„Daile domėjausi nuo vaikystės, esu baigusi Kretingos meno mokyklą“, – sakė spalvingais vaizdais ir pasaulio žemėlapiu Klaipėdos vaikų ligoninės sienas papuošusi Aira Bendikaitė-Jušmanova.

Kai po remonto Klaipėdos vaikų ligoninės Priėmimo skyriaus apžiūrų kabinetų sienas piešiniais išpuošusi Aira Bendikaitė-Jušmanova rezultatu pasidalijo viešai, netrūko liaupsių: kaip miela, kaip skoninga, gražu! Kodėl ne pas mus, ne Kretingoje?

Džiugina ir mažuosius pacientus, ir jų tėvus

Darbų autorė nusišypsojo: „Mano darbų yra ir Kretingoje. Marijos Tiškevičiūtės mokykloje vienur ant sienų – džiunglės, kitur – jūra, dar kitur – dangaus.“ Tiesa, šioje ugdymo įstaigoje pabaigta dar ne viskas, nes niekaip neateina mintis, kaip išgražinti aktų salę.

Bet didelio formato – kai kurie apie 2–3 metrų aukščio, 4-ių metrų pločio – paveiksluose, kuriuos Aira tapo įvairiais švelniais pasteliniais atspalviais tonuodama sienų dažus, – ne vien jos idėjos. Minčių kretingiškė pasisemia ir interneto platybėse. Taigi ir tos jūros bangos, ir vėžliukai, ir žuvys, ir vandens ar žemės augalai, laivai daugiausia – iš ten. Mene it vijurkas besisukančios pašnekovės žodžiais, darbas seka darbą, tik spėk. O Klaipėdos vaikų ligoninę pagražinti ją pakvietė palangiškis verslininkas – tai buvusi jo dovana gydymo įstaigai. „Spalvinga, edukuojanti ir raminanti aplinka įkvepia šypseną ne tik vaikams, bet ir jų artimiesiems“, – įvertino ligoninės vyriausiasis gydytojas Virginijus Žalimas.

Tačiau šie kretingiškės piešiniai – ne vieninteliai uostamiestyje, kelis yra nutapiusi ir ant Universiteto ligoninės Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriaus naujai įrengtų palatų vaikams sienų.

Pilis ir medžiai tebegyvena svajonėje

Baigusi Kauno kolegiją, šiandien A. Bendikaitė-Jušmanova turėjo būti socialinė darbuotoja. „Netraukė ši sritis, nepatiko, labai mažai pagal specialybę tepadirbau“, – neslėpė ji. O štai piešti, tapyti įdomu buvo nuo vaikystės – būdama 15-os, Aira baigė Kretingos meno mokyklą.

„Nežinau ir pati, kodėl tapybą, piešimą buvau apleidusi, nustūmusi į šoną. Dabar supratau, kad būtent šie dalykai ir yra tai, ko gyvenime trūko“, – atviravo kretingiškė.

„Dabar vaikams bus lengviau sveikti“, – šypsojosi Aira, kurios darbų galima pamatyti ir Universitetinės ligoninės Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje vaikams įrengtose palatose.

Po ilgo laiko pieštuką į rankas ji paėmė beveik prieš 9-erius metus, gimus sūnui. „Sugalvojau ant drobės nupiešti mažiausio savo vaiko portretą, pabandžiau ir pavyko“, – šypsojosi A. Bendikaitė-Jušmanova.

Šiandien moteris jau nesuskaičiuotų, kiek ir kam portretų yra sukūrusi, kai kurie iškeliavę ir į užsienio šalis. „Aš juos piešiu iš nuotraukų. Taip ne tik susitaupo laiko, bet ir lengviau, kai atvaizdą galima telefonu pritraukti, pasididinti, pasimažinti“, – pasakojo menininkė.

Paklausta, ar daug pačios darbų puošia jos namus, pašnekovė pakartojo seną kaip pasaulis posakį, kad batsiuvys daugiausia būna be batų. Tačiau tai – ne visai tiesa: yra ir keletas paveikslų, o ant sūnaus kambario sienos ne per seniausiai atsirado didžiulis jos sukurtas pasaulio žemėlapis su gyvūnais ir pastatais. Tik pilis su medžiais, kurie turėtų dar atsirasti namo koridoriuje, tebėra svajonė, kuriai įgyvendinti kol kas neatrado laiko.

• Rašyti komentarą (1)