|
|
|
Smiltys
Kalėdų dovanoms – siuvinėti ir pinti rankdarbiai
Laukžemės bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės Jolantos Grigalauskienės kūryba puikiai žinoma ne vien šio kaimo, bet ir Lazdininkų, kur įsikūrusi jos šeima, žmonėms, o ypač – prieš šventes. Nes makramė, arba pinikų, technika sukurti Jolantos žaislai Kalėdų eglėms puošia viešas erdves, o smulkios kryželiu siuvinėtos dovanos – atvirukai, pakabukai raktams, „prijuostėlės“ vyno buteliams – nudžiugina dažną šių kaimų gyventoją. Kretingiškiai J. Grigalauskienės kūryba, jos rankų kruopštumu ir išmone galėjo pasidžiaugti gruodžio pradžioje Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos erdvėse šurmuliavusioje tradicinėje amatų mugėje „Įkvėpk. Kalėdos!“ Ten Jolanta savo kūrybą pristatė išvien su 10-mete dukra Karile, kuri, pasekusi mamos pėdomis, dažnai laisvalaikį leidžia su adata ar siūlais rankose. Ant atvirukų – preciziškai išsiuvinėti kalėdiniai motyvai, siuvinėti individualūs raktų pakabukai su nykštukais, kurių figūrėlės primena pirmąsias vardo raides. Kalėdų žaislais tapę pinikai – pinti mazgais iš virvelių – varpeliai, nykštukai, eglutės, angelai, kepurėlės-vikingai, prireikus juose panaudojant ir medines detales. „Karilė jau irgi išmoko rišti makramė technika: įvairiais rankdarbiais išsipuošė savo kambarį, išdovanoja juos ir mokyklos draugams, mokytojams“, – dukros kūrybiškumu pasidžiaugė J. Grigalauskienė. Jų šeimos namai jau tapę savotišku moteriškų rankdarbių muziejumi: ant sienų – kryželiu siuvinėti paveikslai su ryškiaspalvių gėlių motyvais, staltiesės, siuvinėtomis detalėmis išpuošti buities daiktai, gausu mielų, jaukumo suteikiančių mažmožių virtuvėje. Jolanta mėgsta siuvinėti ir skandinaviška tematika – gamtoje vyraujančiais atšiauresniais motyvais, o paskutinis jos darbas – mylimo vilkšunio atvaizdas.
Eilėraščiai patys pasiprašė knygos
Gruodžio 17 d. 16 val. Jurga Braukylienė, „Pajūrio naujienų“ korespondentė, poetinio žodžio mėgėjus kviečia į arbatinę „Špitolė“, kur pristatys trečiąjį savo leidinį – poezijos knygą „Pasislėpusi balta“. Eilėraščius autorė pasirašo slapyvardžiu Jurga Valery, kurį jai tarsi davė jos antrasis vardas Valerija. „Antrąjį vardą pradėjau jaukintis tik paauglystėje, o naujai jis suskambo jau suaugus ir susižavėjus Prancūzija, kurios dvasią lyg ir atliepia tas mano slapyvardis, – prisipažino kūrėja. Pirmasis Jurgos Valery leidinys „Pasilabinsiu“ pasirodė 2002-aisiais metais, antrasis – „Marso mergaitė“ – 2022-aisiais, tai yra po 20 metų. Ir štai – spaustuvės dažais jau kvepia „Pasislėpusi balta“. „Aš visada galvojau, kad išleisti knygą labai sudėtinga. Bet mane labai skatino tie žmonės, kurie žinojo apie mano pomėgį raišyti eiles. „Pasilabinsiu“ buvo pirmasis bandymas, o „Marso mergaitė“ prakalbo kitais žodžiais ir spalvomis – man ir pačiai patinka ta knyga. Kalbant apie trečiąją knygą – jos nė negalvojau leisti, kadangi šiuo metu jau sėdau prie naujo projekto – mistinio romano. Bet parašytieji eilėraščiai kažkaip manęs vis nepaleido, toks jausmas, kad patys pasiprašė knygos“, – atviravo J. Valery, eiliuoti pradėjusi dar vaikystėje, mėgusi deklamuoti, nes sekdavosi labai greitai įsiminti eilėraščių tekstus. Knygos autorė gimė ir užaugo Vilniuje, vasaras leisdavo Molėtų rajone, Kulundžių kaime, kur gyveno tėvo mama. „Močiutė, turėjusi bajoriškų šaknų, man padarė didžiulę įtaką savo apsiskaitymu, tvarka, mokėjusi daug pasakojimų, legendų, pažinojusi vaistinius augalus. Buvo aristokratiškos laikysenos, net kasdienius darbus dirbdavo tvarkingai apsirengusi ir maistą patiekdavo ne bet kaip“, – prisiminimais pasidalino Jurga, akcentuodama, kad močiutė jai atvėrė žvilgsnį į gamtą, į metų laikus ir į Kūrėją, iš jos greičiausiai ir bus paveldėjusi kūrybiškumą, kuris dažniausiai ir atsiskleidžia stebint aplinką, džiaugiantis medžiais, jūra ar pamačius asfalte prasikalusią žolę...
