Pajūrio naujienos
Help
2021 Gruodis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną-7°C debesuotumas 68 %
Naktį-16°C debesuotumas 28 %
Apklausa

Ar šventinės gerumo, labdaros akcijos sprendžia skurdo problemas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2021-11-12

Ant „Palangos langų“ viršelio – Lietuvos kariuomenės daliniai įžengia į Palangą 1921 m. kovo 31 d. – fotografė Paulina Mongirdaitė.

„Naujasis „Palangos langų“ numeris atskleidė tokių faktų, kurių mes su Mikeliu Balčiumi rengdami medžiagą leidiniui „Palangos istorija“ neturėjome, tad galime pasveikinti leidėjus, kruopščiai pildančius krašto istorijos metraštį“, – pristatant antrąjį etnokultūros metraščio „Palangos langai“ numerį kalbėjo archeologas akademikas Vladas Žulkus.

Skyrė jubiliejinei datai

Pristatydamas Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojų Auros Banevičienės, Dainoros Kaniavienės, Kęstučio Rudžio ir Bronislavos Spevakovienės sudarytąjį leidinį, vienas jų – bibliotekos direktorius K. Rudys – akcentavo, kad antrasis „Palangos langų“ numeris skirtas jubiliejinei datai: Palangos grąžinimo ir teritorijos iki Būtingės prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui.

Šimtmečio istorijos pėdsakai atsispindi Latvijos karo muziejaus Rinkinių skyriaus vedėjo dr. Krišs Kapenieks publikacijoje „Palangos valsčius Laisvės kovų laikotarpiu (1918–1920)“. Autorius, pasinaudojęs gausia Latvijos ir Lietuvos archyvų medžiaga, pasakoja apie istorinius įvykius Latvijoje ir jos sudėtyje buvusį Palangos valsčių.

Palangos kurorto muziejaus direktorės Virginijos Paluckienės straipsnyje „Palangos savivaldos raida“ išsamiai analizuojamos Palangos savivaldos kūrimosi aplinkybės, kai iš kurorto pasitraukė Latvijos civilinė ir karinė valdžia. Pirmą kartą publikuojami Palangos valsčiaus ir miesto tarybų bei valdybų narių sąrašai, tikslūs burmistrų kadencijų laikotarpiai. Ir, pabrėžė K. Rudys, vos tik išspausdinus leidinį, pavyko gauti dar niekur nepublikuotų to meto nuotraukų bei patikslinti kai kurių anuometinių vietos politikų pavardes.

Prisimenamos ir ilgos prieš šimtmetį vykusios derybos su latviais dėl Palangos pajūrio atgavimo. Apie Palangos istorijai ypač svarbias asmenybes: škotą Džeimsą Jangą Simpsoną ir Prezidentą Antaną Smetoną, jų svarų indėlį, lėmusį, jog šiandien Palanga yra Lietuvos Respublikos sudėtyje, – pasakojama B. Spevakovienės ir D. Kaniavienės publikacijose.


Menininkė, pripažįstanti tik dvi spalvas

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-11-12
„Aš nemėgstu ką nors daryti per prievartą, išlaukiu, kada ateis įkvėpimas“, – sakė menininkė Ieva Litvaitytė.

Pedagogė ir menininkė arba menininkė ir pedagogė – tokį savo paveikslą piešia iš šaknų palangiškė Ieva Litvaitytė.

Palangos „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje moksleiviams ji dėsto technologijas, o Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje – ir technologijas, ir dailę. Nuo pat mažų dienų ir iš suaugusiųjų, ir iš bendraamžių girdėdavusi komplimentus „kaip tu gražiai pieši“, kuo toliau, tuo stipriau pamėgusi dailę, su ja nutarė sieti tolesnį gyvenimo kelią – baigusi gimtojo miesto II vidurinę mokyklą, dabar vadinamą Vlado Jurgučio vardu, įstojo ir baigė tuometinį Šiaulių instituto Dailės fakultetą.

