|
|
|
Smiltys
Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis sulaukė pilnametystės
Šį rugsėjį Plungės Mykolo Oginskio festivalis garsius šalies atlikėjus, vietinius žmones ir svečius iš visos Žemaitijos į muzikinę dvaro aplinką pakvietė jau 18-ąjį kartą ir, kaip atidarymo šventėje juokavo jo organizatoriai – Žemaičių dailės muziejaus vadovas Alvidas Bakanauskas ir Plungiškių draugijos prezidentas Liudas Skierus – jau sulaukęs pilnametystės. Tradiciškai festivalio renginiai – šį rudenį surengti 5 koncertai ir žirgų konkūro varžybos šio festivalio taurei laimėti – vyksta buvusiame dvaro žirgyne, kur įrengta erdvi koncertų erdvė, ir jo prieigose, o atlikėjai kasmet pasveikina susirinkusiuosius garsiu kūriniu – Mykolo Kleopo Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“. Šiemet rugpjūčio 26-ąją polonezą atliko pirmieji šio festivalio dalyviai – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kurio vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas. Koncertą vedė žinomas šalies muzikologas Viktoras Gerulaitis – jis, beje, ir nuolatinis šių festivalių vedantysis, – nuotaikingai apibūdinęs kiekvieną kūrinį, jo autorių ir papasakojęs su jais susijusias smagias istorijas. Atidarymo šventėje prie žirgyno, iš kur priešais atsiveria vaizdas į prabangius Lietuvos Versaliu vadinamus Oginskių rūmus, fontaną ir puoselėjamus gazonus, trimis patrankų salvėmis – už tėvynę Lietuvą, kunigaikščius Oginskius ir jų vardo tarptautinį muzikos festivalį, Plungę ir jos žmones – pasveikino Kauno karybos paveldo klubo šauliai.
Egidijaus Radžiaus teatras dalyvavo tarptautiniame projekte
Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatras vasarą užbaigė išvyka į Latviją, kur Brocenu mieste išvien su jo teatro grupe ir Mažeikių kultūros centro mėgėjų teatro trupe „VISAVI“ dalyvavo bendrame kūrybiniame projekte – parodė spektaklį „Eglė – žalčių karalienė“, sukurtą mažeikiškės režisierės Daivos Gedvilienės. Kretingiškiai – pagrindiniuose vaidmenyse Pasak Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiojo režisieriaus Nerijaus Gedmino, spektaklis vyko netradicinėje aplinkoje – palei paplūdimį, žiūrovai sėdėjo kalvos papėdėje, tad pati aplinka prisidėjo kuriant žemėje ir jūroje vykstančią dramatišką atmosferą. O dar gamtos metamorfozės – lietus nustojo pliaupęs, likus 5 minutėms iki spektaklio pradžios, ir staiga nušvitusi saulė suteikė mistiškumo, kuris būdingas šiam lietuvių liaudies kūriniui, savaip interpretuotam D. Gedvilienės. Jungiamąja grandimi spektaklyje tapo ne vien Eglės ir Žilvino personažai, bet ir į jų tragiškos meilės istoriją sekančios jūros, žemės, vėjo Motės – savotiški pačios Eglės prototipai. Pagrindiniai vaidmenys atiteko kretingiškiams aktoriams: Eglę vaidino Julija Train-Serapinienė, Žilviną – Rolandas Normanas, dar vaidino: Karolina Mažrimaitė – Drebulę, o Liuda Grikpėdienė, Vida Slavinskė, Loreta Jonutytė įsikūnijo į Jūros motes. Pažintis užsimezgė festivalyje „Spektaklis vyko lietuvių kalba, tačiau prieš jo pradžią buvo papasakotas siužetas, nes mūsų mitologija latviams nėra gerai žinoma, kaip, beje, ir jų – mums. Režisierei D. Gedvilienei teko pasukti galvą, kaip ir kam išdalinti užduotis, o patys latviai, vadovaujami režisierės Vandos Strogonovos, praturtino spektaklį folkloro kolektyvų programa“, – apie pasisekusį projektą kalbėjo N. Gedminas, užsiminęs, kad dar sieks jį realizuoti Mažeikiuose ir Kretingoje. Paklausus, kaip kilo mintis sukurti šį projektą, N. Gedminas sakė, kad jau senokai jų teatras draugauja su mažeikiškiais, nuolat būna kviečiami į jų rengiamus Žemaitijos regiono teatro festivalius „Invazijos“, kur dažnai dalyvauja latvių ir estų kolektyvai, stebinantys ne vien šiuolaikiškumo dvasia, bet drąsa sugrįžti prie klasikos – ir šiemet latviai parodė Henriko Johano Ibseno dramą „Lėlių namai“. Šiemet po festivalio, kuriame kretingiškiai parodė savo populiariąją Vaižganto dramą „Žemės ar moters“, bendraujant per vakaronę, D. Gedvilienei ir kilusi mintis į savo sukurtą spektaklį įraukti dar du kolektyvus. „Rezultatas, manau, pateisino ir spektaklio režisierės, o ir mūsų visų lūkesčius“, – tvirtino N. Gedminas.