Miglė Kosinskaitė ir jos „Deja vu“ Kretingoje
Miglės Kosinskaitės vardas gerai žinomas meno pasaulio ir jam prijaučiantiems žmonėms: ji – romantinio siurrealizmo atstovė, drąsi ir šokiruojanti, kartu – ir labai moteriška. Vilnietės menininkės drobės stebina ryškiais potėpiais, daugiaprasmiais siužetais, kuo galėjo įsitikinti į parodos „Deja vu“ atidarymą Kretingos muziejaus „Žiemos sodo“ galerijoje, dalyvaujant ir pačiai autorei, susirinkę kretingiškiai Prancūziškas posakis „Deja vu“ reiškia „jau matyta“, kai susidaro įspūdis, kad jau kažkas išgyventa anksčiau, nors vyksta pirmąkart. Anot pačios autorės, drobės, atrinktos į šią parodą, jai ir yra šių dienų pasaulio, lyg jau matyto, atspindžiai. Parodoje – 14 masyvių drobių ir netgi dvi tuo pačiu pavadinimu – „Deja vu“, jos – tarsi pasikartojantis debesuotas oras su pragiedruliais. „Kai kompozitorius Giedrius Kuprevičius paklausė, kaip apibūdinčiau savo 2022-uosius metus, taip ir parašiau „debesuota su pragiedruliais“. Po to pagalvojau, kad ne tik pastaruosius, o jau kelerius metus taip gyvenu: nuolatiniai niūrūs ir dar niūresni debesys su retomis prošvaistėmis. Pasaulis staiga tarsi pasisuko kitu kampu ir parodė bjauriąją nefotogeniškąją pusę. Jau, rodos, nusistovėjusią ramybę ir hedonizmą staiga pakeitė neprognozuojama negandas sukėlusi pandemija, po to žemę iš po kojų visai išmušė karo žiaurumai.
Paukščiu – į medį ir į tautos kūrybos lobyną
Kretingos rajono viešoji Motiejaus Valančiaus biblioteka praėjusį savaitgalį dūzgė nuo susirinkusių žmonių gausos: išvien su Dainų šventės 100-mečio minėjimo užbaigimu buvo švenčiamas ir tautodailininko drožėjo Kretingos rajono Garbės piliečio Adolfo Andriejaus Viluckio 85-mečio jubiliejus. Ta proga surengta per visą jo gyvenimą sukurtų brandžiausių darbų – skulptūrų ir Užgavėnių kaukių, vadinamųjų lyčynų, paroda. Darbai atspindi kūrėjo talentą Grūšlaukės žemėje gimusio ir užaugusio, iš ten ir turtingais liaudies kūrybos syvais sotinto, A. A. Viluckio kūrybą parodos anotacijoje įtaigiai apibūdino dailėtyrininkas Petras Šmitas: „Jis yra iš tų Žemaitijos, kaip sakytų Vaižgantas, „deimančiukų“, kurių šiame krašte visais laikais buvo. A. A. Viluckio darbai – brandūs, dvasingi. Jam pavyksta iš medžio išgauti viską, ką tik gali meniška siela ir darbščios rankos. Ką bedrožtų – paprastus žmones, sutiktus gyvenimo kelyje, ar šventuosius, jo darbuose nužengiančius iš aukštybių, jis tai daro su liaudišku humoru, kiekvieną temą ir kūrinį širdimi išjausdamas.“ Šimtus skulptūrų, kaukių sukūrusiam liaudies menininkui drožėjui A. A. Viluckiui paklūsta bet koks medis, tačiau jis dažniausiai kalbina lietuvišką ąžuolą ar žemaičiuose augančią vinkšną. Meistro gyvenimo kelionėje buvo surengta kelios dešimtys personalinių parodų, – jų pats kūrėjas nė nebeskaičiuoja, dalyvauta bendrose parodose, respublikinėse liaudies kūrėjų konkursuose „Aukso vainikas“ skinti laurai. Pastarojoje, jubiliejinėje, 85-ąjį minintis tautodailininkas pristatė ryškiausius įvairia tematika sukurtus darbus, kurie atspindi jo talentą, meninę dvasią ir kūrybinį kelią. Saviti, būdingi individualiam A. A. Viluckio braižui, susietam su gimtojo krašto gamta, jos paveldu. Tačiau yra ir tokių, tarkim, „Maumedžio plastika“, kurie kuria aliuziją į kito kraštiečio grūšlaukiškio pasaulinio garso skulptoriaus Antano Mončio kūrybą.
