|
|
|
Trapi šilko ir vilnos draugystė
Vydmantiškės Razminos Umantienės suvelti šalikai minkšti tarsi sniegas ir vienetiniai lyg snaigės: trapios vilnos bei šilko vijos antrą kartą niekuomet nepasikartoja ir įmantriai papuošia pečius ar kaklą. Tačiau vos prieš trejus metus abejingų nepaliekančių subtilių šalikų moteris net neketino mokytis gaminti.
„Turiu pažįstamą, kuri velia šalikus. Pamačiusi, kokie šie gražūs, paprašiau jos vieną nuvelti ir man. Laukiau laukiau savojo šaliko, tačiau jį vėlusi moteris turėjo tiek darbo, kad niekaip nespėjo įvykdyti mano užsakymo. Tada pamaniau – o kodėl nepabandžius šaliko suvelti pačiai? Nors iki tol sakiau, kad tokių darbų nė už ką nesiimsiu: juk ir taip turiu ne vieną pomėgį, be to, velti yra sudėtinga, reikalauja daug laiko, vietos ir medžiagų. Kur kas paprasčiau imti ir ką nors nusimegzti. Tačiau labai jau norėjosi to - iš vilnos velto - šaliko“, - pasakojo R.Umantienė. Tad iki tol prisiekinėjusi, kad velti tikrai nepradės, moteris pamažu ėmėsi pati mokytis: nusipirko merino vilnos, šilko ir pradėjo pirmuosius bandymus. Šalikus, riešines, mažas rankines, papuošalus velianti R.Umantienė sakė, kad išmokti velti - nesudėtinga. Bet tai - darbas, reikalaujantis kruopštumo ir įgudusių rankų. „Velti šalikus pradėjau mokytis iš to, ką buvau mačiusi. Prieš tai nebuvau dariusi nieko panašaus, neturėjau knygų ar kitos literatūros. Mokiausi po truputį, iš lėto. Tačiau dabar, kai jau moku dirbti šia technika, būtų įdomu apsilankyti seminaruose: pamatyti, kokių dar yra vėlimo gudrysčių. Nors paprastai kiekvienas meistras turi savo gamybos paslapčių ir jų neišduoda“, - kalbėjo R.Umantienė. Ji pirmųjų savo darbų jau nebeturi: vienspalviai ar kelių spalvų šalikai jau seniai šildo ir puošia kažkieno pečius, o vienetinius šalikus vertinančių žmonių ratas vis didėja. Pasak R.Umantienės, iš vilnos suvelti galima ne tik šalikus, bet ir pirštines, drabužius, kurie šaltą žiemą apgaubia jaukia šiluma. Gaminius galima susiūti iš skirtingų detalių arba susivelti drabužį, kuriame nebus nė vienos siūlės. „Darbas vyksta taip: ant stalo ar ant grindų pasikloju plėvelę. Tada ant jos pradedu dėlioti vilnos kąsnelius. Juos išdėlioju tokiame plote, kokio turi būti, pavyzdžiui, šalikas. Tik reikia nepamiršti, kad veliama vilna traukiasi, todėl visuomet jos reikia pasidėlioti daugiau. Jei pagamintas šalikas yra 1,5 metro ilgio, tai ant plėvelės reikia išsidėlioti 2 metrus vilnos. Sudėliojusi vilnos pluoštelius vieną prie kito, ant viršaus dėlioju jau kita kryptimi – gaunasi lyg kryžiavimas, panašu į tinklelį. Jeigu noriu, kad šalikas būtų storesnis, padarau porą tokių sluoksnių. Jau išdėliotą vilną sušlapinu karštu muiluotu vandeniu, uždedu ant viršaus plėvelę ir tada trinu vilną ranka tol, kol ji susivelia į vientisą audinį“, - apie vėlimo procesą pasakojo R.Umantienė. Suvėlus ir išdžiovinus veltinį darbas dar nesibaigia – moteris imasi antros šaliko pusės: ją lygiai taip pat išdėlioja vilnos kąsniais ir suvelia. R.Umantienės abi šalikų pusės visuomet būna skirtingos – tai lyg du šalikai viename.
Darbas daug sudėtingesnis, kai į šaliko vidurį yra įveliamas šilkas. Vienspalvis ir margas šilkas veltiniams suteikia lengvumo – iš vilnos nuvelti šalikai tarsi plevena ore, o ant šilko suveltos gėlės sudaro trapumo įspūdį ir niekuomet „nepražysta“ vienodai.
„Vilnos dėliojimas ramina. Dėlioju ir galvoju – kaip gražiau padaryti, ką velsiu kitą kartą. Dėl šalikų jau įsigijau ne vieną stalą. O stalų reikia didelių – juk kai kurie šalikai yra ilgi. Mėgstu didelius gaminius, tad kartais įsitaisau ir ant grindų. Jų tarpeliai yra ne kartą pribėgę muiluoto vandens, tad dėl pomėgio turbūt teks keisti grindis. Pradėjusi velti, kartais nebetelpu į laiką: pradedu velti šeštą vakaro, būtinai noriu pabaigti tai, ką pradėjusi, ir pamatau, kad štai – jau antra nakties. Bet tai nevargina: nuo vėlimo pavargsta rankos, tačiau pailsi protas“, - sakė R.Umantienė.
|
|