„Niekada negalvojau, kad būsiu ir technologijų mokytoja, o še tau – 20 metų, kai esu, ir visai nieko“, – juokėsi „Pajūrio naujienų“ pakalbinta pedagogė.

Ji atviravo, kad pastaruoju metu, pasibaigus pamokoms, nebe visada ant peties benutupia mūza: ypač karantino metu išvargindavo nuotolinis darbas prie kompiuterio, o dabar, kai pamokos vyksta „gyvai“, taip pat reikia laiko joms pasiruošti, savaitgaliais randasi kitų reikalų.

Ievos Litvaitytės, kaip ir kitų kūrybinės grupės „Mostas“ dailininkų, darbai kasmet prieš Kalėdas eksponuojami Palangos miesto viešojoje bibliotekoje.

„Aš nemėgstu ką nors daryti per prievartą, išlaukiu, kada ateis įkvėpimas“, – sakė menininkė, tušu dažniausiai ant įvairaus formato drobės kurianti, anot jos, vien tik juodai baltą grafiką. Jos kūriniai – abstrakcinės kompozicijos, nors jose galima įžvelgti ir paukštį, ir medžio žievę, ir kitą gamtos motyvą. Vieni didelio kruopštumo reikalaujantys paveikslai gimsta greičiau, kitus tenka brandinti ilgai. Būna, kad menininkė į drobę perkelia eskizus, o būna, kad iškart piešia ant drobės.

Savo darbus I. Litvaitytė daugiausia eksponuoja Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje – parodas kartu su bendraminčiais „Mosto“ kūrybinės grupės nariais kasmet rengia prieš šv. Kalėdas. Pašnekovę labiausiai žavi taip pat juodai baltą grafiką kurianti neatsitiktinai klasike vadinama Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, mažai spalvų savo paveiksluose naudojanti Reda Rimkutė-Ščerbakovienė. Parodos čia turi temas, kurios kasmet vis kitokios. „Pavyzdžiui, buvo „Raudona“, todėl ir mano grafikoje turėjo sušvytėti kad ir vos pastebimas raudonos spalvos akcentas“, – pasakojo I. Litvaitytė.

Kokia bus šių metų tema, pašnekovė neatskleidė, esą pagyvensim – pamatysim.


Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salėje niūrų rudenį praskaidrina žaismingą nuotaiką kurianti tradicinė jau 52-oji Lietuvos karikatūristų paroda „Žmogus“, kurioje 33 autoriai pristato 80 naujausių kūrinių.

Ši paroda kasmet rengiama Vilniuje balandžio 1-osios proga, o vėliau pasklinda po visą Lietuvą. Tradiciškai ji atkeliauja ir į Palangą. Parodos kuratorius palangiškis karikatūristas Vidmantas Eidukaitis akcentavo, kad kūrinius parodai pristatė gausus būrys šio žanro puoselėtojų: Valentinas Ajauskas, Alvydas Ambrasas, Jonas Balvočius, Antanas Bartašiūnas, Rokas Beresniovas, Vladimiras Beresniovas, Ilja Bereznickas, Donatas Bilius, Rimantas Dovydėnas, Vidmantas Eidukaitis, Andrius Gruzdaitis, Algimantas Inčiūra, Antanas Jankauskas, Gintaras Jocius, Alvydas Jonaitis, Juozas Juozapavičius, Vladas Kudaba, Jonas Lenkutis, Ojaras Mašidlauskas, Saulius Medžionis, Mindaugas Milinavičius, Amalijus Narbutas, Justina Puidokaitė, Andrius Šiuša, Algimantas Snarskis, Gintautas Stankevičius, Edmundas Unguraitis, Kęstutis Vaičiulis, Ramūnas Vaitkus, Jonas Varnas, Rolandas Vičys, Romans Vitkovskis, Adomas Žilinskas.


Kai muzika yra sielos atlaidai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-11-12
„Nejaučiu metų, einu į priekį ir tiek. Turiu stogą, Šventą Raštą ir galiu padėti kitiems, ko gi daugiau žmogui reikia?“, – kalbėjo dviejų jubiliejų – kūrybos 50-mečio ir 70-jo gimimo – sandūroje šiandien gyvenantis kompozitorius vargonininkas savanoris Alvidas Remesa.

Autoriniais koncertais Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje šį sekmadienį, lapkričio 14-ąją, 17 val., ir Kauno filharmonijos koncertų salėje lapkričio 13-ąją bus paminėtas dvigubas kompozitoriaus, vargonininko, buvusio ilgamečio pedagogo ir muzikos terapeuto Alvido Remesos jubiliejus – 50 metų kūrybinės veiklos ir 70 metų gimimo sukakties.

Jei liko batai, sugrįš

Kretingiškiai A. Remesą pažįsta kaip ilgametį katalikų bažnyčios vargonininką – jo kūrybos kelias čia prasidėjo dar pranciškonų sugrįžimo priešaušriu ir su pertraukomis tęsėsi ligi pandemijos pradžios.

„Lina Pudžiuvelytė-Plienienė diriguodavo Sumos chorui, aš grodavau vargonais. Prasidėjus pandemijai ir nebegalint laisvai judėti, nustojau vargonininkauti. Tačiau Kretingoje liko mano gaidos ir... batai – grodamas persiaudavau į patogesnius. Yra tokia patarlė: jei liko batai, vadinasi, sugrįši. Labai to tikiuosi, nes mane, kaip kompozitorių, Kretingos bažnyčia augino, o jos choras išaugintas mano kūriniais“, – „Pajūrio naujienoms“ prieš jubiliejinius koncertus kalbėjo A. Remesa.

Jubiliejiniuose koncertuose skambės įvairiais jo gyvenimo periodais sukurti vokaliniai kūriniai – 4 giesmės, kurias atliks aukšto meninio lygio Kauno valstybinis choras, vadovaujamas dirigento tarptautinės klasės žvaigždės Roberto Šerveniko. Nuo giesmių bus pereita į A. Remesos VII simfoniją „In Assumptione BMV“, skirtą Mergelės Marijos ėmimui į dangų. Ją atliks choras ir Kauno miesto simfoninis orkestras, vadovaujamas Algimanto Treikausko, diriguos Konstantinas Orbelianas iš JAV.

Kūriniai skamba pasaulio scenose

„Koncerte dalyvaus apie 150 atlikėjų, tai – didžiulė dovana klausytojams ir man. Žinau, kad JAV neįmanoma būtų išklausyti mano kūrinių, nes suburti orkestrą, sumokėti atlikėjams iš savos kišenės nebūtų įmanoma. O pas mus Lietuvoje puoselėjama kultūra ir menas, ir toks koncertas virsta realybe, – džiūgavo A. Remesa ir tikino esąs laimingiausias kompozitorius. – Parašau, už daugumą kūrinių nė nelaukdamas atlygio, ir žmonės jų klauso, ko gi daugiau norėti. Savo muzika šlovinu Viešpatį ir tuo, kaip pasaulietis pranciškonas, tarnauju Bažnyčiai“, – savo kūrybos esmę atskleidė menininkas, jau pasitraukęs nuo profesinės veiklos – pastaruoju metu jis vien savanoriauja kaip vargonininkas ir muzikos terapeutas Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje.

A.Remesa mintimis primetė, kad per 50 kūrybos metų jis sukūręs gerokai per pusantro šimto kūrinių: 12 Šv. Mišių, 7 simfonijas, 5 dalių kūrinį fortepijonui „Stigmos“, oratorijų, kompozicijų, ciklų, giesmių, didžiuma jų – sakraliniai kūriniai. Jo muzika skamba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio bažnyčiose, koncertų salėse, tarptautiniuose konkursuose, kūriniai įtraukti į Lietuvos chorų antologijos (mokomąjį) katalogą.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2021-10-08

Kretingiškė 21-erių LMTA kino režisūros studentė Augustė Gerikaitė sukūrė trumpametražį filmą „Legenda apie Petrą“.