Knygos vaikams ne tik supažindina su gyvenimu
Palangoje gyvenanti, tačiau daug laiko gamtos apsuptyje sodyboje Plungėje praleidžianti buvusi pedagogė Adelė Daukantaitė savo kūrybos kraitę papildė devintąja knyga – „Sidabrinė varlytė“. Pasakos-detektyvai yra ketvirta jos knyga vaikams ir skirta ne tik supažindinti su gyvenimu, bet ir saviugdai – padeda suvokti filosofinį gėrio, meilės pradą savyje ir aplinkoje. „Kad galėčiau, pailginčiau dieną“, – buvusi pradinių klasių mokytoja sakė, kad šiuo metu ji rašo knygas vaikams ir suaugusiesiems, veda žemaičių kalbos edukacijas vaikams, dalyvauja visuomeninėje veikloje. „Šį rudenį kartu su Plungės miesto biblioteka įkūrėme Mažąją žemaičių kalbos akademiją, o šią savaitę Plungės miesto bibliotekoje organizavau Vaikų knygos savaitę, kurioje dalyvauja ir Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ poetė Alma Viskontienė. Dalyvaudama visuomeninėje veikloje tuo pačiu pristatau ir savo kūrybą“, – kalbėjo A. Daukantaitė, pati gimusi ir augusi Mažojoje Lietuvoje, šalia Kretingos – Kretingalės miestelyje. Poezijos ir prozos kūrėja yra išleidusi devynias knygas: du romanus, dvi poezijos knygas, viena – „Obuolys vakarienei“ – skirta filosofinėms miniatiūroms, paeiliavimams, minties blyksniams. Dvi iš vaikams parašytų knygų – žemaičių kalba: „Žemaitėška kninga vākams“ ir „Žaidėmā, pasakas ė...katėnā“, dar dvi – „Gaidys Pypkė“ ir „Sidabrinė varlytė“. „Spalvinimo knygutės nepriskaičiuoju, – teigė kūrėja. – Tai mano knygų dailininkės Agnės Dragūnaitės idėja, kuri labai patinka vaikams, – skaityti ir spalvinti.“ Moteris neslėpė, kad abi pastarosios knygos skirtos ne tik pažinimui, bet ir saviugdai: supažindina vaiką su gyvenimu – tikru, tokiu, koks yra, ir tuo pačiu padeda vaikui suvokti tą filosofinį gėrio, pagarbos, meilės pradą savyje, aplinkoje. Ypač tai ryšku knygutėje „Sidabrinė varlytė“, kurioje kalbama apie baimę, patyčias, drąsą, dėkojimo reikšmę, meilę gimtajai kalbai, draugiškumo, sąžiningumo, pagarbos svarbą ir dar daug kitų gerųjų savybių.
Kraštietės eilės įsilieja į sostinės kūrybos aruodą
Vilniuje gyvenanti 75-erių kraštietė kūrėja Eugenija Norvilienė, prieš santuoką – Asačiovaitė, sakė jaučianti ypatingą trauką savo gimtajam miestui: ne tik kas vasarą į jį atvykstanti, bet skirianti jam dėmesio ir kūryboje, nuolat besidominti Kretingos istorija, dabartimi ir kviečianti atvykti „Vilniaus bočių“ atstovus, kad supažindintų su miesto įžymybėmis. Kretingai švenčiant 700 metų jubiliejų, moteris skyrė savo gimtinei eilėraštį, taip pat šia proga – ir Vilniui, kuriame gyvena jau daugel dešimtmečių, nuo 1964-ųjų. Nors E. Norvilienė rašo ir apie gamtą, meilę Lietuvai, išlieja pamąstymus apie gyvenimą, jo prasmę, tačiau jos eilės, kaip ji sakė, esančios labiau proginės: jas skiria miestams, garsiems žmonėms – parašė eilių Justinui Marcinkevičiui, Pauliui Širviui, Vytautui Mačerniui atminti, taip pat savo artimų žmonių jubiliejams, šeimos šventėms. „Su vyrus Liudviku užauginome tris vaikus, susilaukėme 6 anūkų, šeimos progomis susirenkame 14 artimų žmonių. Norisi juos nudžiuginti, pamaloninat konkrečiai vienam ar kitam skirtu eilėraščiu, ir man tai pavyksta“, – kalbėjo kūrėja, eiliuoti pradėjusi brandžiame amžiuje – 48-erių. Sukurti pirmąjį eilėraštį inspiravo vidiniai išgyvenimai, ir ji pajutusi staigų postūmį išlieti juos popieriuje. Po to sykio nebesustojo: žodžiai liedavosi laisvai, be ypatingų pastangų – atrodė, kad pačios mintys eiliuotai bėga pirmyn.
