Simono Daukanto proanūkis atšventė auksines vestuves

Septyniasdešimt ketverių darbėniškiai Valerija ir Vaclovas Vainoros šį rugpjūtį atšventė auksinį bendro gyvenimo jubiliejų. Gyvenimo išbandymai poros nepalaužė, tik dar labiau sutvirtino santuoką: jiems teko išgyventi ir anūkės netektį, ir namus ligi pamatų nusiaubusį gaisrą.

Valerija ir Vaclovas Vainoros su proanūke Goda savo atstatytų namų kieme. Sutuoktiniai šį rugpjūtį atšventė auksinį savo vestuvių jubiliejų.

Šiandien V. ir V.Vainoros džiaugiasi tuo, kad yra sveiki, turi gerus kaimynus ir draugų visame miestelyje, kad juos nuolat lanko gausi šeimyna. Apie save ir bendrą gyvenimą su Valerija Vaclovas pasakojo santūriai, bet su žemaitišku sąmoju. Vyras prisipažino, jog yra piršliavęs 56-iose giminės ir darbėniškių vestuvėse, o kiek jų - dar nesuskaičiuotų. „Smailą liežuvį, matyt, paveldėjau iš savo protėvių“, - V.Vainora prasitarė apie stulbinančiai įdomų giminystės ryšį su iškiliu lietuvių žodžio meistru Simonu Daukantu – rašytojas buvo jo prosenelis.

V.Vainoros giminystė su S.Daukantu – iš motinos pusės. Tapusi našle, jo motina Monika Vainorienė su Pranciškumi Daukantu – rašytojo anūku – susilaukė sūnaus Vaclovo. Jis buvo ketvirtas M.Vainorienės vaikas. Tačiau tėvas sūnaus neaugino, todėl Vaclovui buvo palikta motinos pavardė.

Darbėnuose gimęs ir augęs, su savo būsima žmona Valerija Vaclovas susipažino Darbėnų geležinkelio stotyje. Ji septynerius metus praleido Buriat-Mongolijoje, Rusijoje. Buvo išvykusi paskui tėvą užsidirbti pinigų. „Pažinojau Valerijos brolius, o ją pačią – tik iš nuotraukų. Išlipo iš vagono po kelionės išvargusi. Anoks čia tas pirmas pasimatymas“, - prisiminė Vaclovas. O Valerija jį papildė, kad vėliau jiedu susitikę šokiuose. Po dviejų mėnesių pažinties atšventę savo vestuves.

Baliaus tąsyk nebuvo, užtat atšvęsti auksines vestuves susirinko visa gausi giminė. Vien artimųjų – 24 asmenys: iš jų 5 savi vaikai ir jų antrosios pusės, 10 anūkų ir dvi proanūkės. Pirmieji keturi V. ir V.Vainorų vaikai gimė pamečiui, tik jaunėlis Rimantas – po trejų metų pertraukos.

Sutuoktiniai tvirtino, jog šeima po vienu stogu susirenka dažnai – ne vien per šventes, bet ir savaitgaliais. Naujai atstatyti Vainorų namai – pilni šurmulio.

Tebegyvendami šventinėmis nuotaikomis, šeimininkai prisiminė ir pačius skaudžiausius išgyvenimus. Prieš keletą metų jų kieme, maudydamasi vonelėje, nuskendo 1,8 metų anūkė. O prieš penkerius metus, namie esant vienai Valerijai, moterį užklupo nuo elektros kilęs gaisras. Moteris dar spėjo išnešti kai kuriuos daiktus. Kaimynystėje kiaulę pjovęs Vaclovas parpuolė ieškoti artimųjų. „Svarbiausia, kad niekas neapdegė, nežuvo. O turtas yra užgyvenamas. Juk kiek žmonių iš gaisro išnešama tiesiai į kapus“, - samprotavo V.Vainora.

Valerija ir Vaclovas tvirtino, jog, atstatant sudegusius namus, labai daug pagelbėjo giminė, kaimynai ir visas Darbėnų miestelis. „Kiek daug gerų žmonių yra ant svieto. Kai atitekėjau į vyro tėvoniją, čia gyvenu jau 50 metų – su visais kaimynais gerai sugyvenu, niekad nė su vienu jų nesipykau. Vieni kitiems pagelbstime ir bėdoje, ir džiaugsme“, - moteris negailėjo gerų žodžių ir vietiniams gyventojams.

Garbaus amžiaus sutuoktiniai ir daugiavaikės šeimos tėvai tvirtino nebesuprantą šiuolaikinių vaikų ir tėvų santykių. „Šeši paauglių padegimai Darbėnuose: ar čia ir ne jų tėvų kaltė? Tėvai turi žinoti, kur yra jų vaikas, ką jis veikia. Jei neparėjo laiku namo, reikia eiti jo ieškoti ir kalbėti. Kaip taip gali būti, kad vaikas neklausytų tėvų“, - stebėjosi V. ir V.Vainoros.

• Rašyti komentarą (2)