Yra žmonių, kurie jau vaikystėje žino, ką gyvenime nori veikti. Tokia yra ir kretingiškė 21-erių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) režisūros antro kurso studentė Augustė Gerikaitė: „Mokydamasi šeštoje klasėje susidomėjau filmais, kinu ir supratau, kad noriu atsidurti kine, jį kurti.“

Bandymų – daug

Kino užuomazgos kretingiškės gyvenime atsirado dar mokykloje: 2016-aisiais ji bandė ieškoti bendraminčių Kretingoje ir sukurti trumpą mėgėjišką filmą, tačiau šios idėjos neįgyvendino. Kiek vėliau ji bandė įkurti nedidelį kino teatrą, tačiau vėl nepasisekė. „Tais metais pavyko suorganizuoti kasmetiniu tapusį renginį „Menų naktis“ Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje“, – apie savo autorinį renginį kalbėjo Augustė.

Mokykliniai bandymai po kurio laiko persikėlė į universitetą. Merginai kilo daugybė su kino industrija susijusių klausimų, į kuriuos ją supantys žmonės nebegalėjo atsakyti. „Man tai atrodė nepaprastai įdomus, stebuklingas dalykas. Kilo begalė klausimų: kaip jie sukuria tokį tikrovišką pasaulį kine? Iš kur atsiranda tokie personažai, kaip pavyzdžiui, Robert Zemeckis filme Forrestas Gumpas, tokie tikri, nuoširdūs? Kaip sukuriamas filmas, kurį žmonės gali 2 valandas, o kartais ir ilgiau, žiūrėti sėdėdami tamsioje kino salėje ir nenuobodžiauti, o kaip tik, priešingai, jame tuo metu gyventi, verkti, juoktis, palaikyti personažus. Kai kilo tiek daug klausimų apie kino kūrimo procesą, kad į juos nebegalėjo atsakyti nei tėvai, nei draugai, tada ir supratau, kad reikia ieškoti informacijos plačiau ir kad noriu studijuoti kiną“, – apie savo pasirinkimą sakė ji.

Stojant į LMTA kino režisūrą yra pakankamai didelė konkurencija, nes stojančiųjų yra kelios dešimtys, o vietų – tik 7. „Iškart po mokyklos neįstojau, bet nepasidaviau – akademija į kino režisūrą studentus priima kas dvejus metus, vadinasi, tiek turėjau ir laisvo laiko“, – sakė A. Gerikaitė.


Leonardas Skirpstas kuria įvykių ir kelionių fotometraščius. 2014 m., Maidanas

„Mane kartais pavadina fotomenininku, aš gi manau esąs tiesiog fotokorespondentas, kuriam kartais pasiseka pagauti neprastų dokumentinių kadrų, iš kurių susidėlioja fotometraščiai“, – sakė iš Užkanavės kilęs, dabar Vilniuje gyvenantis profesionalus žurnalistas Leonardas Skirpstas, Palangai minint grąžinimo Lietuvai šimtmetį surengęs parodą „Šventoji per pusę amžiaus“.

Šaknys – prie Baltijos

„Gimiau prie Baltijos jūros, pirmosiose mano nuotraukose taip pat – ji. Ir dabar, apkeliavęs per 40 įvairiausių pasaulio vietų, su didžiausiu malonumu grįžtu į gimtinę, į Užkanavės gatvę, kur gyvena mano mama. Pro namų langus matau kopas, ir, išvydęs gražų saulėlydį, einu fotografuoti. Gal ir banalu, bet, turėdamas keletą tūkstančių kadrų, pradėjau galvoti, kad gal vertėtų bent jau parodą surengti“, – pradėjo pasakojimą L. Skirpstas.

Latvių, po Palangos grąžinimo ir teritorijos iki Būtingės prijungimo prie Lietuvos vadintų kuršininkais, Skirpstų giminė istoriniuose dokumentuose pirmąkart paminėta 1800-aisiais. Ir, kiek iš mamos ir močiutės pasakojimų žino bei pats prisimena pašnekovas, šeimos gyvenimas buvo susijęs su jūra, su žvejais. Senelis kartu su broliu žvejodavęs, kol per vieną audrą grįždamas iš žvejybos brolis nuskendo, o pats Mikelis Skirpstas vos išsigelbėjęs – tada žvejybą metęs. Ir mama, ir krikšto tėvas, ir dėdė dirbo žvejybos ūkyje „Pajūris“, tad, dar vaikas būdamas, L. Skirpstas sukiodavosi tarp žvejų, o tik pradėjęs fotografuoti nuotraukose fiksavo jų kasdienybę.

„Didžioji dalis tų nuotraukų buvo padarytos 1973–1974 m., jos buvo eksponuotos ir mano pirmojoje personalinėje parodoje, 1975-iaisiais surengtoje Vilniuje, Fotografijos meno draugijos salone, – tada tapau jauniausiu šios draugijos nariu. Šios archyvinės nuotraukos kartu su senųjų šventojiškių portretais sudėtos į parodą „Šventoji per pusę amžiaus“, – sakė fotografas, prisipažinęs, kad jaučiasi esąs skolingas gimtajam kraštui ir nuotraukomis bandąs tą skolą savaip grąžinti. – Apmaudu, kad koronavirusas neleidžia man įgyvendinti sumanymą užfiksuoti senuosius šio krašto gyventojus – o juk jie taip greitai išeina“.


Kretingai dovanos savo nutapytų paveikslų kolekciją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-10-08
Dailininko Juozo Šakinio kūrybinis „arkliukas“ – vaizduoti nykstantį arba atkurtą tautos ir miesto paveldą.

Žinomas kretingiškis menininkas, 1996–2000-aisiais buvęs Kretingos rajono meras Juozas Šakinis autorinę savo tapybos darbų parodą, surengtą 75-ojo gimtadienio proga, dėl pandemijos nukėlė į rudenį – 32 ryškiaspalvės aliejinės drobės ir grafikos darbai, kuriuose užfiksuotos istorinės miesto vietos, peizažai, natiurmortai, papuošė Kretingos muziejaus parodų salę.

Pasibaigus parodai dailininkas visus paveikslus pasiryžęs ten ir palikti. Tai bus jo dovana mylimam miestui, kuriame, kaip tikino, praleidęs didžiąją savo gyvenimo dalį.

Drobėse – laiko ir statinių kaita

„Eksponuojamus paveikslus žadu dovanoti Kretingos muziejui. Norėtųsi kažką palikti ir Plungės Žemaičių dailės muziejui. Esu dėkingas, kad dar galiu kūrybiškai dirbti... Gal Dievas ir toliau dar leis su juo susitarti“, – rodydamas naujausius penkių būsimų paveikslų eskizus, kalbėjo J. Šakinis.

Juose – kai kurie dar atpažįstami, o kiti vien iš nuojautos įspėjami vaizdai: prieškario Kretingos geležinkelio stotis, koplytėlė ant vadinamojo Marijos kalnelio J. Basanavičiaus gatvėje, buvusios pirmosios bažnyčios vietoje, Erškėtyno koplyčia ir Jurgio Pabrėžos koplyčia senosiose miesto kapinėse, gimtojo Pakutuvėnų kaimo bažnyčia.

Drobėse prikeldamas prieškario Kretingą ir jos apylinkes, gimtojo Pakutuvėnų kaimo vaizdus, menininkas tikino, pasitelkiąs ne vien vaizduotę, bet ir senąją fotografiją – ieško nuotraukų muziejuje, o ir pats yra sukaupęs nemažą jų kolekciją. Todėl ir apie kiekvieną vaizduojamą objektą J. Šakinis galėtų pasakoti atskiras istorijas: tarkim, kad ir apie prieškariu Lietuvoje gyvenusio vokiečių architekto Edmundo Alfonso Fryko statytą medinę kurorto stiliaus Kretingos geležinkelio stotį, kurią sudegino priartėjęs sovietų armijos frontas.

O pats naujausias užbaigtas paveikslas „Kelias“ vaizduoja medžiais abipus apsodintą vieną Klaipėdos krašto kelių, tarkim, kad ir senąjį kelią, vingiavusį iš Kretingos į Klaipėdą.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2021-09-10


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas