|
|
|
Meilė ir supratimas padėjo įveikti visas negandas
Darbėnuose gyvenanti Rima Daukantienė sako, kad ji net nepastebi vyro Jono negalios. Jaunystėje netekęs vienos kojos, vėliau susižalojęs rankas, namuose jis dirba įvairiausius darbus. J.Daukantas Kretingos technologijos ir verslo mokykloje dirba suvirintoju.
Dar būdami vaikai Rima ir Jonas pažinojo vienas kitą – abu kilę iš Kūlupėnų, abu lankė tą pačią mokyklą. Rima buvo ketveriais metais jaunesnė, todėl iš pradžių Jonas į ją net nežiūrėjęs. Vėliau ji mokėsi technikume Klaipėdoje, o Jonas - išvyko į Pakruojį. Grįžę namo, į Kūlupėnus, susitikdavo šokiuose “kultūrkėje”. Rima sako, jog Jonas jai nuo jaunumės kritęs į akį. Tik tada jis į drauges vis ieškojęs vyresnės panelės. Jonas jau buvo grįžęs iš armijos, kai įvyko nelaimė – pateko į avariją, ir skilo kairės kojos kaulas. Pasak pašnekovo, dėl blogos Pakruojo gydytojų priežiūros vėliau Klaipėdoje jam koją teko nupjauti. Rima apie draugą ištikusią nelaimę sužinojo iš pažįstamų. Tada ji mokėsi buhalterinės apskaitos antrame kurse. Nieko nelaukdama Rima nuskubėjo aplankyti Jono. Rimai, mylinčiai Joną, kojos netektis neatrodė pasaulio pabaiga. Tačiau 22 metų vaikinas tokią netektį sunkiai išgyveno ir ilgai negalėjo susitaikyti su ta mintim, kad teks gyventi be kojos. Kai Rima pareiškė savo mamai, jog tekės už Jono, ši nenorėjo sutikti ir vis rodydavo, kaip jos vyras vaikščios šlubčiodamas. Tačiau su ramentais atėjusio Jono neišvarė ir 1983 m. lapkričio 5 d. jauna pora atšventė vestuves. - Gyvenimo ironija – pati mama senatvėje neteko kojos,- prisiminusi jaunas dienas sakė pašnekovė. Tačiau vyrui su kojos netektim susitaikyti sunku ir dėl to, kad tarnaudamas sovietų armijoje buvo išminuotoju-sprogdintoju. Ir grįžo iš ten sveikas, gyvas, nors ir buvo sužeistas sprogmenų skeveldrų. Tarnaudamas Kryme, kasdien gaudavo po 15-20 iškvietimų sunaikinti įvairiausius sprogmenis. Pasitaikė ir nelaimingų atvejų. Kartą vežant sprogmenis jie sprogo ir septyni žmonės žuvo. Būdamas armijoje, pusę metų praleido Jemeno Respublikoje – gilino Adeno uosto laivakelį. Todėl ne kartą rizikavus būti sužeistam ar išvis netekti gyvybės, likti be kojos savam krašte jam buvo ypač skaudu. Deja, ir šiandien J.Daukantas negali atsistebėti gydytojų sprendimu: kas kelerius metus jis privalo praeiti komisiją invalidumui nustatyti. - Tarsi koja man dar galėtų ataugti,- netekęs kojos, bet nepraradęs humoro jausmo, šaipėsi darbėniškis. Tačiau kojos netektis – ne vienintelė nelaimė, užgriuvusi Daukantų šeimą. Gyvenant Panevėžio rajone, 1988 m. gruodžio mėn., naktį, kilo gaisras ir sudegė jų gyvenamas namas. Vos spėjo išbėgti patys ir išsinešti vaikus. Ištikus nelaimei, J.Daukantas nenuleidžia rankų, nors tos rankos ir sužalotos: dešinės - nupjauti du pirštai, kairė – sprogmens sudarkyta. Pastaroji nukentėjo 1993 m., naikinant iš ežero ištrauktą sprogmenį. Rima sako, kad jos vyras ne tik mėgėjas šokti, bet sugeba ir įvairiausius darbus dirbti. Gal kai kuriuos sugebėjimus bus paveldėjęs iš savo tėvo staliaus. R.ir J.Daukantų kieme iškilo dar vienas namas. Jį Jonas pastatė savo rankomis: pats pasigamino blokelius, pats juos sumūrijo, pats ir langus padarė. Iš akmenų sumūrijo ir didžiulius laiptus. Kieme puikuojasi metalinis stovas gėlėms, marmurinis stalas pavėsinėje, pūpso iš vielos nupinti metaliniai krepšiai bulvėms – viskas J.Daukanto rankomis sukurta. - Jis tarsi katinas įsliuogia į aukščiausius beržus, kad juos nugenėtų,- vyro vikrumu neatsistebi žmona. Tačiau dabar didžiausias Jono rūpestis – pačiam įsirengti centrinį šildymą. Rima džiaugiasi, kad ji su vyru užaugino du sūnus ir dukrą, sulaukė anūko, o lapkričio mėnesį jau švęs ir sidabrines vestuves.
|
|
