![]() |
![]() |
|
Hibridinis karas – jame dalyvauja kiekvienas
Pastarieji įvykiai, kuomet galimai specialiai buvo pažeisti kabeliai Baltijos jūros dugne, taip pat Didžiosios Britanijos vandenyse pastebėtas Rusijos šnipų laivas ir vykdomos kibernetinės atakos, įvairiuose kanaluose skleidžiama propaganda skatina kalbėti apie hibridinį karą mūsų šalyje. Įžvalgomis su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalino Vytauto Didžiojo universiteto docentas Ignas Kalpokas. Sunkiai atpažįstamas karas Specialisto teigimu, hibridinis karas – tai karas, kurio, jeigu tai būtų pavienis atvejis, mes dažniausiai neatpažintume: „Jeigu į šalį įeina kitos valstybės kareiviai, važiuoja tankai, krenta bombos, suprantame, kad tai – karas. Tačiau kariauti galima ir kitais būdais. Pavyzdžiui, kai kažkoks laivas „netyčia“ nutraukia dujotiekį, komunikacijos ar elektros laidus Baltijos jūroje. Vieną kartą galima sakyti, kad tai – atsitiktinumas, bet kai tai pasidaro sisteminga, suprantame, kad vyksta kažkas įtartino.“ Hibridinis karas vykdomas ir įvairiomis informacinėmis atakomis, kuomet organizuojamos vienkartinės akcijos, bandant sugriauti asmens reputaciją, išprovokuoti pyktį dėl vieno ar kito sprendimo, pavyzdžiui, valdžios institucijų ir panašiai. Tai gali būti ir tęstinės akcijos. Pavyzdžiui, kai bandoma pakirsti mūsų pasitikėjimą valstybe, istorija, įpiršti alternatyvius istorinius pasakojimus. „Visų šių dalykų, standartine prasme neatpažįstame kaip karo, jie nepatenka į jo apibūdinimą, tačiau tuo pačiu turi reikšmingą poveikį, jeigu kalbame apie minėtus dujotiekio pažeidimus, elektros, duomenų jungtis, tuomet jaučiamas ekonominis poveikis. Kalbant apie ryšių kabelius, gali būti ir komunikacijos sutrikimų priimant sprendimus. Informacinės atakos – tam tikras žmonių mąstymo pakeitimas, kuomet tas, kas inicijuoja ataką, bando, kad mes mąstytume ne pagal savo interesus, o tai, ką mums bando įpiršti. Kadangi tai nepatenka į įprasto karo apibūdinimą, neturime ir konkrečių apibrėžtų įrankių, kaip reaguoti ir būdų, kaip gintis“, – tikino I. Kalpokas. Kaip vieną pavyzdžių, specialistas įvardino nuolat besitęsiančias atakas, susijusias su informaciniais išpuoliais apie istorinius įvykius, pavyzdžiui, prieš partizanus, Sausio 13-ąją. „Alternatyviuose informacijos šaltiniuose prieš Sausio 13-ą pasipildavo dezinformacija. Kartais tai gali būti ir glamūro objektas. Vienas pavyzdžių – istorijos mūsų žiniasklaidoje: tarkim, nuo gyvenimo būdo žurnalų iki naujienų portalų apie Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago vaiką. Sutapo, kad tuo metu buvo svarstoma M. Drobiazko pilietybės byla, žinant, dėl kokių priežasčių pilietybė buvo atimta. Prasidėjo įvairios istorijos. Žinoma, tų straipsnių priežastinio ryšio įrodyti tikriausiai – neįmanoma, bet iš bendro konteksto galima įtarti, kad tai – ne atsitiktinumas. Šiuo atveju informaciją galima pritemti prie tam tikro fakto – būdami tokio amžiaus, jie susilaukė vaiko. Tačiau bandymas gražiai pateikti asmenį, kuriam dėl veikimo, nesuderinamo su Lietuvos Respublikos interesais, buvo atimta pilietybė, ir, žinant, kad tuo metu buvo svarstoma byla teisme, galima numanyti, kad tikslas – ne tiek informuoti apie šeiminius pokyčius, bet parodyti, kokie jie nuostabūs žmonės, o Lietuvos valstybė juos neva skriaudžia“, – išaiškino pašnekovas. Nesame vienintelė valstybė Apie informacines grėsmes iš Rusijos kalbama daugiau negu 10-metį, o gal net 20-metį, jos kyla ir iš Baltarusijos pusės. Visa tai suaktyvėjo nuo V. Putino atėjimo į valdžią. „Tai jokiu būdu nėra naujiena. Lietuva nėra niekuo išskirtinė. Taip, esame valstybė, kurią Rusija mato kaip kažkokių neva istorinių interesų zoną, mes patiriame didelę