|
|
|
SmiltysKūrybos kraitė
Jaunojo kretingiškio romane atgyja sukilimo laikai
Kretingiškis Tomas Valiūnas į literatūrą žengė palyginti visai neseniai, tačiau jau spėjo atkreipti skaitytojų dėmesį. Po debiutinio detektyvo „Lažybos prie karsto“ pasirodė antroji jo knyga – istorinis romanas „Sąmokslas karalių mieste“, nukeliantis į 1863–1864 m. sukilimo laikus. Dvidešimtmetis rašytojas apie savo kūrybinį kelią kalba atsargiai, vengdamas didelių deklaracijų, bet jo atsakymai atskleidžia brandų požiūrį į literatūrą ir istoriją.
Iš kino mokosi nebausti savęs už klaidas
Baigiantis sausiui 19-us metus skaičiuojančio Vilniaus trumpųjų filmų festivalio antroje nacionalinėje konkursinėje programoje įvyko ir palangiškės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinės kino mokyklos IV k. studentės Melitos Sinušaitės sukurto filmo „Tu kaitini mano kraują“ premjera. Filmas sukurtas pagal Linos Simutytės novelę „Akmeninės žuvys“. Iš viso Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje parodyta per 100 filmų, kurie buvo suskirstyti į nacionalines ir tarptautines konkursines bei specialiąsias programas. Šiemet visi nacionalinėse konkursinėse programose parodyti filmai buvo premjeriniai ir varžėsi dėl festivalio „GrandPrix“. – Melita, papasakokite apie save – kur mokėtės, augote, kas formavo Jūsų pasaulėžiūrą ir kaip Jūs ją apibūdintumėte. Kokios Jūsų vertybės?
Kraštietis režisierius: „Spektaklis – tarsi gyvas nervas“
Į Lietuvos scenas iškeliauja neseniai pastatytas ir išsyk išgarsėjęs kaip kontroversiškas – žiūrovų giriamas dėl ypatingos estetikos ir režisūrinių sprendimų, tačiau sulaukęs kritikos dėl tekstų autoriaus Sigito Benedikto Jurčio nuoširdumo – spektaklis „Vienuolio išpažintis“. Šį spektaklį, kuriame persipina žodis, muzika, šokis, šviesos ir simboliai, pastatė Klaipėdoje veikiantis „Teorema teatras“, vadovaujamas mūsų kraštiečio 40-mečio režisieriaus Tomo Jašinsko. Žodžio, šokio, muzikos, šviesų sintezė
„Vienuolio išpažintis“ – tai spektaklis, kuriame remiamasi S. B. Jurčio, ligi šiol žinomo kaip pranciškonas brolis Benediktas, 50 gyvenimo metų praleidusio brolijoje ir pernai iš jos išėjusio, apmąstymais, kuriuos jis pavadino išpažintimi. S. B. Jurčio filosofinius tekstus – tarsi gyvenimo kelionę, pateiktą per 15 stočių, skaitė Klaipėdos dramos teatro aktorius Edvardas Brazys, dalyvaujant Klaipėdos muzikinio teatro solistei Beatai Ignatavičiūtei. Pats autorius scenoje pasirodo tik per kulminaciją, tarsi išsilaisvinimo triumfą pasiekusioje spektaklio pabaigoje.
Pareigūną keliuose atpažįsta kaip atlikėją
Kretingos rajono kultūros centre debiutinį savo dainų albumą „Akimirka“ pristatydamas žinomas šalies operos solistas ir dainininkas Eugenijus Chrebtovas klausytojams pateikė staigmeną – išvien su juo koncertavo ir aksominiu balsu dainuojantis Kelių policijos pareigūnas Nerijus Stankus, kurį iš muzikinių televizijos projektų atpažįsta ir dažnas patikrai gatvėse stabdomas kretingiškis. Mielai sutikęs būti „Smilčių“ pašnekovu, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus specialistas 38-erių N. Stankus juokavo, kad, jam sustabdžius kelyje, žmonės net savotiškai apsidžiaugia: „O, žinome jus, atsimename iš projekto „Lietuvos balsas“. O kartais pravėrę langą patys pasitinka su daina.“ Projektai – vertingos pamokos Prieš kelerius metus TV projekte „Lietuvos balsas“ Klaipėdoje gimęs, augęs ir dabar gyvenantis N. Stankus su pergalėmis nuėjo iki finalo ir dalyvavo didžiosiose Klaipėdos, Kėdainių ir Vilniaus arenose surengtuose finaliniuose koncertuose. Dar anksčiau sėkmė jį lydėjo televizijos projekte „Muzikos akademija 2“. Iš televizijos ekranų, projektams tęsiantis po kelis mėnesius, žmonės spėjo įsiminti jo dalyvius. Paklaustas, ką gi jam, be žinomumo, dar davė tie pasirodymai ekrane, pašnekovas nedvejojo: „Pirmiausia – gyvenimo žaismą ir džiaugsmą. Labai svarbios man, kaip vokalo savamoksliui, buvo muzikos profesionalų, tokių kaip Rosita Čivilytė, patarimai ir pamokos. Susidraugavau su muzikinį išsilavinimą įgijusiais projektų dalyviais: ypač daug žinių ir patarimų, lavinant balsą, gavau iš Manto Karpavičiaus Ato, jis mokė suprasti balso galimybes.“ Be to, akcentavo pašnekovas, dainuojančiam žmogui, taip pat kaip ir sportininkui, norisi rezultato – ir pačiam pamatyti, ir kitiems parodyti, ko esi vertas. Po muzikinių projektų, neslėpė N. Stankus, jis tapo labiau žinomas ir matomas kaip atlikėjas – pradėjo kviesti jį į įvairius renginius, šventes. Šis pomėgis jam yra tapęs ir papildomu uždarbiu – jis dainuoja ir asmeniniuose pobūviuose, ir ši individuali veikla nesikerta su pareigūno statutu. Nors dainuodamas, sakė, užsidirbdavo dar nuo studijų laikų, kai mokėsi teisės Socialinių mokslų kolegijoje, vėliau Klaipėdos universitete studijuojant andragogiką.
Iš dienos trupinių – gyvenimo duona
Vydmantų gimnazijoje vokiečių kalbos mokytoja dirbanti 64-erių Asta Brazaitienė meniškai valdo žodį, virstantį jautriomis eilėmis, esė, haiku, akrostichais, legenda apie baltąją paukštę. „Tiek visokio žanro kūrinių mano stalčiuose, kuriems galioja tam tikri rėmai ir taisyklės. Man įdomu save išbandyti, o mano lyrinis herojus – savęs ieškotojas“, – sakė kūrybingoji pedagogė. Žodis – kaip sėkla Kalbėdama apie savo lyrinį herojų, A. Brazaitienė pasitelkė taško simbolį: „Suvokiu, kad esu tik taškas erdvėje. Jei matau saulę, nežinau, ar ji mane mato, nes esu jai per maža. Mąstau apie vertybes – bandau suprasti tai, kas brangu, ir eilėse filosofuoti. Visi mano herojai ieško gyvenimo prasmės – visi esame kaip sutrūkęs porcelianas ar suskeldėjusi žemė, kuriai reikia gerumo lietaus.“ Jos eilės gimsta spontaniškai: būna, vos prabudus arba dieną įkrenta žodis kaip sėkla. Ir kai perdien lyg vėjas nurimsta jos mintys, tas žodis auga ir išauga į medį – kūrėja negali užmigti, kol jo nepasodina. Nors pedagogės Astos kūrybos kraitė – pripildyta su kaupu, tačiau, neslėpė, ji nėra išleidusi nė vienos savo knygos. Ne todėl, kad jų leidyba nepigi, o todėl, kad poezijai autorė kelia itin aukštus reikalavimus. „Neturiu tiek pasitikėjimo savimi, kad išdrįsčiau savo eiles publikuoti. Poezijos knygų yra labai daug, kaip ir kūrybos laisvės – apsčiai, ir daug kam tai – vienkartinis pasiskaitymas, o mėgstamos poezijos – maža“, – sakė kūrėja. Ji neslėpė mąsčiusi, kad savo knygą galėtų pavadinti „Krešuliai“ arba „Dienos trupiniai“. Pirmasis pavadinimas skamba skausmingai, bet jei į baltą sniegą nepanardinsi savyje gimstančių eilių, jos užkimš gyvybinius syvus ir neleis ramiai miegoti. Arba trupiniai – tai, ką patyrei per dieną, iš jų susideda gyvenimo duona.
