|
|
|
Sovietmečiu buvo populiarūs velniai, dabar – angelai
„Pajūrio naujienų“ kūrybinio priedo „Smiltys“ redakcija į diskusiją „Liaudies menas ir jo simbolika: nauja, susiję su praeities kultūra“ pakvietė buvusią ilgametę Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus pirmininkę ir Kretingos skyriaus vadovę Laimą Grigaitienę bei Kretingos tautodailininkus: medžio drožėją Adolfą Viluckį, tapytoją Alfonsą Sereiką ir rankdarbių meistrę bei Pranciškonų gimnazijos technologijų mokytoją Aldoną Narkuvienę. - Kam šiandien labiau rūpi liaudies kūryba ir jos paveldo išsaugojimas: patiems meistrams ar liaudies meno mylėtojams?
A.Narkuvienė: - Vaikams esu tarsi geroji „gundytoja“: atsiverčiu seną laikraštį, kur viskas nupinta iš šiaudų. Pati susergu ta liga, ir vaikus ja susargdinu. Labai džiaugiuosi, kad iš 10 vaikų bent pusė akių dega entuziazmu. Mūsų protėviai į savo kūrinius sudėjo tai, ką matė aplink: dangų, žvaigždes, gėles, gyvūnus. Nebuvo jokių įmantrybių ir blizgalų, tačiau viskas – labai paprasta ir stilinga. O siuvinėjant skatinu mergaites rinktis lietuviškas gėles – tulpes, našlaites, ir vengti rožių: ji tokia tobula, kad ją sunku perkelti į audinį. A.Viluckis: - Ir klumpėse būdavo populiarios tulpės. Manau, kad kiekviena karta turi savo simbolius: sovietmečiu buvo populiarūs velniai, o dabar madingi angelai. Garsusis drožėjas Anicetas Puškorius buvo toks dievobaimingas žmogus, o drožė velnius ir velnių kaukes. Jis sakė: dabar yra velniava, todėl ir darau velnius. Dabar „paėjo“ angelų mada: jie tapo net amatininkais. Žmonės prašo ne tik skraidančių angelų, bet ir grojančių dūdele, arfa, net armonika. L.Grigaitienė: - Mūsų močiutės puošė langus nėriniais ir karpiniais. Dabar vėlgi labai atgijo karpinių mada. Audimo raštai labiausiai išliko tautiniuose rūbuose. Manau, kad dabartinis jaunimas tautinais rūbais galėtų pasipuošti ne tik per liaudies vakarones, kurios vėlgi labai atgyja darželiuose, mokyklose ir bendruomenėse, bet ir per savo vestuves. A.Sereika: - Viskas kilo iš liaudies gelmių, o tapyba, mano galva, išvis nėra liaudies menas. Argi baudžiauninkas arba ūkininkas ar jo samdinys ėmėsi teptuko, jei prie gyvulių kėlėsi su aušra? Iš kur jis būtų gavęs dažų? Tapyba atėjo iš miesto: dailininkai ir jų mokiniai važinėjo po parapijas ir siūlėsi nupiešti stacijas. Vieną kitą jo darbą įsigijo turtingesnis miestelėnas. O kaime žmonės darė tai, kas buvo reikalinga jų buičiai: puodus, šaukštus, klumpes. Kaime ir suklestėjo drožyba, keramika, pynimas. O dabar liaudiška tapyba labiau ateina iš miesto į kaimą. - Kokiomis patraukliomis formomis turėtume propaguoti liaudies meną šiandien, skleisti jį tarp jaunimo? L.Grigaitienė: - Mano manymu, etnokultūros sklaida mūsų rajone vykdoma labai neblogai: darželiuose ir mokyklose vykdomos etnokultūros pamokos. Kretingos muziejuje veikia „Žemaitoka – muziejėnoka“ mokyklėlė, o dabar muziejininkai siekia senajame dvaro malūne įrengti etnokultūros ekspoziciją, kur būtų atgaivinti ir senieji amatai. Pažiūrėkit, kokios įdomios amatų šventės rengiamos Kernavėje: jos dalyviai apsirėdę senoviniais riterių šarvais ir miestelėnų rūbais, vyksta kovos, greta jų verda įvairiausi senoviniai amatai. Apuolėje į imituojamas senovės baltų gyvenimo scenas bei riterių kovas irgi suplaukia minios žmonių. Puoselėti tautiškumą reikėtų ir šeimose. Man gaila, kad žmonės gėdijasi kalbėti savo tarme. Kai buvau Pasaulio žemaičių suvažiavime Telšiuose, visi nusprendė, kad gražiausia iš visų žemaičių šnekų yra kretingiškių šneka. A.Viluckis: - Mokyklose yra drožėjų būreliai. Ir nesvarbu, kad berniukai, pabaigę mokyklas, prie drožybos dažniausiai nebegrįžta, jie išsineša supratimą apie tikrąjį liaudies meną. Nebūtinai juk žmogus turi būti menininkas, bet jis jau turi išlavėjusį skonį ir į kičą nesižvalgys. A.Narkuvienė: - Vaikams labai patrauklios vakaronės, kur jie kartu su tėvais bei mokytojais susirenka pasipuošę liaudiškais kostiumais. Jiems smagu sykiu su vyresniais žaisti liaudies žaidimus, gaminti ir ragauti nacionalinius patiekalus, kurie dabar irgi jau laikomi kulinarijos paveldo dalimi.
|
|