Karpiniais papuošė daugiabučių sienas Palangoje
Dviejų menininkių tandemas – karpinių meistrė iš Skuodo 47-erių Elvita Šeputaitė ir marijampolietė sieninės tapybos meistrė 33-jų Ieva Voroneckytė – besibaigiant vasarai Palangą papuošė bendru masyviu kūriniu – meniškai ant daugiabučio sienos Vytauto gatvėje Nr. 81 iš karpinio perkeltu darbu, skirtu kurorto 770-ajam jubiliejui. Tai – jau antroji šių menininkių dovana Palangai. Šiųmetinis darbas – sudėtingesnis Pernai nutapyta siena ant daugiabučio namo Saulėtekio take Nr. 11 stilizuotai, spalvingai atvaizduoja saulės, besiritančios į jūrą, taką, o šiemet I. Voroneckytė pasirinko tokį E. Šeputaitės karpinį, kuris primena senosios medinės Palangos architektūros ornamentiką. Pastarasis darbas, menininkių teigimu, buvęs gerokai sudėtingesnis, kiaurapjūvis, jam būdinga simetrija, saikingesnis dekoras. E. Šeputaitės kūryba kretingiškiams žinoma: pedagogė ir tautodailininkė Kretingos kultūros centre per neilgą laiką surengė keturias karpinių parodas, – pastarąją Vasario 16-osios proga kartu su savo mama šiaudinių sodų kūrėja Birute Šeputiene. O nuo šiol skuodiškės kūrėjos darbai bus eksponuojami viešai. Elvitos karpiniai jau ir ligi šiol „apsigyvenę“ ne vien popieriuje, bet iškeliauja po pasaulį ant lino – išvien su seserimi Edita Gajauskiene jos sukūrė drabužių liniją „Maži dideli“, siuva ir karpiniais dekoruoja sukneles, kostiumėlius, nešykles kūdikiams.
Operos dainininkės mama: „Mes lamingi, kad ji yra mūsų gyvenime“
Jaunosios kartos operos solistė 30-metė Gabrielė Kupšytė, dainuojanti Londono Karališkajame operos teatre, gimė ir užaugo Baubliuose, Eleonoros ir Sauliaus Kupšių šeimoje. Koks buvo dainininkės kelias nuo Kretingos iki karjeros aukštumų Londone, kokios charakterio ir prigimtinės savybės padėjo to pasiekti, mintimis apie savo dukterį su „Smilčių“ skaitytojais pasidalino operos solistės mama Eleonora Kupšienė. Be Gabrielės, šeimoje augo ketveriais metais už seserį vyresnė Valdonė. „Abi mergaitės augo gražioje sodyboje, gamtos turtingoje aplinkoje, lankė Baublių pagrindinę mokyklą ir važinėjo į užsiėmimus Kretingos meno mokykloje, dukteris mokė chorinio dainavimo mokytoja Violeta Andruškevičienė. Nors meno mokyklą lankė ir baigė abi dukterys, vyresnėlė pasirinko ekonomikos studijas, jas sėkmingai baigė Lietuvoje ir Danijoje, kur pasiliko dirbti ir gyventi. Gabrielė pasuko išskirtinai muzikos keliu“, – prisiminė E. Kupšienė. – Koks vaikas buvo Gabrielė, kokia buvo jos vaikystė? – „Pajūrio naujienos“ paprašė papasakoti Gabrielės mamos. – Gabrielė nuo vaikystės buvo išskirtinis vaikas. Visada siekė savo tikslo, stebėdavo suaugusiuosius, klausydavosi muzikos, viskuo domėjosi, visko klausinėdavo, turėjo savo stilių ir pasirinkimą. Jai buvo įdomūs visų atlikėjų pasirodymai, tarp jų – ir popmuzika, ir klasika, vėliau – vaidyba ir pagaliau – opera. Mums, tėvams, tada dar buvo sunku suprasti, apie ką duktė svajoja ir ko nori gyvenime, nes buvo dar maža. – Kas pastebėjo mergaitės talentą dainuoti, kokie mokytojai ją mokė? Kokių gabumų, be dainavimo talento, ji dar turi? – Gabrielės talentą pirmoji pastebėjo muzikos mokytoja Judita Viluckienė, kai duktė dar lankė darželį. Po to mergaitę išleidome į Kretingos meno mokyklą, kur ji chorinio dainavimo mokėsi pas Violetą Andruškevičienę. Kretingos meno mokykla atvėrė vaiko norą dainuoti. Mes, tėvai, pastebėjome, kaip ji nekantriai laukia, kada reikės vykti į mokyklą. Dar pradinėse klasėse ji buvo ir norėjo būti savarankiška – nenorėjo būti lydima į mokyklą ar iš jos, pykdavo ant manęs ir sakydavo, kad esu „seklė Morka“ ir kad ji pati kuo puikiausiai žino kelią namo. Vėliau duktė įstojo į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, baigusi ją – mokėsi Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, po to sekė mokslai Londono Karališkojoje akademijoje. Gabrielė turi ir kitų gabumų: ji gražiai piešia, tapo ant drobės, domisi psichologija, daug skaito, analizuoja situacijas.