Šviesa ir šešėliai „Mosto“ kūrėjų darbuose
Palangos kūrybinė grupė „Mostas“ į naujus metus įžengė Palangos miesto viešojoje bibliotekoje, kurią jau vadina savais namais, surengusi tradicinę parodą, šįkart pavadinimu „Umbra“. Nustebino paveikslų gausa „Mosto“ parodos visada – teminės. Buvo „Dryžuota paletė“, „Baltas laikas“, buvo ir „Kelias-30“, o štai dabar – „Umbra“. „Lotynų kalba „umbra“ reiškia šešėlį. Ir būtent šis – šviesos ir šešėlio – santykis šiemet tapo mūsų kūrybinių darbų ekspozicijos ašimi“, – parodos esmę paaiškino „Mostui“ pradėjusi vadovauti tekstilininkė Rasa Užpelkytė. Paveikslų šįkart „suplaukė“ tiek, kad vos buvo galima sutalpinti ant parodų salės sienų, mat kai kurie ir grupės nariai, kurių iš viso 8, ir pakviestas panašus skaičius draugų iš Palangos, Klaipėdos, netgi atokiau esančios Sedos, eksponavo po kelis. Tarp autorių, be pačios Rasos, – Gražina Viktorija Oškinytė-Eimanavičienė, Gražina Kasčionienė, Dovilė Oškinytė, Miglė Jonaitienė, Reda Ščerbakovienė, Ieva Litvaitytė, Eglė Lipinskaitė, Marija Ščerbakovaitė-Gruzbarzdė, Romas Paulikas, Šarūnas Šarkauskas, Augustinas Burba, Jurgita Burbienė, Vaida Blistrubienė, Liudmila Iliuchina, Rasina Druseikė. Menininkai pristatė savo darbus, papasakojo apie kūrybos procesą, pasidalino įžvalgomis. Paminėjo gimtadienį Paroda „Umbra“ buvo skirta 32-osioms kūrybinės grupės gyvavimo metinėms. Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius pajūryje gyvenančius menininkus, norinčius padėti vieni kitiems organizuoti parodas, parduoti paveikslus, aktyviai dalyvauti Palangos kultūriniame gyvenime, subūrė jau anapilin išėję talentingi kurorto menininkai grafikas ir karikatūristas Juozas Griušys, tapytojai Edvardas Žiba ir Juozas Meškys, tarp pradininkų buvo grafikės Gražina Oškinytė ir a. a. Sigita Kišonaitė-Auželienė, tapytoja Reda Ščerbakovienė. Menininkus globoti ėmėsi tuometinis bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys. Grupės pavadinimo, primenančio dailininko rankos mostą, krikštatėviu laikomas tapytojas R. Paulikas. R. Užpelkytės žodžiais, nors kiekvienas „Mosto“ kūrėjas turi savo viziją ir savitą braižą, visus juos vienija toks pat noras gyventi kūrybiškai ir įdomiai, dalyvauti pleneruose. „Jau sutarėme, ir birželį naujai sukurtus savo paveikslus eksponuosime didelėse, aukštose kažkada buvusios Palangos duonos kepyklos erdvėse Ganyklų gatvėje“, – žinia su „Pajūrio naujienomis“ pasidalijo „Mosto“ vadovė.
