Pajūrio naujienos
Help
2025 Liepa
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Komentarų topas

Smiltys

  • Smiltys
  • 2025-06-13


Romualdas Požerskis 1984–1985 m. Kretingoje užfiksavo ne tik atlaidų akimirkas, bet ir 1985 metų liepos 13-ąją į bažnyčios bokštą keliamus varpus.

Atlaidai į mano gyvenimą atėjo netyčia: prieš beveik 50 metų su bičiuliais motociklais važiuodami per Žemaitiją, berods, Alsėdžiuose, į juos patekome. Ir nuo 1974-ųjų iki 1992-ųjų vos ne kiekvieną sekmadienį važiuodavau po Lietuvą, po Žemaitiją. Pabuvojau 146 atlaiduose, užfiksavau apie pusantro tūkstančio kadrų“,– apie du dešimtmečius kurtą, gyvai atlaidų tradicijai skirtą fotografijų ciklą pasakojo fotomenininkas Romualdas Požerskis, kurio paroda iš ciklo „Atlaidai. 1974–1992“ eksponuojama Kretingos muziejuje.

„Malonu jums pristatyti kitokią ekspoziciją, negu mes įpratę matyti: jeigu iki šiol rengdavome tapybos parodas, tai šįkart pakvietėme jus į fotografijų parodą drauge pasižvalgyti po atlaidus, juolab kad Kretingoje jau prasidėjo miesto šventė ir sekmadienį vyks švento Antano atlaidai“,– „Žiemos sodo“ galerijoje atidarydamas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, nusipelniusio meno veikėjo fotomenininko Romualdo Požerskio fotografijų parodą, kalbėjo Kretingos muziejaus direktorius Romandas Žiubrys.

Parodos kuratorius, fotomenininkas Darius Vaičekauskas savo ruožtu pasidžiaugė suteikta galimybe Kretingos dvare pristatyti Lietuvos fotografijos legendą R. Požerskį ir jo kūrybą. 

„Romualdo Požerskio vardas tikrai žinomas visiems fotografijos meno gerbėjams ne tik mūsų šalyje,– tęsė D. Vaičekauskas.– Jis stovi prie Lietuvos humanistinės fotografijos ištakų ir tradicijų kartu su tokiais mūsų fotografijos patriarchais kaip Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas. Romualdo kūrybinis bagažas yra išties didžiulis – per savo kūrybos kelią jis yra sukūręs daug įvairių fotografijos serijų ir šiandien neatsitiktinai jums pristatome seriją „Atlaidai“ prieš pat švento Antano atlaidus. Tad ši paroda yra savu laiku ir vietoje, pagerbiant tą lietuvių tautos, Lietuvos tikinčiųjų tradiciją, kuri ypač gyva ir gyvuojanti Žemaitijoje. Šioje parodoje galima pamatyti tuos žmones, tas emocijas, tuos kadrus, kuriuos Romualdas fiksavo beveik dvi dešimtis metų įvairiuose Žemaitijoje vykstančiuose atlaiduose“.


Vizualus pokalbis tarp kūrinio ir žiūrovo

  • Jurga BRAUKYLIENĖ
  • Smiltys
  • 2025-06-13

„Šioje parodoje meno kūriniai kviečia koncentruoti savo žvilgsnį. Ne žiūrėti, bet matyti”, – sakė parodos sumanytojas menininkas Alfonsas Lekavičius.

Birželio 13-tą dieną, 17 val., Kretingos rajono kultūros centro antrojo aukšto erdvėje  atidaroma paroda „DIA’LOGAS“, kurioje pristatomi Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus bendraminčių menininkų, tapytojų, skulptorių ir grafikų darbai, kviečiantys praeivius stabtelėti bei sulėtinti žingsnį.

„Šioje parodoje meno kūriniai kviečia koncentruoti žvilgsnį – ne žiūrėti, bet matyti. Parodoje eksponuojami kūriniai ne konstatuoja, bet klausia. Tokia meno pozicija šiandien tampa pasipriešinimu vizualaus triukšmo prisodrintai aplinkai, kurioje vaizdas dažnai tampa tik efektu, o menas – tik preke. Kiekvienas šios parodos darbas neša tam tikrą žinutę, kuri pasislėpusi po metaforos kauke. Pirmasis žvilgsnis nebūtinai leis patirti tikrąjį įspūdį, po juo gali slypėti ir daug gilesnė idėja”, – pristatydamas parodą kalbėjo jos sumanytojas kraštietis menininkas Alfonsas Lekavičius. 

Parodoje „ DIA‘LOGAS “ yra kalbama apie žiūrėjimo į meno kūrinį reikšmę ir prasmę. Per spalvą, struktūrą ir erdvę kūrėjai mezga nebylų, bet paveikų ryšį su žiūrinčiuoju į meną, todėl parodos eksponatai kalba ne žodžiais, o vaizdais, tekstūromis ir formomis. Užsimezga vizualus dialogas tarp kūrinio ir žiūrovo, tarp menininko ir laiko dimensijos, tarp to, kas matoma, ir to, kas tik nujaučiama.

Šiuolaikinėje aplinkoje, perpildytoje informacijos ir vizualinio triukšmo, gyvas dialogas tampa raritetu (lot. raritas – retenybė). Paviršutiniškumas ir skuba pakeičia gilumą, triukšmas – tylą, reakcija – refleksiją. Ši paroda kviečia lėtinti žvilgsnį. Sustoti. Leisti vaizdui veikti ne per aiškiai ištransliuotą žinutę, o per neapibrėžtą, bet jautrų santykį.


Palangos Birutės parko rotondoje tradiciškai atgimė pučiamųjų muzikos skambesys – Palangos orkestras jau 26-ą vasarą iš eilės kviečia į nemokamų koncertų ciklą „Orkestro vasara“, kuris šiemet dedikuotas vienam garsiausių Lietuvos menininkų – Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui.

Birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais 18.30 val. vyks 36 „Orkestro vasaros“ koncertai. Ypatingą vietą tarp jų užims šeštadieninė programa „Čiurlenimai“, pasakojanti apie M. K. Čiurlionio kūrybinį ir asmeninį laiką Palangoje.

„Čiurlenimuose“ klausytojai patirs subtilią sintezę tarp istorijos ir muzikos. Skambės paties M. K. Čiurlionio kūryba pučiamųjų orkestrui ir visiškai nauji M. K. Čiurlionio įkvėpti lietuvių kompozitorių kūriniai. Klausytojai taip pat išgirs pasaulyje garsių Čiurlionio amžininkų kompozicijas ir muziką, kurią Palangoje su orkestru atliko pats M. K. Čiurlionis. Autentiška aplinka, istoriniais faktais ir vaizdais praturtinti pasakojimai leis iš naujo atrasti M. K. Čiurlionį ne tik kaip genialų kompozitorių bei dailininką, bet ir kaip orkestrantą, fleitininką, žmogų, mylėjusį ir kūrusį Palangoje.

Istorija liudija, kad M. K. Čiurlionis jaunystėje koncertavo Palangoje su Mykolo Oginskio Plungės dvaro orkestru. Vėliau, 1908 m. vasarą, kurorte praleido vieną gražiausių savo gyvenimo laikotarpių kartu su būsima žmona, rašytoja Sofija Kymantaite – jųdviejų bendravimas ir kūrybinis dialogas šiuo metu Palangoje įgavo ypatingą gylį.

„Palangos orkestras“, skambantis nuo 1953 m., kasmet įprasmina Grafų Tiškevičių pradėtą ir puoselėtą orkestrinės muzikos koncertų Palangos parkuose tradiciją, skaičiuojančią jau antrą šimtmetį.

„Smilčių“ informacija


Kretingos miesto istoriją perteikia komiksų knygomis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2025-06-13

Kretingiškis Artūras Patamsis komiksų knygomis jau perteikė didžiąją dalį Kretingos miesto istorijos, jo sumanymuose dar – atspindėti Kretingos prieškario žydų gyvenimą ir „panaršyti“ po kuršiškos Kretingos pilies požemius.

Kretingos rajono savivaldybės taryba šiemet vieną Kultūros ir meno premijų paskyrė menininkui ir itin savitai – paties parašytomis ir iliustruotomis komiksų knygomis – perteiktos miesto istorijos metraštininkui 63-jų Artūrui Patamsiui. Ši premija iškilmingai bus įteikta rytoj, birželio 14-ąją, Kretingos muziejaus Baltojoje salėje.

Dvarai – kelionėse ir iliustracijose

Kretingos muziejuje dirbantį A. Patamsį, pagal specialybę – kelių inžinierių ir dizainerį, pirmiausiai pakerėjo senieji Lietuvos dvarai, todėl jis ėmėsi juos tyrinėti ir ligi šiol, kaip tikino, jau yra apvažiavęs 587 dvarus ir dvarvietes. Kadangi iš viso Lietuvoje jų yra 630, kretingiškiui dar liko apžiūrėti 43 šio tipo istorinius objektus.

