|
|
|
Nepriklausomybės paminklas – nuverstas ir atstatytas
Minėti Kovo 11-ąją, kaip ir kitas svarbias mūsų tautai datas, tradiciškai rinksimės prie Nepriklausomybės paminklo Rotušės aikštėje. Nedaugelis šiandieną beatsektų šio paminklo istoriją nuo jo pastatymo dienos, kaip nedaugelis težino ir faktą, kad tai – antrininkas, o tikrasis paminklas, sovietmečiu verčiant apdaužytas ir nuniokotas, guli Kretingos muziejaus Ūkvedžio namo kieme. Saugo paminklo istoriją Nepriklausomybės, arba Laisvės, paminklo Kretingoje istorija su fotografijomis ir aprašu pagal amžininkų liudijimus saugoma Kretingos muziejuje. Muziejininkas istorikas Julius Kanarskas pasakojo, kad Nepriklausomybės, arba Laisvės, paminklą tuometinėje Kretingos turgaus aikštėje buvo nutarta pastatyti 1928 metais, Lietuvai švenčiant nepriklausomybės 10-metį. Paminklą savo dirbtuvėse sukūrė akmens meistrai broliai Jonas ir Juozas Akinskai. Paminklas iškilmingai buvo atidengtas 1931 m. Lietuvos šaulių sąjungos XV rinktinės Kretingos būrio iniciatyva. Buvo manoma, kad šio paminklo projekto autorius – garsus prieškario Lietuvos skulptorius Robertas Antinis vyresnysis. „Tačiau menotyrininkas Stasys Budrys, dalyvavęs atidengiant dabartinį paminklą tuo abejojo: jis rinko medžiagą apie R. Antinio kūrybą ir akcentavo, kad niekur šis darbas neminimas. Galbūt R. Antinis buvo sukūręs savo projektą, bet paminklo pagal jį nepastatė. Taip manė ir jo sūnus, taip pat skulptorius Robertas Antinis, garsiosios Palangoje „Eglės – žalčių karalienės“ autorius, dabartiniam Laisvės paminklui Kretingoje išliejęs žalvario įrašus“, – aiškino J. Kanarskas.
Buvo nugriautas sovietų Užėjus sovietams, Nepriklausomybės paminklas buvo nugriautas 1948 metais. „Muziejininkas Juozas Mickevičius, remdamasis amžininkų liudijimais, aprašė, kad paminklą buldozeriu nuvertė tuometinio Kretingos apskrities pramonės kombinato direktorius, darbininkams atsisakius tai daryti. Abi viršutinės paminklo dalys buvo nugabentos į Birutės gatvę, kur buvo kombinato dirbtuvės, ir suverstos patvory, o bronzinės puošybos dalys ir memorialinės lentos atiduotos į antrinių žaliavų supirkimo punktą“, – pasakojo J. Kanarskas. Kiti senieji kretingiškiai pasakojo, kad paminklas buvęs įverstas į Akmenos upę, o prabėgus daugeliui metų ir valant upę, jo dalys ištrauktos ir sumestos į patvorį. Griaunat paminklo dalys buvo stipriai apdaužytos. „Paminklo liekanas suradome patvoryje, ir 1989 m. – tuomet dirbau rajono paminklotvarkininku – abu su šviesaus atminimo muziejininku Donatu Butkumi parvežėme į Kretingos muziejų, dar veikusį Pranciškonų vienuolyne. Vėliau muziejui išsikraustant į Tiškevičių dvaro rūmus, jos buvo pervežtos su kitomis muziejinėmis vertybėmis“, – prisiminė pašnekovas. Postamentas liko aikštėje, bet 1982 m. tvarkant Turgaus aikštę, jis pašalintas. Muziejininko žiniomis, iš jo kombinato dirbtuvėse buvo išpjautas mažiausiai vienas antkapinis paminklas, ir šiandieną stovintis Kretingos civilinėse kapinėse. Ėmėsi iniciatyvos atstatyti paminklą Atgimimo pradžioje, sąjūdiečių, tremtinių, politinių kalinių ir aktyvių visuomenininkų iniciatyva, buvo nutarta Nepriklausomybės paminklą atstatyti pagal autentiškus išmatavimus, atkuriant tikslią jo kopiją. Atstatymo projektą sukūrė šviesaus atminimo kretingiškis architektas Edmundas Giedrimas ir akmens meistras Vincas Stonys, su pagalbininkais naująjį paminklą ir pagaminęs. Paminklas buvo atstatytas ir pašventintas 1990-ųjų vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šventę. Jau pūtė stiprus permainų vėjas, ir tų pačių metų Kovo 11-ąją kretingiškiai džiaugsmingai būriavosi aikštėje, sveikindami vieni kitus su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu.
Trispalvė – virš Pranciškonų vienuolyno Ligi tol kitas valstybingumo ženklas – Lietuvos trispalvė – pirmąkart viešai Kretingos mieste suplevėsavo 1988-ųjų spalio 16 dieną ant Pranciškonų vienuolyno, kuriame tebebuvo įsikūręs muziejus, frontono. Tam buvo gautas ir klebono Broniaus Burneikio, ir miesto valdžios – tuometinio Vykdomojo komiteto pirmininko šviesaus atminimo Algimanto Elinsko leidimas. „Su būriu sąjūdiečių ir klebonu B. Burneikiu sutarėme, kad niekur geriau nebus, kaip iškelti trispalvę viršum vienuolyno, nes čia – pats miesto dvasingumo centras“, – prisiminė buvusi ilgametė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė. Jos žodžiais, pirmoji iniciatyvinė Kretingos sąjūdiečių grupė taip pat susibūrė jos kabinete. „Pirmąją atgimimo žinią iš Vilniaus parvežė būsimasis Kovo11-osios signataras kretingiškis Virginijus Pikturna. Prisimenu, susirinkęs būrys žmonių, tarp jų – bibliotekininkė Aldona Kerpytė, miškininkas Eugenijus Barniškis... Žiūrėjome dokumentinį filmą.“ Vėliau į Sąjūdžio veiklą įsijungė kiti žmonės – pedagogė Aldona Kruševičiūtė, Bernardas Anužis, kiti o ir įvykiai jau rutuliojosi šalies ritmu. V. Kanapkienė sakė intensyviai bendravusi su tokiais šviesuliais, kaip Zita Šličytė, amžinatilsį Romualdas Ozolas. „Buvau keliskart iškviesta ir į partijos komitetą pasiaiškinti, kas per sambrūzdis muziejuje, ką čia veikiame“, – Atgimimo įvykius mieste prisiminė tuomet aktyvi visuomenininkė.
|
|
