Gėlėmis išpuošė bendrą kiemą

Laukžemės gyventoja Ieva Danielienė jau antrus metus buvo pagerbta už aplinkos gražinimą.

Ji viena pati yra išpuošusi prie bažnyčios stovinčio aštuonbučio, kuriame gyvena, kiemą.

Pasakodama apie savąją gėlininkės patirtį, I.Danielienė vis įterpdavo eilėraštį. Atrodė, kad joks aktorius įtaigiau jų nepaskaitytų.

I.Danielienės gėlyne šiuo metu karaliauja jurginai, petunijos, piliarožės. „Dar neseniai ryškiai švietė pinavijos, nasturtos. Kad būtumėte anksčiau atvažiavę - palei kelią kokie levukai žydėjo“, – apie levažandžius ir kitas gėles Ieva pasakojo pagarbiai, švelniai. Kaip apie žmones.

Ji sakė, kad begonijos jos gėlyne šiemet „sugedo“. Dar nesupratusi kodėl, tačiau pradžioje, vos pražydusios, buvo „ach, tokios gražios“.

Atmintyje moteris tebelaiko gėlyne užpernai stovėjusią skulptūrą. „Graži buvo. Su gėlėmis suaugusi. Vandalai sudaužė“, - apgailestavo laukžemiškė.

Nasturtas, medetkas, kosmėjas ir kitas senovinių darželių gėles ji vadina istorinėmis.

Kovo mėnesį salone, ant palangės, į žemę suberia gėlių sėklas. Nebijo eksperimentuoti. Gėlių gyvenimą stengiasi pažinti, nesielgti su jomis, kaip nedera.

Gėles labai mėgo nuo mažens, kai gyveno Genčuose pas mamą.

„Visi man sakydavo, kad esu puiki merga. Mokėjau smarkiai šokti ir aistringą balsą turėjau“, - prisiminė savo jaunystę I.Danielienė. Ji ne tik šoko, dainavo, bet ir kūrė eiles. „Mokytojas pas mano tėvus buvo atėjęs prašyti, kad leistų mane į poetus arba mokytis muzikos. Tėvas nesutiko. „Ji yra vykusi – tegu darbus dirba“, - taip pasakė“, - prisiminė moteris.

„Sykį buvau nustojusi gėlėms ūpo, - pasakojo I.Danielienė. - Tai įvyko, kai gyvenome Medomiškiuose, ir iš mūsų su vyru valdžia viską atėmė – arklius, brikius. Labai nusiminiau.“

Ryšys su gėlėmis atgijo Laukžemėje, įsitikinus, kad niekas puošti gėlėmis aplinkos jai netrukdys. Kaimynai su krapais ar svogūnais į jos gėlynų erdves nesikėsina. „Neleistų viršaitis“, - sako.

Viršaičiu ji vadina Darbėnų seniūną Edvardą Stalmoką. Jai patinka, kad viršaitis praeidamas gerą žodį pasako, bei yra įsitikinusi, kad daržovėms jis nepritartų, nes gėlynas kažkiek puošia ir bažnyčios aplinką, ir kaimo centrą.

„Kunigas, pro šalį eidamas, ištaria: „Va, Ieva paskendusi gėlėse“. Arba: „Ieva, ar nepavargo rankelės?“, - kalbėjo laukžemiškė, neslėpdama, kad jai gera tai girdėti.

I.Danielienės rytas toks: „Anksti atsikeliu, sukuriu eilėraštį, ir - į gėlyną. Kasdien. Aprenku žabus, patvarkau, ką reikia“. Ji prisipažino, kad su gėlėmis kalbasi, gėlynui pasiguodžia. „Gėlės – mano meilė“, - sakė.

Sulaukusios 84-erių, šešis vaikus užauginusios laukžemiškės laikas šiandien bėga daugiausia tarp gėlių ir tarp žmonių. Sakė dažnai sulaukianti svečių. Jiems iš atminties deklamuoja savo kūrybos eiles, pasakoja apie savo gyvenimą. Laukžemiškė, kaip mokėjo, priešinosi sovietiniam režimui, vadino save partizanų ryšininke, o siekdama teisybės, yra parašiusi laišką ne vienam autoritetingam politikui.

Audra VENCKUVIENĖ

• Rašyti komentarą (0)