Pempių šeimyna maitinasi palei balą, tikėtina, dėl sugedusios melioracijos susiformavusią dirbamame lauke. Tokias laukų mini „pelkutes“ pempės labai mėgsta, nes randa maisto.

Iš tiesų jos nieko nesveikina ir greičiausiai joms visai nerūpi mūsų nusistatyta tvarka. Tai mes pagal vienus ar kitus gamtos ženklus rikiuojame savo gyvenimus, vis labiau nutoldami nuo protėvių nustatytos tvarkos. Rytoj – Pempės diena ir Juozapinės. Nei vienos, nei kitos iš esmės nebešvenčiame. Nutolome nuo savo žemdirbiškųjų šaknų ir papročių, tad Pempinės nebeturi jokios reikšmės, ne visi ir šį paukštį pažintų. Juozapo aplinkui taip pat tektų gerokai paieškoti.

Nuo Pempinių „lydekos nerštan, gervės – raistan“

Taip sako iš šimtmečių tolumos pasiekusi, bet primiršta išmintis. Arba kitas pasakymas – sniegas iki šio laiko turįs būti jau tiek nutirpęs, kad iš pėdos jautis galėtų atsigerti.

Dabar nei jaučius iš pėdų girdome, nei gamtos ženklus stebime. Šventojo Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio, Jėzaus Kristaus auklėtojo ir vaikų globėjo, vardas jaunose šeimose visai nepopuliarus. Juozapais ar Juozapotomis naujagimius krikštyti nemadinga – nėra vardų, nebus ir vardinių. Lietuviai nuo senų senovės šventė ne gimtadienius, bet vardadienius. Šiandien tos tradicijos sunykusios ir panašu, kad ne tik Juozapinės, bet apskritai vardinių šventė liks tik kalendorių lapeliuose ir etnologų tyrinėjimų darbuose.

Pempės dieną lietuviai šventę jau kadaise, o Juozapines – nuo Lietuvos krikšto laikų. Pempinės – labai laukta diena, apie tą laiką pempės ir parskrisdavusios. Sniegas tirpo, dienos ilgėjo, baigė lygintis su naktimi, gamta budo ir vadavosi iš žiemos šalčio, tad nuo gamtos įnorių visiškai priklausiusiam žmogui ši diena buvusi labai svarbi – atšildavo. Ši diena kadaise buvusi gamtos prabudimo, moterų, merginų ir gėlių šventė. Iki jos reikėdavę suverpti verpalus, išausti audimus. Mat nuo dabar prasideda darbai lauke, prie žemės. Moterys ir merginos nuo Pempės dienos imdavosi tvarkyti darželius po langais, sėdavo gėlių ir daržovių daigams. Nors pempės jokia ypatinga giesme nepasižymi, bet paukštį kaimo žmonės mylėjo lyg kokį sarginį šuniuką – tai varnas nubaidys, tai apie sliūkinančią lapę ar vilką suklyks. O jau savo lizdą ir vaikelius taip narsiai gina nuo pavojų, kad iš jos tik mokytis ir mokytis. Iš Pempės šventės laikų iki Juozapinių atėjo ir Bažnyčios padaryta išimtis tą dieną sutuokti mažylio besilaukiančias poras, tik be vestuvių maršų. Mat anuomet, kol dar protėviai sąžiningai pasninkavo, laikėsi advento ir gavėnios papročių, tokiu metu nei tuoktis, nei švęsti buvo nevalia.

„Pėiveliej, kėmseliej – tėn y mona kamarelė“

„Sugrįžo!“ – apsidžiaugiau sulaukusi parskrendant bent vienos tą džiaugsmingąjį „gyvi“ atnešančios pempių poros. Be jų sparnų švilpesio, įvairiausius jausmus – nuo sielvarto iki džiugesio – talpinantis paprastas „gyvi“ pavasario chore užima svarbią partiją. Nėra pempių – niūrus pavasaris. Kažkada gimtinės Žvelsos lankose ir palankėse jų buvo pilna, mikliai šaudė padangėje, vaikė varnas ir kitus nekviestus svečius, bėginėjo po tokią šlapią daubą, pilną akmenų ir kupstų, apaugusių bruknėmis, viržiais, katpėdėlėmis ir visokiomis smilgelėmis. Drėgna vieta su skurdžia augalija – et, ką ten darysi tokioje žemėje, tik pempėms ir tetinka perėti. Taip šią vietą žmonės ir praminė Pempyne.