Salantų kultūros centro erdvėse – parodos
Salantų miesto kultūros centras, įžengęs į naujus metus, tęsia tradiciją – būti atviriems ne tik krašto, bet ir šalies meno ir kūrybos pasauliui, į savąjį miestą kviečiant menininkus, muzikos pasaulio atstovus, filmų, performansų ir kitų sričių kūrėjus. „Mūsų siekis – kad nedidelio mūsų miesto žmonės susipažintų su kuo įvairiapusiškesne kūryba, o kūrėjai į savo kraštą parvežtų kuo geresnę žinią apie Žemaitiją ir Salantus“, – akcentavo Salantų kultūros centro direktorius Aurimas Rapalis. Rytoj, sausio 10 dieną, 13 val. parodoms skirtose centro erdvėse – hole ir antrame aukšte – atidaroma Egidijaus Valantino iš Kapčiamiesčio tapybos darbų paroda „Tarp sapnų ir realybės“. A. Rapalis taip apibūdino šią parodą: menininko E. Valantino paveikslai tarytum atspindi erdvę, kai išnyksta aiškios ribos, o vaizduotė susitinka su tikrove. Jo darbuose sapnai ir vizijos persipina su realybės fragmentais, tyliai kurdami paveikslus, gimusius iš autoriaus vidinių būsenų. „Anot autoriaus, vieni jo darbai tarytum atkeliavę iš sapnų pasaulio, kiti – iš kasdienybės stebėjimo, tačiau visi susijungę į vieną pasakojimą. Kiekvienas E. Valantino darbas turi savo istoriją, gyvena savo gyvenimą, palikdamas laisvę žiūrovui tai pratęsti ar susikurti savąją viziją. Tai – savotiškas kvietimas prisiminti savąją svajonę ir leisti jai gyvuoti netgi tada, kai ji akivaizdžiai susiduria su realybe“, – menininko prisistatymą perteikė A. Rapalis. Jo žodžiais, tapytoją E. Valantiną ir daugelį kitų menininkų atvežti parodas ar pristatyti kitokią kūrybinę saviraišką dažniausiai rekomenduoja patys salantiškiai. Neseniai Salantų kultūros centre buvo pristatyta dailininkės Kotrynos Šešelgytės iš Vilniaus akvarelių paroda „Vandens ir šviesos simfonija“. Pristatymo metu muzikinę atmosferą subtiliai pynė M. K. Čiurlionio ir japonų kompozitorių kūriniai, kuriuos atliko: smuiku – Dalia Šešelgienė ir fortepijonu – Saulė Lapėnaitė.
Žiemos sode – apšviestas ir skambantis rojus
Vakar Kretingos muziejaus Žiemos sode nušvito „Gyvybės medis“: čia augantį aukštaūgį fikusą šviečiančiu meno kūriniu pavertė menininkas iš Suomijos Aleksanderis Reichsteinas. Tai – nebe pirmoji šio autoriaus gilią, filosofinę mintį nešanti instaliacija: pernai Žiemos sodą jis papuošė šviečiančiomis skulptūromis, kurios vaizdavo paralelę tarp vaikų ir vabzdžių gimimo, augimo ir brandos procesų. Šįsyk lankytojus jis tarytum kviečia į įsivaizduojamą rojų, kurį perteikia daugiau kaip 100 apšviestų figūrėlių papuoštas fikusas. Vaizdą sustiprina muzika A. Reichsteinas teigė, kad jo kūrinys „Gyvybės medis“ stebėtojus, vakare įsižiebus neoninėms šviesoms ir žvelgiant į šį nepaprastą medį, turėtų nukelti į įsivaizduojamą rojų. Ant jo šakų daug įvairios gyvasties – ir žiedai, ir vaisiai, ir žmonės. Esą tuo metu, kai galėjo egzistuoti toks augalas, nebuvę skirties, kada, kam ir kur augti ar brandinti vaisius. Visiems pakako gyvybės šaltinio, kupino stulbinančio grožio. Ligi „Gyvybės medžiui“ visu grožiu atsiveriant Žiemos sodo lankytojams, kelias dienas vyko parengiamasis darbas. Buvo pasitelkti 3 aukštalipiai, kurie fikuso lapijoje ir aplink ją, šviesos meno kūrėjo sumanymu, įkurdino daugiau kaip šimtą figūrėlių. Dieną iš plieninės vielos išlankstyti objektai beveik nematomi, o tamsoje, apšviesti ultravioletine šviesa, jie sušvinta ryškiomis, džiaugsmą ir gyvybingumą spinduliuojančiomis spalvomis. Šviečiančių skulptūrėlių kuriamą įspūdį sustiprina specialiai šiam projektui sukurtas garso takelis. Jo autorius suomių garso menininkas Petri Laakso į vieną muzikinę pynę supynė žmogaus šnabždesį, paukščių giesmes, bičių dūzgimą ir kitus garsus, kurie derinami su kompozitoriaus Arvo Pärto kūriniu „Veidrodis veidrodyje“.
|
|