Įkvepianti fotomenininko žinia po 7-erių metų vienatvės
„Atiduokite man mobiliuosius ir pradėkime iškilmingąją dalį“, – 67-ojo gimtadienio proga į renginį „menu“, kuriame eksponavo savo inicijuotiems ir organizuotiems renginiams sukurtus autorinius fotoplakatus, instaliacijas bei meno objektus, juokavo į Palangos miesto viešosios bibliotekos parodų salę gausų būrį bičiulių pasikvietęs palangiškis fotomenininkas, asociacijos „Fotobienalė LT“ įkūrėjas Adas Sendrauskas.
Svarbiausias iššūkis – kultūrinių iniciatyvų įvairovė
Rugpjūtį darbą pradėjo naujieji Kretingos rajono kultūros įstaigų vadovai: Kretingos rajono kultūros centro direktorė 46-erių Kristina Rimienė, Salantų kultūros centro direktorius 34 metų Aurimas Rapalis ir Kretingos muziejaus direktorius 46-erių Romandas Žiubrys. Visi jie į šias pareigybes pateko jau turėdami kultūrinio darbo patirties ir žinodami esmines kultūros aktualijas. „Smiltys“ naujųjų vadovų ir paklausė apie jų patyrimą, taip pat – koks jiems būtų didžiausias iššūkis vadovaujant rajono kultūros įstaigai.
Petras Baronas: „Stengiamės gaivinti medalio žanrą“
„Šiais metais surengta stovykla teikia vilties, kad pavyks atgaivinti mažuoju paminklu vadinamą medalio žanrą – skulptūros sritį, kuri leidžia monumentalų turinį perkelti į mažą formą, nes kartu su mumis, nuolatiniais dalyviais, dalyvavo ir naujų, jaunų kūrėjų“, – grįžęs iš liepos pabaigoje Telšiuose įvykusios seniausios Europoje XXXIX tarptautinės medalio ir mažosios skulptūros kūrėjų stovyklos apibendrino šventojiškis menininkas Petras Baronas. Skulptorius, medalininkas, dailininkas, heraldikos kūrėjas P. Baronas stovyklose Telšiuose dalyvauja nuo 2012 metų. Šiųmečiame renginyje, skirtame 90-osioms Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metinėms ir pavadintame „Skrydis“, dalyvavo 22 menininkai iš Lietuvos ir Lenkijos. Menininkas, kurio kūriniams būdinga taupi vaizdams, bet gili minčiai, rafinuota vaizdo kompozicija, monumentalumas, subtilus detalių niuansavimas, liko ištikimas savo stiliui. Jo sukurto medalio averse – skrydžiui per Atlantą virš Amerikos dangoraižių pakilusi į rytų pusę sparnus pasukusi „Lituanica“, reverse – staiga žemyn sminganti trajektorija ir tarp nulaužtų pušų pabirusios lėktuvo nuolaužos.
Kretingos bibliotekoje – žiūrovą intriguojanti fotografijos paroda
Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje šiuo metu veikia tarpukario menininkės Veronikos Šleivytės fotografijų paroda, Kretingą pasiekusi mūsų kraštiečio Romualdo Beniušio iniciatyva. Jis, pristatydamas parodą bibliotekos lankytojams ir „Pajūrio naujienų“ skaitytojams, pastebėjo, kad paroda įdomi ne tik kaip tam tikrą istorinį laikotarpį fiksuojanti dokumentika – paroda intriguoja ir tuo, kad pati fotografė dažnai tapdavo savo nuotraukų heroje.
|
|