Lygiagrečiai šiam pomėgiui, nuo 2019-ųjų įsidarbinęs muziejuje, A. Patamsis nerte paniro į Kretingos dvaro istorijas ir jas sumanė perteikti komiksais su eiliuotais tekstais. Jau yra išleistos keturios jo komiksų knygos: 2-jų dalių „Pamirštos dvaro pasakaitės“ ir „Istorijos prie laužo“ bei „Iš pirmų lūpų: ką slepia palėpės“. Jas apibendrinęs prieš Knygų mugę Kretingos muziejus dar išleido atskirą leidinį „Kretingos dvaro pasakaitės“.

Knygas „Pamirštos dvaro pasakaitės“ ir „Istorijos prie laužo“ autorius iliustravo kone 300 piešinių. Pirmose dviejose knygose po Tiškevičių rūmų ir pranciškonų vienuolyno rūsius ir labirintus, tarp Dimitravo palivarko mūrų ir laukų klajoja pagrindinė komiksų herojė mergaitė Patricija. Ji sutinka įvairias Kretingos miesto istorines asmenybes ir kartu su jomis patiria nepamirštamus nuotykius. Trečiojoje knygoje A. Patamsis vaizduoja Kalėdas Kretingos dvare ir grafienės Sofijos kelionę po Europą.

Vienam piešiny – iki 150 tūkst. brūkšnių

Senoji Kretingos miesto istorija taip įtraukė menininką, kad jis savo fantazija „išėjo“ už dvaro teritorijos pasivaikščioti po visą miestą ir jau yra parengęs dar dvi komiksų knygas „Laiko šešėlyje“ ir „Pelėdos kalno istorija“. Knygą „Laiko šešėlyje“ menininkas kūrė dvejus pastaruosius metus ir ji savo turiniu yra gerokai platesnė už ankstesnes. O kiekviena puslapio iliustracija – tarsi atskiras grafinio meno kūrinys, itin preciziškai nupieštas markeriu, kai kur vienoje iliustracijoje yra nuo 120 iki 150 tūkst. brūkšnių.

„Laiko šešėlyje“ – tai knyga apie senąją Kretingą, nes neatskirsi persipynusios istorijos – dvaro nuo miesto ar miesto nuo dvaro. Taip kaip Eifelio bokšto nuo Paryžiaus, Brandenburgo vartų nuo Berlyno ar Koliziejaus nuo Romos. Tai 120 puslapių apsakymų knyga: pusę jos sudaro iliustracijos per visą puslapį, o kitoje pusėje – tekstas. O knyga apie Pelėdos kalną – tarsi duoklė šiai legendinei vietai, tarsi atsakymas, kodėl ji taip pavadinta: mano herojė pelėda išgelbsti Kretingą nuo graužikų“, – naujausias savo knygas apibūdino A. Patamsis.


  • Smiltys
  • 2025-05-09


Gegužės 23, 24 ir 29 dienomis, minint valso karaliaus Johano Štrauso (Strauss) jaunesniojo 200-ąsias gimimo metines, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys Lietuvoje pirmą kartą statomą operetę „Tūkstantis ir viena naktis“.

Operetės siužetas nukels į rytietiškų pasakų pasaulį, kur meilė, kaip ir dera operetėje, triumfuoja nepaisant jokių kliūčių.

J. Štrauso operetė „Tūkstantis ir viena naktis“ yra pirmosios kompozitoriaus sukurtos operetės „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“, su kuria jis debiutavo 1871 metais Vienos teatre, perdirbtas kūrinys. Parašyti visiškai naują libretą šiai dviejų veiksmų su išplėtotu prologu operetei buvo patikėta patyrusiems dramaturgams Leo Steinui ir Karlui Lindau, o muziką iš originalios operetės jau po kompozitoriaus mirties perdėliojo bei aranžavo šio teatro dirigentas ir operečių kūrėjas Ernstas Reitereris. 1906 m. birželio 15 d. Vienos teatro scenoje pastatyta naujoji Štrauso operetė tokiu būdu įgijo ir naują pavadinimą – „Tūkstantis ir viena naktis“.

Operetę Lietuvos publikai pristatys tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė, dirigentas Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas Leonardas Charlas Prinsloo (Austrija), scenografas Carlos Santos Cabrera (Ispanija), šviesų dailininkas Edvardas Osinskis ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.


„Nėra vaikų, kurie nenorėtų draugauti. Jiems tik reikia tam sudaryti sąlygas“, – teigė pirmąjį Šiaurės Europos mėgėjų teatrų aljanso festivalį jaunimui suorganizavusi Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyriausioji režisierė Auksė Antulienė.

Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentė, Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyriausioji režisierė Auksė Antulienė prieš kelerius metus išsikėlė itin ambicingą tikslą – surengti pirmąjį Šiaurės Europos mėgėjų teatrų aljanso (NEATA), vienijančio 8 šalis ir Farerų salas, jaunimo teatrų festivalį Lietuvoje. Ir štai jos idėja įgavo kūną: šį savaitgalį į Kretingą suvažiuoja jaunimo teatrai iš Šiaurės Europos šalių, ir mūsų miestas tampa jų laikinąja sostine.

– Miela Aukse, kai prieš dvejus metus, grįžusi iš NEATA atstovų susitikimo Vilniuje, dalijotės savo drąsiu pasiūlymu – pirmąkart startuoti jaunimo teatrų festivaliu, ir ne bet kur, o Kretingoje, Jūsų sumanymas atrodė sunkiai įgyvendinamas. Nes reikėjo pasirengti priimti dešimties šalių delegacijas, sukurti jiems užimtumo programą, o svarbiausia – gauti tam lėšų. Kiek namų darbų teko atlikti, kol įtikinote instancijas, kad šio festivalio Kretingai reikia?

– Taip, man pavyko įgyvendinti seną svajonę, kuri tapo aistra, vidiniu varikliu. Bet pirmiausiai teko įgyti visų tų šalių – Danijos, Estijos, Suomijos, Latvijos, Norvegijos, Islandijos, Švedijos ir Lietuvos – atstovų pasitikėjimą, įrodyti, kad turime patirties rengiant tarptautinius renginius, o taip pat įtikinti Lietuvos kultūros tarybą, Kretingos rajono savivaldybę, Kultūros centrą, savo nuolatinius rėmėjus, kad esame pajėgūs, kad mums pavyks. Kiek „Atžalynui“ teko priimti svečius, visuomet apie mus būdavo tik geri atsiliepimai, kad mokame surengti festivalius, esame stiprūs regione. Tai ir buvo pagrindas, kad mumis pasitikėjo. Dabar visose Šiaurės Europos teatrų svetainėse skamba Lietuvos vardas, skelbiama, kad Kretinga yra šio festivalio vėliavnešė.


Andrius Miežis: „Niekada nenustok iš naujo atrasti save. Kai menininkas pasako – suradau save, tuomet pamatai jo begalinį tiražavimą."

Garsus mūsų krašto dailininkas siurrealistas 54-erių Andrius Miežis sakė neretai socialinėje erdvėje sulaukiąs jaunųjų menininkų ar moksleivių pasiteiravimų apie jų darbų kokybę. „Jaunimui įdomu, kokie yra jų gebėjimai, ar verta jiems siekti menininko karjeros, jei taip – kaipgi tai turėtų vykti“, – sakė A. Miežis, nusprendęs atvirai iškloti savo nuomonę ir patirtis apie menininko status quo – išlaikytą poziciją.

Nesivaikyti talento, kurio neturi

Šiuo metu kūrybines atostogas Nidoje leidžiantis A. Miežis sakė, kad po pabuvimo gamtoje – kopose, miškuose, kurių labai pasiilgsta, po savotiškos pauzės, kuri jam būtina, vėl grįšiąs prie įprasto kūrybos proceso. „Gamta nuramina, padeda sudėlioti ir atkurti vidinę tvarką. Gamta nemoko, kaip gyventi, ji moko kaip būti. Jausti būtį, mokėti būti su savimi yra labai svarbu“, – akcentavo dailininkas, 30 metų kuriantis savitu, drąsiu stiliumi, ir tuo išgarsėjęs visoje Lietuvoje.

„Mintimis su jaunimu dalinuosi iš savo, o ir kitų menininkų patirties, žinodamas jų kelius ir klystkelius, kuriais praeina dauguma dailininkų. Gal muzikantams yra kitaip...“, – svarstė kūrėjas.

Jis išdėstė savo požiūrį, kuris ampa savotiškais priesakais pradedančiam kurti jaunuoliui: „Visų pirma, kai vaikystėje artimieji tau sako, kad esi neįtikėtinai gabus, turėk mintyse, kad jie iš begalinės meilės galimai tau pataikavo, norėdami ir patys tavimi didžiuotis, o tuo pačiu ir tave motyvuoti. Tai tikrai gražu, bet nebūtinai siejasi su realybe. Tavo gebėjimų kokybę gali įvertinti tik nesuinteresuoti ir nešališki asmenys, iš pradžių galbūt meno mokyklos, vėliau dailės akademijos pedagogai ar netgi socialiniai tinklai.“

Šias mintis A. Miežis sustiprino, paminėdamas japonų animacinį filmą šia terma „Raudonas vėžlys“: jo siužetas pasakoja apie jaunuolį, kurio tėvai giria jo talentą, nors šis juo neapdovanotas. Tuo įtikėjęs jaunuolis iššvaisto visą gyvenimą, besivaikydamas talento, kurio neturi.


Skulptoriai Rasa ir Gediminas Staškauskai ir jų kartu su mokiniai sukurtas darbas „Kaukė“ – pirmoji skulptūra Darbėnų gimnazijos kieme, kur kuriamas skulptūrų parkas Antanui Mončiui atminti.

Kultūrines mokinių kompetencijas nuosekliai ugdanti Darbėnų gimnazija užsibrėžė tikslą ne tik mokinius supažindinti su kraštiečio menininko modernisto Antano Mončio (1921–1993) asmenybe, bet ir įamžinti jo atminimą kuriant skulptūrų parką mokyklos kieme. Bendradarbiaujant su profesionaliais krašto skulptoriais Rasa ir Gediminu Staškauskais, šiomis dienomis buvo atidengta pirmoji akmens skulptūra „Kaukė“, kurią menininkai savo sodyboje kūrė kartu su gimnazistais.

Lūkesčiai buvo mažesni

R. ir G. Staškauskai sakė, kad kurti skulptūrą buvo ne vienadienis procesas. Bendras su gimnazija projektas turėjo didžiulę apimtį, kuri, prasidėjusi gimnazistų kelione į Antano Mončio meno muziejų Palangoje, tęsėsi kūrybinėse keramikos dirbtuvėse, mokyklos prieigose, nė nesibaigė skulptorių dirbtuvėse – skulptūros atidengimą lydėjo ir A. Mončio atminimui skirta konferencija, kurią moderavo pedagogė Virginija Rudavičienė, įžvalgomis apie A. Mončio kūrybinį palikimą, biografiją, filosofinį menininko požiūrį į meną dalinosi Darbėnų gimnazijos mokiniai, savo indėlį į konferenciją įnešė vienas ryškiausių postfolklorinės tradicijos kūrėjų Lietuvoje Donatas Bielkauskas, kuris yra ir Lino Mikutos sukurto dokumentinio filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ kompozitorius.

„Mūsų lūkesčiai buvo mažesni negu galutinis rezultatas“, – prisipažino R. ir G. Staškauskai, pristatydami ir vaikų sukurtas molio kaukes, ir lauke esančias grandines – visa tai mokiniai kūrė sekdami A. Mončio kūryba, kuris kaukes irgi kūrė iš įvairių medžiagų.

Anot menininkų, kūrybiniai darbai buvo aliuzija į tai, kad mes visi turime kaukes, kurias mums uždeda profesija, pojūčiai, interesai, bet, žvelgiant į mokinių sukurtas kaukes, skulptūrą, galbūt žiūrovui, vertintojui kils noras jas nusiimti, o gal – pakeisti?

Paklausta, ką šis projektas galėjo duoti mokiniams, menininkė R. Staškauskienė neabejojo, kad visų pirma – požiūrį į dabartinį permainingą gyvenimą: „Manau, kad mokiniai buvo paskatinti į savo gyvenimu priimti modernumą, nes tik per jį galima eiti į priekį. Kūryba, remiantis A. Mončio menine filosofija, mokė juo tolerancijos – kitokiam žmogui, kitokiai kūrybai.“

Patiems menininkams darbas su gimnazistais, bendravimas su jų mokytojais – projekto vedliais, irgi buvo nauja patirtis. „Mes mokėmės vieni iš kitų. Jų požiūris į meną – didelė patirtis mums, menininkams“, – kalbėjo G. Staškauskas, vildamasis, kad graži bendrystė su Darbėnų gimnazija tęsis, kad skulptūra „Kaukė“ Darbėnų gimnazijos kiemelyje ilgai nevienišaus – čia ketinama kurti skulptūrų parką.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas