|
|
|
Sodininkų bendrijose – skirtingas gyvenimas
Laiške redakcijai buvusi ilgametė „Minijos“ sodininkų bendrijos gyventoja Birutė Tinginienė išsakė pastebėjimus dėl viešųjų erdvių tvarkymo skirtingose Kretingos sodininkų bendrijose. Ji palygino dvi bendrijas – „Minijos“ ir „Draugystės“, kur dažnai lankosi pas draugę, – akcentuodama skirtingą jų infrastruktūrą ir požiūrį į aplinkos puoselėjimą. Kaip pasitinkame pavasarį Laiške rašoma: „Abi su drauge džiaugiamės, kad bendrijos kasmet gražėja, jose daugėja nuolatinių gyventojų, besistatančių naujus namus ar rekonstravusių senuosius. Naujakurių ne tik namai patraukia akį, bet ir šiuolaikiškai kūrybiškai tvarkoma aplinka. Viskas būtų puiku, jei panašiai galėtume pasidžiaugti ir viešosiomis bendrijų erdvėmis: vos įsukus pro „Minijos“ bendrijos (kiti dar vadina Ilgosiomis pievomis) vartus, akivaizdi estetika – vietinio ar svečio akis pirmiausia patraukia spalvinga iškaba su bendrijos sklypų planu, iš tolo šviečia ryškūs, vienodi gatvių pavadinimai, „Draugystėje“, deja, to nėra. Pirma mintis: gal čia gyvena grožiui abejingi žmonės. Bet šią mintį nuveju, žvelgdama į uždarus kiemus, pilnus dekoratyvinių krūmų, vasarą – gėlių. Kyla mintis, tad kodėl tokia estetika nekuriama prie įvažiavimo į bendrijos teritoriją? Kas turėtų būti iniciatorius? Jau nekalbant apie blankų „Draugystės“ gatvių apšvietimą – iš esmės jo čia net ir nėra, kaip nėra nė patrauklios vaikų žaidimo aikštelės. Pro vartus žengia pavasaris, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip jį pasitiksime". Nesiekia konkuruoti „Pajūrio naujienų“ pakalbinta „Draugystės“ sodininkų bendrijos vadovė Loreta Žukauskienė tvirtino, kad Kretingos sodininkų bendrijos – jų yra 10 – labai skirtingos. Ties Bajorais įsikūrusios bendrijos „Vienybė“ ir „Draugystė“ yra pačios pirmosios ir seniausios Kretingos mieste, gyvuojančios per 60 metų, ir jų infrastruktūros istoriškai taip susiformavo, kad neliko laisvos valstybinės žemės. Laivas kampas „Draugystės“ sodų prieigose kažkada buvo padalintas ir prijungtas prie gretimų sklypų. Vienintelis bendras pastatas, kuriame renkasi bendruomenė, L. Žukauskienės žodžiais, taip pat neįteisintas, nes vieniems gyventojams jo reikia, o kitiems – ne. „Nesiekiame konkuruoti su kitomis bendrijomis ar jas kopijuoti, kiekvienoje situacija yra skirtinga. Bet, jeigu skaitytoja išdrįso palyginti, galiu jai atsakyti, kad mes, skirtingai nuo „Minijos“ bendrijos, išsaugojome ir atnaujinome savo vandentiekį ir daržus laistome iš savo tvenkinio. Nors buvo metas, kai ragino supjaustyti vamzdžius ir atiduoti į metalo laužą, ką ir padarė „Minijos“ bendrija, bet mes nesutikome ir per pusmetį savo jėgomis vandentiekį atnaujinome“, – kalbėjo 15 metų bendrijai vadovaujanti L. Žukauskienė. Ji tęsė mintį: „Mūsų bendrijoje įvestas ir centralizuotas vandentiekis, dujotiekis, vienintelio, ko nėra, tai – modernaus apšvietimo. Per kiekvieną susirinkimą keliame problemą dėl apšvietimo atnaujinimo už savo lėšas, bet dauguma balsuoja prieš. Nes kainos yra kosminės: reikėtų atnaujinti 99 šviestuvus, kiekvienas jų kainuotų po 2 tūkst. eurų. Buvome išsikvietę specialistą, kad suskaičiuotų kainas: ant senųjų atramų vesti laidų negalima, reikėtų po žeme, tačiau didžiulės investicijos baugina žmones.“ „Draugystės“ sodininkų bendrijoje yra 450 sklypų, tačiau nuolat apgyvendinta tik pusė jų, kiti sklypai – paveldėti arba žmonės juos įsigiję kaip vasarnamius. Jau vien dėl šios priežasties tarp bendrijos narių sudėtinga rasti vieningą nuomonę. Daugelis darbų – iš projektų „Minijos“ sodininkų bendrija įkurta 1978 metais, joje šiandieną gyvena apie 500 gyventojų. Bendrijos pirmininkė Vilma Jonutienė, vadovaujanti jai 13-tus metus, paprašyta pakomentuoti, kaipgi jiems pavyksta tvarkyti viešąsias erdves ir iš kur tam gaunama lėšų, kalbėjo: „Man pasisekė, kad didžioji dauguma bendrijos narių supratingai atsiliepia į valdybos sumanymus, vizijas, kuriuos pateikiame viešame narių susirinkime, ir gyventojai jiems pritaria. Lėšų darbams ieškome vairiais keliais: vienus darbus atliekame už savo pinigus, kitus – iš įvairių programų.“ „Bendrijos gatvių apšvietimą 2013-aisiais įsirengėme už savo lėšas, nes žmonės buvo suinteresuoti, kad jų vaikai saugiai eitų į mokyklas. O pernai pavyko įtikinti bendrovės „Litgrid“ atstovus, kad gatvės apšvietimas negali eiti po aukštos įtampos laidais, ir linijos buvo modernizuotos“, – svarbiu pasiekimu pasidžiaugė V. Jonutienė. Viešąsias erdves „Minijos“ bendrijos žmonės, pirmininkės žodžiais, sutvarkė jau prieš dešimtmetį: sukvietė žmones į talką, sutvarkė aplinką, apsodino augalais. „Reikia tik gerų norų, o šių mūsų žmonėms nestinga“, – akcentavo pirmininkė. V. Jonutienė tvirtino, kad nuolat dalyvauja įvairiuose projektuose, ieško lėšų toliau gerinti bendrijos gyvenimą: „Prieš kelerius metus savo lėšomis išsipirkome 6,4 arų valstybinės žemės sklypą, ir, sudalyvavę verslininkų paskelbtoje programoje „Geri darbai“ bei laimėję lėšų, įsirengėme vaikų žaidimo aikštelę, amfiteatrą, aplinkui – gėlynus. Kitąmet vėlgi rengėme projektą ir už gautas lėšas įsigijome treniruoklių.“ Savivaldybė paremia bendrijas Pasak V. Jonutienės, jų bendrija kasmet dalyvauja ir Kretingos rajono savivaldybės Gyventojų iniciatyvų projekte; „Nors ligi šiol nelaimėjome, mus aplenkia didesni, tačiau nenuleidžiame rankų: greta vaikų žaidimo aikštelės viliamės dar įsirengti sporto ir užimtumo centrą su teniso stalu, atnaujinti laipynes ir sūpynes“, – viltingus bendrijos planus piešė jos vadovė. Kretingos rajono savivaldybė prieš kelerius metus, kitų šalies savivaldybių pavyzdžiu, patvirtino Specialiąją sodininkų rėmimo programą. Pagal ją sodininkų išlaidos už atliktus darbus kompensuojamos 50 proc. Programos lėšos kasmet vis didėjo, šiemet pirmą kartą iš biudžeto rajono sodininkų bendrijoms iš viso skirta 100 tūkst. Eur. Lėšos yra skirstomos priklausomai nuo projektų kompetencijų, šiemet tikslingai 60 proc. lėšų numatyta bendrijų keliams tvarkyti, o 40 proc. – infrastruktūrai gerinti, į tai patenka ir viešųjų erdvių tvarkymas. „Draugystės“ bendrija ir pernai, ir šiemet iš Savivaldybės gautas lėšas panaudos tvarkyti žvyruotas gatves: „Prieš 5-erius metus vedė dujotiekį, vandentiekį, tad keliuose liko šių darbų pasekmės. Kasmet tenka kelius lyginti, ypač – po žiemos, užpilti skalda“, – akcentavo L. Žukauskienė.
|
|