Spektaklis „Pupos“ apie jausmus prabilo žemaitiškai
Kretingos rajono kultūros centro Kartenos skyriaus kamerinis teatras, kuriam vadovauja režisierius Virgilijus Noreika, žiūrovą nusprendė suintriguoti Daivos Čepauskaitės – vienos populiariausių šio meto dramaturgių – pjese „Pupos“, kuri Nacionalinės dramaturgijos konkurse yra pelniusi pirmą vietą. Šioje pjesėje gyvus ir žemiškus veikėjus – sutuoktinius, atsidūrusius netikėtoje situacijoje, vaidina ir jų santykius atskleidžia kūlupėniškiai 65-erių Sofija ir 70-metis Bronius Galdikai, sugebėję įtikinamai atskleisti vyro ir moters charakterių stereotipo sukeliamą absurdą. „Jei stebuklų yra, tai jis čia, prieš mus, – tvirtindamas, kad buvo padarytas didžiulis darbas, kalbėjo spektaklio režisierius V. Noreika. – Visą gyvenimą sunkiai dirbę, auginę 6 vaikus, neturėję laiko sau, niekur nevaidinę žmonės, niekada nebuvoję scenoje, sugebėjo išmokti begalę teksto ir vaidinti psichologiškai įtikinamai taip gerai, kad aš neturiu jiems jokių priekaištų, nes girdžiu, kad šių aktorių mėgėjų vaidyba dažnai palyginama su profesionalais.“
Po pasaulį keliaujančio menininko stotelė – galerija Žibininkuose
Iš Kauno kilusio, įvairiose pasaulio šalyse kuriančio menininko Vidmanto Vaitkevičiaus, pasirinkusio slapyvardį Vidma Wait, darbai – paveikslai ir skulptūros – labiau žinomi užsienio meno gerbėjams. Per kelis dešimtmečius su savo kūryba apkeliavęs per 100 pasaulio šalių, intensyviai dirbantis 57-erių menininkas laikinai apsistojo mūsų krašte – praėjusį savaitgalį Žibininkų pramogų komplekse HBH jis atidarė savo naujausių darbų galeriją. Pasaulio žmogus: požiūriu, gyvenimu, kūryba Vidmos Wait galerija įkurdinta viename HBH komplekso statinių: joje – per 200 paveikslų, begalės eskizų, pavienių skulptūrų ir jų grupių. Čia pat menininko darbastalis, apkrautas įvairiausiomis medžiagomis: vyraujanti jo paveikslų atlikimo technika yra koliažas, taip pat – mišri technika, kur aliejų ir akrilą papildo glazūra, virvelės, folija, aukso ir sidabro pudra, lakštai. „Galerija labiau primins dirbtuves: čia tapysiu, lipdysiu, žmonės galės ateiti pabendrauti, įsigyti ar užsisakyti darbų. Pusė šitų darbų, kuriuos matote galerijoje, jau yra užsakyti“, – akcentavo V. Vaitkevičius. Paveikslai – besikeičiančių pasaulio miestų vaizdų kaleidoskopas, tarsi keliautum menininko drobėmis skirtingais turistiniais maršrutais: Vokietijos miestų ciklas, Londono, Čikagos vaizdai, Monako opera, Palangos, Nidos pajūris, Vilniaus, Kauno senamiestis... Ir nors menininką labiausiai žavi miestai, jų architektūra – pilys, bažnyčios, bokštai, Vidmą Wait drąsiai galima vadinti pasaulio žmogumi, nes jo darbų tematika – neaprėpiama: be dominuojančių architektūros vaizdų, dar ryškūs peizažai, natiurmortai, moterų aktai, žuvų, žirgų, angelų skulptūrinės kompozicijos ir abstrakcijos... Greta autentiškų kūrinių galerijoje yra galimybė įsigyti ir masinių darbų, suvenyrų su ant jų perkeltais Vidmos Wait paveikslų fragmentais ar specialiai sukurtais vaizdais bei logotipais. Tai – pagalvėlės, kalendoriai, puodeliai ir kiti suvenyrai, užsakyti savivaldybių ar įmonių. Menininko sukurtos etiketės puošia ir kai kuriuos populiarius gėrimus, kitus gaminius.
|
|
