystymąsi, t. y. kraujagyslių užsikimšimo riziką.
Gydomoji saulė
Mūsų pasaulis sukasi aplink šventą saulę – dangaus kūną, kuris dovanoja šviesą, energiją ir šilumą visoms gyvoms būtybėms. Saulės šviesa yra būtina augalų, gyvūnų ir žmonių gyvybingumui. Tačiau kai kurių specialistų akimis – skatinama vengti saulės spindulių. Grožio industrija reklamuoja priemones, apsaugančias nuo saulės, o kur dar akiniai ... nuo saulės. Farmacijos gigantai suformavo mūsų įsitikinimus, teigdami, kad saulės šviesa sukelia vėžį. Saulės engimo tendenciją, regis, galima priskirti šiuolaikiniam reiškiniui. Tačiau yra ir kita medalio pusė – pamirštame naudą, kurią gali suteikti saulė. Natūrali šviesa ypač svarbi dabar – kai dienos laikas vis trumpėja. Be fizinio poveikio, saulės šviesa sinchronizuoja mūsų psichologinę ir emocinę būseną. Žmogaus kūnas priklauso nuo specifinių dienos ir sezoninių ritmų, reaguodamas į skirtingą kiekį / laiką šviesos. Saulėtas pavasaris ir vasara skatina eksternalizaciją, augimo, judėjimo ir derėjimo laikotarpį, o tamsusis ruduo ir žiema skatina internalizaciją, savistabos ir poilsio laiką. Persukinėjant laikrodį pavasarį ir rudenį, šis ritmas išbalansuojamas ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Gyvūnai turi savo vidinius laikrodžius – jei ūkininkas karvę atvyks melžti valanda anksčiau – karvės pieno gali ir neduoti iki joms įprasto laiko. Taip pat ir laukiniai gyvūnai – yra skelbiama, kad keliuose įvyksta daugiau susidūrimų su gyvūnais, nes jie būna prisitaikę prie mašinų važiavimo piko valandų, ir žino, kuomet galima eiti maitintis arčiau kelkraščių. Persukus laikrodį ritmas išsibalansuoja.
Nikolajus Talancevas: „Balto chalato į spintą nepadedu“
„Dėmesingas. Visada paklaus, kaip laikaisi, kaip tavo šeima? Pastebės kiekvieną – iš akių pamatys, kuris blogai būsim išsimiegojęs, prislėgtas arba apsirgęs. Jam vienodai svarbūs ir kolegos, ir pacientai, kurių neskirstė į „čia mano, čia – tavo“, jei reikėjo, tai visus ir priėmė, ir gydė, ir padėjo“, – tokiais žodžiais su kolektyvu atsisveikinantį šeimos gydytoją Nikolajų Talancevą apibūdino Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausioji slaugos administratorė Renata Lukauskienė. Ilgamečio gydytojo „Pajūrio naujienos“ paklausė, kokios mintys šiomis dienomis jį aplanko, į spintą padėjus baltą chalatą? „O kas sakė, kad padėjau?“ – linksmai nusiteikęs pašnekovas. Kurį laiką pailsės, pasitikrins pats savo sveikatą, įsivertins ir pagalvos, kam gali būti dar reikalingas. – Turėtume suprasti, kad dirbsite toliau? – Gal ne visu etatu, gal naktimis, savaitgaliais arba per šventes pabudėsiu. Kad ir kokioje Palangos sanatorijoje. Gydytojų dabar trūksta visur, o kvietimą jau turiu. – Nikolajau, pagal tautybę esate čiuvašas. Kaip jūs atsidūrėte Lietuvoje, Kretingoje? – Gimiau 1944-ųjų sausio 13-ąją netoli Čiuvašijos sostinės Čeboksarų esančiame Dubovkos kaime, buvau trečias vaikas iš šeimoje augusių šešių. Tėvai vertėsi ūkiškai – turėjo namą, augino avis, kiaules, laikė karvių. Savo kaime baigiau pradinę mokyklą, o vidurinę – Marposados miestelyje. Iš karto į aukštąją stoti kažkodėl buvo nedrąsu, todėl tėvas paragino pirmiausia įgyti profesiją, kad galėčiau užsidirbti duonai. Pagal skelbimą išvažiavau į daugiau kaip už 2 tūkstančių kilometrų nuo namų esančią Kazachiją ir ten, Karagandoje, įstojau į elektrikus. Pagal specialybę kiek padirbėjus, buvau pašauktas į armiją, tarnavau Turkmėnijoje. Po tarnybos čia ir pasilikau, Bairam Ali mieste gavau elektriko darbą hidrogeologinėje ekspedicijoje. Šis miestas – Bairam Ali – garsėjo sanatorija, į kurią inkstų ligų gydytis suvažiuodavo žmonės iš visos tuometinės Tarybų sąjungos. Kartą šokiuose ten sutikau Ziną Ireną – šviesiaplaukę lietuvaitę iš Raguviškių. Susidraugavom, vaikščiojom į pasimatymus. Ji nuolat kartodavo: „Ar žinai, kokia liga sergu ir kaip man gali baigtis?“ Netikėjau, kad baigsis liūdnai: susituokėme, bet kartu pagyvenome tik 2,5 metų. Paūmėjus ligai, žmona tai gydydavosi sanatorijoje, tai grįždavo į Lietuvą, tai vėl atgal, kol galiausiai nusprendė likti savo šalyje. 1969-aisiais pas ją persikėliau ir aš. Vadinasi, atvedė meilė.
Kaip susigrąžinti gyvenimo kontrolę?
Šiuolaikinis pasaulis formuoja vis greitesnį gyvenimo tempą, todėl natūralu, kad žmonės tikisi greitų rezultatų visose gyvenimo situacijose. Socialinė darbuotoja Karolina Gykarienė akcentuoja, kad priklausomybė yra lėtinė liga, kuria serga tūkstančiai žmonių visame pasaulyje, ir būdo greitai išgyti nėra. „Tai yra nuosekli paciento ir jį lydinčio specialisto kelionė jo naujo gyvenimo link, tačiau svarbiausia yra žengti pirmą žingsnį ir kreiptis pagalbos“,– teigia septintus metus Respublikiniame priklausomybės ligų centre dirbanti specialistė. Alkoholis kelia daugiausia iššūkių 2023 metais į Respublikinį priklausomybės ligų centrą (RPLC) dėl ambulatorinių paslaugų vartojant psichoaktyviąsias medžiagas kreipėsi daugiau nei 8700 žmonių, dėl piktnaudžiavimo alkoholiu – daugiau nei 8300 žmonių. „Praėjusiais metais stacionarinės paslaugos buvo suteiktos 4000 žmonių. Daugiau nei 90 proc. jų gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui. Remdamiesi šiais duomenimis, galime daryti prielaidą, kad Lietuvoje dažniausiai žmonės ieško pagalbos dėl iššūkių, kylančių vartojant alkoholį“, – teigė socialinė darbuotoja K. Gykarienė. Specialistės nuomone, alkoholis yra labiausiai visuomenei priimtina svaigioji medžiaga, kuri asocijuojasi su atsipalaidavimu, šventėmis ir geromis emocijomis. „Alkoholio vartojimas lietuvių visuomenėje yra tapatinamas su vertybėmis. Tai labiausiai atsiskleidžia alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų reklamose, kur apeliuojama į bendrystę, vienybę, artumą, kultūrą“, – kalbėjo RPLC Šiaulių filiale dirbanti specialistė. Esama įvairių draudimų, kurie turėjo įtakos alkoholio prieinamumo ir vartojimo mažinimui, tačiau radikalių pokyčių nepastebėta – daugiausia suskaičiuojama būtent priklausomybės nuo alkoholio atvejų.
Musmirės ir jų preparatai: gydo ar kenkia
Pastaruoju metu visuomenėje plinta musmirių panacėja: žmonės jas fermentuoja, džiovina, mala į miltelius, užpila spiritu ar degtine ir vartoja kaip vaistą, iš musmirių pagamintais tirpalais trina skaudamas vietas. Ar iš tiesų paprastoji raudonoji musmirė gydo, ar tai – pačių žmonių sukurtas mitas, „Pajūrio naujienos“ pasiteiravo specialistų – medikų, gamtininkų mikologų, taip pat – liaudies medicinos žinovų. Socialiniai tinklai svarbiau už mokslą Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė vienareikšmiškai tvirtino, kad raudonoji musmirė gydomųjų savybių neturi, vien tik – narkotinių: „Dėl to musmirių miltelių ar tinktūros pavartoję žmonės jaučiasi gerai. Vienas efektų ir yra patiriama euforija. Manyčiau, kad dėl to visuomenėje ir kilo musmirių vartojimo panacėja: gydytojai be reikalo narkotinių preparatų neišrašo, o čia, patys tikrojo poveikio nežinodami, bet prisiskaitę visokių pseudoteorijų ir patarimų socialiniuose tinkluose, gaminasi ir be kontrolės vartoja kas tik nori. Organizmas prie šio narkotiko pripranta, žmogus jo pavartojęs pasijunta lengvai, ir jam atrodo, kad gydymasis musmirėmis padeda.“ Paklausta, kaip mano, kas galėtų sulaikyti žmones nuo neatsakingo elgesio su musmirėmis, nuo žalingų įpročių, J. Motiejūnaitė atsakė: „Būsiu tiesmuka – jeigu žmogus neturi smegenų, proto jam daugiau ir neįdėsi. Niekas – nei mokslas, nei medicina – nepadės, kai žmogus įtiki sąmokslo teorijomis. Jis labiau pasitiki visokiais tariamais žiniuoniais, kurie iš jų patiklumo pelnosi. Buvo atlikti moksliniai tyrimai Žemaitijoje, kiek raudonųjų musmirių tinktūra pagelbėjo, kokį poveikį padarė vėžiu sergantiems žmonėms, kurie ją vartojo. Deja, tyrimas nepasiteisino – visi mirė nuo onkologinės ligos.“
Donorystės misija – padėti kitiems
Spaliui baigiantis Nacionaliniam kraujo centrui pakvietus kretingiškiai noriai aukojo kraujo. Dauguma donorų akcentavo, kad tai – savaime suprantama. Kretingoje gyvenanti Agnė, jau aštuntą sykį aukojusi kraują, sakė šią idėją puoselėjusi jau senokai, bet vis nedrįsdavusi, kol vieną sykį, kolegei paminėjus, kad toji važiuojanti priduoti kraujo, drąsiai pasakė taip ir nuo tada reguliariai atlieka donaciją. Agnei ši idėja svarbi, nes ji žino, kad tai gelbsti gyvybes. Į pokalbį įsitraukęs Rolandas sakėsi kraujo duodantis jau senokai, per metus 2–3 kartus, kiek kartų yra tai daręs, neskaičiavo, bet šis būtų 20-tas ar 22-as. „O kas padės, jei ne mes, donorai. Gal pačiam kada reikės, gal kažkam iš savų, giminių, artimųjų,“ – atviravo Rolandas. „Gavome pranešimo žinutę, kad reikia, tai ir atbėgome“, – sakė trumpam iš darbo vietos ištrūkusios Edita, Alma ir Lina, kraujo aukojančios ne pirmą kartą. Per 20 kartų kraujo aukojęs Valentas sakėsi norintis padėti kitiems. Nors pačiam niekada nėra atliktas kraujo perpylimas – jis, sulaukęs pilnametystės, pradėjo eiti šios kilnios misijos keliu. Pryšmančiuose gyvenanti floristė Nida, atvykusi duoti kraujo, buvo apdovanota Lietuvos donorystės žymūno pažymėjimu, kuris yra įteikiamas donorui, ne mažiau kaip 20 kartų neatlygintinai davusiam kraujo ar 100 kartų plazmos. „Kraujo duodu, nes norisi kažkam išgelbėti gyvybę. Matau, kaip to kraujo visada trūksta. Šis kartas man bus 24-tas“, – sakė Nida, dėkojanti aukščiausiajam už stiprią sveikatą, nes taip turinti galimybę padėti kitiems. Apie donorystės svarbą, paskatas prisidėti prie šio kilnaus tikslo ir mitus, kurie atbaido tai daryti, kalbėjome su Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos skyriaus vadove Renata Poviliūniene.
Ortopedą-traumatologą stebina žemaičių kantrybė
Pacientų mėgstamas Žemaitijos krašto ortopedas-traumatologas Giedrius Repšys pacientus pradėjo konsultuoti medicinos centre „Northway“ Kretingoje. Pacientai džiaugiasi ir atliktomis pirmosiomis operacijomis. Pacientų kantrybė stebina „Peties, kelio, pėdų, plaštakų problemos“, – pirmųjų pacientų nusiskundimus vardijo gydytojas G. Repšys. Gydytojas dirbti medicinos centre „Northway“ nusprendė, norėdamas labiau padėti kantriems Žemaitijos krašto žmonėms. Žemaičių kantrybė – neišmatuojama, kartais net kelianti nuostabą. Ortopedas-traumatologas per konsultacijas sulaukia pacientų, kurie dėl kaulų lūžių kreipiasi praėjus net kelioms dienoms po traumos. Paklausti, kodėl taip delsė, dažniausiai pasiteisina: „Maniau, kad praeis“. G. Repšys pastebi, kad kartais žmonės delsia kreiptis ir dėl kitų sveikatos problemų: kelio menisko, deformuotų pėdų, sutrauktų ar „spragsinčių pirštų“, o riešo kanalo sindromo skausmą kenčia vos ne dešimtmetį. Pastebima, kad pastarųjų pacientų daugėja – gydytojas atlieka nemažai riešo kanalo operacijų. Ortopedas-traumatologas operuoja kelio meniskus, atlieka peties artroskopijas, riešo kanalo sindromo (riešo kanale juntamo deginančio plaštakos bei pirštų delninės pusės skausmo, jutimo susilpnėjimo bei plaštakos raumenų atrofijos), „spragsinčių“ pirštų, Diupitreno kontraktūros (būklės, kai rankos pirštai susilenkia delno link ir negali pilnai atsitiesti į savo pradinę padėtį), ganglijų (minkštų, plaštakos gerybinių darinių) operacijas.
|
|