Bėgo laikas, Žvelsos vagą ištiesino, iš girių į ją nuleido kanalus, nusausino miškus medienai patogiau išvežti. Užsitraukė Pempynė, apaugo krūmais, apmirė lankos, išnyko puplaiškiai, švyliai, kita užliejamų pievų augalija. Pempių kasmet grįždavo vis mažiau ir mažiau.

„Palauk, sustok, – mojuoju rankomis kaimynui, atvažiavusiam vasarojui laukus dirbti. – Ten pempių lizdas, nesutraiškyk.“ Vyras stebi mane maknojančią per arimą pempių lizdo link ir tikriausiai mano, kad man kažkas negerai galvoje. Dar nuramina: „Baik jau, kiek anava pempių matau kasmet palaukėse, – būriais, būriais.“ Pempių lizdo neišgelbėjau. Nei tais, nei kitais metais, nei vėliau, kai radę sudėtus kiaušinius bandėme apkaišyti šakelėmis, pažymėti ir paslėpti. Kažkoks kartėlis, skaudus jausmas gerklėje ir kaltės jausmas širdyje nuo vaitojančio paukščių „(ne)gyvi“ lydėjo visą pavasarį, kol netekusios lizdo pempės kažkur išskrido. Ir taip kasmet, ir ne tik pas mus – technika išdrasko šimtus, tūkstančius lizdų, nes patys intensyviausi žemės dirbimo darbai, ankstyva pirmoji šienapjūtė vyksta tuomet, kai pempės susisuka savo kuklų lizdelį, kuris visai į lizdą ir nepanašus, tik duobutė. Su kokiais keturiais rudai margais, didokais kiaušiniais. Praradusios vieną dėtį pempelės skubiai deda kitą, ir dar kitą. Kol galų galų pralaimėjusios šią kovą pasitraukia likusiam pavasariui ir vasarai kur į pabalius, drėgnesnes palaukes, sudarydamos bevaikių paukščių būrius.

Toms, kurioms pasisekė lizdelio neprarasti, toliau atkakliai gina būsimus vaikelius, vienos ir su kitomis šalia perinčiomis poromis veja šalin lapes, kates ir varnas. Pakaitomis abu tėvai šildydami kiaušinius po 3–4 savaičių sulaukia išsiritant mažylių. Pempiukai, tokie panašūs į mažyčius kalakučiukus, vos sustiprėję bėginėja aplink lizdavietę, kur pabalėje ieško maisto – visokių skanių mažyčių bestuburių gyvių. Ieškodamos geresnio lesalo, kartais pempės mažylius nusiveda net kelis kilometrus. Po gero mėnesio pempiukai jau apsiplunksnavę ir gali patys skristi.

Jei pavasaris šaltas ir lietingas, daug paukštelių žūsta. Ornitologų teigimu, apie 35–40 proc. jauniklių neišgyvena ir dėl vis intensyvėjančios ir chemizuotos žemdirbystės, ankstyvo šienavimo, melioracijos – žmogus sunaikino daugybę paukščiams tinkamų buveinių, o vietoje jų jiems nepasiūlė nieko. Galbūt pasiūlytų, jei daugiau žinotų, jei apie tai būtų skleidžiama informacija, o ne paliekama nuošalyje, kaip savaime išsispręsianti problema.