dozę informacinio karo. Be to, esame valstybė, kuri turi auditoriją, pakankamai imlią tokiai informacijai – ne vien rusakalbė auditorija, bet ir etniniai lietuviai, kurie vartoja turinį vienintele rusų kalba ir dėl kažkokių priežasčių jaučia nostalgiją jaunystei, sovietmečiui“, – atskleidė specialistas, sakęs, kad dėl pastarosios priežasties buvo priimtas sprendimas uždrausti rusiškų kanalų transliacijas Lietuvoje. Nors Lietuva kartu su latviais ir estais turi unikalias aplinkybes vystytis informaciniam karui su Rusija, panašūs procesai vyksta ir kitose šalyse. Vidurio, Vakarų Europos valstybėse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose taip pat vyksta informacinės atakos. „Dėl jų kitokios istorinės patirties šių atakų atpažįstamumas buvo ir dabar yra mažesnis – čia apie tokias grėsmes imta kalbėti vėliau, – paaiškino I. Kalpokas, pasvarstęs, kad kitoms Vakarų valstybėms tokia tema aktualesnė tapo, manytina, nuo 2016 metų – „Brexit“, Donaldo Trumpo pirmos kadencijos, o gal šiek tiek ir vėliau. Kad tai vyksta – faktas, bet mes nesame vienintelė valstybė, dalyvaujanti hibridiniame kare su Rusija“, – teigė I. Kalpokas. Priemonės pažaboti Hibridinio karo laimėti nėra įmanoma. I. Kalpokas atkreipė dėmesį, kad kyla klausimas, kaip turėtų atrodyti pergalė: „Teoriškai, galima filtruoti turinį, kurį vartoja visuomenė, bet kas tuomet lieka iš demokratijos, kurios pagrindinis principas – laisvas žodis. Iš kitos pusės – kibernetinis karas nėra prognozuojamas. Nustatyti informacinių atakų tikslą – sudėtinga, kas tai – klaida, sutapimas ar bandymas paveikti visuomenę.“ Specialisto teigimu, galima tik užkardyti kylančias grėsmes, sušvelninti pasekmes. „Šioje vietoje labai svarbų vaidmenį vaidina visuomenės atsparumas teikiamai informacijai iš psichologinės pusės – ar žmogus gerai jaučiasi šalyje, kurioje gyvena. Jeigu jis jaučiasi blogai, tada mažėja motyvacija atsilaikyti prieš dezinformaciją, nes grėsmės veikia per žmogaus emocijas“, – paaiškino jis. Vis dėlto yra priemonių sumažinti kibernetinių atakų poveikį visuomenei. Viena paprasčiausių priemonių, docento manymu, – riboti Lietuvai nedraugiškų šalių kanalų retransliaciją, kas ir yra daroma šiuo metu. Vis dėlto norintieji atranda alternatyvių šaltinių, kur gali stebėti jiems priimtinesnes laidas rusų kalba nelegaliai. Kritiškai vertinti informaciją Kita priemonė – medijų ir informacinio raštingumo iniciatyvos. „Čia susiduriame su problema, kad į paskaitas neretai ateina dezinformacijos jau „pagauti“ žmonės, kurių įsitikinimus sudėtinga pakeisti. Jiems teikiant bet kokią kitą informaciją, kuri neatitinka jų turimos, sulaukiama atmetimo reakcijos. Reikia nepamiršti, kad žmonėms sudėtinga pripažinti klydus, todėl tikėtis, kad tokie žmonės staiga pakeis nuomonę, naivu“, – kalbėjo I. Kalpokas. Sumažinti Lietuvai nedraugiškų šalių įtaką būtų galima turinį pateikiant tiems žmonėms patrauklesne kalba – rusų ar lenkų. „Turime alternatyvų Europoje. Galėtume bendradarbiauti su Lenkijos televizijos kanalais, kurių kuriamą turinį transliuotume šalies kanaluose lenkų kalba. Patiems sukurti pakankamai turinio lenkų ir rusų kalba nėra paprasta“, – įvardino Vytauto Didžiojo universiteto docentas. Prie informacinių atakų stabdymo gali prisidėti kiekvienas. I. Kalpokas rekomenduoja žmonėms neeskaluoti temų, kurios prieštarauja įsitikinimams – jų nekomentuoti, nesidalinti, nesekti žmonių, kuriančių netinkamą turinį. „Taip pat reikia galvoti, kokiu turiniu dalinamės, kritiškai vertinti informaciją, kurią gauname, matome informavimo priemonėse, įsitikinti, ar tai nėra padirbtas turinys ir panašiai. Kartais reikia sustoti ir pagalvoti kelis sekundes, ar tai – tikrai tiesa", – akcentavo pašnekovas.
|