Balų karalienę apvogdavo karaliams

Pempė – labai gražus ir elegantiškas, drąsus ir manevringas paukštis, dydžiu prilygstantis karveliui. Išskirtinį jos bruožą – grakštų kuodelį – įpynėme į dainą „Pempele, pempele koudoutuoji“. Pempei tautosakoje skirta daug priežodžių, patarlių, spėjimų. Anksčiau paplitusi visoje Lietuvoje dabar labiau glaudžiasi vakarinėje šalies dalyje. Čia daugiau pempėms tinkamų buveinių – drėgnų vietų, pelkučių, pamarys, pajūris. Kartais šiltėjančių žiemų metu pempės vėlai išskrenda, anksti sugrįžta, atrodo, kad visai ir nepaliko Lietuvos.

Daugybę metų įvairiose Europos šalyse pempių kiaušinius rinkdavo maistui. Jie laikyti delikatesu, atsidurdavo ant turtingųjų stalo. Ypač tai buvo populiaru Nyderlandų karalystėje, juos labai mėgo ir Vokietijos turtingieji, anglų karališkoji šeima. Dabar Europos Sąjungos įstatymai draudžia rinkti pempių kiaušinius, tačiau uždrausti pempių, o ir daugybės kitų paukštelių medžioklės nesugeba ar nenori. Mes nemedžiojame savo mielų giesmininkų, deja, daugelis šalių migruojančius paukščius pleškina be gailesčio ar reikalo. Viena didžiausių paukščių žudikė tebėra Malta, virš kurios driekiasi migruojančių paukščių takai. Čia pempės, kaip ir daugelis kitų, mūsuose net įrašytų į Raudonąją knygą paukščių, medžiojamos legaliai, o dar daugiau – nelegaliai, ir niekas dėl to nesijaudina.

„Pempelė tuo ir bagota, kad jos galva kuoduota“

Ne viena Europos šalis – Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Vokietija – pempes priskiria prie sparčiai nykstančių rūšių ir įtraukia į šalies raudonąsias knygas ar saugotinų rūšių sąrašus.

Spartaus šios ir kitų paukščių rūšių nykimo priežastys panašios – konsoliduojami dirbamos žemės laukai, vis intensyvėjantis ir vis labiau chemizuotas maksimalaus produktyvumo siekiantis žemės ūkis, natūralių buveinių sunaikinimas melioracijomis – daugiausiai vien tik žmogaus veiklos sukurtos nepalankios priežastys. Nors rūšis užima didelę teritoriją, pastaruosius dešimtmečius stebimas spartus populiacijos mažėjimas visame paplitimo areale, todėl pempė pasauliniu mastu yra priskirta „arti grėsmės“. Lietuvoje, anot apskaitą atlikusių ornitologų, paskutinio gausos vertinimo metu populiacija įvertinta 12–15 tūkst. porų, dėl akivaizdaus gausumo mažėjimo rūšies būklė vertinama kaip nepalanki.

Anot Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjos Gitanos Sidabrienės, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje kol kas pempių apskaitos nedaroma, tad jų populiacija čia mažėja ar didėja, palyginti negalima. Bet pempių dar yra ir tikrai daugiau negu griežlių. Tai vienur, tai kitur jos matomos dirbamuose laukuose, pievose, pelkėtose vietose. Dėl kalvoto kraštovaizdžio, bebrų veiklos pempėms tinkamų vietų turima apsčiai. Pavyzdžiui, prieš gerą dešimtmetį iškirtus medžius ir krūmus Siberijos pelkėje ir tęstiniais gamtotvarkos darbais išlaikant ją atvirą, neapaugančią naujais krūmynais, čia taip pat įsikūrė pempės. Pastaruoju metu šioje pelkėje žinoma gyvenant tris pempių poras.

Netrukus į laukus pajudės technika. Nors laikai ir nelengvi, teks galvoti ne tik kaip užsiauginti duonos, bet ir už ką įsigyti ginklų, net ir tokiu laiku tegul širdyse atsiras užuojautos ir mažam paukšteliui, drąsiai ginančiam savo menkus namelius – „Klyvis, klyvis, kas mane padyvys? Kiaušinėlius dėsiu, vaikelius perėsiu. Kiaušinėliai taškuoti, vaikeliai kuoduoti.“

Daiva SRĖBALIŪTĖ

„Plungė“

• Rašyti komentarą (3)